Six detailed descriptions of day-to-day exchanges between a therapist and his patients demonstrate the events and processes that occur during the course of humanistic psychotherapy.
James Frederick Thomas Bugental was one of the predominant theorists and advocates of the Existential-humanistic therapy movement. He was a therapist, teacher and writer for over 50 years. He received his Ph.D. from Ohio State University, was named a Fellow of the American Psychological Association in 1955, and was the first recipient of the APA's Division of Humanistic Psychology's Rollo May Award. He held leadership positions in a number of professional organizations, including president of the California State Psychological Association.
Unconventional case stories. I think I approached this as fiction and this is why I did not feel it to be the professional lit. Still, some of the stuff was rather peculiar. The approaches: well, suffice ot to say that I prefer a bit different schools of thinking. Quite a bit of the mentioned methods could have backfired spectacularly.
Knyga, suteikianti daug naudos tiek iš žmogiškosios pusės, tiek iš profesinės. Pirmą kartą šią knygą perskaičiau prieš 2.5 metų. Tuomet daviau 5 žvaigždutes, nes knyga labai patiko, įtraukė, įkvėpė pačiam pasistiebti. Tuo metu knyga buvo labai naudinga kaip žmogui: padėjo geriau įsiklausyti į savo vidinį balsą, aprašytus psichoterapijos klientus palyginti su savimi ir taip geriau įsisąmoninti sau būdingus sunkumus. Dabar, jau baigus studijas universitete ir pačiam individualiai dirbant su klientais, perskaičiau šią knygą antrą kartą ir duočiau 10 žvaigždučių (jeigu tokia galimybė egzistuotų). Nesitikėjau ir nustebau, kiek daug profesinės naudos man suteikė Bugentalio aprašomi psichoterapiniai dialogai, jo pasirenkami sprendimai, ypač vaizdžiai aprašoma vidinė terapeuto kalba esant su klientu, jausmai būnant santykyje.
Nustebino dar vienas aspektas - didelis skirtumas tarp to, kaip humanistinė psichologija pristatoma teoriškai ir kaip ji įgyvendinama praktiškai. Iš teorinių šios mokyklos pristatymų esu susidaręs įspūdį, jog humanistai yra patys švelniausi, labiausiai priimantys klientą, leidžiantys jam pačiam lėtai ir saugiai judėti link savęs atradimo. Skaitydamas kaip dirba J. F. Bugental, pamačiau visiškai kitokį vaizdą. Kaip tik nustebino Bugentalio kaip psichoterapeuto atkaklumas, drąsa ir kliento spaudimas tam, kad jis atsidurtų kuo arčiau savęs ir kuo mažiau nuo savęs nutoltų. Manau, kad kiekvienam psichoterapeutui vertinga paskaityti šią knygą kaip vadovėlį - ne sausai teorinį (nes čia teorijos beveik visai nėra), o kaip gyvą, gerą praktinį mokytoją.
Knyga tikrai palieka įspūdį savo atvirumu ir tikrumu. Iš kitos pusės, tam tikros knygos vietos lygiai taip pat palieka įspūdį savo neetiškumu ir galbūt netgi šiokiu tokiu puikavimusi (bet šito čia šimtą kartų mažiau nei pas visų taip mylimą Irviną D. Yalomą), todėl man nėra lengva sau vienprasmiškai atsakyti į klausimą, ar rekomenduočiau ją kam nors, kas ketina pradėti lankyti asmeninę psichoterapiją.
Nes rekomenduočiau, kad pajustų ir įsisąmonintų, jog asmeninė psichoterapija nėra vien tik gėris ir grožis, nėra ir asmeninis nušvitimas, po kurio nebelieka nei pykčio, nei baimės, nei kaltės ar liūdesio, ir kad apskritai psichoterapija skirta ne pašalinti kažką, kas neva gyventi trukdo, o įtraukti kažką, su kuo manei neįmanoma gyventi, bet be ko viskas ir pradeda stingti. Kas ne visada lengva, ne visada džiugu ir kam atlaikyti reikia tikro pasitikėjimo tiek psichoterapeutu, tiek savimi, tiek pačiu gyvenimu.
Ir visgi atsargiai žiūriu į kelias vietas, kurios man su psichoterapeutų darbo etika prasilenkia. Labiausiai nepatinka ne tai, kad kažkas buvo padaryta, bet kaip reflektuojama, kodėl taip buvo padaryta - man pritrūko atviresnio ir nuoširdesnio įsikalbėjimo ir įsivardinimo pačiam sau, kas čia buvo ir vyko.
Knygoje pamačiau trimatį psichoterapeutą. Ir nerangią, ilgą terapiją, kurioje susitinka dvi asmenybės ir pirmyn-atgal, ratais-kvadratais vaikšto, kol kažkas kažkaip sudera, išsijudina, pradeda keistis. Jokių stebuklingų gyvenimą tuoj pat pakeičiančių įžvalgų – tik dviejų žmonių darbas. Kartais laikantis tave ant fotelio kraštelio, kartais nuobodus, kartais malonus, o kartais – baisiai nejaukus. Terapeutas nesėdi kaip baltas popieriaus lapas – jis reaguoja autentiškai: rūpinasi, liūdi, frustruojasi, pyksta. Būna, kad per daug skuba, kažką nusišneka. O taip, knygoj – daug nusišnekėjimų ir nesusišnekėjimų. Kalbant apie savo darbą, norėtųsi tokius momentus nutylėti – nes gėda. Džiaugiuosi, kad Bugentalis pasirinko pasidalinti ir jais.
Mums su Bugentaliu labai nesutampa biolaukai. Knyga primena Yalomą, nes aprašomos psichoterapinės sesijos. Bet pas Yalomą bent jau įmanoma suprasti kuria kryptimi jis veda ir elgčiausi panašiai. O kur veda Bugentalis man liko visiškai neaišku. O ten su tuo klientės apsinuoginimu savo kabinete tai jis pažeidė profesinę etiką.
Kaip laiku ir vietoje tas Bugentalis atsirado mano kelyje! Humanistinės egzistencinės krypties psichoterapeutas analitikas provokuoja atvirumu ir taip lyg kviečia pokalbiui. Aš mačiau Bugentalį jo intymiuose pasakojimuose jo darbe ir labai jungistišką. Gal tik Savasties sąvoka Bugentalio aprašoma iš esmės skiriasi nuo jungiškosios sampratos. Daug kritikos perskaičiau apie autoriaus etiką darbe. Sutinku, kad pati būčiau kitaip dirbusi kai kuriose aprašomų atvejų vietose, bet iš esmės man labai aiški darbo kryptis, suprantu ir žvelgiu daug giliau nei paviršinis nusistebėjimas. Rekomenduoju analitikams.
Хотя я не люблю пространные описания историй пациентов (а тут еще вся книга на этом построена!), тем не менее мне понравилось. Жаль только, что слишком много диалогов и слишком мало психологического анализа. В этой книге Бьюдженталь выбрал основные внутренние проблемы, которые человек часто не осознаёт и которые мешают ему жить полноценной жизнью. Лично я отчасти узнала себя в лице Дженнифер. Чрезмерная правильность, стремление к совершенству, ответственность, чувство вины являются моей давней проблемой, которую я не до конца осознавала (даже умудрялась находить в этом какие-то плюсы). Но благодаря Бьюдженталю посмотрела на всё совсем другими глазами.
Бьюдженталь - потрясающий. Язык сложнее чем у Ирвина Ялома, и я предпочитаю не смешивать психотерапию и религию. Но, тем не менее, это очень круто. Я обязательно перечитаю ее снова. На меня произвело большое впечатление то, какими (порой на грани профессиональной этики) способами он взаимодействует с клиентами. Я уверена, что эту книгу стоит прочесть каждому, кто стремится к более осознанной жизни. Почти на каждой странице инсайт. Над этой книгой нужно сидеть долго и вдумчиво, и тогда, я уверена, она способна если не перевернуть, то качественно улучшить жизнь.
Однозначно цю книгу перечитаю ще раз. Наступного разу буду читати не частинами, а розділами. Саме так можна буде проникнутись однією з історій. Тільки дійшовши до 4 розділу, я змогла «зрозуміти» книгу, автора, героїв. Адже саме так апогей сюжету :) Підхід автора - практикуючого психотерапевта - показати підхід у психоаналізі через різних пацієнтів із різними «історіями» зімопонував та дозволив покопатися у собі.
Я прослухала цю книгу в аудіо форматі. Мене захоплювали історії, і я би хотіла якось перечитати її ще і виписати собі особливо важливі думки. Що зараз пригадується.. 1) Що ми, люди, на жаль не всесильні. І психотерапія може як допомогти, так і ні. І це норм, що якомусь % людей не вдасться допомогти, це частина життя і частина роботи. 2) Що наше дитинство настільки сильно впливає на нас, але і в наших силах змінювати теперішнє. 3) "Ми стаємо вершниками, які сидять на коні задом на перед, і злимося і скаржимося, що кінь скаче не в тому напрямку. Але навіть не пробуємо самостійно пересісти" 4) Для нашого суспільства занадто важливі зовнішні досягнення і розвиток мозку. Емоції при цьому майже не важливі, навіть навпаки - нас привчають їх притискати.
Дуже життєствертна книга.
This entire review has been hidden because of spoilers.
Šįkart labai sunku įvertinti. Galbūt todėl, kad skaitau kaip klientas o ne kaip psichoterapeutas. Po nuostabios ir tiek daug įkvėpimo suteikusios įžangos, sekančios istorijos apie gyvus žmones man buvo tikri emociniai kalneliai. Galbūt kaltas vertimas, bet man kliuvo žmonių vertinimas, sutapatinimas su jų emocijomis (piktas žmogus, seksuali/neseksuali moteris). Buvo vietų kurias tiesiog nemalonu skaityti, aprašomi atvejai atrodo pernelyg nutolę nuo įkvepiančių autoriaus apmąstymų.
Very strong book, I will definitely get a copy of my own since I see myself taking this book again and again for re-reading with new eyes after a change in circumstance or experience.
This book reflects what can happen in a psychotherapist’s office. Few consulting narrations presented in the book sound incredible and reminiscent fictional stories from Irvin D. Yalom’s book “Lying on the Couch”, but I believe they happened in reality. I feel that some of the consulting decisions described in the book were risky and insecure ways to work with clients. Especially in the section on sexuality / intimacy. But some other brave solutions of the therapist, on the contrary, were remarkable. The author advocates people to live their life. But sometimes it looks that it is hard for him to balance between putting pressure on clients and accepting them as they are. In few places it was difficult to follow the author’s theoretical reflections. Unfortunately, this book somehow deterred me from the school of Existential-Humanistic psychology, which I had previously favored.
An amazing book! Arter that kind of honesty and openness Yalom seems almost fiction (And I like his works very much especially "Love's executioner". Actually "Love's executioner" has the most likeness to this book of all his works). It's a pleasure to read, there's nothing too difficult to understand here, especially if you have any previous idea about psycotheraphy. And it's so inspiring! As the heroes free themselves of their fears and limitations you feel like you are being feed too. I would recommend this book to everybody who is interested in psycology or is a psycologist.
"Nesu Dievas, kad galėčiau visiškai išvengti Dievo vaidmens", "Stengtis turėti savyje kuo daugiau gyvybės ir kuo mažiau mirties - štai kas svarbiausia". Rekomenduoju.