2/5
Yra to gimtojo miesto magija, neišvengiamai – net jei tas miestas vos už valandos kelio, net jei beveik ranka pasiekiamas. Bet ten vis tiek ir širdis, ir pirmoji meilė, ir pirmieji bučiniai, ir mokyklos langai į Vytauto bažnyčią ir Rotušę, ir skersai bei išilgai nušlifuota Laisvės alėja – su tėvais, su seneliais, vėliau jau su draugais, lekiant vienai, lekiant pas, lekiant iš. Magija iš širdies neišraunama – todėl su milžinišku džiaugsmu čiupau Vaivos Rykštaitės „Lizos butą“, todėl ir pačios rankos išsitiesė į „Paneles iš Laisvės alėjos“. Bet jei Butas nukėlė į vaikystę ir paauglystę, jei veikėjai buvo pažįstami, artimi, tokie tikri ir kvėpuojantys, kalbantys ir verkiantys, jei kiekvienas minimas Kauno kampelis vertė aikčioti taip, lyg būčiau už jūrų ir vandenynų, apie gimtą miestą svajodama, tai Panelės paliko tuštumą, nusivylimą ir vienintelį džiaugsmą – bent jau ilgai neužtrukom.
Nieko sensacingo iš Panelių aš ir nesitikėjau. Greitas, vasarinis, nostalgiškas romanas – gi žinojau, į ką veliuosi. Vis dėlto, net ir tokiems turiu lūkesčių, net ir juose daug vietos autoriaus talentui žydėti, skleistis ir žavėti. Tačiau čia jaučiausi beveik privalomai į nostalgijos ir visuotinių skaudulių balą murkdoma – nesijaučiau nei patikėjusi, nei pajautusi, nei išgyvenusi. Pagrindines veikėjas Zosę ir Rachelę buvo galima bet kur įklijuoti – į Kauną, Vilnių, Gargždus, Kėdainius – keletą gatvių ir kavinių paminėti, į kokį restoraną pasodinti – jos būtų likusiomis tokiomis pat paviršutiniškomis, netikromis, neįdomiomis, blankiomis ir nykiomis, kokios buvo ir Laisvės alėjoje. Nes Kaunas, kad ir koks nuostabus ir magiškas, tarpukario akcentas paskanintas, romantizuotas ir kultūra kvėpuojantis, negali šios istorijos išnešti vienas pats – apart sklandaus, lengvai skaitomo ir maloniai plaukiančio teksto, magijos čia buvo mažokai. Ir jaučiausi vėl bandoma paveikti to, ką dabar į romanus pritempinėja visi, kas tik netingi (o labiausiai tie, kurie tingi) – meilė Antrojo pasaulinio akivaizdoje, holokaustas, Hitleris, trėmimai. Nesupraskit manęs neteisingai – baisiau jau tikrai turbūt nėra, bet negaliu nežiūrėti į visus tatuiruotojus ir ragautojas ir negalvoti – kada pasisotins tiek skaitytojas, tiek rašytojas?
Ina Pukelytė rašo gražiai, tačiau siužetas tingus, per greitas, per skubotas, per daug bandyta skaitytoją išgąsdinti ir emociškai paveikti – pajausk gi, nu pajausk, nu. Karo siaubas gali eiti koja kojon, jei turi dar ką nors, dėl ko jis tampa siaubu (dažniausiai žmones, kuriuos nori apsaugoti), tačiau Panelėse likau nepaliesta – nes veikėjos man nerūpėjo, nes jomis nepatikėjau, nes jos tokios blankios, beskonės, plokščios, nuspėjamos. Nei Zosė, nei Rachelė man nepradeda rūpėti tiesiog todėl, kad vaikšto gatvėmis, kurios man brangios – nes ir pats miestas toks blankus ir beveidis, negyvas ir nei mano, nei jų. Ir nors meilės romanui dviračio išrasti nereikia, ant holokausto ir nostalgijos „pravažiuoti“ irgi nepavyksta. Ir nesijaučiu sugrįžusi į Laisvės alėją, nors taip norėjosi. Gerai, kad ji, ta tikroji, ta mano, vis dar ten pat – vos už valandos kelio, ranka pasiekiama.