Kinai jau čia, tarp mūsų. Lietuvi, būk garbingas − prisipažink, ką jauti. Aš jums tvirtinu: Vilnių jau okupavo kinai! Algirdo gatvės kvartalas priklauso jiems, o ne mums, vietiniams. Jeigu jų bijote, − reikėtų pas psichiatrą. Bet prieš tai pasitarkite su manimi: aš, o ne jūs, gyvenu su gelsvaode anūke. Šis komiškas pasakojimas − neišgalvota asmeninė istorija. Kai man tapdavo beviltiškai graudu, gėlą verčiau žurnalistiniu farsu. Skyrelių pavadinimai – gryna dokumentika. Tačiau šiame romane yra ir vertinga paslaptis: kaip iš vištos tapti laimingai. Kartais –nesveikai laimingai.
Ši knyga primena džiazą, kuriame šokčioja autoironija ir skausminga asmeninė istorija, − vaikų ir savęs praradimas, paaugliškas spjaudymas į nasrus likimui; bebaimė senstančios (bet ar subrendusios?) herojės teisė prisipažinti: šoviau pro šalį su savo meilėmis ir nemeilėmis, vyrais, meilužiais ir iliuzijomis. Orus antausis likimui: manote, kad viskas baigta? Nesulauksit! Po išoriškai lengvu tekstu ryškėja filosofinė plotmė, platus kultūrų spektras ir šaipymasis iš stereotipų. Tai pasiekti padėjo autorės patirtis ir nuolat keikiama žurnalistika, leidusi blaškytis po pasaulį nuo Skandinavijos iki Honkongo, nuo Niujorko iki Hamburgo, nuo Reikjaviko iki Taipėjaus, o iš ten – iki Babtų. Antrojo Audronės Urbonaitės romano tema − globalizacija, visa jėga įsiveržusi į penkiasdešimtmetės žurnalistės gyvenimą. Sūnus palieka moteriai prižiūrėti kinės pagimdytą anūkę, kuri netikėtai pradingsta. Jos ieškodama herojė iš pradžių blaškosi po Vilnių, po paslaptingą šio miesto kinų pasaulį, o paskui ir po Kiniją, kur tikisi rasti savo anūkės motiną. Aforizmais žaižaruojančiu stiliumi, ryškiais dialogais ir siurrealistiniais vaizduotės vingiais išsiskiriančioje knygoje skaitytojui leidžiama suprasti, kad tautiškumo ideologija jau susidūrė su rimtais iššūkiais ir nemišrūnų laukia miglota ateitis.
Audronės Urbonaitės knygas maga lyginti su Frederico Beigbederio romanais. Jų tekstus suartina ne tik strimgalviais besiritantis pasakotojų gyvenimo tempas, glausta sakinio ir mintijimo struktūra, erotinė drąsa, bet ir panašus socialinis patyrimas, iššūkių pomėgis ir sąmoningas maištavimas. Filosofė Jūratė Baranova
Pilnai suprasti ir pasimėgauti, reikėtų skaityti bent tris kartus ir niekieno netrukdant. Aš skaičiau mažais gabaliukai, su ilgais atitrūkimais, nes kitos galimybės neturėjau. Man tai kraštutinumų kūrinys: be galo rimtas, su gilia filosofija ir moralu, bet taip pat ir nesaikingais jumoristiškas, ironizuojant pačių savo tautą. Aš niekada netikėjau tiesmukiškumu lkiteratūroje. Visada žiūriu, kas slypi už to. Manau tokie rašytojai kaip Audronė Urbonaitė to ir siekia - surasti skaitytoją, kuris jos raštą galėtų pats sau išsikoduoti. Super.
Džiaugiuosi, kad pagaliau pabaigiau. Kažkoks lengvas jovalėlis, persipynusios fantazija su realybe, nesuprasi, kas kur ir kada. Jeigu pagrindinė mintis globalizacija, tai kodėl tiek kliedesių, su tuo visiškai nesusijusių. Pabaigiau tik todėl, kad užsiapyriau.