What do you think?
Rate this book
Pokalbiai su Sigitu Parulskiu
Šioje pokalbių knygoje atsiskleidžia vieno ryškiausių šiandieninių Lietuvos rašytojų Sigito Parulskio asmenybė. Jis pasakoja apie savo gyvenimo patirtį, apie tai, kas jam, kaip literatui, darė įtaką, apie savo kūrinius ir jų atsiradimo aplinkybes. Sigitas Parulskis išreiškia savitą požiūrį į gyvenimą ir pasaulį, polemiškai traktuoja įprastines vertybes, neigia daugelį tradicinių pasaulėžiūros elementų.
- GenresNonfiction
144 pages, Hardcover
First published January 1, 2009
1 person is currently reading
29 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 5 of 5 reviews
September 10, 2018
Labai patiko. Daugybė taiklių įžvalgų apie literatūrą, kūrybą ir gyvenimą. Man toks artimas, toks mielas Parulskio ramus ir racionalus cinizmas.
p. 140 Nenoriu būti pačiu savimi, nes nežinau, ką tai reiškia. Ir kai tapsiu - taip pat nežinosiu, nes man tokie niekai neberūpės. Noriu protėjiškai keisti savo pavidalus, kaitalioti kaukes, ragauti svetimų jausmų ir patirties kokteilius tikėdamasis, kad iš šio keisto mišinio galų gale susidarys tai, ką senovės graikai, ideologiniai Vakarų civilizacijos tėvai, suformulavo kaip priesaką - pažink save. Žvelk į save kaip antropologas, kaip chirurgas, kaip psichologas ir archeologas - tu esi viso labo dirva, kurioje mėtosi ankstesnių kartų kaulai ir kultūrinės šukės, slūgso skausmingos ir džiaugsmingos patirties sluoksniai, prietarai, tamsa ir muša mažas šviesos plyšelis. Tarpas, kurio laikosi žmogus, kurį vadina siela. Dualizmui, be abejonės, krikščionys teikia per daug reikšmės, betgi tiesa ir tai, jog prie išorinio pasaulio niekas neprilimpa, išorinis pasaulis nusipurto bet kokias mūsų pastangas įleisti į jį šaknis. Iš jo galime mokytis neprisirišti, neįjunkti, nes nieko jame nėra amžina, iš jo galime išmokti tik laikinumo meno, kadangi vienintelė jo pastovumo konstanta - kitimas.
p. 140 Nenoriu būti pačiu savimi, nes nežinau, ką tai reiškia. Ir kai tapsiu - taip pat nežinosiu, nes man tokie niekai neberūpės. Noriu protėjiškai keisti savo pavidalus, kaitalioti kaukes, ragauti svetimų jausmų ir patirties kokteilius tikėdamasis, kad iš šio keisto mišinio galų gale susidarys tai, ką senovės graikai, ideologiniai Vakarų civilizacijos tėvai, suformulavo kaip priesaką - pažink save. Žvelk į save kaip antropologas, kaip chirurgas, kaip psichologas ir archeologas - tu esi viso labo dirva, kurioje mėtosi ankstesnių kartų kaulai ir kultūrinės šukės, slūgso skausmingos ir džiaugsmingos patirties sluoksniai, prietarai, tamsa ir muša mažas šviesos plyšelis. Tarpas, kurio laikosi žmogus, kurį vadina siela. Dualizmui, be abejonės, krikščionys teikia per daug reikšmės, betgi tiesa ir tai, jog prie išorinio pasaulio niekas neprilimpa, išorinis pasaulis nusipurto bet kokias mūsų pastangas įleisti į jį šaknis. Iš jo galime mokytis neprisirišti, neįjunkti, nes nieko jame nėra amžina, iš jo galime išmokti tik laikinumo meno, kadangi vienintelė jo pastovumo konstanta - kitimas.
June 14, 2019
Atvira, nuoširdi, parulskiška.
June 15, 2016
Tikras malonumas "klausytis" tokių pokalbių.
January 14, 2014
„Kūryba tarsi šiek tiek užglaisto būties trūkumus“
Displaying 1 - 5 of 5 reviews