Tai istorinis nuotykių romanas. Autoriui rūpi Lietuvos ir Lenkijos valstybės likimas, tad veiksmas vyksta XVIII a. pirmojoje pusėje, feodalinės Lietuvos žlugimo laikotarpiu. Karaliaus Augusto Stipriojo valdžia silpna, didžiulę galią įgyja valstybės magnatai, per jų nesantaiką vienas po kito žlunga seimai, į krašto žemes godžiai žvalgosi kaimynai. Dviejų dvarponių peštynių fone pasakojama jaunojo keršytojo Mariaus istorija, našlaičio, paversto žudiku, kuris kario talentu sugeba laimėti ir meilę, ir dvarus, ir galią. Pasirinkęs įdomų istorinį siužetą, rašytojas vykusiai ir sumaniai pina intrigą, savotiškai deromantizuodamas istoriją, o herojaus nuotykiai tiesiog prikausto skaitytojo dėmesį.
1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. 1957 m. baigė Nebraskos universitetą. 1968 m. daktaras. Nuo 1969 m. Merilendo universiteto profesorius. Ignalinos AE saugos analizės grupės organizatorius.
Sakyčiau, ši knyga labai gerai pataiko į kolkas mažai išplėtotą žanrą bei periodą. Nežinau, gal čia tik aš kažko nežinau ir kažko neskaičiau, bet autentiškų grožinių knygų apie gyvenimą Lietuvoje ir LDK 12-19 amžiuose yra, na, mažoka. Taip, yra visos keturios Silvos. O kas be to? Na, žinau, kad yra Vilūnės knygos, žinau ir apie Rankelienę. Deja, pastarosios dar neskaičiau, bet turiu įtarimą, kad ji, kaip ir Viliūnė, nelabai atitinka tą mano deklaruojamą autentiškumą. Ką tuo noriu pasakyti - kad bent jau Viliūnės knygose tas istorinis settingas ir papročiai - labiau tik kaip dekoracijos vystyti siužetą. Jei pakeistum Lietuvą ir veikėjų vardus į kokį nors provansą, nelabai kas ir pasikeistų. Rankelienės knygos man bent jau iš aprašymų ir anotacijų irgi kvepia tokia turkiška Davinčio kodo versija, nors objektyviai dar nieko negaliu pakomentuoti.
Žodžiu, link ko čia vedu. Almeno knyga man buvo tokia, na, labai įgėrusi lietuviško laužo dūmų ir pievų kvapo. :) Seimai, seimeliai, pavietai, papročiai, netgi ginklai atitinkantys laikotarpį. Žodžiu, man šią literatūrinę spragą knyga gerai papildė.
O kas liečia siužetą - ogi irgi visai nieko. Neįmantrus, bet kokybiškas keršytojo pasakojimas. Pritrūko ryškesnio epilogo, kai kurių personažų elgesio motyvacijos paplėtojimo, bet sumoje visai smagiai susiskaitė ir didelių priekaištų neturiu. Pelnytos 4*.
Tai knyga, kuri pažadina smalsumą Lietuvos istorijai ir kviečia leistis į kantrų, bet viliojantį naršymą po praeities sluoksnius, kol netikėtai atrandi tai, kas iš tiesų įtraukia.
Tai romanas, meistriškai atkuriantis XVII amžiaus Lietuvos istorinį audinį, leidžiantis ne tik sekti siužetą, bet ir pajusti epochos dvasią. Klausantis jo, juntamas gyvas tuometinio gyvenimo pulsas – kasdienybės ritmas, žmonių likimai, laiko alsavimas.
Asmeniškai ši knyga tapo maloniu ir netikėtu atradimu.
Dar norėčiau pridėti, kad pajutau didelį pasididžiavimą klausant apie emigranto autoriaus meilę Lietuvai ir jos istorijai. Tai tik dar labiau sustiprina trauką knygai ir jo kūrybai.
...labai seniai skaiciau tokio kaska gero...tikrai seniai... istorija apipinta laikmecio istorija... kerštas, praeitis, atpildas, valdzia, suirute, betvarke...laimetoju kaip ir ner...
Apie šį lietuvišką istorinį romaną pirmą kartą išgirdau, kai Kristina Petrauskė pristatinėjo savo debiutinį romaną "Slanimo raganos". O tada Pelėdos skaitiniai man pasakė, jog šio romano dėka susidomėjo istorija ir supratau, jog man būtinai reikia perskaityti šią knygą. O tada Alma Littera leidykla perleido "Pjūties metą".
Knygos veiksmas vyksta pačiame Abiejų Tautų respublikos valstybingumo saulėlydyje. Dvi šeimos - Giedraičiai ir Dabulskiai, kurios nekenčia viena kitos, kovoja dėl žemių, turtų bei įtakos apylinkės seimelyje. Daug baudžiauninkų kasdienybės ir didikų fasadinio gyvenimo epizodų. Netrūksta čia ir paslapčių, sąmokslų, jausmų. Gražiai aprašomos gamtos vaizdai sužavi ir neapleidžia viso romano metu. Daugybė veikėjų, tik spėk sekti ir susigaudyti.
Skaičiau ir negalėjau atsižavėti, jog šį, begalo sodrų, stiprų ir įtraukiantį romaną parašė lietuvis. Ir net ne istorikas. Skaičiau ir jaučiau, kiek daug darbo įdėta, kuriant. Knygos veikėjai nenuobodūs, istorinis laikotarpis itin aktualus ir šiomis dienomis. Aurorius pateikia nepagražintą ir neromantizuotą paprastų žmonių gyvenimą, neišvengta ir aštresnių įvykių atvaizdavimo.
Skaitėsi gerai, bet lėtokai, knygoje veiksmas nėra greitas, įvykiai neveja vienas kito, bet skaityti tikrai verta ir naudinga. Labai sužavėjo tai, kiek darbo įdėta parašant šį romaną. Tad jei ieškote įtraukiančios, sodraus teksto ir minties istorijos labai rekomenduoju po Kalėdų eglute supakuoti K. Almeno "Pjūties metą" Abejingų šis romanas nepaliks.
Neslėpsiu, susiviliojau viena rekomendacija, žadančia „Silva rerum“ nenusileidžiančią patirtį. Tai niekada nėra gerai šitaip susikelti lūkesčius. Silva man yra kažkas tokio – ir skaityta ne kartą, ir klausyta, į mintis vis sugrįžtanti.
Užtat ir įklimpau į „Pjūties metą“, kuris šiaip jau tikrai kitokiu tonu ir būdu pasakojamas. Nemaža vietų buvo sunku sutelkti dėmesį, pasidarydavo nuobodoka.
Tačiau knygai pasibaigus, apmąsčius, bendrai teigiamai vertinu jos klausymo patirtį (+su avansu, kad skaitant, popieriuje, gal kitaip ir tos prailgusios vietos būtų pasirodžiusios). Kiek mano ne kažin kokios istorinės žinios leidžia, drįsiu teigti, kad būtent taip įsivaizduoju 18 a. bajoriją, jos padrikus seimelius ir nuolatines kovas dėl turtų ir galios. O kažkur šalia besivysto dar ir nuotykinis siužetas, paspalvintas keršto ir meilės spalvomis. Bet kažkuo įstabiu ir prikaustančiu nepavadinčiau. Ne kiekvienam aišku to ir reikia iš istorinių romanų.:)
Romanas, kurį skaitant galima daug sužinoti apie XVIII a. LDK bajorų šeimų ginčus dėl materialinių turtų, įtakos ir Lietuvos kaip valstybės silpnėjimą dėl bajorų nesutarimų. O jei istorijos puslapiai nesudomino, verta skaityti dėl jauno nekilmingo žmogaus keršto blogam didikui. Nuotykių, bet įdomus pasakojimu apie valstybės žlugimą romanas.
Neabejotinai, vienas iš pačių geriausių istorinių romanų apie 18 amžiaus pradžios LDK. Puikiai nupieštas chaose, anarchijoje ir tuštybėje skęstantis Tėvynės laivas. Ta moralinio supuvimo ir visuotino abejingumo atmosfera man labai panaši su šiandienos Lietuvos būkle. Deja, deja...