Knyga daugelį metų buvo mano norimų perskaityti sąraše, tačiau perskaičiusi supratau, kad ji visiškai neatitiko susikurto lūkesčio.
Pirmiausia reikia pripažinti tai, kas kūrinyje pavyko geriausiai. Buvo nepaprastai įdomu pažinti Boliviją ir San Pedro kalėjimą - vietą, kuri šviesmečiais nutolusi nuo mums įprasto kalėjimo suvokimo. Čia kaliniai perka kameras, gyvena su šeimomis, valdo restoranus, gamina kokainą, rengia ekskursijas turistams, o visą sistemą persmelkia korupcija. Šie faktai ir kasdienybės detalės tapo didžiausia knygos stiprybe.
Tačiau kuo toliau skaičiau, tuo labiau atrodė, kad tikrasis knygos herojus nėra Tomas. Man juo tapo Rikardo - žmogus, kuris pirmasis jam padėjo, kai šis buvo ką tik atvykęs į kalėjimą, skolino maistą, mokė išgyventi, saugojo nuo kitų kalinių ir net po daugelio metų išliko ištikimas draugas. Rikardo turėjo vertybių, humoro jausmą, saiką ir savikontrolę. Jis gyveno toje pačioje aplinkoje kaip Tomas, tačiau neleido jai savęs sunaikinti.
Tuo tarpu pats Tomas mane vis labiau glumino. Knygoje nuolat pabrėžiama, koks jis apsukrus, sumanus ir patyręs, tačiau jo veiksmai dažnai rodė visai ką kita. Jis pasitikėdavo nepažįstamais žmonėmis, nuolat prarasdavo pinigus, kartodavo tas pačias klaidas ir beveik niekada iš jų nepasimokydavo. Kai kurie jo sprendimai atrodė ne kaip gudraus žmogaus planai, o kaip saviapgaulė.
Didžiausią nusivylimą sukėlė tai, kad neradau ryškesnės asmenybės augimo linijos. Tomas nuolat atsiduria situacijose, kurios galėjo tapti lūžio tašku - prarasta meilė, išdavystės, priklausomybė, grėsmė kalėti dar ilgiau. Tačiau net ir paskutiniuose puslapiuose jis iš esmės lieka toks pats žmogus. Skaitydama vis laukiau akimirkos, kai jis nuoširdžiai pažvelgs į savo gyvenimą iš šalies ir pripažins, kur jį atvedė jo pasirinkimai, bet tokio momento taip ir nesulaukiau.
Dar vienas dalykas, kuris kliuvo, buvo narkotikų vaizdavimas. Knygoje gausu vakarėlių, kokaino vartojimo ir istorijų apie tai, kaip linksmai buvo leidžiamas laikas. Nors kartais parodomos ir pasekmės, man pritrūko aiškesnės refleksijos. Vietomis net susidarydavo įspūdis, kad kokaino vartojimas romantizuojamas labiau, nei kritikuojamas.
Todėl užvertus knygą neatsikratau keisto jausmo. Įsiminė ne Tomas, o San Pedro. Ne jo kelias, o kalėjimo fenomenas. Ne jo charakteris, o Rikardo. Ši istorija man netapo nei įkvepiančia išlikimo istorija, nei stipriu žmogaus portretu. Veikiau tai buvo žvilgsnis į neįtikėtiną vietą ir žmogų, kuris joje atsidūrė, bet taip ir nesugebėjo iki galo savęs suprasti.
Iki šiol nesu tikra, kokią žinutę autorius norėjo perduoti skaitytojui. Ar tai pasakojimas apie pasirinkimų pasekmes? Apie priklausomybę? Apie korupciją? O gal tiesiog apie žmogų, kuris visą gyvenimą troško būti žinomas bei prisimintas? Ir, deja, linkstu prie paskutiniojo varianto.