Perskaičius knygą, kilo daug minčių. Kaip ir pačioje knygoje – daugybė fragmentų, kuriuos sujungti į visumą reiks nemažai pastangų. Ši knyga mane sužavėjo. Panašus jausmas buvo apėmęs skaitant Antano Škėmos Baltą drobulę. Ir čia autorius nevengia minčių srauto, filosofinių apmastymų, ironijos. Visa tai pagyvina kūrinį, tačiau kartu jį padaro sudėtingesnį. Gal ne tiek pats tekstas sudėtingas, kiek temos, kurios yra gvildenamos. Iš devynių apsakymų nusprendžiau rašyti apie keturis. Galbūt dėl tingumo, o gal todėl, kad kitos istorijos man mažiau surezonavo ar jos buvo paskubomis užbaigtos skaityti, nespėta įsigilinti, suprasti, įprąsminti.
Iš pirmo žvilgsnio pirmasis apsakymas gali pasirodyti paviršutiniškas, lėkštas – nelaiminga meilė, „gražiausia pasaulio moteris“. Tačiau sugrįžus prie pasakojimo dar ir dar kartą, ima kirbėti klausimas: ar ji tikrai buvo ta gražiausia moteris, ar tai tik vyro, knygos veikėjo, projekcija? Tuomet pradedu svarstyti, ką tas prisiminimas reiškia. Ir ką mes, žmonės, iš tikrųjų prisimename – tai, kas buvo, ar tai, ką norime matyti? O gal vieną ir kitą? O gal kai kurie prisiminimai, net jei jie netikslūs padeda suprasti jausmą, kurį jaučiame dabar?
Antrajame apsakyme veikėjas prisimena savo vaikystę ir labai stiprų norą išeiti iš gyvenimo. Nors žodis „nusižudyti“ čia būtų tikslus, man jis šioje vietoje atrodo pernelyg tiesmukas – gal net per sunkus tam vaikiškam vidiniam pasauliui, kurį autorius aprašo. Šis pasakojimas pilnas vaiko prisiminimų, leidžiančių skaitytojui pamatyti šeimą vaiko akimis. Berniukas negali dalintis savo emocijomis – šeimoje nėra tam vietos. Visi klausimai, kuriuos jis kelia, pasirodo netinkami, o abejonės laikomos nuodėme. Apsakyme berniukas tarsi papasakoja visą savo dieną – lyg ji būtų paskutinė. Ir nereikia būti Šerloku Holmsu, kad suprastum: berniukas jaučiasi vienišas. Jam atrodo, kad tik savižudybė galėtų priversti tėvus jį pastebėti, gal net pasijusti kaltais dėl to, ko nedavė, nors galbūt turėjo duoti. Vaikas kelia klausimus, kurių, jo aplinkoje, negalima kelti. Galbūt neatsitiktinai būtent šis apsakymas pavadintas taip pat, kaip ir visa knyga. Gal čia ir yra pradžia – ta vieta, kurioje imi kvestionuoti tai, kas iki tol atrodė kaip nekvestionuojama tiesa. Gal čia imi jausti tai ko nejautei anksčiau. O gal aš tiesiog bandau suteikti prasmę dalykams, kuriems iš tiesų jokios prasmės nėra.
Trečiasis apsakymas labai fragmentiškas – sunku viską sujungti į vieną visumą. Mintyse vis sugrįžtu prie pasakojimo apie veikėjo prisipažinimą per šeimos balių: netinkama vieta, netinkamas laikas, įskaudinti tėvai, šokiruoti artimieji. Tiesmukiškumas išmuša iš vėžių visus, o draugė net abejoja, ar visa tai iš tikrųjų galėjo nutikti – juk tuo metu aš dar net nebuvau gimusi. Kyla konfliktas, vieni išeina, kiti nusigeria. Vakarėlio pabaiga tikriausiai neplanuota. Tikriausiai šis pasakojimas atspindi ir mūsų žmogišką patirtį – paslaptys ir istorijos, kurios metų metus ramiai guli po devyniais užraktais, kartais šauna į paviršių visai ne laiku, tarsi velnias trauktų už liežuvio. Kam? Iš pažiūros – sugadintas balius, besibaigiantis areštine ir ligonine. Bet būtent ši istorija, kuri vertybine prasme yra teisinga, žmogus ilgai melavęs sau, kitam sako tiesą: ji sugriauna daug, bet kartu tampa tuo, kas žmones jungia ilgiems metams. Gal ne taip, kaip norėtųsi, bet vis dėlto sujungia. Gal kai kurios istorijos turi būti papasakotos – gal jos prasmingos ne tik tam, kuris jas pasakoja, bet ir tiems, kurie klauso. Galbūt jos padeda kurti ryšį tarp žmonių, net jei jų papasakojimas skaudina.
Praleisiu du autoriaus aprašytus apsakymus – manau, jie svarbūs ir tikrai verčia susimąstyti, bet šiandien kiti dalykai man atrodo svarbesni ar tiesiog jiems suteikiu didesnę prasmę. Todėl keliauju prie šeštojo apsakymo. Nors šiame apsakyme galime įžvelgti ir kitą prasmę – kad stebuklingas pasaulis, kurį kažkada mačiau, sudužo – man norisi į tai pažvelgti iš kitos perspektyvos. Veikėjas pasakoja apie vaikystės draugą, kuris tarsi turi ypatingą dovaną – jį lanko „radinių dvasia“. Jis vis kažką netikėtai randa. Veikėjui taip nesiseka, bet kai jam labiausiai reikėjo, ,,radinių dvasia” aplanko ir jį – jis randa tai, ko tuo metu labiausiai reikia, tinkamoje vietoje ir tinkamu metu. Šioje vietoje susimąsčiau, kad tokio radinio kartais reikia ne tik vaikams. Nes kai žmogus randa kažką, kas jį paliečia, tai tampa ženklu, kad jis yra matomas ir mylimas. Nesvarbu, ar tai padaro artimas žmogus, ar gyvenimo aplinkybės, ar ta pati paslaptinga radinių dvasia.
Tikriausiai šiuos pamąstymus čia ir baigsiu – nors jų tikrai dar daug: nepasakytų, nutylėtų, neišbaigtų. Gal net šiek tiek persistengiau, išėjau į lankas – žibuoklių prisiskinti. Ši knyga man davė daug. Ir, matyt, yra tiesos tuose žodžiuose, kad kartais mažas išorinis impulsas gali sukelti didelį vidinį efektą. Ši knyga palietė mano pasaulį, jį šiek tiek sudrebino. Tikiuosi, kad ji palies ir jūsų pasaulį. Galbūt joje rasite tai, ko aš nepastebėjau. Sėkmės!