What do you think?
Rate this book


300 pages, Paperback
First published January 1, 1937
"Atrodo, kad neurotiku veikiausiai tampa tas žmogus, kuris itin stipriai, daugiausia per vaikystės potyrius, išgyveno kultūros nulemtus sunkumus ir paskui jau nebegalėjo jų išspręsti arba išsprendė, tik tai labai daug kainavo jo asmenybei. Galėtume jį pavadinti mūsų kultūros povaikiu."
"Kad ir kiek džiaugsmo teiktų gyvenimas, jis podraug sklidinas neišvengiamų tragedijų. Net jei žmogaus neslegia konkreti kančia, lieka senatvė, ligos ir mirtis, kalbant dar bendriau, niekas neišraus iš žmogaus gyvenimo to fakto, kad individas yra ribotas ir izoliuotas, - kad visa, ką jis supranta, pasiekia ar kuo džiaugiasi, yra ribota, kad jis izoliuotas, nes yra nepakartojama esybė, egzistuojanti skyrium nuo gyvenančių greta ir nuo jį supančios gamtos. Iš tiesų būtent šį individo ribotumą ir izoliaciją mėgina įveikti daugelis kultūrinių užmaršties ir išsilaisvinimo siekiančių krypčių. Skausmingiausiai ir gražiausiai šį išsilaisvinimo ilgesį aprašo Upanišados. Čia sukuriamas upių vaizdas, kurios teka, ir, įsiliejusios į vandenyną, praranda vardą bei savo pavidalą. Ištirpdydamas savąjį "aš" kame nors didesniame, tapdamas didesnės esybės dalimi, individas tam tikru mastu įveikia savo apribojimus; kaip parašyta Upanišadose: "Išnykdami nieke, tampame visatos kūrybinio principo dalimi." Regis, tai ir yra didžioji paguoda ir palaima, kurią žmonėms teikia religija; prarasdami save, jie gali atsidurti vienovėje su Dievu ar gamta. Tokio pat pasitenkinimo galima pasiekti atsidavus didžiam reikalui: palenkdami savąjį "aš" tam tikram tikslui, mes išgyvename vienovę su didesne visuma."
"Kiekvienam sunku pakelti emocinę atskirtį, bet jei ji sutampa su įvairiomis baimėmis ir netikrumu dėl savojo "aš", tai tampa nelaime.
Būtent tokia padėtis skatina normalų mūsų laikų žmogų intensyviau siekti meilės ir prielankumo kaip vaistų. Kitų prielankumas leidžia jam jaustis mažiau atskirtam, mažiau baimintis priešiškumo, bent šiek tiek atsikratyti netikrumo savimi. Kadangi tai atitinka gyvybinę reikmę, meilė mūsų kultūroje pervertinama. Ji, kaip ir sėkmė tampa fantomu, kuriančiu iliuziją, kad gali išspręsti visas mūsų problemas. Pati meilė nėra iliuzija, nors mūsų kultūroje ji dažniausiai tėra priedanga nieko bendra su meile neturintiems troškimams patenkinti, - tik mes paverčiame meilę iliuzija siedami su ja daug didesnius lūkesčius, nei ji gali išpildyti. O ideologinis meilės pabrėžimas padeda pridengti visus tuos veiksnius, kurie sukuria mūsų perdėtą meilės poreikį."