Talentas – tai nėštumas. Nori nenori turi gimdyti.
Viskas jau sugalvota, svarbiausia – pateikimo forma. Čia ir yra meno esmė.
Piešti man lengva, o rašyti sunku, nes aš paišau iš savęs, o rašau iš gyvenimo.
Gyvenimas susideda iš dviejų dalių. Pirma dalis – dabar bloga, bet bus gera. Antra dalis – dabar bloga, bet buvo gera.
Iš rašytinių ir sakytinių Mikalojaus Vilučio tekstų
Pirma autorinė dailininko Mikalojaus Vilučio knyga – personalinis jo kūrinys nuo paveikslėlių iki dizaino, nuo pirmo žodžio iki paskutinio taško. Kaip dailininko autoriaus pristatyti nėra reikalo, juo labiau kad knygoje jis prisistato pats: Esu barbaras, mėsėdis, mėgstu barbarišką puošnumą, pompastiką, pigius efektus, pigų populiarumą ir aplodismentus. Kaip tekstų kūrėją Mikalojų Vilutį atskleidžia knygos pavadinimas „Tortas“. Autorius pagal kulinarijos mokslą pertepa tešlos (teksto) sluoksnius kremu (piešiniais), taip pat rūpinasi, kad jo gaminyje būtų subalansuotas baltymų, riebalų, angliavandenių ir mikroelementų santykis (atitikmenis kiekvienas valgytojas aptiks individualiai), kad žmogaus organizmas iš šio produkto gautų reikiamą kalorijų kiekį.
Išskirtinis „Torto“ ingredientas – antidepresantai. Gerai žinoma, kad filosofijos esmė yra nelinksma tiesa, tuo tarpu Mikalojaus Vilučio filosofinių tekstų rinkinyje išdėstytos tiesos džiugina ir kelia dvasią.
1970 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). Serigrafijos pradininkas Lietuvoje. Parodose dalyvauja nuo 1971 m. Ankstesnieji darbai sukurti ofortu, sausa adata, nuo 8 dešimtmečio darbai kuriami serigrafijos technika. Tuo metu išsikristalizavo dailininko stilius, jo darbai atrodė nepaprastai modernūs, avangardiški, tačiau buvo nepriimtini to meto ideologizuotai nomenklatūrai, dėl ko nepatekdavo į parodas. Šio periodo darbai spalvingi, emocionalūs, lakoniški, monumentalūs, kartais – ironiški, dėmesio centre – žmogus. Dailininko kūryba įvertinta Lietuvoje bei užsienyje. Yra sukūręs ekslibrisų, plakatų, iliustracijų knygoms, mažosios skulptūros pavyzdžių. Nuo 2000 m. kūrė tapybos darbus akrilu. 1989-2007 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje, jam suteiktas profesoriaus mokslo vardas. Leidykla „Artseria“ išleido knygą su darbų reprodukcijomis „Mikalojus Povilas Vilutis“ (2003). Rašo straipsnius periodikai, išleido knygas „Tortas“ (2009 m.), „Sriuba“ (2014 m.), kartu su Antanu A. Jonynu – „Paskutinės dienos Itakėje“ (2007 m., visų leidykla – „Tyto alba“). Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2004 m.). Darbų yra įsigiję muziejai – Nacionalinė dailės galerija, Modernaus meno centras, Lietuvos ir daugelio užsienio šalių meno kolekcininkai. Žmona – grafikė Nijolė Vilutienė, vaikai: sūnus Gediminas (1970 m.), dukterys – Aldona (1974 m.), Emilija (1977 m.). Nuoroda į wikipedia.org
Šią dieną leidau sau paveltėdžiaut. Nubudau vėlai. Prikimšau skrandį ant sunkaus aliejaus kepto riebaus kūgelio. Pažiūrėjau š*diną Moderni šeima (modern family) seriją ir atsiverčiau Mikalojaus Vilučio Tortą. Jis mane suvalgė. Nepastebimai suvalgė valandžiukę. Bet vistiek nutariau, juo pasimėgauti ir atsidėdamas vėlesniam atokvėpiui. Tada išsliukinau į miestą, prieš tai dvi valandas sumerkęs į internetą ir ieškodamas savo meilės ištakų Facebook susirašinėjimo analuose. Kol grąžinau rekvizitus ir išsyk juos išleidau nereikšmingoms prekėms, mano paskyroje prisikaupė šimtai like'ų - pamaitino mano ego ir surijo Torto paliktas gerąsias kalorijas . Nereikšmingi pirkiniai - proteino batonėlis, dvi skardinės nealkoholinio alaus ir pakas akcijinių giros butelaičių vakarui. Humanoje pirkau rausvus marškinius, išvengdamas dar kelių nereikalingų skudurų - grįžau namo. Susileidau El Camino filmą, bet visvien dienos High-light yra Vilučio Tortas. Užbaigiau jį per dieną. Tiesiog privalėjau. Tikrai puikus ir tai, ko man reikėjo. Norėjau išrašyti citatas, bet palikau visą knygos energiją tarp kietų šios knygos viršelių. Padovanosiu jį kokiai besiblaškančiai sielai. Man labai labai patiko.
“Talentas —tai nėštumas. Nori nenori turi gimdyti.” p. 32
Tai yra pirmoji dailininko, grafiko, Nacionalinės premijos laureato tekstų esė knyga, iliustruota autoriaus piešiniais. Jis rašo (kalba) apie svajones, laimę, gyvenimą, gyvenimo beprasmybę, mirtį, meną, menininkus, karčią tiesą, saldų melą, laisvę ir kitus dalykus. Man tai buvo labai įdomus skaitinys.
“Praėjusiame gyvenime buvau urvinis žmogus. Tuo neleidžia abejoti mano išvaizda ir manieros. Subtilybės man svetimos. Esu barbaras, mėsėdis, mėgstu barbarišką puošnumą, pompastiką, pigius efektus, pigų populiarumą ir aplodismentus. Paveikslėlius paišau pagal savo paveikslą ir panašumą, ir tokius juos paišyti man labai gera. Gražius ir tuščius kaip svajonės.” p. 5.
Autoriaus tekstai — kartais labai tiesmukiški, bet leidžiantys kvestionuoti savo tiesas. Tas man labai patiko. Parašyta ir trumpai, aiškiai (?), ir neiaškiai, rimtai, nerimtai (?), bet su išties giliomis prasmėmis. Panirdavau į apmąstymus. Istorijos tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kasdieniškos. Tačiau kiek jose daug potepių ir atspalvių!! Ir stipraus kvietimo džiaugtis gyvenimo akimirkomis, jų išskirtinumais, visais tonais ir pustoniais. Man labai patiko pats jausmas skaitant. Būsena. Pajutau, kokia gera knyga. Konceptualusis menas tikrai. Dabar laukiu eilėje bibliotekoje gauti kitą jo knygą “Protingavimai.”
“Kūryba laisvų, neiaškinamų žodžiais idėjų be pabaigos, sukeliančių neapibrėžtas aukščiausio lygmens proto reakcijas.” Tokia ir buvo man ši knyga, tokia konceptuali. Nes menas yra “ten, kur baigiasi daiktas ir žodis.” p. 32.
Autorius rašo tiesiai: “Taip ir gyvenu kaip karvė, kuriai užtenka žolės po kojomis.” p. 58
2021 metais ši knyga išleista ir į kinų kalbą.
This entire review has been hidden because of spoilers.