What do you think?
Rate this book
Viešnia iš šiaurės
Romanas ,,Viešnia iš šiaurės'' ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo labai populiarus dėl patriotinių, auklėjamųjų aspiracijų. Pasakodamas tragišką savo herojės Aldonos istoriją, rašytojas palietė skaudžias tuometines Italijos ir Lietuvos gyvenimo socialines ir moralines problemas, įtaigiai atskleidė ano meto Kauno, Vilniaus politinę, kultūrinę atmosferą.
413 pages, Hardcover
First published January 1, 1989
9 people are currently reading
275 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 26 of 26 reviews
October 23, 2020
Jau labai seniai kirbėjo noras sugrįžti prie tam tikrų lietuvių autorių kūrinių, kurių trumpas ištraukas teko skaityti vidurinėje mokykloje. Tuomet jie atrodė ne tokie svarbūs, įdomūs ar reikšmingi, nes turbūt didžiausias uždavinys buvo kuo greičiau perskaityti ir atsiskaityti, per daug nekreipiant dėmesio į siužetą, pagrindinius veikėjus, kokios problemos yra gvildenamos ir kokią žinutę kūrinys neša skaitytojui. Nors ir kaip stengiausi daugelį jų įsidėmėti, kad galėčiau perskaityti, kai jau būsiu suaugusi, tačiau vieni jų taip ir užsimiršo, o dar kiti taip ir guli nusėdę atmintyje, kol tam ateis tinkamas laikas. Kad ir kokia didelė lietuvių autorių gerbėja bebūčiau, visgi didžiausias noras iki šiol buvo perskaityti du kūrinius. Tai Balio Sruogos "Dievų miškas" ir Antano Vienuolio "Viešnia iš šiaurės".
📕Pasirinkusi vieną iš šių minėtų romanų, keletą minučių žiūrėjau į jo viršelį, kuris tarsi bylojo, kad jame slypinti istorija bus prikaustanti dėmesį, labai jautri ir emocionali visomis prasmėmis. Taip, jūs visiškai neapsirikote, aš pasirinkau skaityti "Viešnia iš šiaurės". Iš mokyklos laikų atsiminiau tik vieną kitą šio pasakojimo fragmentą, bet kaskart išgirdus autoriaus pavardę, iškart prisimenu pastarąjį jo kūrinį. Jausdama sentimentus Antanui Vienuoliui, paskutiniu metu jau buvau pasiilgusi tokios istorijos, kuri ne tik supurtytų, bet ir būtų tikra, lietuviška ir labai artima. Tik pradėjusi skaityti, negalėjau patikėti, kad knygos pradžia, o vėliau ir pabaiga, viduje sukels tokią emocijų virtinę, kad norėsis ne tik ašaras braukti, bet ir susimąstyti apie tokius dalykus kaip meilė savo artimui ir tėvynės ilgesys.
📕Pradėjus skaityti šią knygą, net nekyla abejonių, kad bus kalbama apie labai liūdnus dalykus. Tikrai nemeluosiu, nes vos tik pradėjusi skaityti pirmuosius knygos puslapius, aš kūkčiojau balsu, tačiau nenorėjau šios istorijos paleisti iš rankų, o visą liūdesį, emocijas ir nuotaikas išgyventi kartu su pagrindiniais knygos veikėjais. Atrodo, kad tik lietuvių autoriai moka taip taikliai aprašyti ir perteikti žmonių išgyvenimus, kad nieko kito nebelieka kaip jais patikėti ir grožėtis rašytojo talentu, kuris sugeba taip tikroviškai viską pavaizduoti, kad skaitant išgyveni ne tik visą jausmų dramą, bet ir lieki savotiškai dėkingas už tokį stiprų kūrinį.
📕Pristatydama šią nepaprastą istoriją, pirmiausia noriu akcentuoti, kad ji yra labai jautri savo gvildenamomis temomis. Man labiausiai įstrigo ir įsiminė mažos mergaitės istorija, kuri prasideda Lietuvoje ir baigiasi svetur. Tačiau turbūt labiausiai sukrėtęs momentas yra tas, kuomet Aldutės gyvenimas pakrypsta visiškai kita linkme: nuo ligos miršta jos mylima mama, tenka parduoti savo sodybą ir su tėčiu kraustytis į Vilnių, o vėliau ir į Italiją. Atrodo, kad tai lyg ir įprasti dalykai gyvenime, tačiau kiekvienas toks įvykis vaikui yra ne tik kad labai sunkus, bet ir savotiškai įsimenantis bei paliečiantis labai trapų jo vidinį pasaulį. Kaskart prisiminusi šį pasakojimą, aš kaip mama, negaliu nenubraukti ašaros, kuomet mažas vaikas lieka visiškai vienas, be artimųjų svetimame krašte, kur jo likimas yra visiškai neaiškus, o ateitis-tik vienas didelis klaustukas. Ir čia pamatai tai, ką turbūt ne kiekvienas suaugęs žmogus padarytų, atsidūręs vaiko kailyje. Kai tu tiesiog privalai per akimirką tapti suaugusiu žmogumi, kovoti už save bei laukti šviesesnio rytojaus, tikintis, kad nauja diena bus žymiai geresnė nei pastaroji. Ir kad pagaliau tarp tų pilkų ir liūdnų dienų nušvis kad ir menkas saulės spindulys, vėl suteikiantis prasmę gyvenimui ir duodantis viltį, kad viskas bus gerai. Tokios nuotaikos vyrauja pirmoje šios knygos dalyje. Daugiau ir nesinori visko jums atskleisti, nes tikiu, kad ją skaitydami išgyvensite skirtingas emocijas.
📕Šį kartą nepateiksiu Jums ir kūrinio anotacijos, nes manau, kad iš jos trumpo aprašymo nepavyks susidaryti nuomonės apie šią knygą. Todėl čia palinkėsiu tik nusiteikimo ir noro gilintis į mums labai artimus ir kasdieniškus dalykus. Tuo labiau, kad tai nėra kažkoks paviršutiniškas kūrinys, kuriame aprašomi banalūs ir nereikšmingi dalykai. Viskas jame yra lietuviška ir tikra, kad vietomis skaitai ir jautiesi taip, tarsi kažkur jau tai girdėjai ar matei. Didžiausia pagarba autoriui už neįtikėtiną atmosferos sukūrimą, kuri vietomis net gniaužia kvapą, nes taip stipru ir įsimintina, kad nieko kito nebelieka kaip su patirtom emocijom gyventi dar kurį laiką. Nors mano skaitytojos širdis ir nujautė, kaip gali ši istorija baigtis, tačiau man ji buvo graži, tauri ir be galo sentimentali. Žinote, kodėl? Aš visuomet tikiu, kad kai žmogų gyvenimas mėto skersai ir išilgai, vėliau nutinka ir gražių dalykų, kuriuos būtų galima pavadinti tarsi antru šansu. Tik kaip tu juo pasinaudosi, priklausys nuo tavo noro ir sugebėjimo.
📕Turbūt negaliu nepaminėti ir to, kad pagrindinė knygos veikėja Aldutė iš mažo vaiko virsta mergina, trokštančia sau geresnio gyvenimo svetimoje šalyje. Man nepaprastai patiko stebėti šios mergaitės virsmą moterimi bei matyti jos savotišką perėjimą iš vaiko pasaulio į suaugusiųjų gyvenimą. O kokia ši jos kelionė bus, įsitikinsite skaitydami šį kūrinį, kuris ne tik paliečiantis tuometinės Lietuvos ir Italijos gyvenimo problemas, bet ir labai įtaigiai atskleidžiantis ano meto Vilniaus ir Kauno politinę bei kultūrinę atmosferą. Tačiau perskaičius tokį unikalų rašytojo šedevrą, negali suabejoti tuo, kad nesvarbu, kur žmogus įleis savo gyvenimo šaknis, tačiau jis negalės augti ir stiebtis be savo gimtojo krašto žemės. Kad ir kokia palanki ir saulėta bebūtų kito krašto padangė, tačiau visuomet yra pasiilgstama savo tėvynės ir gimtųjų namų.
📕Šią liūdesiu persmelktą istoriją kviečiu skaityti tuos, kurie nori į gyvenimą pažvelgti vaiko akimis ir tik vėliau jį užbaigti jau suaugusio žmogaus branda bei nuogąstavimu, kad viskas bus gerai. Tikuosi, kad šis pasakojimas nepaliks abejingų ir tų skaitytojų, kurie mėgsta seno sukirpimo lietuvių rašytojų darbus ir jaučia sentimentus mokyklos laikams. Turbūt nesuklysiu rekomenduodama ir mėgstantiems kūrinius, kuriuose yra paliečiamos lietuviškos gyvenimo problemos, sunki emigranto dalia svetur ir beprotiškas tėvynės ilgesys. Kad ir kokie teigiami atsiliepimai ir nuoširdžios mano rekomendacijos bebūtų, tačiau laikas man paleisti šį kūrinį, o atsisveikinant su juo, dar kartą prisiminti tokį dalyką: "Dabartis suaugusio žmogaus gyvenime glaudžiai rišasi su praeitimi ir kad be laimingos gražiais atsiminimais praeities negali būti tokios pat gražios ir dabarties"📕
📕Pasirinkusi vieną iš šių minėtų romanų, keletą minučių žiūrėjau į jo viršelį, kuris tarsi bylojo, kad jame slypinti istorija bus prikaustanti dėmesį, labai jautri ir emocionali visomis prasmėmis. Taip, jūs visiškai neapsirikote, aš pasirinkau skaityti "Viešnia iš šiaurės". Iš mokyklos laikų atsiminiau tik vieną kitą šio pasakojimo fragmentą, bet kaskart išgirdus autoriaus pavardę, iškart prisimenu pastarąjį jo kūrinį. Jausdama sentimentus Antanui Vienuoliui, paskutiniu metu jau buvau pasiilgusi tokios istorijos, kuri ne tik supurtytų, bet ir būtų tikra, lietuviška ir labai artima. Tik pradėjusi skaityti, negalėjau patikėti, kad knygos pradžia, o vėliau ir pabaiga, viduje sukels tokią emocijų virtinę, kad norėsis ne tik ašaras braukti, bet ir susimąstyti apie tokius dalykus kaip meilė savo artimui ir tėvynės ilgesys.
📕Pradėjus skaityti šią knygą, net nekyla abejonių, kad bus kalbama apie labai liūdnus dalykus. Tikrai nemeluosiu, nes vos tik pradėjusi skaityti pirmuosius knygos puslapius, aš kūkčiojau balsu, tačiau nenorėjau šios istorijos paleisti iš rankų, o visą liūdesį, emocijas ir nuotaikas išgyventi kartu su pagrindiniais knygos veikėjais. Atrodo, kad tik lietuvių autoriai moka taip taikliai aprašyti ir perteikti žmonių išgyvenimus, kad nieko kito nebelieka kaip jais patikėti ir grožėtis rašytojo talentu, kuris sugeba taip tikroviškai viską pavaizduoti, kad skaitant išgyveni ne tik visą jausmų dramą, bet ir lieki savotiškai dėkingas už tokį stiprų kūrinį.
📕Pristatydama šią nepaprastą istoriją, pirmiausia noriu akcentuoti, kad ji yra labai jautri savo gvildenamomis temomis. Man labiausiai įstrigo ir įsiminė mažos mergaitės istorija, kuri prasideda Lietuvoje ir baigiasi svetur. Tačiau turbūt labiausiai sukrėtęs momentas yra tas, kuomet Aldutės gyvenimas pakrypsta visiškai kita linkme: nuo ligos miršta jos mylima mama, tenka parduoti savo sodybą ir su tėčiu kraustytis į Vilnių, o vėliau ir į Italiją. Atrodo, kad tai lyg ir įprasti dalykai gyvenime, tačiau kiekvienas toks įvykis vaikui yra ne tik kad labai sunkus, bet ir savotiškai įsimenantis bei paliečiantis labai trapų jo vidinį pasaulį. Kaskart prisiminusi šį pasakojimą, aš kaip mama, negaliu nenubraukti ašaros, kuomet mažas vaikas lieka visiškai vienas, be artimųjų svetimame krašte, kur jo likimas yra visiškai neaiškus, o ateitis-tik vienas didelis klaustukas. Ir čia pamatai tai, ką turbūt ne kiekvienas suaugęs žmogus padarytų, atsidūręs vaiko kailyje. Kai tu tiesiog privalai per akimirką tapti suaugusiu žmogumi, kovoti už save bei laukti šviesesnio rytojaus, tikintis, kad nauja diena bus žymiai geresnė nei pastaroji. Ir kad pagaliau tarp tų pilkų ir liūdnų dienų nušvis kad ir menkas saulės spindulys, vėl suteikiantis prasmę gyvenimui ir duodantis viltį, kad viskas bus gerai. Tokios nuotaikos vyrauja pirmoje šios knygos dalyje. Daugiau ir nesinori visko jums atskleisti, nes tikiu, kad ją skaitydami išgyvensite skirtingas emocijas.
📕Šį kartą nepateiksiu Jums ir kūrinio anotacijos, nes manau, kad iš jos trumpo aprašymo nepavyks susidaryti nuomonės apie šią knygą. Todėl čia palinkėsiu tik nusiteikimo ir noro gilintis į mums labai artimus ir kasdieniškus dalykus. Tuo labiau, kad tai nėra kažkoks paviršutiniškas kūrinys, kuriame aprašomi banalūs ir nereikšmingi dalykai. Viskas jame yra lietuviška ir tikra, kad vietomis skaitai ir jautiesi taip, tarsi kažkur jau tai girdėjai ar matei. Didžiausia pagarba autoriui už neįtikėtiną atmosferos sukūrimą, kuri vietomis net gniaužia kvapą, nes taip stipru ir įsimintina, kad nieko kito nebelieka kaip su patirtom emocijom gyventi dar kurį laiką. Nors mano skaitytojos širdis ir nujautė, kaip gali ši istorija baigtis, tačiau man ji buvo graži, tauri ir be galo sentimentali. Žinote, kodėl? Aš visuomet tikiu, kad kai žmogų gyvenimas mėto skersai ir išilgai, vėliau nutinka ir gražių dalykų, kuriuos būtų galima pavadinti tarsi antru šansu. Tik kaip tu juo pasinaudosi, priklausys nuo tavo noro ir sugebėjimo.
📕Turbūt negaliu nepaminėti ir to, kad pagrindinė knygos veikėja Aldutė iš mažo vaiko virsta mergina, trokštančia sau geresnio gyvenimo svetimoje šalyje. Man nepaprastai patiko stebėti šios mergaitės virsmą moterimi bei matyti jos savotišką perėjimą iš vaiko pasaulio į suaugusiųjų gyvenimą. O kokia ši jos kelionė bus, įsitikinsite skaitydami šį kūrinį, kuris ne tik paliečiantis tuometinės Lietuvos ir Italijos gyvenimo problemas, bet ir labai įtaigiai atskleidžiantis ano meto Vilniaus ir Kauno politinę bei kultūrinę atmosferą. Tačiau perskaičius tokį unikalų rašytojo šedevrą, negali suabejoti tuo, kad nesvarbu, kur žmogus įleis savo gyvenimo šaknis, tačiau jis negalės augti ir stiebtis be savo gimtojo krašto žemės. Kad ir kokia palanki ir saulėta bebūtų kito krašto padangė, tačiau visuomet yra pasiilgstama savo tėvynės ir gimtųjų namų.
📕Šią liūdesiu persmelktą istoriją kviečiu skaityti tuos, kurie nori į gyvenimą pažvelgti vaiko akimis ir tik vėliau jį užbaigti jau suaugusio žmogaus branda bei nuogąstavimu, kad viskas bus gerai. Tikuosi, kad šis pasakojimas nepaliks abejingų ir tų skaitytojų, kurie mėgsta seno sukirpimo lietuvių rašytojų darbus ir jaučia sentimentus mokyklos laikams. Turbūt nesuklysiu rekomenduodama ir mėgstantiems kūrinius, kuriuose yra paliečiamos lietuviškos gyvenimo problemos, sunki emigranto dalia svetur ir beprotiškas tėvynės ilgesys. Kad ir kokie teigiami atsiliepimai ir nuoširdžios mano rekomendacijos bebūtų, tačiau laikas man paleisti šį kūrinį, o atsisveikinant su juo, dar kartą prisiminti tokį dalyką: "Dabartis suaugusio žmogaus gyvenime glaudžiai rišasi su praeitimi ir kad be laimingos gražiais atsiminimais praeities negali būti tokios pat gražios ir dabarties"📕
August 24, 2020
A. Vienuolio “Viešnia iš šiaurės” norėjau perskaityti jau senokai. Netikėtai, romanas papuolė man į rankas ir jį surijau neatsitraukdama, per porą dienų.
“Viešnia iš šiaurės” - tai skaudi istorija apie aukštos kilmės lietuvaitės Aldonos Tijūnaitytės likimą. Dar visai mažutė tapusi našlaite, atsidūrusi Italijoje, toli nuo bet kokių artimųjų ir savo šaknų, mergaitė likimo blaškoma tai šen, tai ten, pergyvena karą, daugybę net suaugusiam žmogui sunkiai suvokiamų negandų. Tai universali istorija apie išeiviui svetimą pasaulį, apie ilgesį, svajones ir realybę, apie mažą žmogų gebėjusį pakelti tiek daug, netgi apie gerumo kibirkštis atrodytų visiškoje tamsoje. Kartu tai skaudus Lietuvos istorijos liudijimas tuomečio žmogaus akimis - karas, okupacija, nepriklausomybė, Vilniaus krašto užgrobimas... Viskas girdėta, tačiau visai kitaip atrodo amžininko papasakota. Tuo pačiu, atskleidžiamos ir pačios Italijos karo žaizdos - palikti vaikai, našlaičiai, dažnai tampantys pigiais pagalbininkais, padieniais darbininkais, išmaldos prašytojais.
Nors romanui jau beveik 90 metų, pagrindinė siužeto tema man pasirodė pakankamai aktuali - tai svetur atsidūrusio žmogaus atskirtis. Aldona svetima Italijoje tarp svetimų, tačiau jau svetima ir Lietuvoje, tarp “savųjų”. Autorius puikiai atskleidžia mergaitės kančią, nerimą, blaškymąsi, svajones ir nuo jų deja, besiskiriančią realybę.
Mane sužavėjo, kaip puikiai pasakojime perteikta tiek tuometės Italijos, tiek Lietuvos aplinka. Skaitydamas tarsi matai Genujos gatvių vaizdus, kavinaites, viešbučius, aikštes, pajūrį ar skurdžias tarpuvartes, uosto dokus. Nors Lietuvos vaizdas romane labiau epizodiškas, ir priešinamas saulėtai Italijai, vis dėlto, kažkiek perteikiama Vilniaus ir Kauno atmosfera, aprašomos žymios vietos.
Romanas išsiskiria unikalia tarpukario Lietuvos kalba ir pasakojimo stiliumi: įdomūs, šiuolaikinėje kalboje nebevartojami žodžiai, savotiška sakinių struktūra, dažnas deminutyvų vartojimas, veiksmažodžių trumpinimas. Pasakojimo stiliumi, o ir kai kuriomis temomis, motyvais “Viešnia iš šiaurės” šiek tiek primena lietuvių tautosaką. Istorija paperka savotišku “tikrumu”: nuoširdumu, jausmingumu ir realiomis emocijomis. Gal būtent dėl to, o ne dėl konkretaus siužeto, nuo knygos nesinori atsitraukti, o ir ašarą nubrauki ne vieną. Ir nors pabaiga pasirodė šiek tiek sentimentaloka, “Viešnią iš šiaurės” galiu drąsiai įrašyti į savo mėgstamiausių lietuvių literatūros kūrinių sąrašą.
Vertinu keturiomis žvaigždutėmis iš penkių. Rekomenduoju mėgstantiems lietuvių klasiką, skaitytojams, ieškantiems širdį spaudžiančios, jausmingos, nuoširdžios istorijos.
“Viešnia iš šiaurės” - tai skaudi istorija apie aukštos kilmės lietuvaitės Aldonos Tijūnaitytės likimą. Dar visai mažutė tapusi našlaite, atsidūrusi Italijoje, toli nuo bet kokių artimųjų ir savo šaknų, mergaitė likimo blaškoma tai šen, tai ten, pergyvena karą, daugybę net suaugusiam žmogui sunkiai suvokiamų negandų. Tai universali istorija apie išeiviui svetimą pasaulį, apie ilgesį, svajones ir realybę, apie mažą žmogų gebėjusį pakelti tiek daug, netgi apie gerumo kibirkštis atrodytų visiškoje tamsoje. Kartu tai skaudus Lietuvos istorijos liudijimas tuomečio žmogaus akimis - karas, okupacija, nepriklausomybė, Vilniaus krašto užgrobimas... Viskas girdėta, tačiau visai kitaip atrodo amžininko papasakota. Tuo pačiu, atskleidžiamos ir pačios Italijos karo žaizdos - palikti vaikai, našlaičiai, dažnai tampantys pigiais pagalbininkais, padieniais darbininkais, išmaldos prašytojais.
Nors romanui jau beveik 90 metų, pagrindinė siužeto tema man pasirodė pakankamai aktuali - tai svetur atsidūrusio žmogaus atskirtis. Aldona svetima Italijoje tarp svetimų, tačiau jau svetima ir Lietuvoje, tarp “savųjų”. Autorius puikiai atskleidžia mergaitės kančią, nerimą, blaškymąsi, svajones ir nuo jų deja, besiskiriančią realybę.
Mane sužavėjo, kaip puikiai pasakojime perteikta tiek tuometės Italijos, tiek Lietuvos aplinka. Skaitydamas tarsi matai Genujos gatvių vaizdus, kavinaites, viešbučius, aikštes, pajūrį ar skurdžias tarpuvartes, uosto dokus. Nors Lietuvos vaizdas romane labiau epizodiškas, ir priešinamas saulėtai Italijai, vis dėlto, kažkiek perteikiama Vilniaus ir Kauno atmosfera, aprašomos žymios vietos.
Romanas išsiskiria unikalia tarpukario Lietuvos kalba ir pasakojimo stiliumi: įdomūs, šiuolaikinėje kalboje nebevartojami žodžiai, savotiška sakinių struktūra, dažnas deminutyvų vartojimas, veiksmažodžių trumpinimas. Pasakojimo stiliumi, o ir kai kuriomis temomis, motyvais “Viešnia iš šiaurės” šiek tiek primena lietuvių tautosaką. Istorija paperka savotišku “tikrumu”: nuoširdumu, jausmingumu ir realiomis emocijomis. Gal būtent dėl to, o ne dėl konkretaus siužeto, nuo knygos nesinori atsitraukti, o ir ašarą nubrauki ne vieną. Ir nors pabaiga pasirodė šiek tiek sentimentaloka, “Viešnią iš šiaurės” galiu drąsiai įrašyti į savo mėgstamiausių lietuvių literatūros kūrinių sąrašą.
Vertinu keturiomis žvaigždutėmis iš penkių. Rekomenduoju mėgstantiems lietuvių klasiką, skaitytojams, ieškantiems širdį spaudžiančios, jausmingos, nuoširdžios istorijos.
June 24, 2025
Vėlyvoje vaikystėje/ankstyvoje paauglystėje perskaičiau kokius tris kartus (mažiausiai). Patiko literatūrinis impresionizmas ir melancholija. Ta pamažu pagrindinę veikėją graužianti ir nuo viso pasaulio atskirianti liga ir vis tiek tęsiamos meilės, laimės paieškos tėvynėje - ir kad nėra laimingos pabaigos. Jau tada supratau, kad gražiausios pabaigos - nelaimingos. Labai įdomu, koks būtų įspūdis dabar.
August 24, 2023
Skaičiau seniai, bet įstrigo atmintyje. Prisimenu, kaip jaudinausi dėl pagrindinės veikėjos Aldutės likimo, kaip žavėjo veiksmas Italijoje, kaip nelogiškai atrodė pabaiga. Visgi ši knyga buvo toks tarsi gaivus oro gurkšnis tarp tos kartos lietuvių rašytojų kūrinių: nei kaimo darbų aprašymų, nei kaimo vaizdų, nei didesnės kaimo šeimos tarpusavio santykių subtilybių. Kažkas kitokio tam laikmečiui, už širdies griebiančio ir išliekančio atmintyje.
August 21, 2023
Apmaudu, kad lietuvių literatūra dažnai užmirštama ir neskaitoma pačių lietuvių. Nes ji yra pakankamai aukšto lygio ir itin stipraus egzistencinio krūvio, kad ją skaityti būtų verta ne mažiau ar net labiau nei nemenką dalį populiariųjų ar klasikinių pasaulinio garso autorių.
Antano Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“ neturi nei laimingos pradžios, nei laimingo vidurio, nei laimingos pabaigos. Tai tikras ir nesumeluotas gyvenimas, kuriame tikroji laimė atrandama mažuose dalykuose, būtent sušvintančiuose dėl viso kentėjimo ir nevilties, kurie tas retas laimės akimirkas paverčia neįkainojamomis patirtimis, prieš kurias nublanktų net ir ištisai sėkmės ir laimės lydimas gyvenimas, jei toks apskritai galėtų būti.
Knyga labai primena panašiu metu išleistą Francis’io Scotto Fitzgeraldo romaną „Didysis Getsbis“ savo pamatine idėja – kad ilgesį keliantis, išsvajotas ir visą gyvenimą vienijantis atminties idealas gali sužlugdyti gyvenimą tuo metu, kai yra išpildomas ir pasiekiamas, gali sukelti neregėtą susvetimėjimą ir visišką idealo prasilenkimą su realybe, kuri nėra pajėgi tą idealą atitikti, tačiau yra visada matuojama pagal jį, nes mes visada savo svajonėse ir idealuose gyvename kur kas labiau nei jų nepaveiktame pasaulyje – toks apskritai mums nesuvokiamas ir neįmanomas. Kai idealas ir pasaulis, kuriame jis neįmanomas, susiduria, žlunga abu. Ir vis dėlto tai gražus žlugimas, savo jėga pranokstantis ir idealą, ir žiaurų pasaulį, parodantis ir gyvenimo absurdiškumą, ir gražiasių bei kilniausių dalykų jame vertingumą.
Antano Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“ neturi nei laimingos pradžios, nei laimingo vidurio, nei laimingos pabaigos. Tai tikras ir nesumeluotas gyvenimas, kuriame tikroji laimė atrandama mažuose dalykuose, būtent sušvintančiuose dėl viso kentėjimo ir nevilties, kurie tas retas laimės akimirkas paverčia neįkainojamomis patirtimis, prieš kurias nublanktų net ir ištisai sėkmės ir laimės lydimas gyvenimas, jei toks apskritai galėtų būti.
Knyga labai primena panašiu metu išleistą Francis’io Scotto Fitzgeraldo romaną „Didysis Getsbis“ savo pamatine idėja – kad ilgesį keliantis, išsvajotas ir visą gyvenimą vienijantis atminties idealas gali sužlugdyti gyvenimą tuo metu, kai yra išpildomas ir pasiekiamas, gali sukelti neregėtą susvetimėjimą ir visišką idealo prasilenkimą su realybe, kuri nėra pajėgi tą idealą atitikti, tačiau yra visada matuojama pagal jį, nes mes visada savo svajonėse ir idealuose gyvename kur kas labiau nei jų nepaveiktame pasaulyje – toks apskritai mums nesuvokiamas ir neįmanomas. Kai idealas ir pasaulis, kuriame jis neįmanomas, susiduria, žlunga abu. Ir vis dėlto tai gražus žlugimas, savo jėga pranokstantis ir idealą, ir žiaurų pasaulį, parodantis ir gyvenimo absurdiškumą, ir gražiasių bei kilniausių dalykų jame vertingumą.
December 7, 2020
Netikėtai įdomi knyga. Visą laiką svarstydama, kaipgi toks lietuvis kaip A. Vienuolis nepristigo fantazijos taip vaizdingai aprašyti veiksmą Italijoje. Pasirodo pats ten keliavęs ir daug matęs. Su kiekvienu puslapiu nekantravau, drebėjau ir liūdėjau dėl Aldutės ir jos likimo...
August 1, 2023
Niekuomet neužkirskime kelio būsimiems galimumams, nes galimumai neturi ribų.
July 23, 2020
Kažkaip visad vengiau senesnės kartos lietuvių autorių kūrinių. Man jie siejasi su kaimo vaizdais, ūkio darbais, marčios ir anytos santykiais...
"Viešnią iš šiaurės" pasiėmiau paskaityti atsitiktinai. Perskaičiau ir nusistebėjau, koks netikėtas atradimas ji buvo! Taip paprastai, gražiai, už širdies griebiančiai parašytas tekstas! Ir visai ne apie kaimą.
Net pradėjau domėtis, ar yra koks naujas ir gražus leidimas, ar išversta ši knyga į kokią kitą kalbą, nes tikrai būtų to verta.
"Viešnią iš šiaurės" pasiėmiau paskaityti atsitiktinai. Perskaičiau ir nusistebėjau, koks netikėtas atradimas ji buvo! Taip paprastai, gražiai, už širdies griebiančiai parašytas tekstas! Ir visai ne apie kaimą.
Net pradėjau domėtis, ar yra koks naujas ir gražus leidimas, ar išversta ši knyga į kokią kitą kalbą, nes tikrai būtų to verta.
November 17, 2020
Vargelis. Jeigu manėte, kad rėčkutė ar tėtušis skamba nepakankamai mažybiškai, tai romane toks žingsnis buvo žengtas ir nors pats tėtušiukas gyveno neilgai, bet šiuo žavinguoju dariniu galima džiaugtis į valias iki pat romano pabaigos. Mažybiniai lyg ir turėtų apibūdint kažką švelnaus, teigiamai menko ir pan., bet čia perkrautas jų vartojimas sukėlė atgrąsų viso turinio menkumą. Iki šiol neabejojau, kad ašara nuo ašarėlės reikšmingai nesiskiria, bet po keliasdešimt psl susidomėjau šitų išskyrų tipologizacija, nes tuo metu jau buvau atsisakiusi pastangų po apgailėtina istorijos forma ieškoti bent pačios istorijos publikavimo paskirties. Kažin ar jungtukai gali būti mažybiniai, tai tikriausiai tik jie vieninteliai taip ir nevartoti. Nors gal ką ir pražiūrėjau nepersistengdama skaityt romanėlaitytį.
Jeigu romanas skirtas vaikams, tai akivaizdžiai nebuvo atsižvelgta į tai, kad vaikų tik kūno masė didėja daugiau mažiau palaipsniui, o galimai buvo pabijota suteikti galimybę akceleruoti vaikišką pasaulio pažinimą sudėtingesnėmis tragiškų patirčių išraiškomis. Nepertraukiamai verkšlus tekstas mano kukliu įsitikinimu niekaip nepraplečia jokių žinojimo platumų ar realybės variacijų ir skaitytinas tik kaip susipažinimas su blogo rašymo atveju.
Kita vertus, lt tautosakoj apsčiai pasakų apie našlaitėlę, kurių autoriai pagarbiau priėmė savotišką pareigą pamiklinti lavintinas bręstančių skaitytojų smegenis. Jie gal ir paekonomino apimties, bet tikrai įterpė daugiau prasmių, geriau atspindėjo apleistų, kankinamų ir netekties sielvartą išgyvenančių vaikų temą.
Karo aplinkybės, nors veikiausiai vienos iš aktualiausių bet kuriai to laikmečio Europos šaliai, bet irgi pratipeno kažkur šalia teksto, vos užsimenant apie šį bei tą. Tiesą sakant, autorius neselektyviai ištižindamas daiktavardžius įstūmė save į situaciją, kai būtų kone privalėjęs pirmąjį pasaulinį pavadinti kariuku.
Sveikintinas autoriaus susilaikymas nuo lyg ir klasikinės lietuvių tautai emigracijos temos analizės; bijau, kad mūsų viešnia kaip instrumentas daugeliu prasmių tam pernelyg ribotas veikėjas. Juk ji tik verkia.
Ir tikriausiai pati svarbiausia skaitymo intriga, ar teks pabūti Aldutės virsmo į Aldoną liudytoja?Juk net paties autoriaus sukurti personažai vietom pasufleruoja apie Aldonos alternatyvą, gal jau metas Aldonai suaugti, kad ir išgyvento muštro būdu. Neteko. Svarbiausia, kad Aldutė kelis šimtus lapų prabraukė ašarėlę dėl tetušiuko. Kas žino, gal iki šiol tebebraukia.
Jeigu romanas skirtas vaikams, tai akivaizdžiai nebuvo atsižvelgta į tai, kad vaikų tik kūno masė didėja daugiau mažiau palaipsniui, o galimai buvo pabijota suteikti galimybę akceleruoti vaikišką pasaulio pažinimą sudėtingesnėmis tragiškų patirčių išraiškomis. Nepertraukiamai verkšlus tekstas mano kukliu įsitikinimu niekaip nepraplečia jokių žinojimo platumų ar realybės variacijų ir skaitytinas tik kaip susipažinimas su blogo rašymo atveju.
Kita vertus, lt tautosakoj apsčiai pasakų apie našlaitėlę, kurių autoriai pagarbiau priėmė savotišką pareigą pamiklinti lavintinas bręstančių skaitytojų smegenis. Jie gal ir paekonomino apimties, bet tikrai įterpė daugiau prasmių, geriau atspindėjo apleistų, kankinamų ir netekties sielvartą išgyvenančių vaikų temą.
Karo aplinkybės, nors veikiausiai vienos iš aktualiausių bet kuriai to laikmečio Europos šaliai, bet irgi pratipeno kažkur šalia teksto, vos užsimenant apie šį bei tą. Tiesą sakant, autorius neselektyviai ištižindamas daiktavardžius įstūmė save į situaciją, kai būtų kone privalėjęs pirmąjį pasaulinį pavadinti kariuku.
Sveikintinas autoriaus susilaikymas nuo lyg ir klasikinės lietuvių tautai emigracijos temos analizės; bijau, kad mūsų viešnia kaip instrumentas daugeliu prasmių tam pernelyg ribotas veikėjas. Juk ji tik verkia.
Ir tikriausiai pati svarbiausia skaitymo intriga, ar teks pabūti Aldutės virsmo į Aldoną liudytoja?Juk net paties autoriaus sukurti personažai vietom pasufleruoja apie Aldonos alternatyvą, gal jau metas Aldonai suaugti, kad ir išgyvento muštro būdu. Neteko. Svarbiausia, kad Aldutė kelis šimtus lapų prabraukė ašarėlę dėl tetušiuko. Kas žino, gal iki šiol tebebraukia.
April 11, 2020
Labai labai patiko !
April 21, 2021
Graži ,jaudinanti istorija
January 16, 2019
Graudenantis paprastumas.
November 13, 2018
vienas geriausių skaitytų lietuvių autorių kūrinių!
February 18, 2020
Viena geriausiu knygų.
June 26, 2025
Viešnia iš šiaurės – tai Aldona Tijūnaitis-Manganeli, lietuvė bajoraitė, Italijoje likusi našlaite ir galiausiai įvaikinta vietinės kilmingos damos. Ji tampa ir viešnia iš pietų, kai suaugusi ir praturtėjusi grįžta Lietuvon – ir sušalusi, paveikta apgailėtinai apskurusios aplinkos mirtinai suserga!
Regis, pamirštas, bet simpatiškas melodraminis popromanas. Vienuolis mokėjo kaldinti siužetą, nors dažnai, deja, intriga išeina sekli ir apskritai romanas prailgsta (jo apimtis didelė, kad ir kurį leidimą skaitytumėt). Skaitydamas vis svajojau, kaip puikiai ši istorija gyvuotų iš naujo tapusi vykusiu filmu ar serialu.
Mėgstu istorijose pričiupti neįprastus, naujoviškus, iššaukiančius ir pan. personažus ar jų profilius. „Viešnioje iš šiaurės“ man paliko stiprų įspūdį Aldonos Tijūnaitis-Manganeli paauglystės laikų portretas. Tai turbūt pirmoji ir vienintelė (?) lietuvių literatūroje lietuvaitė-fašistė, šviesiaplaukė mėlynakė gražuolė juodais drabužiais, pagirta paties dučės! Labai savotiška apie tokią personažę skaityti dabartyje, įdomiai kryžiuojasi laikai ir nuotaikos. Štai ji:
"
Praėjo keleri metai. Ji užaugo, sutvirtėjo ir atrodė kokių penkiolikos metų mergaitė. Fašisčių balilių eilėse ji stovėjo pirmoje grupėje ir buvo skilties viršininkė. Tarp juodų nedidelio ūgio ligūriečių ji, gelsvakasė, mėlynakė aukšta blondinė, kreipė į save visų akis.
Kartą, kai buvo atsilankęs į Genują dučė, apeidamas fašisčių frontą, ir jis pastebėjo ją ir prakalbino. Paskiau pasiteiravo pas savo adjutantą, kas ji per viena.
Rytojaus dieną parašė apie tai ir laikraščiuose, ir Aldona Manganeli-Tijūnaitis pagarsėjo visoje Italijoje. Džiaugėsi savo dukraite ir sinjora Rozalija ir kartu nerimavo, kad tokia gražuolė galės greit išsprukti iš jos globos ir vėl pasiliks viena.
[...]
Sinjora Rozalija laikėsi aristokratiškų tradicijų ir namie; tas tradicijas taikė ji visam kam; ugdė jose ir savo dukraitę. Tiesa, fašistų įstatai laužė jas, bet kadangi tie įstatai dabar buvo toleruojami ir dvasinės vyriausybės, tai sinjora Rozalija jiems ir nesipriešino. Leisdavo ji savo dukraitę ir į fašistų stadioną, sueigas, iškylas; kasdieninis sinjorinos Aldonos apsirengimas pasidarė fašisčių uniforma, kuri taip tiko prie jos gelsvų kaselių ir mėlynų akelių. Kai eidavo gatve, visi atsigręždavo ir palydėdavo ją akimis. Ypač jai tiko juodi rūbai.
[...]
Kai kitąsakyk sinjorina Aldona nuvažiuodavo į fašistų stadioną savo automobiliu, ją labai lipšniai sutikdavo vyresnieji. Ligi ji atsistodavo į fašisčių eiles, su ja apsieidavo ir kalbėdavosi kaip su garbinga aristokrate. Sinjorina Aldona tai jautė, ir jai tas patiko. Jei tekdavo grįžti namo vienai, tai visuomet ją kas nors vyresniųjų palydėdavo.
Juo didesnė augo Aldona, juo daugiau ja domėjosi ta aplinkuma, kurioje ji gyveno. Nauji draugai, draugės, nauji pažįstami, siekimai ir idealai užėmė ją visą, ir tie atsiminimai bei širdies skausmai, kuriems, regėjos, neturėjo būti galo, dabar tirpo ir blėso kaip pavasarį sniegas. Nabašninkai – motina ir tėvas, krikšto mama – visa tai tik buvo praeity kaip sapnas. Neužmiršo ji, kad jos tėvas guli palaidotas Genujos kapinėse, bet nueiti aplankyti ir nunešti gėlių vis neprisirengė. Nebebuvo ir kada. Atsitikdavo net ir taip, kad prisimindavo apie tėvo kapą tik tuomet, kai savo auto smagiai pravažiuodavo pro campo-santo vartus. Auto signalų garsai, tramvajų ir autobusų skambalai tarytum išmušdavo iš jos galvos ką nors daugiau prisiminti.
Kartą žygiavo ji su fašistais pro kapines. Buvo visi labai linksmai, labai smagiai nusiteikę; pryšaky ėjo orkestras, plėvesavo vėliavos, žygiavo balilių eilės, ir toks kariškas buvo visų ūpas, kad nors kur tuoj.
Ir Aldona Tijūnaitis-Manganeli žygiavo savo fašisčių skilties priešaky ir atsigręždama kėlė ranką, dainavo ir tvarkė savo draugių grutes. Praeidama pro campo-santo, atsiminė savo tėvą, bet buvo taip linksma ir iškilminga, kad nepajuto savo širdyje nei liūdesio, nei maldingumo, ir pati ji nepamatė, kaip, pritardama dainininkams, iškėlė savo dešinę tranką ir ja režisuodama iškilmingai pritarė dainai: „Viva duce, viva! viva! viva!“
Stadione ji laimėjo pirmą prizą ir buvo pakelta į būrininkės laipsnį.
"
Regis, pamirštas, bet simpatiškas melodraminis popromanas. Vienuolis mokėjo kaldinti siužetą, nors dažnai, deja, intriga išeina sekli ir apskritai romanas prailgsta (jo apimtis didelė, kad ir kurį leidimą skaitytumėt). Skaitydamas vis svajojau, kaip puikiai ši istorija gyvuotų iš naujo tapusi vykusiu filmu ar serialu.
Mėgstu istorijose pričiupti neįprastus, naujoviškus, iššaukiančius ir pan. personažus ar jų profilius. „Viešnioje iš šiaurės“ man paliko stiprų įspūdį Aldonos Tijūnaitis-Manganeli paauglystės laikų portretas. Tai turbūt pirmoji ir vienintelė (?) lietuvių literatūroje lietuvaitė-fašistė, šviesiaplaukė mėlynakė gražuolė juodais drabužiais, pagirta paties dučės! Labai savotiška apie tokią personažę skaityti dabartyje, įdomiai kryžiuojasi laikai ir nuotaikos. Štai ji:
"
Praėjo keleri metai. Ji užaugo, sutvirtėjo ir atrodė kokių penkiolikos metų mergaitė. Fašisčių balilių eilėse ji stovėjo pirmoje grupėje ir buvo skilties viršininkė. Tarp juodų nedidelio ūgio ligūriečių ji, gelsvakasė, mėlynakė aukšta blondinė, kreipė į save visų akis.
Kartą, kai buvo atsilankęs į Genują dučė, apeidamas fašisčių frontą, ir jis pastebėjo ją ir prakalbino. Paskiau pasiteiravo pas savo adjutantą, kas ji per viena.
Rytojaus dieną parašė apie tai ir laikraščiuose, ir Aldona Manganeli-Tijūnaitis pagarsėjo visoje Italijoje. Džiaugėsi savo dukraite ir sinjora Rozalija ir kartu nerimavo, kad tokia gražuolė galės greit išsprukti iš jos globos ir vėl pasiliks viena.
[...]
Sinjora Rozalija laikėsi aristokratiškų tradicijų ir namie; tas tradicijas taikė ji visam kam; ugdė jose ir savo dukraitę. Tiesa, fašistų įstatai laužė jas, bet kadangi tie įstatai dabar buvo toleruojami ir dvasinės vyriausybės, tai sinjora Rozalija jiems ir nesipriešino. Leisdavo ji savo dukraitę ir į fašistų stadioną, sueigas, iškylas; kasdieninis sinjorinos Aldonos apsirengimas pasidarė fašisčių uniforma, kuri taip tiko prie jos gelsvų kaselių ir mėlynų akelių. Kai eidavo gatve, visi atsigręždavo ir palydėdavo ją akimis. Ypač jai tiko juodi rūbai.
[...]
Kai kitąsakyk sinjorina Aldona nuvažiuodavo į fašistų stadioną savo automobiliu, ją labai lipšniai sutikdavo vyresnieji. Ligi ji atsistodavo į fašisčių eiles, su ja apsieidavo ir kalbėdavosi kaip su garbinga aristokrate. Sinjorina Aldona tai jautė, ir jai tas patiko. Jei tekdavo grįžti namo vienai, tai visuomet ją kas nors vyresniųjų palydėdavo.
Juo didesnė augo Aldona, juo daugiau ja domėjosi ta aplinkuma, kurioje ji gyveno. Nauji draugai, draugės, nauji pažįstami, siekimai ir idealai užėmė ją visą, ir tie atsiminimai bei širdies skausmai, kuriems, regėjos, neturėjo būti galo, dabar tirpo ir blėso kaip pavasarį sniegas. Nabašninkai – motina ir tėvas, krikšto mama – visa tai tik buvo praeity kaip sapnas. Neužmiršo ji, kad jos tėvas guli palaidotas Genujos kapinėse, bet nueiti aplankyti ir nunešti gėlių vis neprisirengė. Nebebuvo ir kada. Atsitikdavo net ir taip, kad prisimindavo apie tėvo kapą tik tuomet, kai savo auto smagiai pravažiuodavo pro campo-santo vartus. Auto signalų garsai, tramvajų ir autobusų skambalai tarytum išmušdavo iš jos galvos ką nors daugiau prisiminti.
Kartą žygiavo ji su fašistais pro kapines. Buvo visi labai linksmai, labai smagiai nusiteikę; pryšaky ėjo orkestras, plėvesavo vėliavos, žygiavo balilių eilės, ir toks kariškas buvo visų ūpas, kad nors kur tuoj.
Ir Aldona Tijūnaitis-Manganeli žygiavo savo fašisčių skilties priešaky ir atsigręždama kėlė ranką, dainavo ir tvarkė savo draugių grutes. Praeidama pro campo-santo, atsiminė savo tėvą, bet buvo taip linksma ir iškilminga, kad nepajuto savo širdyje nei liūdesio, nei maldingumo, ir pati ji nepamatė, kaip, pritardama dainininkams, iškėlė savo dešinę tranką ir ja režisuodama iškilmingai pritarė dainai: „Viva duce, viva! viva! viva!“
Stadione ji laimėjo pirmą prizą ir buvo pakelta į būrininkės laipsnį.
"
May 30, 2021
Knyga į mano rankas pateko keistu būdu. FB blogerė Mahila užklausė tautos, kokie lietuvių autorių kūriniai yra mėgstamiausi. "Viešnia iš šiaurės" buvo paminėta daug kartų, surinko didelį būrį gerbėjų ir daug klausimų, kodėl nėra įtraukta į mokyklines privalomas knygas ir tiek mažai žmonių apie ją išvis žino.
Suintrigavo toks pasišventimas knygai, apie kurią išvis nebuvau girdėjusi. Tad išsyk ir nusipirkau iš sena.lt (kur daugiau tokią seno leidimo knygą gausi)...
Iš pradžių stebino (arba kaip rašo A.Vienuolis "nuostabu man") lietuvių kalba, seniai nebevartojami žodžiai. Paskui įtraukė istorija. Liūdna kaip dramatiškiausias gyvenimas, įtraukianti ir užsukta kaip geriausias detektyvas.
Dabar ir aš prisijungsiu prie komentatorių, ginančių knygą ir manančių, kad vietoje "Paskenduolės" reikėtų į programą įtraukti "Viešnią iš šiaurės". Manau, kad moksleiviams ji būtų daug įdomesnė.
Suintrigavo toks pasišventimas knygai, apie kurią išvis nebuvau girdėjusi. Tad išsyk ir nusipirkau iš sena.lt (kur daugiau tokią seno leidimo knygą gausi)...
Iš pradžių stebino (arba kaip rašo A.Vienuolis "nuostabu man") lietuvių kalba, seniai nebevartojami žodžiai. Paskui įtraukė istorija. Liūdna kaip dramatiškiausias gyvenimas, įtraukianti ir užsukta kaip geriausias detektyvas.
Dabar ir aš prisijungsiu prie komentatorių, ginančių knygą ir manančių, kad vietoje "Paskenduolės" reikėtų į programą įtraukti "Viešnią iš šiaurės". Manau, kad moksleiviams ji būtų daug įdomesnė.
March 19, 2023
Šią knygą skaičiau antrą kartą. Pirmą kartą dar buvau mokyklinukė, dabar jau be kelių dienų trisdešimtmetė. Abu kartus istorija sužavėjo, bet keisti atsiminimai - atrodė, jog Aldutė grįžo į Lietuvą kaip tikra ponia ir atrado ten savo ramybę, o pasirodo ne. Bet prasta mano atmintis nesumenkino istorijos įdomumo.
Šiaip, istorija ganėtinai depresyvi, slegianti, verčianti padūsauti. Bet įtraukianti, paskutiniuosius 100 puslapių skaičiau nesustodama. Kažkokių gilių minčių, gražių citatų neatradau.
Labiausiai įsiminusi citata:
"Buvo tai žmogus dirbtinių manierų, dirbtinio gerumo ir mandagumo."
Šiaip, istorija ganėtinai depresyvi, slegianti, verčianti padūsauti. Bet įtraukianti, paskutiniuosius 100 puslapių skaičiau nesustodama. Kažkokių gilių minčių, gražių citatų neatradau.
Labiausiai įsiminusi citata:
"Buvo tai žmogus dirbtinių manierų, dirbtinio gerumo ir mandagumo."
This entire review has been hidden because of spoilers.
July 18, 2021
Graudi našlaitės istorija, kuri pasilieka taurios širdies nors ir tapusimilijardiere. Labai gražiai parašyta, bet deja karts nuo karto priminė man muilo opera. Daug ašarų išlieta, vaiko mąstysena neprilygstanti vaikui.
Viešnia iš šiaurės primena tradicinę pasaką Eglę žalčių karalienę. Tokia žinia, jei išvykai iš Lietuvos ir ja grįžti, tai susergi. Bet gražu tai, kad ji mirė laiminga.
This entire review has been hidden because of spoilers.
September 13, 2020
Nuostabi knyga!! Skaiciau trecia karta.
Sirdi paliecianti istorija. Itraukiantis rasymo stilius ir, zinoma, pati istorija. Atskleidziamos laikmecio aktualijos.
Sirdi paliecianti istorija. Itraukiantis rasymo stilius ir, zinoma, pati istorija. Atskleidziamos laikmecio aktualijos.
November 24, 2020
My all time favourite
February 2, 2022
Be galo įdomi knyga apie lietuvę merginą. Sukrečianti istorija bent man, kaip mamai, auginančiai dukrą❤
July 10, 2023
Vaizdingai ir įdomiai aprašyta Italijos aplinka, bet pats romanas per daug sentimentalus ir pagrindinė veikėja man nepatiko, kad per daug neryžtinga ir nemoka pakovoti už save.
August 6, 2024
Skaičiau paaugslystėje ir viešėdama dabar pas močiutę, vėl šią knygą atradau.
Labai stipru ir tikrai liūdna. Žavi rašymo stilius ir įtaigumas.
Knyga, kurią bent kartą reikia perskaityti.
Labai stipru ir tikrai liūdna. Žavi rašymo stilius ir įtaigumas.
Knyga, kurią bent kartą reikia perskaityti.
December 15, 2023
Šitą knygą skaičiau vaikystėje, paauglystėje, ir niekaip negalėjau pamiršt. Tai vėl skaičiau. Viena geriausių lietuvių autorių knygų 💟
July 17, 2025
labai jautri knyga
Displaying 1 - 26 of 26 reviews