Didžiausias V. Mykolaičio-Putino kūrinys - trijų dalių psichologinis intelektualinis romanas "Altorių šešėly" - XX a. ketvirto dešimtmečio pradžios raštijos kontekste regisi kaip beprecedentė pastanga išvesti iš buitiškos kaimo erdvės lietuvių kalbą ir praplėsti lietuvių intelekto patirtį europietiškoje modernizmo aktualizuotomis temomis. Tai vienas vertingiausių epochos dokumentų, nes, kaip joks kitas literatūros kūrinys, atspindi filosofinį pagrindinio veikėjo santykį su gyvenamuoju laiku.
Vincas Mykolaitis known by his pen name Putinas (literally Viburnum; January 6, 1893 in Pilotiškės – June 7, 1967 in Kačerginė) was Lithuanian poet and writer. He was also a priest, but renounced his priesthood in 1935.
In 1909, Mykolaitis enrolled to the Seinai Priest Seminary, after few years he published his first poem. In 1915 he was ordained as a priest, however he questioned his mission as a priest. Later he continued studies at the Saint Petersburg Roman Catholic Theological Academy. In St. Petersburg, Mykolaitis published his first collection of poems in 1917. After St. Petersburg, Mykolaitis continued his studies at the University of Fribourg, Switzerland, and received doctoral degree in 1922. After studies in western Europe Mykolaitis settled in Lithuania, teaching at the University of Lithuania. During his stay in France, Mykolaitis started to work on his the most famous novel – Altorių šešėly (In the Shadow of the Altars). The 3-part novel was published in 1933 and caused a scandal in Lithuania as it described a priest doubting and eventually renouncing his calling. In 1935 Mykolaitis renounced his priesthood. In 1940 he started to work at Vilnius University, there he became professor. Mykolaitis died in 1967 and was buried in Rasos Cemetery, Vilnius. Among other notable works of Mykolaitis were novel Sukilėliai (unfinished), Tarp dviejų aušrų and others.
Liudas Vasaris tylėdamas laukė atsakymo iš vyskupijos. Vieną vakarą jo ramią meditaciją pertraukė kraują stingdantis paštininkės bosas: "Yr laišks, Vasariau." Būsimasis ex-kunigas atplėšė dideliu vaškiniu antspaudu padailintą voką ir nustebęs ištraukė suglamžytą popieriaus skiautę, išplėštą iš mokyklinio sąsiuvinio. Ant jos buvo pakeverzota "Liudas Vasaris - lopas!". Poetas išraudo ir pamatė, kad voke yra dar kažkas. Ak, tai moksleivio iš dvidešimt pirmojo amžiaus rašinys, besiremiantis Liudo Vasario gyvenimu, argumentuojant teiginį, jog trečiojo tūkstantmečio pasaulio piliečių dvasinė tuštybė peržengė visas ribas!
Liūdna, bet dauguma širdyje mano, jog "Altorių šešėly" - nuobodaus šlamšto, pamesto ant Aušrakalnio, krūva, tuo tarpu atvirai postringauja, jog "knyga visai nebloga, žinok". Taigi, didžiausia romano vertė - sugebėjimas leisti skaitytojui sužinoti, ar jis veidmainis. Būtent dėl to ir dar kelių tūkstančiuose lietuvių kalbos vadovėlių išdėstytų argumentų "Altorių šešėly" perskaityti būtina kiekvienam.
Pradžia ėjosi labai lėtai bei sudėtingai ir netik todėl, kad istorija nelabai sudominanti, bet ir tema vystoma gan lėtais žingsniais, tarsi įsivažiuojant, pagaunant pageitį ir vis labiau įsukant į greitėjantį pagrindinio veikėjo gyvenimo tempą.
Pirmieji Liudo Vasario žingsniai kunigo profesijos link. Svarstymai, abejonės, blaškymasis tarp tėvų svajonės ir savo literatūrinio potraukio. Protui sakant vieną, o širdžiai linkstant prie tikrojo pašaukimo – kūrybos. Ar gali sutilpti viename kūne poetiška siela, mylėti trokštanti širdis ir asketiška kunigo profesija? Tas milžiniškas skirtumas aiškiausiai matomas paliečiant moters vaidmenį.
Seminarijos gyvenimo įtakoj kunigo ir moters santykiai klojasi į tokią schemą: religiniame kulte – moteries garbinimas, kasdieniniame gyvenime – moteries neigimas; poetinėse jaunystės svajonėse – moteries idealizavimas, prozinėj gyvenimo realybėj – moteries niekinimas.
Liudas kitoks nei kiti – uždaras, linkęs į savęs savianalizę, viską apsvarstantis daugybę kartų ir tik tuomet pasiryžtantis. Labai patiko jauno žmogaus siekis būti naudingu Lietuvai, gal ir kiek idealistiškas, bei vaikiškai naivus, bet be galo nuoširdus; tas patriotinis požiūris – lavintis ir dirbti Lietuvai. Toks tolimas ir nepanašus į šiuolaikinio jauno žmogaus svajones.
Kai į sceną įžengia moteris, viskas tampa daug įdomiau 🙂 Pakvimpa nuodėme, aistra – ir šie moterų “prisilietimai” prie kunigo sielos veda jį kančios, bet tuo pačiu ir išsilaisvinimo link. Tai pagrinde dvi svarbiausios knygos ašys – kunigo ir poeto priešprieša bei kunigo ir vyro norinčio mylėti kova. Visa knyga, tai vidinė savianalizė su savimi ir tikrojo sąvojo kelio paieška.
Kas dar tikrai labai patiko? Nerealiai gražiai parašytas kūrinys, išdirbtas iki pačių smulkmenų, įsigilinta į visus charakterius lygiai tiek kiek reikia. Net ir tie gamtos aprašymai, kurie mane “atstūmė” mokyklos metais, dabar visai neerzino, o kaip tik labai praturtino ir eidami šalia veikėjų pridėjo tarsi kokio gaivumo.
BET. Bet tikrai buvo tokių minusų, kurie kliudė skaityti. Pirmasis, jog manęs “nepalietė” pati tema – kunigų luomas ir jų niuansai. Na ne mano tema ir viskas. Taip, žmogaus vidinė kova, stereotipų laužymas ir ieškojimas savojo kelio, taip. Patiko idealų kūrimas ir ištikimybė sau! Bet tas kunigų gyvenimas… Niekada nelaikiau kunigų kažkokiais šventaisiais, o tokiais pat žmonėmis kaip ir visi kiti, tad manęs nei nustebino, nei įtraukė ta atmosfera.
Dar vienas niuansas – man nepatiko pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris. TOKS amžinai neapsisprendęs, toks besiblaškantis… rodosi kur kas papučia į tą pusę ir linksta. Tokius norisi paimti už pečių ir gerai papurtyti, o ne 700psl skaityti kaip jis vis svyruoja. Net ir tada kai jį ištinka rodosi žemiškas ir paprastas atvejas pasirinkti tarp dviejų moterų… jis to nesugeba, o už jį nusprendžia viena iš damų. Šioje vietoje nugrimzdo mano paskutinės viltys, jog jis susiims vieną kart. Tiesa, prie tokio charakterio gretimai eina stiprios moterys, kurios ne tik žino ko nori, bet ir moka valdyti vyrus palei savo užgaidas. Tas aspektas ir išgelbėjo mane nuo kamavimosi skaitant tai kas ne prie širdies.
Pabaigai pasakysiu, jog knyga sukėlė man dvejopus jausmus: pradžioje taip nepatiko, na taip nepatiko, jog vos ne reikėjo versti save imti ją rankas, o užvertusi paskutinį lapą supratau, jog tai nuostabi knyga. Net pati pasimečiau dėl tokios sukeltos emocijų bangos 🙂
Beje ji suveikė, kaip koks varikliukas skatinantis pasigilinti į lietuvių rašytojų darbus ir daugiau imti į rankas klasiką. Tad šiais metais tikiuosi pavyks su klasika draugauti dažniau. 🙂
Toks nuostabus jausmas, kai pagalvoji: "Perskaičiau savo gyvenimo knygą!" Ne pirmą kartą tokį jausmą jaučiu, ir gerai! Pernai šlovinau Aną Kareniną, dabar jau esu tiesiog apsirgus Altorių šešėliais. O aš galvojau, kad mokykloj ši knyga perskaityta, bet šiemet skaitydama suprantu, kad tuomet man arba ištraukų, arba pirmų 50 puslapių užteko. Tai yra knygų knyga. Sunku patikėt, kaip tiksliai ir paprastai galima aprašyti gilius vidinius išgyvenimus, kai esi įspraustas ne savoj vietoj, kai kenti, kai jauti, kad visuomenės normos neturi reguliuoti tavo gyvenimo, bet pasipriešinti – nesiryžti. Apie kalbos grožį, savitumą ir paprastumą, sakinių struktūrą nėra nei ką kalbėti. Įvairaus svarbumo veikėjų paveikslai išvystyti geriau, nei kai kurių kūrinių pagrindiniai herojai. O jau romantiniai aprašymai... Tokie šilti, tokie saldūs, bet visai nebanalūs. Ir gamta! Netikiu, jei kas skaitydamas šitą knygą, neužsimanė kaimo laukais pasivaikščiot ir geltonų "kačpėdėlių" prisiskinti. :) O kur dar ankstyvojo tarpukario Kauno vaizdai, miestiečių gyvenimas. Taip įdomu šimtmetį atgal nukeliauti – nuo aukšto kalno į besivystantį Kauną žiūrėti, ponus vizituoti, paskalų klausytis. Mano ir Liudo Vasario gyvenimai tokie skirtingi, mūsų keliuose tikriausiai nėra nė vieno bendro taško, bet požiūriais ir mintimis susisiejau su juo labai labai stipriai.
Dalinausi ne kartą, bet dar vienas nepakenks - mokyklos laikų literatūros pamokos man buvo geriausias nutikęs dalykas. Mano literatūros mokytojos mane mokė ne tik apie didžiuosius rašytojus, bet ir gyvenimiškos išminties. Tikriausiai, nieko keisto, kad be jokio pasipriešinimo žiūrėjau ir į privalomą literatūros sąrašą. Noriai skaičiau, uoliai dėliojau varneles ties perskaitytais kūriniai ir normalu, kad vieni patiko labiau, kiti mažiau. Štai ,,Baltos drobulės" aš neprisijaukinau, Donelaičio ,,Metai" irgi labai nesužavėjo, o štai ,,Altorių šešėly"... Čia man buvo knygų knyga. Labiausiai įsiminusi, su didžiausiu pasimėgavimu analizuota ir, spėju, tuo metu tikrai ne iki galo suprasta.
Perskaitytų knygų sąrašas pildosi ir labai retai skaitau kažką antrą kartą. Tiksliau - neskaitau. Juk tiek daug naujų knygų, o tiek mažai laiko. Vis tik ,,Altorių šešėly" perskaityti antrą kartą knietėjo, o kartu šiek tiek neramino. Kas jei dabar viskas atrodys kitaip? Kas jei kažkada patikęs kūrinys atrodys lėkštas? Nesinorėjo nusivilti, bet štai Baltų lankų leidykla paleido į pasaulį nerealiai dailų šios knygos leidimą ir priėmiau tai kaip ženklą - skaitysiu dar kartą.
Nenusivyliau. Nė kiek. Čia yra viskas, kas man literatūroje patinka. Keista vienok, kad literatūrinis skonis nepakito, o tik dar labiau linksta į gilius psichologinius pasakojimus, sielos anatomiją, vidinio vyksmo stebuklus.
Liudo Vasario istorija pradedama pasakoti nuo "labirinto", vietos, kur jauni vaikinai pradeda mokslus seminarijoje ir siekia tapti kunigais. Kaip simboliška septyniolikmečiui, gyvenimo dar nemačiusiam berniukui, leisti savo dienas "labirinte". Kunigystės kelio labirinte ir savo kaip bręstančio žmogaus labirinte: kuris kelias veda prie tikrojo savęs, kuris kelias tik dar vienas akligatvis? Čia mes turime galimybę susipažinti su Liudo Vasario priežastimis tapti kunigu ir pajusti spaudimą, kuris jam daromas. Būdamas doras, jaunas ir nežinodamas, kas esąs, Vasaris neturi valios pasipriešinti ir pasiduoda kitų spaudimui. Mes jau galime aiškiai suvokti, kad šis kelias ne jam. Liudas keliauja labirintais ir mes matome, kad kunigystė priešpastato du esminius dalykus jo gyvenime - meilę ir poeziją. O viskas tik rimtyn ir rimtyn, įsipareigojimai tiesiog gramzdina ir, rodos, nebėra kelio atgal.
Koks gilus ir išpildytas Liudo Vasario vidinis portretas. Smulkmeniškas, detalus ir jautrus. Negali nejausti gailesčio šiam jaunam žmogui, kuris pasiklydo, kuris pasidavė aplinkos spaudimui, kuris taip stengiasi tapti tuo, kuo nėra. Negali neišgyventi dėl jo valios atstumti meilę, išsižadėti jos. Vėjavaikė Liucija ne tik susuka galvą jaunam vaikinui, bet ir pati į tuos spąstus įpuola. Tas nerūpestingas žaidimas tampa gyvenimiška realybe abiems. Liucė laisva, su polėkiu, su gyvenimo džiaugsmu širdy ir Liudas - susitvardantis, atsispiriantis ir besirenkantis pareigą. Ar gali būti labiau skirtingi žmonės nei šie du? Bet čia tik forma. Vidujai abu daug labiau panašūs nei patys gali sau pripažinti.
Nuostabus Vinco Mykolaičio Putino kūrinys. Ar suprantamas mokyklinio amžiaus skaitytojui? Abejočiau. Bet privalomas perskaityti, tai tikrai. Kiek daug nuostabių simbolių, kokia plaukianti kalba, koks skrupulingumas atskleidžian vidinius herojų išgyvenimus. Mes savo literatūros skrynioje turime tikrą deimantą.
Perskaičiau tik po mokyklos, nors tena teko skaityti ištraukų ir atlikinėti visokias analizes. Tas Liudas Vasaris jau buvo įgrisęs iki gyvo kaulo. Tačiau kai pagaliau jis manęs nebesmaugė nusprendžiau perskaityti VISĄ knygą ir pažvelgti į ją SAVO akimis, o ne tai kaip liepė mokytoja. Ir tik perskaitęs ją savo noru ir neverčiamas skaityti per prievartą suvokiau kokia gili ir liūdna šita knyga. Nors neturiu kantrybės skaityti tokios apimties veikalų, bet šituo veikalu kažkaip susitvarkiau gan greitai ir buvo sunku padėti į šoną. (Prievarta nepriversi suvokti tikro skaitymo malonumo ir tikrosios knygos esmės)
Tai aš noriu būt kunigas, tai nenoriu, tai moterys yra fui, tai moterys yra niamniamniam, aš poetas, bet gal ne poetas, bet poetas, tada jau noriu kitos, bet tada nenoriu, šita vėl nori, aš biški noriu, bet nebenoriu… BL, LIUDAI!
Liudo Vasario dilemos atrodė tokios svetimos, tokios naivios... Visąlaik skaitant manęs neapleido viena mintis, kurią galėčiau įvardyti perfrazuotais savo senelio pamokymais (damos, prašau neįsižeiskit): 'Liudai, baik elgtis kaip boba ir susiimk. Apsispręsi tu vienąkart ar ne?'. Tikrai Liudai, patinka tau moterys, žinau, kad patinka, nebus iš tavęs dievobaimingo kunigėlio. Davatkos nedomina... Suprantu, kad jam tai turėjo būti didelis psichologinis lūžis, idealų išsižadėjimas. Tačiau, kažkaip nejaučiau tų klausimų aktualumo. Knyga įdomi, įtraukianti, tačiau Liudo personažas mane atvirai pasakius erzino. Taip erzino, kad iki pat dabar prisimenu.
Ši apžvalga bus labiau monologas apie Liudo Vasario veikėją, o ne siužeto nagrinėjimas, nes ką ten nagrinėti, kai siužetas toks niekinis, nors knyga tokia stora. Ir atsiprašau visų, kurie myli šitą knygą ar jiems ji yra mėgstamiausia, nes meilių žodžių čia nebus.
Kaip ir dauguma kitų, šią knygą pirmą kartą perskaičiau vasarą brieš abitūrą. Ir, kaip daugumai kitų, skaitymas truko neišpasakytai kankinančius tris mėnesius. Dažniausiai storas knygas aš perskaitau palyginus greitai. Bet kai nekenti pagrindinio veikėjo, ta neapykanta labai apkartina skaitymą.
Dar prieš pradedant gilintis į Liudą Vasarį, noriu pabrėžti, jog nemanau, kad šita knyga yra prasta ar neskoninga. Dar nenusprendžiau, ar Vincas Mykolaitis Putinas čia rimtai save aprašė, ar tik norėjo pasijuokti iš tuštybės. Ir dar - tos asmenybės "tobulėjimo" temos neliesiu, nes mano manymu, Liudas Vasaris neturi jokių character arcs ir, švelniai pasakius, jo arka yra plokščia.
Taigi Liudas Vasaris prieš savo valią tampa kunigų, o taip nori moters, kad jam net bloga papilvėj darosi. Galiausiai jis sutinka savo svajonių merginą plius dar bonusas, nori kurti eilėraščius, tad nusprendžia mesti kunigystę po dvidešimties dvasinės ir mentalinės nelaisvės metų.
Būtent toks jausmas ir buvo skaitant knygą - tarsi tai būtų dvidešimt mentalinės nelaisvės metų, nors man tai tebuvo trys mėnesiai.
Visų pirma, Liudas Vasaris yra bailys, jis bijo prisiimti atsakomybę ne tik už savo veiksmus, bet ir už savo kūrybą. Jam TAIP rūpi, ką pagalvos kiti, apie tai, ką ir kaip jis rašo, kad net koktu. Dėl kunigystės, tai jis net neišdrįso pasipreišinti savo tėvams, kurie liepė jam tapti kunigu.
Na gerai, tarkim jis buvo labai drovus, labai geras, nenorėjo įskaudinti savo tėvų, todėl pasiliko. Tada išvyko į užsienį, kur praleido dešimt metų ir grįžo "jau visai kitas žmogus". Bet man pasirodė ne taip. Kai grįžo į Lietuvą, Liudas Vasaris jau šventė trisdešimt savo pavsarėlių, bet elgėsi, galvojo ir vertino kitus žmones taip, tarsi jam vis dar būtų devyniolika. Kažin, ar verta kalėti apie tai, kaip žiauriai jis pasielgė su Liuce dar prieš išvykdamas - tik nebematė jos kelis mėnesius, iškart puolė baronienei į glėbį, tikra kekšystė, ne kitaip, visai savo majesty nebesulaiko. Bet grįžtant prie s u a u g u s i o Liudo. Parvažiuoja jaunas kunigas namo, tik kažkaip Dievas jam nedraugas, svarbiau paklausyt pliotkų apie moteris ir mintyse jų dar nesutikus jau įsivaizduoti, kaip jos atrodys - čia Auksės variantas. Bet dar geriau būtų mintyse iškolioti savo buvusią meilę Liucę, nes ji jau ištekėjo, susilaukė vaiko ir dėl to dabar yra "nebegraži", "nepatraukli", "nebe pirmos jaunystės". Atsiprašau, Liudai, bet ar tu matei save veidrodyje? Galiu lažintis, kad tavo galva jau tuoj bus plika kaip virtas kiaušis.
Taigi mane turbūt labiausiai ir erzino tai, jog Liudas į visas "mylėtas" ir "mylimas" moteris žvelgia kaip į daiktus, matuoja jų naudą ir vertę atsižvelgdamas į jų grožį. Matyt taip darė VMP. Bet kas aš, kad teisčiau kitą rašytoją. Vis dėlto baisiausias buvo Liucės savižudybės epizodas, ne pati savižudybė, o tai, jog Liudas nepastebėjo, kaip jo bjauri sena draugė po sūnaus mirties grimsta į neviltį. (Nekalbėsiu apie tai, koks abejingas jis buvo savo krikšto sūnaus mirčiai, man kiekvieno vaiko žūtis, nesvarbu, pažįstu jį, ar ne, yra tragedija, bet čia juk Pavasarėlis, jam juk viskas leidžiama.) Jis pasinaudojo ja kaip kekše, melavo ir jai, ir Auksei, o kai Liucė jam rodė labai aiškius pavojaus ženklus, kuriuos rodo tik jau į visišką depresiją įklimpęs žmogus, kunigėlis visiškai nieko nepastebėjo. Jis buvo toks susitelkęs į save, į savo rašytojiškąjį stotą, jog nepastebėjo, kad jo kažkada mylėtoji moteris miršta (!).
Galų gale Liudas atsisako kunigystės ir vedą Auksę. Labai aišku, kad vaikų jis nenori ir kad nė vienos moters - nei baronienės, nei Liucės - jis iš tiesų nemylėjo, tai kaip gali būti tikras, jog iki grabo lentos mylės Auksę..?
VMP išteisinimas: nenoriu niekaip įžeisti Vinco Mykolaičio Putino atminimo, manau, kad jis tikrai nuostabus poetas, mane ypač sužavėjo vivos plamgo mortuos voco, aš labai tikiuosi, kad jis ir norėjo Vrasarį padaryti tokį, koks jis man pasirodė. Jie ne... na, tada tegul Putinas lieka prie poezijos, o prozą palieka mums.
Kodėl dvi žvaigždutės? Nes visi tik ir kalba, kaip mėgsta šią knygą, taigi aš būčiau tikra ragana, jei duočiau tik vieną.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Toliau iš naujo skaitau klasiką ir bandau įvertinti ją suaugusio žmogaus akimis, nes pirmas skaitymas vyko mokyklos laikais. Vinco Mykolaičio-Putino psichologinis intelektualinis romanas Altorių šešėly - tai visa, kas vyksta kunigų ir bažnyčios gyvenime ir yra nematoma paprastiems žmonėms.
Pagaliau, sąžiningai žodis po žodžio baigiau :) Mokykloje skaičiau, tačiau kas kelintą puslapį. Vėliau vis pradėdavau, netekdavau kantrybės, atidėdavau ir sakydavau - vėliau. Dabar suprantu, jog šiai knygai tikrai reikia tinkamo laiko. Savo, individualaus. Ne todėl, kad nuobodu, neįdomu. Tiesiog reikia nusiteikimo kruopščiai ir sąžiningai paklaidžioti žmogaus būtyje. Jaučiu, jog skaitydama dar kartą, pajusčiau kitus, naujus jausmus ir išgyvenimus, rasčiau kažką naujo. Vienareikšmiškai, tai knyga, kurią reikia paskaityti.
Liudo Vasario fetishas yra nuogi keliai… Siaip visa knyga buvau #teamLiuce NETGI pabaigoje, nes Vasaris nenusipelne Aukses. Jis nusipelne degti pragare, bet cia tik mano asmenine nuomone 😇
Turbūt vienintelis privalomos literatūros kūrinys,kurį perskaičius nesijaučiu,kad iššvaisčiau laiką. Nors ir perdėtai ilga knygą ,bet patiko, verta skaityti.
“Viskas baigta. Ir gerai, kad baigta. Prieš kiekvieną svarbų pasiryžimą kiekvienas žmogus ilgai svyruoja ir abejoja. Bet pakanka vieną kartą pasiryžti — ir štai viskas aišku ir ramu.”
Bijau sakyti, kad šita knyga man pilnai patiko. Bet ir neklysiu sakydama, kad šį knygą man labai patiko. Tai toks žodžių žaismas arba kaip čia pasakyti...dvilypumas. Liudo Vasario gyvenimas ne tik keistas, bet ir be galo įdomus. Kiekviena dalis išsiskiria savais ypatumais. Ir kaip palengvėja perskaičius 3 dalies galą... Pagaliau Liudas, per visas šitas kančias, per savo vidine kovą, per kitų nuomones ir savęs nekentimą, išsivaduoja...
O romano moterys? Padūkusi, tačiau tragiška veikėja Liuce taip pat ir pirmoji Liudo simpatija sužadinusi jo jaunatviškus jausmus. Katedros Nepažįstamoji - Liudo mūza. Baroniene, paskatinusi Liudą neišsižadėti gyvenimo linksmybių. Ir pagaliau Aukse...Liudo išsivadavimo pabaiga ir naujojo gyvenimo pradžia...
Smagu matyti Liuda pasiekus to, ko jis visą laiką troško. Kad jo, kaip poeto gyvenimas laimėjo. Ir jam nesvarbi kitų nuomonė, jam svarbu tai, kad jis pagaliau gavo laisvės sparnus ir yra laisvas. "Štai, manė jisai, kaip keistai žmonės mąsto, gyvena ir yra laimingi!"
Still canot get over this book... So beautifully written. Even though the first third of the novel was a bit hard to get through, the rest totally captivated me. I would even go as for as to say that it’s one of my faves from now on!
Taip, cielos dvi žvaigždės šitai knygai. Pačios knygos idėja tikrai įdomi ir suprantu kodėl ši knyga kitiems patinka. Deja, ji ne man🤷♀️ Ši neapsisprendimo ir blaškymosi gyvenime problema tikrai tinka kiekvienam, ypač kai reikia rinktis ką mokytis ir pnš. Bet ši istorija tiesiog man asmeniškai per daug ištempta. Nu tikrai nereikėjo visko TAIP SMULKIAI.
Pats Liudas Vasaris gal ir įdomus veikėjas, bet grynai jokio progreso jo charaktery beveik nebuvo, bičiukas beveik nepasikeitė. Apart, kad biški daugiau save gerbė ir lyg ir paliko kunigystę (ko jis ten varė bbz)
Atskiras paminėjimas Liucijai, ji mano mėgstamiausia šioje knygoje. Ji tokia jautri ir mylinti gražuolė mergina tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Ji tikrai nenusipelnė šio žiauraus likimo. Liuce, aš su tavimi 😔🫶
Nuo ko pradėti, nuo ko pradėti - galvoja Kata, nerimastingai vaikštant po kambarį iš kampo į kampą... - pradėsiu nuo to, kad užvertus viršelį, esu visiškai obsessed with this book! Labai džiaugiuosi, kad neskaičiau jos mokykloje, nes dabar neprisiversčiau. Bet aplinkybėms puikiai susiklosčius, praleidau su Vasariu visą vasarą ir daugiau! Atrodė galėčiau galvoti jo mintim. Tik Vasaris vienoj pastraipoj gali priversti išgyventi tokį emotional rollercoster, nuo great feminist ally:'Iš tiesų. Tur būt, apie nieką nėra tiek daug prikalbėta ir prirašyta nesąmonių, kaip apie moterį. Vieniems ji velnias, kitiems angelas, o iš tiesų ją reikia laikyti vien žmogum', per 'Bet pripažink, Aukse, kad iš dalies ir pati moteris kalta, kad taip su ja elgiamasi', iki kol prisimena, kad juk jo motina, kaip ir visos motinos yra moterys ir padaro tokią išvadą: 'Aš manau, kad motinystė galų gale išperka visas moteries nuodėmes'. Ir tuo pat metu, šis romanas, perskaitytas, kaip fan fiction by the name of 'In the Shadows of Closets' (apie šitą plačiau kitose erdvėse), išlieka nuostabiai aktualus ir visiškai #timeless, su paskutinių puslapių karūnuojančia fraze: 'Mūsų amžiui tolerancija turėtų būti ne išmalda, ne malonė, ne kompromisas, bet teisė ir pareiga. Visi mes žmonės!' Mąstau, kiek Liudukas dar užsibus mano galvoj, tikiuosi nebe ilgai, labai jau varginantis. All in all, great novel <3 P.S. Auksė ir Liucija, total #respect