Mėnulio vaikai

by Jurga Ivanauskaitė

Genres: Fiction

251 pages, Paperback

First published January 1, 1988

About the author

Jurga Ivanauskaitė was a Lithuanian writer, painter and playwright. Studying at the Vilnius Art Academy, her first book was The Year of the Lilies of the Valley, published in 1985. She subsequently published six novels, a children's book and a book of essays. Her works have been translated into several languages, including English, Latvian, Polish, Russian, German, and Swedish. After her visits in the Far East, she became an active supporter of the Tibet liberation movement. She died from the soft tissue sarcoma at the age of 45.

Reviews

[Neringa · Rating 4 out of 5]

Koks malonus šuolis į paauglystę. Labai patiko prisiminti.

Romano motto galėtų būti: „Yra du keliai – į meilę arba į savižudybę.“ Ir per Anitos ir Gedo santykį bandoma parodyti, kad įmanomi abu. Juodu lemtingai pažadina žinia apie vienas kito mirtį. Neįprastai graži mintis.

Nežinau, ar tai lėmė kokia mada (kas ją diktavo?), bet įdomu, kad „Mėnulio vaikus“ Ivanauskaitė rašė kaip Gavelis: atsisakė nuoseklaus siužeto ir romaną sudėliojo kaip dvi skirtingas įvykių versijas. Kitaip tariant, tarsi teigė, jog tiesa nėra pažini, įmanomos tik variacijos. Ivanauskaitę domino veikėjų vidinis pasaulis, tačiau ryškiausiai jai pasisekė perteikti ne jį, o bendresnę nevilties atmosferą su keliais prasmės blyksniais. Jie pasirodo mistiškai – lyg netikėtai svetimame mieste sutiktas savas alter ego.

Šiek tiek nuliūdino, kad romane kalba du veikėjai, tačiau išpildytas vienas Gediminas. Anitos pasakojimas tik kūrė foną Gedo išskirtinumui, todėl kaip veikėja ji liko be savimonės ir be savigarbos. Gaila, nes iki šiol įsimintinų moterų tipažų labai trūksta. Ar Ivanauskaitė apskritai tokią sukūrė? O stabukas Gedas pateisina lūkesčius: patiria n nuotykių, traukia panas, nes panašus į Aleksandrą Bloką, dėl trauminės praeities jį kamuoja Gailestis, pasakoja visokias šyzas (pvz., nelaimingai įsimylėjusios merginos žvilgsnis turi galią visus apiberti neužmirštuolėm). Per jo keistumą labiausiai išpildomas ivanauskaitiško pasakojimo žavesys, kuris bent jau man visada skleidėsi siuriku. Visi atminty išlikę epizodai buvo būtent tokie: pvz., kaip Gedas švyti tamsoj ir į jį sudegti skrieja naktiniai drugiai. Sunku paaiškint, kas vyksta, bet įspūdinga.

Man atrodo, kad tokio pobūdžio romanai bando apibendrinti, kas yra maištinga „kartos jausena“, ir tas Ivanauskaitės mėginimas turi žavesio. Tačiau bendras įspūdis nepasikeitė – atrodo, kad jos kūryba persisunkus XX a. pab. meniškumo standartų: jei jau rašyti, tai mažiausiai didingą dalyką, perduoti visą „laiko dvasią“. Romanas pulsuoja keista atmosfera, kurios likučiai turbūt išnyko restauravus Vilnių. Tokioj aplinkoj jau neaugau, todėl mane paauglystėje trikdė romanų destrukcija, bet traukė dvasingumo įvairovė: hipiai su liaudies dainom lūpose ir kančia dėl pasaulio akyse, nušvitimas Kaukazo kalnuos, meilės patosas, nesuprastieji mėnesienoj ir durnyne, ant palangių prarūkyta vienatvė. Atrodė, kad nesvarbu, ką jie veikia, svarbiau, kokie gilūs jaučiasi.

Patiko, kad Ivanauskaitė kūrė žmogiškesnius veikėjus nei kiti lietuvių autoriai: idėjas talpino ne į kokio kilnaus humanitaro galvą (plg. jaunučio Papievio „Rudenį provincijoj“ ar ankstyvuosius Skablauskaitės apsakymus), o nukreipė į save autsaideriais laikančius jaunus žmones: „Kai neturi vilties, gali nusispjauti į daugybę neegzistuojančių dalykų, kurių ilgies kaip paskutinis durnius.“ Toks kenčiantis veikėjas neturi jėgų moralizuoti ir politikuoti, bet atrodo gyvenimiškas, atvirai kalba apie atsitiktinį seksą, psichozes ar savižudybę. Greičiausiai norėdama panašią būseną suprasti, tokius romanus ir skaičiau. Ar supratau, nežinau. Jau gyvenau kitokiam pasauly. Šiandien nuotolis dar didesnis.

O labiausiai nustebino romane atrastas santykis su Čiurlioniu. Buvau jį pražiūrėjus. Net pagalvojau, kad ankstyvajam Ivanauskaitės siurrealizmui turi įtakos būtent M. K. Č. pėdsakas: jo laiškuose slypintis jautrumas, meilė, bandymas nusakyti kančią, o mene – sugebėjimas peržengti ribas. „Mėnulio vaikuose“ Čiurlionis veikia kaip geroji dvasia ir autoritetas. Labai miela, ypač žinant, kad Ivanauskaitės kūryboj gausu tamsos. Gal dėl MKČ pėdsako kūrinys atrodo kilnesnis?

[Artiom Karsiuk · Rating 4 out of 5]

This book was somewhat of an awkward read - mainly, because it was a school assignment I had in my teen years. And while I was reading it and going through the disturbing atmosphere of the whole book, I was really shocked that a teacher not only let us, but TOLD US to read this. It took me into the mind of a really disturbed girl - a dark place full of despair and depression. Sure, I'm not a girl, but I am a geek - a sissy really - so I'm sure that [at that time] my weak little brain was more in tune with one of a troubled teen girl than a hormone filled jock of an alpha male. Now, I won't go spoiling the book here or try to overanalyze this whole thing, but I can tell you what this book did for me. In my teen years, I was a loner (still am, really) and in this funny "life sucks" phase that many teenagers experience, but the main character of this book took it to another level of sadness, so even I could say: "Well, that girl had one too many 'insane' pills. My life doesn't suck as much - neither does her's, so I'm gonna finish this book, put it aside, never touch it again with a 5-foot pole and look forward to some awesome years to come". If I have to thank one piece of literature for skipping the whole EMO culture, then that's the book. It's narly. And not in a good-healthy way.

[Simona Ščerbina · Rating 5 out of 5]

"Aš dažnai pasijuntu užvožta kažkokiu milžinišku, garso nepraleidžiančiu, vaizdus iškraipančiu stiklainiu. Tai atsitinka kaip tik tuomet, kai būtinai reikia reaguoti į aplinką: nusijuokt klausantis anekdotų, šyptelėt išgirdus komplimentą, aikčiot dėl pašnekovo ligos, pasisveikint su kadaise mane mylėjusiu žmogum."

[Aurimas Nausėda · Rating 2 out of 5]

Liūdnas pasakojimas su daug lyrinių ir mistinių digresijų apie jaunų žmonių siekius, lūkesčius Lietuvoje.

[Aušrinė · Rating 2 out of 5]

Jei reiktų vienu sakiniu apibūdinti knygos stilių, pasakyčiau taip: tai laiškas mirusiam mylimajam.

Oi kaip sunkiai skaičiau šią knygą... Man niekaip nepavyko prisijaukinti pirmosios dalies veikėjos ir jos minčių. Pikta buvo skaitant apie jos veiksmus, kaip ji, turėdama tai, ko kai kurios kitos gal jai pavydėtų, to nevertina ir savanoriškai gadina sau gyvenimą.

Antroji dalis jau buvo įdomesnė. Bet tik pradžioje. Pasikeitė veikėjas, pasikeitė jo pozicija. Jis tai tikrai visko gyvenime matęs., tačiau ir toliau gyvena, puoselėja mintis apie ateitį ir nepasiduoda.

Šioje knygoje viskas taip liūdna – mintys apie savižudybę, savęs nuvertinimas, abortas, nelaiminga santuoka, meilė be atsako, nesusitaikymas su savo kūnu ir išvaizda, psichiatrinės ligoninės, nepritarimas, prievarta... Stengdamasi įžvelgti bent kažką pozityvaus ir man priimtino įsiteigiau, kad vietomis knyga primena Haruki Murakami stilių – realiame pasaulyje vyksta sveiku protu nepaaiškinami dalykai: atgyja muziejaus eksponatai ar iš niekur ima dygti neužmirštuolės.

Buvo įdomu paskaityti apie jaunimą, koks jis buvo prieš 20-30 metų. Nes dauguma dalykų man atrodė tokie, lyg būtų iš 2000-ųjų, bet ne anksčiau. Tuo metu man jie atrodė nauji, ką tik atsiradę, o štai, pasirodo, jau seniau visi tie muzikos ir apsirengimo stiliai buvo žinomi. Visada buvo visokio jaunimo, o čia atskleidžiama jo liūdnoji pusė. Turbūt greitu metu nenorėsiu skaityti kitos Jurgos Ivanauskaitės knygos (nebent rekomenduos kas nors skaitęs ir prižadės, kad ten tikrai pozityvesnės nuotaikos).

[Urte Nefaite · Rating 5 out of 5]

Turbut geriausia skaityta knyga. Tokia grazi, labai gera ja skaityti. Nepanasi i nieka, tokia tikra ir nuostabiai parasyta. Myliu.

[Emilija Skridlaitė · Rating 4 out of 5]

Šiaip vertinčiau 3,5, bet goodreads neleidžia pridėto/atimti to pusės balo, meh... Knyga šiaip visai patiko, galbūt iš pradžių skaitėsi sunkiau, tačiau maždaug nuo 20 puslapio pagavau tą kabliuką ir jis tesėsi iki maždaug 230. Sunkiai prisiverčiau pabaigti tuos 20 puslapių, bet, manau, buvo verta.

[Gina · Rating 3 out of 5]

Vos tik prasidėjo romano veikėjos Anitos prisiminimų apie mylimąjį paieškos, jos monologai apie tai kaip jį myli ir koks jis nuostabu, mintyse vis šmėžavo ispanų rašytojo Gustavo Adolfo Béquer „Rayo de luna“ (mėnulio spindulys), kai veikėjas įsimyli mėnulio spindesį ir jį vejasi, apibūdina tiek vaizdais, tiek garsais. Tai man pasirodė romantiškumo tobulybė, o šis romanas „Mėnulio vaikai“ – priešingai. Nors abi meilės neįmanomos, galbūt ir išgalvotos, ši Anitos simpatija pasirodė net atstumianti, dirbtina bei tiesiog prasimanyta.

Tačiau viskas nebuvo taip blogai. Jei pirmoji dalis yra gana nuobodoka ar net kaip užsitęsusi įžanga, štai antroji – judėjo šuoliais. Susiduriame ne tik su Gedimino atsakymu, kur jis buvo, bet ir sužinome daugiau apie darbą psichiatrinėje ligoninėje, jos pacientus. Šie vertės prie siužeto vystymosi neprideda, bet pačiam romanui suteikia žavesio, leidžia labiau pajusti gyvenimą SSRS. Tuo pačiu atsiranda magiškojo realizmo: skraidantys sudžiuvę drugiai, nuo žvilgsnio atsirandančios neužmirštuolės. Lyg atskiros detalės šios nuotrupos knygai suteikia žavesio, bet nemanau, kad tinka viso romano kontekste, nes tarsi jame netikėtai išdygsta be jokio paaiškinimo ir logikos. Nors gal tai kokia gilesnė Gedimino charakterio metafora, kurios nesupratau.

Visą apžvalgą galite rasti puslapyje: https://juoduantbalto.lt/?p=1495

[Aiva Blažytė · Rating 5 out of 5]

ojojoj, slay

[Andrius · Rating 2 out of 5]

Kaip knygai, kurios esmė - jos personažai, tai keistas sprendimas, rašyti apie tokius ganėtinai šlykščius žmones, sunkiai suprantamus ar pamėgstamus. Aišku, tai jaunimo kultūros tais laikais atspindys ir taip toliau, bet pasakojimas pats neturėtų tapti toks pat tuščias ir šleikštus, kaip ta aprašoma kultūra. Turi knyga kažkiek ir tos sferos žavesio, bet jeigu skaityti vien dėl to, tai jau geriau "Pakalnučių metus" - čia tai daugybę kartų įdomesni apsakymai, o ir siurrealizmas jų gražesnis. Tiesa, buvo tikrai gerų, įdomiai parašytų atskirų minčių ir scenų, - Ivanauskaitė rašyti tikrai mokėjo - kurios man kiek pagerino "Mėnulio vaikų" įspūdį, bet, žiūrint bendrai, kažkaip viskas iki galo taip ir nesusirišo ir liko knyga truputį padrika ir nelygi.

[darija ✧*:･ﾟ · Rating 5 out of 5]

Galimai geriausia perskaityta knyga per 16 gyvenimo metų, šiužetas šiek tiek mėtos ir kartais nesupranti kas ką ir apie ką pasakoja, bet verta sutelkti visą dėmesį, nes kiekviena istorija turi surealistinę arba maištaujančią kruopelę. Aš tiesiog MYLIU šitą knygą, Thats it. Skaitykit, globokit, mylėkit, dabar noriu perskaityti visas Jurgos knygas💟

Perfect for the mentally disturbed, disturbing for the perfectly healthy minded :D

[Aurimas Novikovas · Rating 2 out of 5]

prieš 11 metų bandžiau skaityt ir tada galvojau, kad buvau jaunas ir bukas. palaukiau, gan kantriai, net daugiau nei dekadą, ėmiausi darkart ir gal kiek sužavėjo pirmi puslapiai, bet tuomet smogė tas pats autorės sindromas. rods, kad gerai, gal giloka, bet slidu, neskanu ir šiaip koktoka. atsiversiu kažką dar po 11 metų.

[Vita Tatarinova · Rating 1 out of 5]

Labai nusivyliau šios rašytojos knyga. Pirma mintis, vos tik pradėjau skaityti, buvo mesti į šoną. Bet užsispyrimas perskaityti nugalėjo. Ši knyga, tai prisivartojusio žmogaus požiūris į pasaulį ir galbūt stipriai depresijos paveikto lunatiko svaisčiojimai... Rezultatas: laiko švaistymas kliedesiams.

[Jeva Šiaudvytytė · Rating 5 out of 5]

Myliu

[pon · Rating 2 out of 5]

nuolat zyzianti knyga

[plastmasinegalva2 · Rating 5 out of 5]

sugrauziau,skani knyga

[Aneta · Rating 1 out of 5]

I had to read this book when I was in school. Some of my classmates really liked it while I had an opposite opinion because I don't find it interesting or well written at all. Not my taste.

[Aldona Nilsson · Rating 4 out of 5]

Interesting!

[Evelina · Rating 4 out of 5]

Labai paprastai, bet su gyliu, kuris pasimato tik retsykiais. Nors norisi sakyti, kad knyga neypatinga, eiliniai jaunuolių padepresavimai, tačiau Mėnulio vaikai mane uždegė, įkvėpė.

[Lukas Butkus · Rating 4 out of 5]

4/5

[Gerda Arčikauskaitė · Rating 5 out of 5]

Įkvepianti, priverčianti sustoti ir susimąstyti. Istorija kurią ilgai prisiminsiu.