Kažkodėl atrodo, kad kai žmogus yra arti mirties, jam turėtų atsiverti kažkokie išminties klodai, nuo gyvenimo dulkių apvalytos mintys ir t.t. Atsimenu, kai merdėjo mano močiutė (man buvo kokie 8-9 metai), svajojau, kad prieš pat numirdama ji atskleis, kur paslėptas koks nors lobis ar pasakys šiaip ką nors labai ypatingo. Bet nieko tokio nenutiko. Po to, kai sustojo širdis, ji tiesiog kelis kartus giliai įkvėpė ir viskas.
Man atrodo, iš "priešmirtinių" knygų irgi nevertėtų tikėtis kažko, ko nesitikėjai iš ankstesnių to paties autoriaus knygų. Šioje mažiau Gombrovičiui įprastos ironijos, kažkaip tarsi iš paties teksto jaučiasi, kad jam skauda, sunku etc. Sykiais prasimuša ir humoras, ir megalomanija, ir autoironija, bet ne taip, kaip "Dienoraščiuose".
Filosofai, išskyrus Schopenhauerį, atrodo žmonės, patogiai įsitaisę savo foteliuose ir apie skausmą kalbantys su visiškai olimpiška panieka, išgaruojančia tą dieną, kai jie eina pas dantų gydytoją ir rėkia: "Oj, oj, gydytojau!"
Šioje knygelėje (beje, tikrai labai maža knygelė, kurios 38 p. dar sudaro įžanginis straipsnis) kalbama apie filosofijos tradiciją, apie kurią aš šiaip nelabai daug žinau, t.y. apie:
Kantas -> Schopenhaueris -> Hegelis -> Kierkegaardas -> Heideggeris -> Sartras -> Marxas
Galima pasigaudyti minčių apie šiuos autorius ir susidaryti įspūdį apie jų filosofiją, bet būtent įspūdį, ne gausias žinias ar išsamų supratimą.
Šopenhaueris norėjo rezignuoti, sunaikinti valią gyventi.
Man vis dar paslaptis, kaip tokios įdomios knygos, kaip Schopenhauerio (ir mano!) neranda savo skaitytojų.
Schopenhaueris nekentė Hegelio. Jis visada kartojo: Tas mulkis Hegelis!
Geriausia šią knygelę skaityti jei norite sužinoti ne tiek apie minėtus filosofus, bet Gombrovičiaus nuomonę apie minėtus filosofus, žodžiu, labai specifinė knygelė, nors ir graži, bet nežinau, kaip įvertinti.