"Šis romanas - tai mano gyvenimas", - pasakytų knygos herojus Mantas Neimantas, jeigu gyventų ne tik romane. Tikėjimas ir neviltis, deginanti pasaulio pažinimo aistra, meilė, išorinio ir vidinio pasaulio dvikova ir harmonija, blogis ir gėris, bandymai susivokti dienoje ir amžinybėje, savyje ir kosmose, - tai ir yra gyvenimas, vykstantis romane, parašytame tokia forma, kur praeitis ir ateitis susijungia į esamąjį laiką.
Pradedu gruodžio - sausio Rudoko retrospektyvą. Turiu 4 jo knygas ir susidėjau eiliškumą nuo seniausios iki naujausios (iš mano turimų). Pirmoji - ši "Autodafė", kuri paantraštėje įforminta kaip mažasis romanas. Vieni sako "knygos atrakinimas", o man tai susišvietė dabar kaip "bendro dažnio pagavimas". Ir tai truko 2/3 knygos. Daug kartų knietėjo mesti knygą velniop su visa mintimi nuosekliai paskaityti Rudoką. Ir džiaugiuosi, kad to nepadariau, nes paskutiniame knygos trečdalyje tas bendras dažnis susirezonavo ir "knyga atsirakino". Mažai komedijos, daug tragedijos. 9-o dešimtmečio fonas su visais atributais: jaunuoliai ieškantys savęs, pusiau bomžiškas, pusiau bohemiškas gyvenimas, pilki tonai ir vilties (nesėkmingos?) paieškos. Primena ir Kunčiną, ir Beresnevičiaus "Paruziją" ir matyt visi tų laikų, ir tos kartos rašytojai kūrė tokiame panašiame dažnyje. Rekomenduoju visiems besidomintiems vėlyvojo sovietmečio jaunimu, ar tiesiog 9-u dešimtmečiu. 7 iš 10 ilgaplaukio hipio.
<...>praeitis jam ir tebuvo praeitimi, t.y. tuo, kas praeita, pereita, peržengta, pasiekta ir užbaigta tobulai (paradoksalu, tačiau visos klaidos yra tobulos).
Knyga, kuri gali kažkam labai patikti, bet daugeliui ir visai nepatikti. Toks jau šis autorius: ir poetiškas, ir depresiškas, ir fantazierius, ir labai autentiškas (kartais net per daug). Netelpantis į jokius kūrybos ir net egzistencijos rėmus. Gaila, kad tokie žmonės miršta per anksti. Ši knyga 1988 metais labai nustebino. Dabar jau kiti laikai, ir niekas nebestebina...