Kino ir teatro aktoriaus Sauliaus Sipario gyvenimas primena amerikietiškus kalnelius. Jame – daug stačių įkalnių ir svaigių nuokalnių. Atradimų ir praradimų. Džiaugsmo ir skausmo. Koks iš tiesų yra tikrasis Saulius Siparis?
Mylima babytė savo anūką vadino trečios kartos komediantu, juk jo senelis ir mama buvo aktoriai, tėvas – operos solistas. Vieną dieną, baigęs vidurinę ir pasiryžęs studijuoti teisę, jis stabtelėjo prie tuometinės konservatorijos ir, laimė, nutarė tapti aktoriumi. Vieni pamena jį dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje, kiti – kaip Lietuvoje amerikiečių filmuotų juostų herojų, treti kvatojo iš jo replikų „Domino" komedijų teatre.
Saulius Siparis apie savo gyvenimą pasakoja atvirai, nevengdamas autoironijos ir neslėpdamas jausmų. Apie neįtikėtinas savo protėvių istorijas ir artistų dinastijos legendas. Apie tai, kaip teko vaidinti kitą dieną po mamos laidotuvių, o nuo scenos, kur ji buvo pašarvota, grindų niekas taip ir nenuvalė žvakių vaško. Apie senojo teatro bohemą, kurios dvasią dar spėjo pajusti, ir pokalbius su teatro mohikanais. Apie nuotykius Lietuvos kaimuose ir dieną, kai teko atsidurti Sibiro kalėjime. Apie pirmaisiais nepriklausomybės metais ištuštėjusias teatro sales, kai scena nebemaitino ir teko... kepti bandeles. Apie Lietuvą užplūdusius pigios darbo jėgos ieškančius kino kūrėjus, kai prieš kameras pats atliko triukus ir šaudė, o vėliau net skrido į Holivudą, tik po kelių dienų grįžo nieko nepešęs. O moterys? Lakios fantazijos dramaturgo vertas meilės keturkampis, išardęs pirmąją santuoką, skaudžios antrosios skyrybos ir... pirmoji meilė, vėl įsižiebusi po keturiasdešimties metų.
Jis visą gyvenimą laukė savo Fortūnos. Ir vieną dieną ji pasirodė.
Kino ir teatro aktoriaus Sauliaus Sipario pristatinėti tikrai nereikia. Žinomas aktorius atvėrė ne tik širdį, bet ir praskleidė lietuviškojo teatro bei kino užkulisių šydą. Sauliaus tėvai buvo scenos žmonės. Tėtis operos solistas, o mama aktorė. Tad neturėtų būti keista kodėl jis tapo netgi trečios kartos aktoriumi. Aktorius negaili autoironijos pasakodamas apie save, bet jos pilnas visas gyvenimas. Juk baigęs vidurinę ir pasiryžęs studijuot teisę, netyčia pristojo prie tuometinės konservatorijos ir sumąstė stot į aktorinį. Taigi artistas... Man šio autoriaus sukurtas, gal jo paties, o gal labiau medijos, įvaizdis panašėjo į blogiuką. O štai knygoje jį radau verkiantį, mylintį, nuodėmingą ir babos kotletukų pasiilgusį vyrą. Knygoje netrūko asmeninio gyvenimo detalių, pakilimų ir nuosmukių, skaudžių išgyvenimų. Saulius atvirai pasidalino apie teatro užkulisius ir ištuštėjusias sales pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Labiausiai įsiminė jo ir Emilio Vėlyvio pažintis, kuri virto ne vienu puikiu kino filmu. Jei situacija būtų buvusi palankesnė, gal būtume turėję puikų aktorių Holivude, bet juk Fortūna kekšė... Puiki, lengvai skaitoma knyga. Tarsi mažas istorijos vadovėlis, tik daug nuotaikingiau skaitomas. Autorė atliko puikų darbą, parašyta knyga taip, lyg ją būtų parašęs pats Saulius Siparis.
Knyga nebuvo planuojamų skaityt knygų sąraše. Nedvejodama ją nusipirkau po susitikimo bibliotekoje su aktoriumi Sauliumi Sipariu ir knygos autore Jurgita Liepone. Aktoriaus gyvenimo istorijos, jo filosofija, tikėjimas, patirtys labai palietė, supurtė dūšią. Pasakojimą sustiprino aktoriaus talentas žodžiu, mimikom, intonacija, gyva emocija įtaigiai sukurti mini spektaklį. Knyga nebūtų teikus tokio skaitymo malonumo, jei nebūčiau patyrusi to gyvo susitikimo pirmos pavasario dienos pavakary... ***
“Mes esame savo gyvenimo teatre arba visas mūsų gyvenimas ir yra teatras, sukurtas iš pačių keisčiausių etiudų. Žaidžiame gyvenimą, bet kartais tie žaidimai tampa nenuspėjamais momentais. Gerai, kai juokiasi visi, kai visiems linksma. Bet kai tai tampa rimta, kai patiki tuo, kuo patikėti neturėtum? Ką daryti tada?”
“Mirus mamai supratau dar vieną paprastai nepaprastą tiesą. Kapinėse žmonių nėra, jie yra mūsų širdyse. Aš tikiu savo mama, tikiu angelais sargais ir tuo, kad ji liko mano širdyje. /…/ Tikiu, kad energetika, kuri sklinda iš mūsų artimiausių žmonių, niekur nedingsta. Kūną galima išnešti, sudeginti, užkasti. Bet energetika lieka. Pažinojau daug fantastiškų žmonių, kiek pastaruoju metu jų išėjo. Kur jie gali dingti, jei ką tik buvo čia ir aš juos jaučiu, - jie išlieka, išlieka jų energetika. Toks yra mano tikėjimas. Tai yra kosmosas, mūsų būties įtvirtinimas”.
“Pirmojo savo interviu neprisimenu, bet žurnalą su savo atvaizdu - taip. Tiesa, atvaizdas buvo ne viršelyje, tačiau laimės dėl to būta ne mažiau. Tik ji tęsėsi nei daug, nei mažai - kelis mėnesius, kai teko viešėti viename iš kaimų, kur vyko mūsų teatro gastrolės. Sovietmečiu stigo įvairių dalykų - net tualetinio popieriaus, kurį atstojo laikraščių ir žurnalų skiautės. Apsilankęs kaimo tualete pamačiau suplėšytas „Jaunimo gretas". Su savo atvaizdu. Sedėdamas kaimo tualete aš suvokiau esmę ir populiarumo laikinumą. “Štai, Sipari, ir visa tavo didybė", –pamaniau. Štai kur tavo vieta. Valyti užpakalį.”
“Vienoje rytiečių pasakoje yra geniali frazė, naudinga tada, kai tu viską turi arba viską prarandi. Mirdamas karalius savo sūnui paliko palikimą - visą karalystę. Ir mažą dėžutę.” „Kai tau bus blogai, vaikeli, atidaryk dėžutę", - sakė karalius. Kai karaliaus sūnus prarado dvarus ir visą karalystę, jis atvėrė dėžutę. O ten – tėvo raštelis su viena fraze: „Ir tai praeis."
“Byra nematomas smėlis – į mūsų dienas, į mūsų absurdą ir tiesą. Į mūsų teatrą.”