Пасынки восьмой заповеди

by Henry Lion Oldie

Странным даром обладают приемные дети Самуила-бацы из глухого села в Нижних Татрах: люди как люди, а есть у них способности, коими человек обладать не должен. Воры они, но не кошельки у зевак срезают, а крадут тайные помыслы, чаяния, навыки и знания. Неплохо устроились в жизни «пасынки восьмой заповеди»: Ян — аббат в тынецком монастыре бенедиктинцев, и скоро быть ему епископом; Тереза - жена богатого купца; пан Михал — воевода в графском замке, такие шляхтичи в бурный XVII век нарасхват. А вот с младшенькой, с Мартой, не заладилось...
Ярко и сочно воссоздавая образ Старой Польши в традициях Сенкевича и Тетмайера, авторы разворачивают мистическое действие на фоне тщательно выписанных исторических реалий. Авантюрный сюжет сочетается в романе с глубокими размышлениями о природе веры — и о том, каждому ли доступно спасение души. А вдруг свою проклятую душу захочет спасти уставший от искушений дьявол?..

Genres: Fantasy, Fiction

384 pages, Hardcover

First published January 1, 1996

About the author

Henry Lion Oldie
http://www.oldieworld.com (site-shop)
http://oldie-worlds.com/news (engl.)

Ге́нри Ла́йон О́лди — псевдоним харьковских писателей-фантастов Дмитрия Громова и Олега Ладыженского .

Dmitry Gromov and Oleg Ladyzhensky write under the joint penname: HENRY LION OLDIE
More than 1.500.000 copies of Oldie's books were sold up to December 2013.
At “EuroCon-2006” International European SF & Fantasy Convention H. L. Oldie got a title of The Best European SF & Fantasy Writer of 2006.
From 1991 to 2013 Oldie had published more than 220 books, including reprints and translations, or more than 50 original books (first prints); and some anthologies. More than 30 novels, 14 novelettes and 70 short stories were published up until now.

Обладатели титула "Лучший писатель-фантаст Европы-2006", лауреаты десятков международных литературных премий, Олди выпустили в свет более двухсот авторских книг (включая переиздания и переводы) суммарным тиражом более полутора миллиона экземпляров, издаваясь на русском, украинском, польском, литовском, французском, венгерском, испанском и других языках. Также был записан цикл аудио-альбомов "Театр Олди" (песни на стихи из книг) и рок-опера "Разорванный круг" (на англ. языке).
"День рождения" Олди — 13 ноября 1990 года, когда был написан первый совместный рассказ "Кино до гроба и…". Псевдоним Олди -- анаграмма имен соавторов: ОЛег и ДИма.

Reviews

[Audrius Slanina · Rating 5 out of 5]

Puikus kūrinys, nemažai veiksmo, kuris vietomis tai pagreitėja, tai suletėja, tačiau gale viskas stoja į savo vietas. Labai idomus ir savotiškas finalas (kuris mane sužavėjo), daug puikių pasaulio detalių aprašymų, tik va kartais norėjosi daugiau detalių apie veikėjus, jų "gebėjimus" ir požiūrio į juos supantį Pasaulį. Bet vėlgi, finalas mane netikėtai pribloškė, o už tai 5/5*.

[Sofija Kryž · Rating 4 out of 5]

Kol ieškojau antrosios “Mesijas valo diską” dalies (kurios, beje, rasti taip ir nepavyko :(), užtikau „Aštuntojo įsakymo posūnius“.

Aišku, stvėriau ir ėmiau skaityti.

Pirmas įspūdis: ši knyga kitokia nei „Mesijas valo diską“.

Jei „Mesijas valo diską“ lokalizuotas fantastizuotoje senovės Kinijoje, šįkart peršokam į gerokai artimesnį regioną – Europą. Tokią truputį kontrastuojančią Europą: kaip jums toks miksiukas - Viena, stereotipinis kultūros centras ir Rytų Europa, t.y. Lenkijos Karalystė (tiesą sakant, gal net Žečpospolita, Vilnius vienam sakiny irgi paminėtas)? O jei dar į tą miksiuką įmaišom panosėje esamos, bet nematytos egzotikos? T.y. Tatrų regionas XVI-XVII a.?

Pati istorija sukasi apie žmones, vagiančius ne bet ką, o jausmus, prisiminimus, aistras, ketinimus... Ir dar tiesiai iš sielos.

Įdomu.

Ir vis dėlto šita knyga tokia lėtesnė. Istorija kažkokia ne tai, kad padrikesnė, viskas kaip ir savo vietose. Ir lyg ir galiukai užraišioti. Bet kažkokia išsėtesnė. Man buvo tokio jausmo – o tai jei ne čia, tai kur čia viskas tada eina?

Tik pradėjusi skaityti, išsigandau, kad nebūtų „Raganiaus“ klonas. Rytų Europos (na, šiaurės šalių) smuklė. Gyvi aprašymai. Erzinantis personažas. Bręstanti.. situacija... Ir te, staiga, ne tai iš „Gražuolės ir pabaisos“, ne tai iš Rytų Europos liaudies pasakų/padavimų apie motėrą, gelbstinčią mylimąjį/brolį nuo raganos/prakeikimo/blogio jėgų. Ir staiga visa tai ištirpsta istorijoje, mitologinėse, kultūrinėse detalėse. Paslaptingi mitiški miškai, užburti malūnai... Man tai labai gražu, bet kažkiek ir pažįstama (dėl to ne taip egzotiška) – visa fantastika ne nuo „Žvaigždžių karų“, o būtent nuo pasakų, legendų, padavimų ir sakmių prasidėjo. Ir čia jų elementų apstu.

Marta Ivonič, nujojusi visą cielą sielą iš paties Velnio, bėga pas savo šeimą ieškoti prieglobsčio. Aišku, šeima irgi ne bet kas. Tokie patys vagys. Tačiau padorūs, onoravi. Ypač tėtušis Samuilas-turkas, ne tik išmokęs savo įvaikius vogti, tačiau ir įskiepijęs principus: kas dera, ir kas ne. Pavyzdžiui, nestokite skersai kelio Velniui. O čia va taip ups netyčia nutiko. Tai ką daryti?

Pirmiausia tai reikia kažkaip juos pasiekti. O broliai ir seserys tai išsimėtę. Kas Tynece, kas Krokuvoj... Kas vienuolyno vadovas, kas vaivada... O keliauti XVI a. amžiuje tai truputį sudėtingiau. Ypač kai pasaulis alternatyvus, lengvai mitologinis, o tave vejasi Velnias. Toks liūdnas ir truputį į filosofiją linkęs.

Apskritai, ir pačiam kūriny (ypač jo pabaigoj) filosofinių elementų yra. Kam patiks, kam ne.

Kai kurie elementai pabaigoje gal pasirodė truputį iš viršaus nuleisti. Gal čia dėl kondensuoto rašymo, o gal užuominas pražiopsojau?

Kas man patiko skaitant „Aštuntojo įsakymo posūnius“, tai istoriją kuriančios detalės. Kultūriniai elementai. Pasirodo, Tatrų regionas nepaprastas. O ir žmonės ten gyvena nepaprasti. Guraliai (kalniečiai), kurių ir gyvenimo būdas, ir elgesio, garbės kodas kitokie. Čia ir kalnų piemenų kultūra, ir šokiai, ir dvikovos ugnies rate su specialiais piemenų kirviais - čiupagomis, Dievui padedant išsiaiškinti, kieno pusėj tiesa. Plėšikas, plėšiko, plėšiko sūnaus, sūnus. Ir krikščionybė sumišusi su pagonybe. Ir antgamtinės būtybės miškuose. Ir pusiau erezinės legendos apie katarus (labai įdomu, pasirodo, krikščionybė per visą savo evoliuciją nuo Kristaus laikų labai nevienalytė buvo). Ir Žečpospolitos bajorų gyvenimo būdo aprašymai.

Tiesiog traukia pasidomėti, o kas ten? O iš kur? Kodėl? Paskui dar netyčiomis randi kažką tokio. Drabužių, ginklų aprašymai. Visokie buchrūnai (girdėjau, kad slavų mitologija ypač turtinga, užtat didžiai gaila, kad rusiškai moku tik paklausti, kaip nueiti į biblioteką, o lenkiškai – nė bum bum)...

Patys aprašymai (čia turbūt Oldžių firminis ženklas?) – nerealiai vaizdingi. Čia ir bailiai drebantys puodeliai, ir lengvai erotiniai nusakymai, kokio lygio nakties tamsumas, ir kaip jaučiasi ar atrodo kalnas/mėnulis. Skaitai ir - mua. Nu tiesiog. Ir toks kondensuotas pasakojimo stilius. Ir toks sveikas sveikas humoras.

Norėčiau paskaityti daugiau Oldžių kūrybos. Ar šviečiasi – nežinau. Lietuviškai daugiau nėra :( O su siuntimais į biblioteką nepatempsiu :(

Užtat jei tempiat jūs, tai skaitykit.

[Gintautas Ivanickas · Rating 5 out of 5]

„Ніколи не ставайте до розмови з циганками та дияволами…“
Viena mano mylimiausių ukrainiečių dueto knygų. Kadaise apturėjau didžiulį malonumą ją skaitydamas. Paskui apturėjau ne ką mažesnį malonumą (bet ir vargą – kad juos kur, tuos Oldžius su ju vaizdinga kalba ir žodimu žodžiais!) versdamas ją į lietuvių kalbą. O dabar nusprendžiau susipažinti su ukrainietišku vertimu. Ir žinote ką? Knyga sužėrėjo dar ryškesnėmis spalvomis. Nemenką dalį knygos šarmo sudaro Beskidų koloritas, guralių buitis – ir visa tai ukrainietiškai suskamba kažkaip dar TIKRIAU.
Pasakojimas sukasi aplink Samuilo-turko vaikus. Ne tikrus, įsivaikintus, bet argi tai svarbu? Samuilas-turkas – vagis. Ir visi jo vaikai – taip pat. Tik juos dominantys lobiai slypi ne po septyniais užraktais ąžuolinėse skryniose, o žmonių sielose. Jie gali pavogti mintį, nuotaiką, jausmą, emociją, gebėjimą. Ir vagiliauja sau po truputį. Bet va, jaunesnioji iš Samuilo-turko vaikų, Marta, pasikėsino į tai, į ką nereikėjo, ir ką jai griežčiausiai buvo uždraudęs įtėvis. Pavogė iš nelabojo jam parduotą savo mylimojo sielą. Ir dabar jos bei kitų Samuilo-turko vaikų pėdsakais seka tas, kurį vadina velniu. Seka, siekdamas atgauti tai, kas priklauso jam.
Trumpa, dinamiška, vaizdinga. Girdėjau kelis atsiliepimus, kad viskas puiku, bet va, finalas... Nuostabus finalas, aš jums pasakysiu. Galit, jei norit, nesutikti. Jūsų bėdos.
Penki iš penkių, be mažiausių abejonių.

[Ralenna · Rating 5 out of 5]

Перша книга Олді, котру я прочитала на одному диханні.
Як на мене, це той самий випадок, коли від перекладу книга тільки виграла. Українська мова дуже природньо вписалася в карпатський сеттінг, а перекладачеві вдалося втриматися від зловживання діалектизмами. Коли вже почав читати, відірватися неможливо. З головою поринаєш в атмосферу, в процесі читання згадуються романи Сенкевича, оповідання про Довбуша, легенди карпатського краю.
Велика подяка авторам і перекладачеві за години, проведені з книгою.

[Luka Onee-san · Rating 3 out of 5]

Mėgstu fantastikos lobyną. Šaunios istorijos. Ši neišimtis. Prikaustanti istorija, iš kelių veikėjų pusės pasakojama. Gilus turėjo būti pasakojimas arba bent jo pabaiga ir čia autoriai susimovė. Knygą pabaigė knygos pavadinimu. Nieko blogo nėra knygos pabaigai pasirinkti knygos pavadinimą. Problema tame, kad kai perskaičiau "Aštuntojo įsakymo posūniai", atsibudau su klausimu "o kokie kiti 7 įsakymai"? Pamenu, knygos pradžioje buvo kažkas užsiminta apie įsakymus. Knygos pradžioje. Per pačią knygą buvo kalbama ne apie įsakymus, o apie "tėtušio nurodymus". Susidaro nuomonė, kad autorius/autoriai kūrė šią knygą "skambia fraze", gyveno šia fraze ir užbaigė knygą šia fraze. Tik pamiršo, kad skaitytojas ne jų mintis, o knygą skaitys. Neaprašė aštuonių įsakymų. Nepabrėžė jų knygoje. Ir štai viena atsigavo su 3 žvaigždutėm.

[Gediminas · Rating 4 out of 5]

Pradžioje sužavėjo ir įtraukė, bet antroje knygos pusėje atsirado šiek tiek judėjimo iš inercijos.

Neįprasto šarmo pridėjo tai, kad minimos realaus pasaulio vietos - Beskidų/Tatrų kalnai, Viena.
Taip pat daugelis skyrelių vos kelių puslapių ilgio, tai skaitosi labai lengvai.
Ir dar pliusas už pavadinimą - man šiek tiek užtruko susigaudyti, prie ko čia tas "aštuntasis įsakymas", bet galvosūkis tikrai įveikiamas :)

[Irina Semenova · Rating 4 out of 5]

Захватывает, увлекает - отличная книга! Слог Олди восхищает - как всегда. Идея отличная.
Но! концовка какая то .... никакая. Как будь-то им сказали, что все, хватит писать - и пришлось поставить точку.