Pirmoji knygos pusės man pasirodė padrikoka. Be pagrindinio herojaus Ramiro čia pasirodo ir įdomus ginklanešio personažas, kuris - deja - paskui dingsta ir epizodiškai iškyla tik knygos pabaigoje. Nuo vidurio knyga tarsi įgauna pagreitį, bet, manau, kad autoriui vis dėlto nepavyko parašyti efektingos atomazgos ir įtikinamo finalo. Knygoje daug peizažų, aplinkos aprašymų. Man pasirodė, kad kartais tuo imama piktnaudžiauti, tiesiog užsižaidžiama. Nors esama ir labai vykusių atkarpėlių. Pavyzdžiui, pastraipa, skirta senajam Toledo miestui:
"Toledas jį pavergė mįslingumu. Jis buvo suvis nepanašus į Ramiro gimtąjį miestą. Mažytė Avila atrodė aiški ir suprantama. O čia lengvai galėjai pasiklysti painiose gatvių arabeskose. Dangų Tolede visada matei tarsi iš gilaus griovio; sodrus aukštybių mėlis lyg ryški juosta driekėsi tarp dviejų eilių juodų stogų, pakibusių virš gatvės. Siaurose it koridoriai gatvelėse namų fasadai visuomet buvo tamsūs, ir tik pačiam viršuje, ant balto tinko, degte degė saulės ruožas."
Esama knygoje ir ispanų literatūrinei tradicijai būdingos aistros, įdomūs inkvizicijos aprašymai, yra ir meilės ir t.t. Bet... man pritrūko visa sujungiančios sustyguotos dramaturgijos. Taigi vertinčiau kukliai - intervalu nuo 2,5 iki 3.