T.Wilder „Aštuntoji diena“ pirmąkart mano dėmesį patraukė, kai apie ją papasakojo anuomet dar neministras Arūnas Dulkys. Jei sudomino knyga, rekomenduoju perskaityti apžvalgą jo Facebook sienoje. Bet tikriausiai ši knyga būtų dar ilgai gulėjusi mano lentynoje, nes tokias rimtas knygas esu linkusi pasitaupyti, tačiau išsirinkome ją knygų klube „Skaitom ir kalbam“, tad ji gana greitai atsidūrė mano skaitinių sąraše.
Knygoje pasakojama apie dviejų šeimų narių likimus. Iš pažiūros ramaus, mažo, visų pamiršto Amerikos miestelio Koultauno gyventojus sukrečia anglies kasyklų prižiūrėtojo Brekenridžo Lansingo žmogžudystė, kuria apkaltinamas inžinierius ir jo pavaldinys Džordonas Baringtonas Ašlis. Tačiau gabenant į bausmės vykdymo vietą, traukinį užpuola kaukėtų vyrų gauja ir padeda Ašliui pabėgti. Šis sukrėtimas įsuka visą tolesnį pasakojimą apie skirtingai susiklosčiusius dviejų šeimų gyvenimus.
Deja, ne viskas yra taip, kaip atrodo. Iš pažiūros laiminga šeima turi savų paslapčių. Viešumoje malonus ir rūpestingas vyras už uždarų durų tampa despotu ir girtuokliu.
Pasakojimas šokinėja laiku ir erdve, sužinome Ašlių ir Lansingų pažinties istorijas, sudėtingus jų tarpusavio santykius, pažvelgiame į šeimų paslaptis. Į pasakojimą autorius meistriškai įpina gilius filosofinius, religinius apmąstymus, kurie taip natūraliai ir organiškai susipina su pasakojimo gijomis, kad nejusti nė lašo didaktikos ar žiūrėjimo iš aukšto, nei smerkiama, nei pateisinama. Visi veikėjai – tik žmonės su savomis ydomis, dorybėmis, pasirinkimais.
Ašliai ir Lansingai yra visiškai skirtingi žmonės, skiriasi jų gyvenimiškos patirtys, gyvenimo būdas. Šeimos galvos Džonas Ašlis ir Brekenridžas Lansingas tarsi priešingi poliai, tarsi gėrio ir blogio priešprieša, altruizmas prieš egoizmą. Tačiau net ir taip sakyti, veikiausiai, nėra teisinga, nes jų portretai nėra plokšti ir vienareikšmiai. Vieno iš jų mirtis, sukrečia ir supurto, bet leidžia pažvelgti, kaip elgsis jų šeimų nariai, kaip tai juos perkeis, kaip susiklostys jų likimai, kaip pasikeis tarpusavio ryšiai.
Svarbūs ir ryškūs yra ir kiti šalutiniai veikėjai: panelė Dubkova, ponia Vikeršem, daktaras Gilis. Tie, kurie yra pastabesni, žvelgiau plačiau ir giliau, mato tai, kas ne visiems pastebima.
Nors knyga nemažos apimties, tačiau man visiškai neprailgo sekti, kaip pinasi žmonių gyvenimo gijos. Be abejo, ne visos gijos vienodai įdomios, tačiau atsitraukti ir paleisti knygą iš rankų vis vien sunku.
Labiausiai įsiminė knygos pabaigoje esantis palyginimas: „Istorija yra ištisinis gobelenas. Jokia akis negali aprėpti plačiau už delną...“
Ši knyga leista ne kartą, tad truputį gaila, kad ji nepateko man į rankas anksčiau. Tuo pačiu truputį pavydžiu tiems, kurie ją dar tik atras. Manau, jog kada nors tikrai norėsiu „Aštuntąją dieną“ skaityti dar kartą.