What do you think?
Rate this book
Devintas lapas
Devintas lapas
405 pages, Paperback
Published January 1, 1997
9 people want to read
About the author
Birutė Pūkelevičiūtė
8 books3 followersBirutė Pūkelevičiūtė (1923-2007) was a Lithuanian poet, novelist, playwright and actress. Pūkelevičiūtė is often credited as one of the strongest and most unique voices in Lithuanian literature, both from an émigrée perspective and within the Lithuanian framework.
After studying journalism at Vytautas Magnus University in Kaunas, Pūkelevičiūtė left for Germany in 1944 and subsequently settled in Canada in 1948, where she assembled an amateur theatre group in Montreal and published her first poetry collection Metūgės. Metūgės was met with scandal within the Lithuanian literary community, as it was the first time a woman writing feminist, erotic, sexual poetry was published in Lithuanian.
Pūkelevičiūtė returned to Lithuania in 1998 and lived here until her death in 2007. Apart from Metūgės, she is renowned for the novels Aštuoni lapai (1956), Rugsėjo šeštadienis (1970), Naujųjų metų istorija (1974), Devintas lapas (1982), and others.
After studying journalism at Vytautas Magnus University in Kaunas, Pūkelevičiūtė left for Germany in 1944 and subsequently settled in Canada in 1948, where she assembled an amateur theatre group in Montreal and published her first poetry collection Metūgės. Metūgės was met with scandal within the Lithuanian literary community, as it was the first time a woman writing feminist, erotic, sexual poetry was published in Lithuanian.
Pūkelevičiūtė returned to Lithuania in 1998 and lived here until her death in 2007. Apart from Metūgės, she is renowned for the novels Aštuoni lapai (1956), Rugsėjo šeštadienis (1970), Naujųjų metų istorija (1974), Devintas lapas (1982), and others.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 of 1 review
August 21, 2023
Kuo daugiau skaitau Pūkelevičiūtę, tuo daugiau ir stipriau advokatauju už jos tekstus.
Visados yra traukinys, visados yra didelis, blizgantis vanduo. Yra iš šviesa - bet ji visados kitoj pusėj didelio vandens.
Ne visados ana ežero pusė būna matoma, bet šiandien oras perregimas ir švelniai virpuliuojantis. Todėl Čikagos pakrantės siluetai atbanguoja į mus lyg melsvas miražas.
Pamenu, vaikas būdama skaičiau knygą "Dėdė iš Čikagos". Ten buvo aprašyta audra Mičigano ežere, kurios metu skendo didelis laisvas su jaunuolių ekskursija. Niekaip negalėjau suprasti: ežere? Skendo laivas? Buvau mačiusi Obelijos ežerą ir Seirijį, buvau mačiusi Metelį ir Dusią, bet net ir Dusioj, kuri tada man rodės tokia didelė, skęstančio laivo negalėjau įtalpinti. Tik dabar, kai sėdžiu Mičigano pakrantėj ir akimis bandau aprėpti jo gelmę ir platybę, man aišku, kad senis "Mič" ežeru tik apsimetęs. Iš tikro jis turi jūrų pirato sielą.
Traukinys bėgo banguojančiais vešlių žolių laukais ir ąžuoliukų miškeliais. Kartais pašlaitėse atsiverdavo balto smėlio lopai - tokio balto, kaip Mičigano kopos. Ežeras visai netoli. Netoli didelis vanduo.
Visados yra traukinys, visados yra didelis, blizgantis vanduo. Yra iš šviesa - bet ji visados kitoj pusėj didelio vandens.
***
Čia baigiasi knyga, kurią parašiau, važinėdama į darbą Čikagos autobusu, ilgiausia pasauly - Western gatve.
Pusantros valandos iš pietų į šiaurę, pusantros valandos atgal.
Bet man nebuvo nuobodu: važinėjau su savo draugais.
Šalia manęs kartais sėdėdavo ponia Aškenazy, kartais Leonidas Cemko, kartais Rima ir Elvyra, o kartais ir "Raudonasis Smakas".
Dabar jie mane paliko.
Bus labai liūdna pirmadienį, įsisėdus į Western gatvės autobusą.
Gal nusipirksiu laikraštį.
Taip daro visi žmonės, kurie važinėja vieni.
Visados yra traukinys, visados yra didelis, blizgantis vanduo. Yra iš šviesa - bet ji visados kitoj pusėj didelio vandens.
Ne visados ana ežero pusė būna matoma, bet šiandien oras perregimas ir švelniai virpuliuojantis. Todėl Čikagos pakrantės siluetai atbanguoja į mus lyg melsvas miražas.
Pamenu, vaikas būdama skaičiau knygą "Dėdė iš Čikagos". Ten buvo aprašyta audra Mičigano ežere, kurios metu skendo didelis laisvas su jaunuolių ekskursija. Niekaip negalėjau suprasti: ežere? Skendo laivas? Buvau mačiusi Obelijos ežerą ir Seirijį, buvau mačiusi Metelį ir Dusią, bet net ir Dusioj, kuri tada man rodės tokia didelė, skęstančio laivo negalėjau įtalpinti. Tik dabar, kai sėdžiu Mičigano pakrantėj ir akimis bandau aprėpti jo gelmę ir platybę, man aišku, kad senis "Mič" ežeru tik apsimetęs. Iš tikro jis turi jūrų pirato sielą.
Traukinys bėgo banguojančiais vešlių žolių laukais ir ąžuoliukų miškeliais. Kartais pašlaitėse atsiverdavo balto smėlio lopai - tokio balto, kaip Mičigano kopos. Ežeras visai netoli. Netoli didelis vanduo.
Visados yra traukinys, visados yra didelis, blizgantis vanduo. Yra iš šviesa - bet ji visados kitoj pusėj didelio vandens.
***
Čia baigiasi knyga, kurią parašiau, važinėdama į darbą Čikagos autobusu, ilgiausia pasauly - Western gatve.
Pusantros valandos iš pietų į šiaurę, pusantros valandos atgal.
Bet man nebuvo nuobodu: važinėjau su savo draugais.
Šalia manęs kartais sėdėdavo ponia Aškenazy, kartais Leonidas Cemko, kartais Rima ir Elvyra, o kartais ir "Raudonasis Smakas".
Dabar jie mane paliko.
Bus labai liūdna pirmadienį, įsisėdus į Western gatvės autobusą.
Gal nusipirksiu laikraštį.
Taip daro visi žmonės, kurie važinėja vieni.
Displaying 1 of 1 review