Tai nėra knyga vien apie Wagnerį, o savotiškas straipsnių rinkinys, daugiausia apie klasikinės muzikos kompozitorius. Labai nevienalytis ir įvairus skaitinys. Tiek, kiek tekstai sukasi apie muziką, turinys išeina tikrai faktografiškas, kaustantis dėmesį ir netgi sukeliantis norą čia pat įsijungti simfonijas ar operas spotify grojaraštyje. Problema ta, kad daugelis pastraipų visai nėra apie muziką – čia ir gausybė išsamių aprašymų apie kompozitorių meilės istorijas, aistras (Pavyzdžiui, per maždaug 50 puslapių išsitekantis pasakojimas apie tris Bethoveno mylimąsias, su meilės laiškais ir likimų detalėmis), o kone daugiausia – apie jų mirtis. Kartais atrodo, kad autoriaus pirminis tikslas ir buvo detaliai nupasakoti, kaip atrodė kūrėjų mirties patalas, ir surašyti viską gana jautriai, norint sukelti skaitytojų gailestį. Dar labai daug keistos skaičių magijos – vis dėliojama, kas kokią dieną gimė, kam buvo kiek metų, kai vienas ar kitas mirė ar gimė, kartais primena kokius horoskopus.
Autoriaus stilius gana įtemptas, intensyvus, prie jo reikia kiek pratintis. Kartais norėtųsi sulėtėjimo, nusiraminimo, juk niekas nepuola klasikinės muzikos, niekas nemini jos blogu žodžiu. Tačiau V. Gerulaičiui dažnai vis norisi ją ginti, vis įrodyti, kad būtent tai yra didysis menas, o bene viskas, kas artėja link šių dienų, tik pigi komercija, nuopuolis ir šlamštas. Apskritai, V. Gerulaitis – romantizmo epochos mylėtojas, gražiojo Europos laikotarpio iki Pirmojo pasaulinio karo garbintojas, kuriam, atrodo, šiuolaikinis pasaulis nelabai patinka. Kiekvieno požiūris individualus, tačiau vis išlendanti didaktika, pamokymai ir bambantis nusivylimas kiek erzina.
Geriausios šios knygos dalys – įdomesni pasakojimai apie Rytų ir Vidurio Europos kompozitorius iš Čekijos, Rumunijos, Lenkijos ar Vengrijos. Taip pat labiau muzikologinės sintezės, pavyzdžiui apie operos meno raidą arba apie finansinius kūrėjų reikalus skirtingais muzikos istorijos metais. Tai tikrai įdomu. Nuobodžiausios – filosofiniai autoriaus vojažai visomis gyvenimo temomis. Kad ir pati paskutinė knygos dalis su įsivaizduojamu Europos menininkų dialogu apie meną, prasmę ir visa, kas gražu. Jeigu būtų galimybė duoti 3,5 - būtų tiek, bet visumoje arčiau 3.