What do you think?
Rate this book
Baltieji prieš juoduosius
Danutė Kalinauskaitė – pripažinimo sulaukusi prozininkė, laimėjusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą (Antano Jonyno, Antano Vaičiulaičio, Lietuvos rašytojų sąjungos premijos), o 2017 m. jai suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už „mažųjų meninės kalbos formų turiningumą“. Iki šiol išleidusi tris novelių knygas, ji debiutuoja ilgai lauktu romanu „Baltieji prieš juoduosius“.
„Liuksemburge mirė... Ieškomi giminės.“ Tokią žinią iš nežinomo adresato gauna romano pasakotoja. Palikimo istorijos visada žada nuotykį, o ši istorija pareikalaus dar ir stoti į kovą su visa ryjančia užmarštimi, nusitaikiusia į pasakotojos mamos atmintį – tai joje glūdi giminystės su paslaptinguoju palikėju įrodymai. Lenktynės su laiku. Į moterų gyvenimą plūsteli spalvingi tą patį palikimą medžiojantys personažai, mūsų dienų aktualijos susipina su praeities įvykiais. Visa susijungia į vientisą istoriją, kuri prasideda prosenelio perbėgimu iš Vilniaus į Augustavo guberniją XIX a. ir baigiasi mūsų dienomis prabangiame Vilniaus „Plaza“ viešbutyje. Skaitytojas čia ras ir grafinų su krupniku skambesio tarpukario restoranuose, ir pokario badmečiu nosies šnerves išplėšančio skilandžio kvapo, ir 1946 m. Kauną nusiaubusį Nemuno potvynį, ir į ritinį vyniojamą Peterburgan išgabenti ketinamą Vilniaus arkikatedrą...
Ši knyga – tai ir nuotykinis romanas, ir šachmatų partiją primenanti atminties kova su užmarštimi, ir kinematografiška kone du šimtmečius aprėpianti žmonių ir likimų galerija. Kartu tai Lietuvos praeities paveikslas, dramatiškiausi jos momentai iki pat šių dienų.
***
Viršeliui panaudotas vieno garsiausių XX a. moderniojo meno dailininkų Mauritso Cornelio Escherio ( 1898–1972) paveikslas „Susitikimas“. Legendinis kairiarankis olandų grafikas, litografijų, medžio graviūrų kūrėjas, metamorfozių meistras, iliustratorius, gobelenų, sienų raštų ir pašto ženklų dizaineris vadinamas mūsų laikų Leonardo da Vinci.
Knygos tekstas traukte pritraukė būtent šį Escherio 1944 metais sukurtą darbą su baltomis ir juodomis figūromis. Paveiksle galima įžvelgti ano laikmečio, baigiantis karui, ženklus ir atmosferą. Simbolius. Galbūt tos susitinkančios figūros juda šokių aikštelės apskritimu, o gal tai – istorijos ratas? Pagaliau anapus jų, kitoje dimensijoje, veriasi žmogaus būties mįslė, kurios įminti nepadeda joks konkretus laikas, nes ji amžina.
„Liuksemburge mirė... Ieškomi giminės.“ Tokią žinią iš nežinomo adresato gauna romano pasakotoja. Palikimo istorijos visada žada nuotykį, o ši istorija pareikalaus dar ir stoti į kovą su visa ryjančia užmarštimi, nusitaikiusia į pasakotojos mamos atmintį – tai joje glūdi giminystės su paslaptinguoju palikėju įrodymai. Lenktynės su laiku. Į moterų gyvenimą plūsteli spalvingi tą patį palikimą medžiojantys personažai, mūsų dienų aktualijos susipina su praeities įvykiais. Visa susijungia į vientisą istoriją, kuri prasideda prosenelio perbėgimu iš Vilniaus į Augustavo guberniją XIX a. ir baigiasi mūsų dienomis prabangiame Vilniaus „Plaza“ viešbutyje. Skaitytojas čia ras ir grafinų su krupniku skambesio tarpukario restoranuose, ir pokario badmečiu nosies šnerves išplėšančio skilandžio kvapo, ir 1946 m. Kauną nusiaubusį Nemuno potvynį, ir į ritinį vyniojamą Peterburgan išgabenti ketinamą Vilniaus arkikatedrą...
Ši knyga – tai ir nuotykinis romanas, ir šachmatų partiją primenanti atminties kova su užmarštimi, ir kinematografiška kone du šimtmečius aprėpianti žmonių ir likimų galerija. Kartu tai Lietuvos praeities paveikslas, dramatiškiausi jos momentai iki pat šių dienų.
***
Viršeliui panaudotas vieno garsiausių XX a. moderniojo meno dailininkų Mauritso Cornelio Escherio ( 1898–1972) paveikslas „Susitikimas“. Legendinis kairiarankis olandų grafikas, litografijų, medžio graviūrų kūrėjas, metamorfozių meistras, iliustratorius, gobelenų, sienų raštų ir pašto ženklų dizaineris vadinamas mūsų laikų Leonardo da Vinci.
Knygos tekstas traukte pritraukė būtent šį Escherio 1944 metais sukurtą darbą su baltomis ir juodomis figūromis. Paveiksle galima įžvelgti ano laikmečio, baigiantis karui, ženklus ir atmosferą. Simbolius. Galbūt tos susitinkančios figūros juda šokių aikštelės apskritimu, o gal tai – istorijos ratas? Pagaliau anapus jų, kitoje dimensijoje, veriasi žmogaus būties mįslė, kurios įminti nepadeda joks konkretus laikas, nes ji amžina.
202 pages, Hardcover
First published January 1, 2023
19 people are currently reading
829 people want to read
About the author
Danutė Kalinauskaitė
12 books28 followersDanutė Kalinauskaitė – šiuolaikinė lietuvių prozininkė.
Gimė 1959 m. Kaune. Mokėsi Kauno 13-ojoje vidurinėje mokykloje, vėliau studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1987 m. pasirodė pirmoji jos knyga „Išėjusi šviesa“. Vėliau rašytoja kuriam laikui iš literatūrinio gyvenimo pasitraukė.
Po beveik šešiolikos metų pertraukos 2003 m. žurnalas „Metai“ išspausdino jos apsakymą „Namo“, kuris pelnė Danutei A. Vaičiulaičio premiją. 2008 m. įvairiuose literatūriniuose laikraščiuose pasirodančios jos novelės ir apsakymai buvo surinkti į vieną knygą „Niekada nežinai“. Knygą puikiai įvertino tiek skaitytojai, tiek kritikai. Už ją autorė buvo apdovanota Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijomis.
Gimė 1959 m. Kaune. Mokėsi Kauno 13-ojoje vidurinėje mokykloje, vėliau studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. 1987 m. pasirodė pirmoji jos knyga „Išėjusi šviesa“. Vėliau rašytoja kuriam laikui iš literatūrinio gyvenimo pasitraukė.
Po beveik šešiolikos metų pertraukos 2003 m. žurnalas „Metai“ išspausdino jos apsakymą „Namo“, kuris pelnė Danutei A. Vaičiulaičio premiją. 2008 m. įvairiuose literatūriniuose laikraščiuose pasirodančios jos novelės ir apsakymai buvo surinkti į vieną knygą „Niekada nežinai“. Knygą puikiai įvertino tiek skaitytojai, tiek kritikai. Už ją autorė buvo apdovanota Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijomis.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 109 reviews
August 27, 2023
Ar jums būna taip, kai pradedat knygą skaityti, kad pirmos eilutės taip smogia iš padilbų, jog net balsu atsidūstat?
Man būna su ypatingais tekstais. Taip ir su Kalinauskaite nutiko.
Aš senam savo bičiuliui kultūros atašė pasakojau, kad man profesorės Gailienės studija “Ką jie mums padarė” suteikė daug vidinio nusiraminimo - tas karts nuo karto kaukiantis kaltės vilkas, kažkur prosenelių sodybose ar butuose pasirodantis, jis labai daug keistų jausmų mano sąmoningam gyvenimo tarpsnyje yra sukėlęs.
O tas bičiulis tik liepė man “Baltuosius prieš juoduosius” perskaityt.
Aš jam amžinai būsiu dėkinga.
Danutė Kalinauskaitė tirštai iliustravo viską, ką Gailienė moksliškai surašė.
Pirmasis jos romanas - asmeninės istorinės atminties krapštymas iš po storų karo, tremčių, netekčių, bet ir prabangos, didžių protų dulkių. Ko mes netekom, kas mes galėjom būti, kas mes tokie esam? Ar esam?
Juokingas, graudus, sentimentalus ir jautrus, sarkastiškas ir šachmatiškas.
Aš tiesiog ištirpau Danutės Kalinauskaitės detalėse ir epitetuose, šūksniuose ir portretuose.
Šitą romaną privaloma iššluoti iš lentynų.
Juo reikia išklijuoti visus miestų reklamos stendus - visi turi žinoti, kokį mes sunkiasvorį talentą turime šalia savęs.
Metų wow.
Man būna su ypatingais tekstais. Taip ir su Kalinauskaite nutiko.
Aš senam savo bičiuliui kultūros atašė pasakojau, kad man profesorės Gailienės studija “Ką jie mums padarė” suteikė daug vidinio nusiraminimo - tas karts nuo karto kaukiantis kaltės vilkas, kažkur prosenelių sodybose ar butuose pasirodantis, jis labai daug keistų jausmų mano sąmoningam gyvenimo tarpsnyje yra sukėlęs.
O tas bičiulis tik liepė man “Baltuosius prieš juoduosius” perskaityt.
Aš jam amžinai būsiu dėkinga.
Danutė Kalinauskaitė tirštai iliustravo viską, ką Gailienė moksliškai surašė.
Pirmasis jos romanas - asmeninės istorinės atminties krapštymas iš po storų karo, tremčių, netekčių, bet ir prabangos, didžių protų dulkių. Ko mes netekom, kas mes galėjom būti, kas mes tokie esam? Ar esam?
Juokingas, graudus, sentimentalus ir jautrus, sarkastiškas ir šachmatiškas.
Aš tiesiog ištirpau Danutės Kalinauskaitės detalėse ir epitetuose, šūksniuose ir portretuose.
Šitą romaną privaloma iššluoti iš lentynų.
Juo reikia išklijuoti visus miestų reklamos stendus - visi turi žinoti, kokį mes sunkiasvorį talentą turime šalia savęs.
Metų wow.
September 26, 2023
Kai pirmąsyk išgirdau ištrauką iš šios knygos (ją pristatyme įgarsino autorė), pagalvojau: štai ką gali skaityti po Nabokovo. Paskui susigėdau tokios didingos minties.
Skaitydama pirmą kartą – grūmiausi, abejojau, trikau. Taip jau yra, kad Kalinauskaitės tekstai tikrai verčia viena akimi verkti, kita juoktis – įsitraukiu į gerą tekstą, bet kartu išgyvenu kartų konfliktą.
Skaitydama antrą kartą – įgijau nuolankumo ir neatsiimu žodžių. Aš galiu skaityti Kalinauskaitę po Nabokovo.
Apie tai rašau plačiau (spalio „Metai“, jei kam bus įdomu), bet trumpai pasakysiu: šiek tiek turime, bet ne tiek daug autorių, kurie taip sugebėtų savo tekstuose tyrinėti procesus, fiksuoti mentalinį ir socialinį lūžį. Kalinauskaitė turi savo metodą. Kaip įdomu apie jį svarstyti! Man pasirodė, kad šiame romane nėra nieko atsitiktinio. Dėkinga esu už nuostabią progą jame sutikti daugybę išjudinančių „kitų“ – ne centrinių veikėjų (ne bajorų, šviesuolių, partizanų), amžėjančių balsų, kurie bijo ir šių laikų. Ir už jos pasakotoją Dalią.
5 su visa meile ir pagarba.
Skaitydama pirmą kartą – grūmiausi, abejojau, trikau. Taip jau yra, kad Kalinauskaitės tekstai tikrai verčia viena akimi verkti, kita juoktis – įsitraukiu į gerą tekstą, bet kartu išgyvenu kartų konfliktą.
Skaitydama antrą kartą – įgijau nuolankumo ir neatsiimu žodžių. Aš galiu skaityti Kalinauskaitę po Nabokovo.
Apie tai rašau plačiau (spalio „Metai“, jei kam bus įdomu), bet trumpai pasakysiu: šiek tiek turime, bet ne tiek daug autorių, kurie taip sugebėtų savo tekstuose tyrinėti procesus, fiksuoti mentalinį ir socialinį lūžį. Kalinauskaitė turi savo metodą. Kaip įdomu apie jį svarstyti! Man pasirodė, kad šiame romane nėra nieko atsitiktinio. Dėkinga esu už nuostabią progą jame sutikti daugybę išjudinančių „kitų“ – ne centrinių veikėjų (ne bajorų, šviesuolių, partizanų), amžėjančių balsų, kurie bijo ir šių laikų. Ir už jos pasakotoją Dalią.
5 su visa meile ir pagarba.
May 12, 2023
Graži iki graudulio.
May 27, 2023
prieštaringi jausmai - kalinauskaitė rašo vienu metu žiauriai gerai ir žiauriai blogai. pavieniai pasažai tiesiog fantastiški, pavyzdžiui, kauno tvano aprašymas stebuklingas, ryškus, gyvas. autorė turi nepaprastą akį smulkmenoms. apskritai malonu jausti ambicijas - stiliaus, vaizdingumo, užmojo. perskaičius knygą susidaro šioks toks kolektyvinės istorijos vaizdas, buvo įdomu stebėti turtų ir skurdo dinamiką, anksčiau gal net nebuvau supratus, kiek daug žmonių lietuvoje patyrė fizinį ir egzistencinį apiplėšimą, apskritai labai gerai siejosi su grinkevičiūte, buvo įdomu, kaip tremtį aprašo kalinauskaitė, iš šalies, su tokiu nejaukumu. kas kliuvo - tai bandymas suregzti viską į romaną, labai sunkiai gaudžiausi tarp visų tų personažų, tiksliau, jau pradžioje supratau, kad nebandysiu susigaudyti, nes turbūt tai nėra labai svarbu (kitaip kam taip užpainioti?), bet gal čia ir klaida, nes ilgainiui pajutau, kad man nerūpi personažų likimas, nes matau juos iš labai toli, žodžiu, patingėjau. galų gale likau nesupratusi, tai kas tas giminaitis iš liuksemburgo????? nuvylė pabaiga, kad viskas nutrūko, man tai pasirodė nesąžininga, jei jau žaidi romaną, tai, prašau, išvystyk tą intrigą, bet labiausiai nepatiko dabarties aprašymai, ypač koučerio gabalas (kaaaam jį daryti tokį ilgą ir išsamų?? gal ten turėjo būti juokinga, bet man tiesiog buvo nyku ir nuobodu). kažkaip net liūdna pasidarė, kad praeitis tokia pilna detalių ir prasmės, visa pulsuojanti, o dabartyje - vieni debilai, nei detalių, nei gyvenimo skonio... uch, išsiliejau :D
December 30, 2023
Labai norėjau, kad man patiktų, ir deja. Ilgai galvojau, kodėl tas deja mane ištiko, ir aiškaus atsakymo neturiu, tik pasvarstymus.
Knyga turi daug dalykų, kurie kituose kūriniuose mane užkabina: pavadinimą, kurio mįslė man tęsėsi viso kūrinio metu ir tęsis ir toliau, nes kaip kokiam vaikiškam kaleidoskope papurčius ir pažiūrėjus kitu kampu, balti ir juodi keičiasi vietom, vardais ir vaidmenimis; pokario istorijas, kur miesto nelikę, maisto nelikę, žmogiškumo nelikę, o gyventi kažkaip reikia; giminės istoriją, kuri tęsiasi, painiojasi, susimezga ir vėl išyra, ir visi joje ne dievai ar raganos, o savaip pilki ir todėl ypatingi.
Kas turbūt ne mano ir ne man – skaityti apie rūpestį sergančia mama erzino. Erzino tuo, kad jokio nuovargio, apmaudo, erzulio, tik baimė, kad gal mama jau mirė, ir gal dar kartais gėda bei nerimas dėl jos keistoko elgesio. Žinau, kad ne apie tai knyga, tačiau visa eilė trauminių giminės istorijų norom nenorom perša mintį, kad ir su šia mama santykis nebuvo vienprasmiškas, ne vien meilė, rūpestis ir šiluma, o šitai galiausiai ir liko nutylėta. Kaip Anglų kalbos žodyne, ilgiausiai vyniojama, kol prieinama iki tiesos, tik šį kartą nebeliko laiko (drąsos?) jai pasakyti.
Knyga turi daug dalykų, kurie kituose kūriniuose mane užkabina: pavadinimą, kurio mįslė man tęsėsi viso kūrinio metu ir tęsis ir toliau, nes kaip kokiam vaikiškam kaleidoskope papurčius ir pažiūrėjus kitu kampu, balti ir juodi keičiasi vietom, vardais ir vaidmenimis; pokario istorijas, kur miesto nelikę, maisto nelikę, žmogiškumo nelikę, o gyventi kažkaip reikia; giminės istoriją, kuri tęsiasi, painiojasi, susimezga ir vėl išyra, ir visi joje ne dievai ar raganos, o savaip pilki ir todėl ypatingi.
Kas turbūt ne mano ir ne man – skaityti apie rūpestį sergančia mama erzino. Erzino tuo, kad jokio nuovargio, apmaudo, erzulio, tik baimė, kad gal mama jau mirė, ir gal dar kartais gėda bei nerimas dėl jos keistoko elgesio. Žinau, kad ne apie tai knyga, tačiau visa eilė trauminių giminės istorijų norom nenorom perša mintį, kad ir su šia mama santykis nebuvo vienprasmiškas, ne vien meilė, rūpestis ir šiluma, o šitai galiausiai ir liko nutylėta. Kaip Anglų kalbos žodyne, ilgiausiai vyniojama, kol prieinama iki tiesos, tik šį kartą nebeliko laiko (drąsos?) jai pasakyti.
June 6, 2023
Šimtas metų vienatvės: būrų edition
October 12, 2024
Ģimenes koka pētniecība pieaugušajiem.
Ļoti bagāts teksts, autore izcila stāstniece, tulkotāja komentārus neprasa.
Vēstures epizodes, kas arī latviešiem nebūs svešas.
Pilnas atvilktnes ar melnbaltām fotogrāfijām, Omītes krepdešīna kleita, zelta zobi, traktorista iedegums un ģimenes leģendas.
Kad latvieši šādi mācēs rakstīt?
Ļoti bagāts teksts, autore izcila stāstniece, tulkotāja komentārus neprasa.
Vēstures epizodes, kas arī latviešiem nebūs svešas.
Pilnas atvilktnes ar melnbaltām fotogrāfijām, Omītes krepdešīna kleita, zelta zobi, traktorista iedegums un ģimenes leģendas.
Kad latvieši šādi mācēs rakstīt?
May 19, 2023
Istorinio-asmeninio pasakojimo perlas. Skaičiau ir nesupratau, kaip įmanoma taip parašyt, taip susaistyti, taip tiksliai atkurti detales ir taip nenusipiginti. Iškart, tik baigus ir dar nepaleidus iš rankų, norisi vėl skaityti nuo pradžių.
September 14, 2023
4,5/5
Šiek tiek apsirikau: tikėjausi, kad puikios novelistės debiutinis romanas bus novelių romanas, bet kad jis bus mikronovelių romanas – tikrai ne. Kas būtų, jeigu būtų – ne šios apžvalgos tikslas; svarbiausia – debiutas geras, net labai geras. Nustebino realizmo sodrumas, prilygstantis J. Baltušiui ir I. Simonaitytei. O dėl natūralizmo pertekliaus, galima lyginti ir su E. Zola. Tas perteklius – gal tik man užkliuvo, esu linkęs manyti, kad tai reveransas šiuolaikinei prozai, kai stiprūs ir šiaip kasdieninėje kalboje nelabai vartotini žodeliai nieko nebestebina.
Tikėjausi griežtesnės romano struktūros, bet prie vientisumo stokos (daug kaleidoskopinių perėjimų, kinematografiškumo) greit pripratau, skaitymui nekliudė. Kur kas labiau erzino veikėjų gausa, trukdanti suvokti, kurie svarbūs fabulai, o kurie minimi vien tik dėl įdomaus likimo ar charakterio bruožų. Netgi pamaniau, kad reikėtų nusibraižyti genealoginį medį, kitaip – paklysiu, bet to nepadariau, ir teisingai – baigęs skaityti supratau, kad tai būtų menkai padėję. Daugelis epizodinių veikėjų mažai arba net visai nesusiję su pagrindiniu pasakotojos – svarbiausios romano veikėjos – tikslu: rasti giminystės ryšį su užsienyje mirusiu žmogumi. Situacija tikrai neišgalvota: pamenu, kad ir mano uošvė kažkada gavo pranešimą iš Amerikos, kad mirė jai žinomas žmogus (mat buvo prieš daug metų jam parašiusi laišką ir net atsakymą gavusi) – pasirodo, kad tenai palikimo tvarkytojai labai smulkmeniškai ieško galimų giminių ir pranešinėja apie kliento mirtį net jei jokio palikimo gauti neįmanoma. Kaip ir šiame romane.
Be abejo, neapsieita romane be autorės vaizduotės, bet drįstu teigti – pagal asmeninę patirtį – užrašyta daug tikrų prisiminimų su tokiom smulkmenom, kurių nesugalvosi – esu ir aš jų girdėjęs ir stebėjęsis. Dabar tikiu – taip galėjo būti: ką autorė išgirdo, ir ką aš.
Kas mėgsta giminių istorinius romanus, knyga tikrai patiks. Yra ir graudulio, ir ironijos, ir sentimentalumo, ir įtikinančios kančios. Netrūksta ir humoro. Autorė klausosi pasakojimų, o paskui meistriškai įkomponuoja į knygą. Yra ir išmonės. Bet svarbiausia – autorė priverčia skaitytoją patikėti. Už tai – didelis pliusas. Truputis trancendentiškumo, siurrealizmo knygos negadina, suteikia šiuolaikiškumo. O ar reikėjo? Negi realizmas nebemadingas? Karatais procesas būna svarbesnis už rezultatą. Negi toks buvo autorės užmanymas? Mano spėjimas, kad taip, o jei kitaip, aš kažko šioje knygoje neįžvelgiau.
Dabartis su savo autentika knygoje man pasirodė kur kas silpniau (ir gal per juodai) atvaizduota.
Mano perskaitytų knygų vertinimus dažnai lemia pabaigos: paskutinis skaitytojo nustebinimas. Šįkart autorei išradingumo pritrūko, bet bendro įspūdžio tai nesugadino: tikrai geras debiutas!
O gal autorė, taip ir neužbaigusi pasakotojos genealoginio medžio, pasiliko erdvės antrai daliai, tęsiniui?
Šiek tiek apsirikau: tikėjausi, kad puikios novelistės debiutinis romanas bus novelių romanas, bet kad jis bus mikronovelių romanas – tikrai ne. Kas būtų, jeigu būtų – ne šios apžvalgos tikslas; svarbiausia – debiutas geras, net labai geras. Nustebino realizmo sodrumas, prilygstantis J. Baltušiui ir I. Simonaitytei. O dėl natūralizmo pertekliaus, galima lyginti ir su E. Zola. Tas perteklius – gal tik man užkliuvo, esu linkęs manyti, kad tai reveransas šiuolaikinei prozai, kai stiprūs ir šiaip kasdieninėje kalboje nelabai vartotini žodeliai nieko nebestebina.
Tikėjausi griežtesnės romano struktūros, bet prie vientisumo stokos (daug kaleidoskopinių perėjimų, kinematografiškumo) greit pripratau, skaitymui nekliudė. Kur kas labiau erzino veikėjų gausa, trukdanti suvokti, kurie svarbūs fabulai, o kurie minimi vien tik dėl įdomaus likimo ar charakterio bruožų. Netgi pamaniau, kad reikėtų nusibraižyti genealoginį medį, kitaip – paklysiu, bet to nepadariau, ir teisingai – baigęs skaityti supratau, kad tai būtų menkai padėję. Daugelis epizodinių veikėjų mažai arba net visai nesusiję su pagrindiniu pasakotojos – svarbiausios romano veikėjos – tikslu: rasti giminystės ryšį su užsienyje mirusiu žmogumi. Situacija tikrai neišgalvota: pamenu, kad ir mano uošvė kažkada gavo pranešimą iš Amerikos, kad mirė jai žinomas žmogus (mat buvo prieš daug metų jam parašiusi laišką ir net atsakymą gavusi) – pasirodo, kad tenai palikimo tvarkytojai labai smulkmeniškai ieško galimų giminių ir pranešinėja apie kliento mirtį net jei jokio palikimo gauti neįmanoma. Kaip ir šiame romane.
Be abejo, neapsieita romane be autorės vaizduotės, bet drįstu teigti – pagal asmeninę patirtį – užrašyta daug tikrų prisiminimų su tokiom smulkmenom, kurių nesugalvosi – esu ir aš jų girdėjęs ir stebėjęsis. Dabar tikiu – taip galėjo būti: ką autorė išgirdo, ir ką aš.
Kas mėgsta giminių istorinius romanus, knyga tikrai patiks. Yra ir graudulio, ir ironijos, ir sentimentalumo, ir įtikinančios kančios. Netrūksta ir humoro. Autorė klausosi pasakojimų, o paskui meistriškai įkomponuoja į knygą. Yra ir išmonės. Bet svarbiausia – autorė priverčia skaitytoją patikėti. Už tai – didelis pliusas. Truputis trancendentiškumo, siurrealizmo knygos negadina, suteikia šiuolaikiškumo. O ar reikėjo? Negi realizmas nebemadingas? Karatais procesas būna svarbesnis už rezultatą. Negi toks buvo autorės užmanymas? Mano spėjimas, kad taip, o jei kitaip, aš kažko šioje knygoje neįžvelgiau.
Dabartis su savo autentika knygoje man pasirodė kur kas silpniau (ir gal per juodai) atvaizduota.
Mano perskaitytų knygų vertinimus dažnai lemia pabaigos: paskutinis skaitytojo nustebinimas. Šįkart autorei išradingumo pritrūko, bet bendro įspūdžio tai nesugadino: tikrai geras debiutas!
O gal autorė, taip ir neužbaigusi pasakotojos genealoginio medžio, pasiliko erdvės antrai daliai, tęsiniui?
January 14, 2025
Lietuvas likteņu galerija, kas aptver gandrīz divus gadsimtus. Ciltskoka pētniecība, savu senču apzināšanās, dzimtas stāsts ar arī latviešiem ļoti labi pazīstamām traģiskām vēstures epizodēm.
Izklausījās 100% pēc mana gabala un biju gatava ekstāzei... Bet...
Ok, vispirms par labo - autores valoda, epiteti, ironija ir izcili! Arī Daces Meieres tulkojums ir ļoti baudāms!
Bet - man bija daudz par haotisku tā mētāšanās gan laikos, gan starp ntajiem dzimtas atzariem, māsām, brāļiem, tantēm un onkuļiem..
Beigas arī drusku par mistisku manam racionālajam prātam.
Un kas galu galā notika ar to mantojumu???
Mani kaitina grāmatas bez nobeiguma.
Ar smagu sirdi lieku 3,5⭐️, jo ekspektācijas bija krietni augstākas.
Izklausījās 100% pēc mana gabala un biju gatava ekstāzei... Bet...
Ok, vispirms par labo - autores valoda, epiteti, ironija ir izcili! Arī Daces Meieres tulkojums ir ļoti baudāms!
Bet - man bija daudz par haotisku tā mētāšanās gan laikos, gan starp ntajiem dzimtas atzariem, māsām, brāļiem, tantēm un onkuļiem..
Beigas arī drusku par mistisku manam racionālajam prātam.
Un kas galu galā notika ar to mantojumu???
Mani kaitina grāmatas bez nobeiguma.
Ar smagu sirdi lieku 3,5⭐️, jo ekspektācijas bija krietni augstākas.
October 14, 2024
ļoti meistarīgi uzrakstīts stāsts par to, kā cilvēks pinas, sapinas un atpiņķerējas vaļā no savām saknēm. satikšanās ar cilvēkiem no dzimtas, kas šķietami ir eksistējuši, bet kuru balsis ir apklusinātas un nav tikušas pie mikrofona. vismaz ne pie tā, caur kuru mēs saklausām savu tagadni. šis ir atgādinājums, cik svarīgi ir pievērsties tam, no kā esam nākuši, jo tas var izrādīties vienīgais veids, kā saprast to, par ko esam kļuvuši.
October 14, 2024
– Tik daudz ko mums vajadzēs atkašņāt?
– Atkašņāt… – viņa raugās ar klejojošu skatienu.
– Atcerēties, jā, tu taču zini: Ābrahāms dzemdināja Īzāku, Īzāks dzemdināja Jēkabu, Jēkabs dzemdināja Jūdu un viņa brāļus… Dažas tūkstošgades laika trūkuma dēļ izlaidīsim.
Dzīvesstāsti ņirb gar acīm, tie ir piesātināti ar dzīves garšu, pat tad, kad nebija ko ēst, vai visu grāva un skaloja prom Nemunas plūdi (par plūdu attēloju autorei īpašs medālis!).
Mans īpašais teksta baudījums bija 38.-39.lappuse: divas mājas, bagātā māsa, nabagā māsa (ak, cik daudz ir atkarīgs no “pareizi apprecēties”) un šeit -apraksts, tāds, ka lasot atcerējos Pereka “Dzīve lietošanas pamācība”, kas mani, garu aprakstu nemīlētāju, salauza puzles gabaliņos, un es, salauztā, lasīju katru vārdu un teikuma daļu un zīmēju sev ainu pēc ainas.
Bet tas īpašais, kāpēc es gribēju šo grāmatu, bija tulkotājas Daces Meieres teiktais par "mātes lēno aiziešanu". Jā, tur bija par skriešanos ar laiku un mammas izgaistošo atmiņu. Šī stīga savieno visus ņirbošos dzīvesstāstus. Tiešām nebija smagi un dramatiski, bet smeldzīgi. Lakoniski dialogu iespraudumi.
– Izskaties kaut kur redzēta.
– Es esmu tava meita.
– Ja tu tā saki… Tev labāk zināms…
Nedaudz vairāk blogā: https://lililasa.wordpress.com/2024/1...
– Atkašņāt… – viņa raugās ar klejojošu skatienu.
– Atcerēties, jā, tu taču zini: Ābrahāms dzemdināja Īzāku, Īzāks dzemdināja Jēkabu, Jēkabs dzemdināja Jūdu un viņa brāļus… Dažas tūkstošgades laika trūkuma dēļ izlaidīsim.
Dzīvesstāsti ņirb gar acīm, tie ir piesātināti ar dzīves garšu, pat tad, kad nebija ko ēst, vai visu grāva un skaloja prom Nemunas plūdi (par plūdu attēloju autorei īpašs medālis!).
Mans īpašais teksta baudījums bija 38.-39.lappuse: divas mājas, bagātā māsa, nabagā māsa (ak, cik daudz ir atkarīgs no “pareizi apprecēties”) un šeit -apraksts, tāds, ka lasot atcerējos Pereka “Dzīve lietošanas pamācība”, kas mani, garu aprakstu nemīlētāju, salauza puzles gabaliņos, un es, salauztā, lasīju katru vārdu un teikuma daļu un zīmēju sev ainu pēc ainas.
Bet tas īpašais, kāpēc es gribēju šo grāmatu, bija tulkotājas Daces Meieres teiktais par "mātes lēno aiziešanu". Jā, tur bija par skriešanos ar laiku un mammas izgaistošo atmiņu. Šī stīga savieno visus ņirbošos dzīvesstāstus. Tiešām nebija smagi un dramatiski, bet smeldzīgi. Lakoniski dialogu iespraudumi.
– Izskaties kaut kur redzēta.
– Es esmu tava meita.
– Ja tu tā saki… Tev labāk zināms…
Nedaudz vairāk blogā: https://lililasa.wordpress.com/2024/1...
August 16, 2023
Keliasluoksnis romanas. Giminystės įrodymų paieška norint gauti palikimą, atmintį prarandančios motinos santykiai su dukra, tragiškoji Lietuvos istorijos dalis, perteikiama giminaičių istorijomis. Skaitydamas romaną junti, kaip nuolat susiduria priešingos jėgos (baltieji prieš juoduosius): atmintis ir užmarštis, gyvenimas ir mirtis, turtas ir skurdas, realybė ir fantazija... Ir labai gerai parašyta. Vien rašymo stilius vertas atskiro apdovanojimo. 🏆
September 5, 2023
"Sustok akimirka žavinga: žaliu maurų kilimu aptrauktas tvenkinys, vandenin nusvirusios raudonųjų ir geltonųjų serbentų kekės, gulėdamas ant plausto tiesiai nuo šakelių lūpomis dreski uogas, nuskaidrėjusias po lietaus arba vos vos apneštas dulkėmis, staiga pro krūmo tankmę, atsiskyrusi nuo dangaus skliauto, krenta mėlyna šukė ir perskrodžia tave kiaurai - nuostabus netvarkos, laisvės ir grožio pasaulis, kaip perregima serbento uoga, kai laikai ją prieš saulę, sklidina syvų, švelniu rūkeliu aptrauktų sėklų, tobula. Namai beveik sugriuvo, stogas įlūžo, lydavo ir snigdavo tiesiai į lovą, bet argi, gyvendamas (ir valdydamas?) Romos imperijoje, tokius niekus pastebėsi?!"
"Nu tai ot matot kap tę..."
Nepakartojama istorijos ir teksto dermė, apgaubianti ir nepaleidžianti, liūliuojanti ir sūpuojanti, iškelianti ir vėl panardinanti į prasmes, besislepiančias tarp sakinių, žodžių ir raidžių.
"Nu tai ot matot kap tę..."
Nepakartojama istorijos ir teksto dermė, apgaubianti ir nepaleidžianti, liūliuojanti ir sūpuojanti, iškelianti ir vėl panardinanti į prasmes, besislepiančias tarp sakinių, žodžių ir raidžių.
October 19, 2024
Labiau 3,5*
Bet rašytoja taip moka valdyti kalbą, kad apvalinu į didesniąją pusę.
Tai ne visai romanas.
Knyga 'sudurstyta' iš trumpų puikiai parašytų istorijų.
Yra jas jungianti gija, keliaujanti per giminės medį.
Bet pabaiga tiesiog ištinka.
Šachmatų partijos analogijos pažadas neišpildomas. Nesužaidžiama iki pergalės/lygiųjų/pralaimėjimo.
Skaitydama įvairias istorijas atpažinau daug detalių, girdėtų iš a.a. močiutės pasakojimų.
Kauniečiams (esamiems ar buvusiems) daug aprašomų vietų bus atpažįstamos.
Žinai, kurioje vietoje Jiesia įteka į Nemuną, kur yra geležinkelio tiltas.
Giminės istorija persipynusi su skaudžia Lietuvos istorija.
Skaitau apie tarpukario laikotarpį ir mintyse vis iškyla "Ką jie mums padarė" (Danutės Gailienės knygos dar neskaičiau, bet lentynoje laukia).
Pokaris, tremtis, grįžusieji tremtiniai...
Dabarties linija silpnesnė, tokia labiau jungianti grandis praeities istorijoms.
Koučerio epizodą smagiai suskaičiau, bet jis atrodo kiek iškrentantis iš bendro konteksto.
Knyga galėtų būti draugiškesnė jaunesniems skaitytojams.
Tie, kam 45+ , rusų kalbą turbūt dar neblogai moka.
Bet iš pagarbos skaitytojams leidykla galėjo išversti tuos retkarčiais pasitaikančius sakinius ar frazes rusų kalba.
Neturėtų būti "savaime suprantama", kad knygą lietuvių kalba pasiėmęs skaitytojas būtinai supras ir rusų, lenkų ar anglų kalbas.
Bet rašytoja taip moka valdyti kalbą, kad apvalinu į didesniąją pusę.
Tai ne visai romanas.
Knyga 'sudurstyta' iš trumpų puikiai parašytų istorijų.
Yra jas jungianti gija, keliaujanti per giminės medį.
Bet pabaiga tiesiog ištinka.
Šachmatų partijos analogijos pažadas neišpildomas. Nesužaidžiama iki pergalės/lygiųjų/pralaimėjimo.
Skaitydama įvairias istorijas atpažinau daug detalių, girdėtų iš a.a. močiutės pasakojimų.
Kauniečiams (esamiems ar buvusiems) daug aprašomų vietų bus atpažįstamos.
Žinai, kurioje vietoje Jiesia įteka į Nemuną, kur yra geležinkelio tiltas.
Giminės istorija persipynusi su skaudžia Lietuvos istorija.
Skaitau apie tarpukario laikotarpį ir mintyse vis iškyla "Ką jie mums padarė" (Danutės Gailienės knygos dar neskaičiau, bet lentynoje laukia).
Pokaris, tremtis, grįžusieji tremtiniai...
Dabarties linija silpnesnė, tokia labiau jungianti grandis praeities istorijoms.
Koučerio epizodą smagiai suskaičiau, bet jis atrodo kiek iškrentantis iš bendro konteksto.
Knyga galėtų būti draugiškesnė jaunesniems skaitytojams.
Tie, kam 45+ , rusų kalbą turbūt dar neblogai moka.
Bet iš pagarbos skaitytojams leidykla galėjo išversti tuos retkarčiais pasitaikančius sakinius ar frazes rusų kalba.
Neturėtų būti "savaime suprantama", kad knygą lietuvių kalba pasiėmęs skaitytojas būtinai supras ir rusų, lenkų ar anglų kalbas.
November 10, 2024
Laikam pie vainas tā dzintaru lasīšanas meditācija, kas Dacei Meierei palīdzēja caur smilšu graudiņiem, izskalotiem koku gabaliem un zvejnieku tīkliem, izlasīt zeltsaulainos Baltijas jūras tīrradņus.
Tulkojums ir absolūti lielisks- es nezinu, cik stundas prasīja katru sarežģīto teikumu pārburt uz latviešu valodu, bet tas viss tik labi skan- pats galvenais, nav pazaudēta autores smagnēji sarežgītajām ciku cakām izcakotā valodas balss, kas reizē ir gan kā mākslasdarbs, gan reizē kā atskabargaina malkas pagale.
"Baltie pret melnajiem"- šī šaha spēle, kas prasa smadzeņu piepūli, prasa apstādināt laiku, padomāt, piebremzēt un reizē pacietību. Šis nav romāns, kurā slīdēt cauri kā labi ieziepētā eļļas traukā. Šis romāns paģēr no lasītāja.
Būt klātesošam.
Saslēgties ar savām saknēm, būt klātesošam mirklī, kad cilvēks nonācis dzīves trauslajā posmā starp dzīvību un nāvi- it kā palicēju atmiņas piesietu aizgājējus dzīvot.
Izrādās arī lietuviešiem gēnos ir drūmais, pelēcīgais, izmisīgais, traģiskais. Labi, to man vajadzēja jau saprast pēc Vida Morkūna "Ceļinieku stacijas".
Kalinauskaite vij kopā dzimtas saknes ar laimeta griežiem, kas neglābjami ietekmējušas varoņu likteni.
Tāpat arī romānā atspoguļotas mātes un meitas attiecības posmā, kad mamma sirgst ar demenci, kas liek meitai meklēt atbildes, kā lai sadzīvo ar faktu, ka tuvākais cilvēks kļuvis svešāks kā garāmgājējs.
It kā par spīti traģiskumam un caurcaurēm drūmumam varoņu dzīvēs, autore izmanto smalku melno ironiju.
Par valodas mežģiem un fantastiskajām metaforām, smalki melno ironiju, 4 zvaigznes
Tulkojums ir absolūti lielisks- es nezinu, cik stundas prasīja katru sarežģīto teikumu pārburt uz latviešu valodu, bet tas viss tik labi skan- pats galvenais, nav pazaudēta autores smagnēji sarežgītajām ciku cakām izcakotā valodas balss, kas reizē ir gan kā mākslasdarbs, gan reizē kā atskabargaina malkas pagale.
"Baltie pret melnajiem"- šī šaha spēle, kas prasa smadzeņu piepūli, prasa apstādināt laiku, padomāt, piebremzēt un reizē pacietību. Šis nav romāns, kurā slīdēt cauri kā labi ieziepētā eļļas traukā. Šis romāns paģēr no lasītāja.
Būt klātesošam.
Saslēgties ar savām saknēm, būt klātesošam mirklī, kad cilvēks nonācis dzīves trauslajā posmā starp dzīvību un nāvi- it kā palicēju atmiņas piesietu aizgājējus dzīvot.
Izrādās arī lietuviešiem gēnos ir drūmais, pelēcīgais, izmisīgais, traģiskais. Labi, to man vajadzēja jau saprast pēc Vida Morkūna "Ceļinieku stacijas".
Kalinauskaite vij kopā dzimtas saknes ar laimeta griežiem, kas neglābjami ietekmējušas varoņu likteni.
Tāpat arī romānā atspoguļotas mātes un meitas attiecības posmā, kad mamma sirgst ar demenci, kas liek meitai meklēt atbildes, kā lai sadzīvo ar faktu, ka tuvākais cilvēks kļuvis svešāks kā garāmgājējs.
It kā par spīti traģiskumam un caurcaurēm drūmumam varoņu dzīvēs, autore izmanto smalku melno ironiju.
Par valodas mežģiem un fantastiskajām metaforām, smalki melno ironiju, 4 zvaigznes
February 8, 2025
Klausiau audio knygos, patiko įgarsinimas. Pačioje knygoje daug istorijų, tačiau gan sunku atsekti kur kuris giminaitis. Jaučiamas staigus peršokomas nuo vieno pasakojimo prie kito, o tai sukelia pasimetimą klausant, gal skaitant gyvai būtų ir kitaip. Na, bet patiko istorijų vaizdingumas ir to laikmečio įtaigus atpasakojimas. Mielai paskaityčiau ir daugiau šios autorės knygų.
June 6, 2024
Išskirtinė knyga, ypatingu, įmantriu, tiesiog juvelyriškai nugludintu tekstu.
Nors veikėjų daug ir juos sunku suvesti į bendrą giminės liniją (tvarką mėgstantis mano protas labai pasigedo vaizdinio genealoginio medžio), bet visi tie besimainantys ir spalvingi portretai lakoniškai, tačiau giliai ir iš esmės pasakoja Lietuvos istoriją, papročius, nagrinėja jausmus, mentaliteto lūžius, socialinius klausimus, šeimos santykius. Knyga “Baltieji prieš juoduosius” prisodrinta taiklių ir įtraukiančių, daugiabriaunių piešpriešų: mirtis ir gyvenimas, nepriteklius ir turtas, laisvė ir priespauda, palikta daug erdvės apmąstymams, o detalėmis tirštas teksto grožis tiek sunokęs, kad autentiški žodžiai tiesiog varva iš puslapių.
Jei turėčiau prašmatnią biblioteką - šią knygą pastatyčiau ant pjedestalo.
Nors veikėjų daug ir juos sunku suvesti į bendrą giminės liniją (tvarką mėgstantis mano protas labai pasigedo vaizdinio genealoginio medžio), bet visi tie besimainantys ir spalvingi portretai lakoniškai, tačiau giliai ir iš esmės pasakoja Lietuvos istoriją, papročius, nagrinėja jausmus, mentaliteto lūžius, socialinius klausimus, šeimos santykius. Knyga “Baltieji prieš juoduosius” prisodrinta taiklių ir įtraukiančių, daugiabriaunių piešpriešų: mirtis ir gyvenimas, nepriteklius ir turtas, laisvė ir priespauda, palikta daug erdvės apmąstymams, o detalėmis tirštas teksto grožis tiek sunokęs, kad autentiški žodžiai tiesiog varva iš puslapių.
Jei turėčiau prašmatnią biblioteką - šią knygą pastatyčiau ant pjedestalo.
October 4, 2023
Jei nekreipti dėmesio kas kieno brolis, sesė ar senelis, galima tiesiog džiaugtis laiko tėkmėje išnyrančių įvykių ir žmogiškųjų charakterių kolekcija, tarsi nuostabiu perlų vėriniu. Jei kreipti, tai pasigedau kur nors knygoje išspausdinto giminės gyvenimo medžio.
September 24, 2024
Dzimtu ceļi un stāsti ir neizdibināmi. Man patika, ka nereti stāsts aizpeldējā tādā apziņas plūsmā un varbūt jau pat nebija svarīgi, ar kuru tas notika un cik precīzi. Zvaigzne nost ir par beigām, jo līdz pēdējām 20 lapām šķita, ka būs visas piecas zvaigznes, bet beigas man likās sasteigtas, vajadzēja nedaudz paturpināt.
Citāts, kurš manuprāt notvēris grāmatas būtību:
Es nezinu, Minu. Iztēlojos. Droši neviens neko nezina. Tikai fotogrāfijas, tāpat kā pirms simt gadiem, notver savos tīklos vēja pieliektas smilgas, izspūrušas lapas, ūdens ņirboņu, ēnas un dokumentē. Vēstuļu vārdi iesloga. Dzimšanas un miršanas dienas uzliek iemauktus. Viss pārējais skaidrs, ka sadomāts. Nekādas liecības, lai arī kurš liecinātu, - atmiņas sajauc, padara baltāku vai melnāku, aizmirst! - nav uzskatāmas par īstu mantu, es tādu vainu neuzņemšos...
Citāts, kurš manuprāt notvēris grāmatas būtību:
Es nezinu, Minu. Iztēlojos. Droši neviens neko nezina. Tikai fotogrāfijas, tāpat kā pirms simt gadiem, notver savos tīklos vēja pieliektas smilgas, izspūrušas lapas, ūdens ņirboņu, ēnas un dokumentē. Vēstuļu vārdi iesloga. Dzimšanas un miršanas dienas uzliek iemauktus. Viss pārējais skaidrs, ka sadomāts. Nekādas liecības, lai arī kurš liecinātu, - atmiņas sajauc, padara baltāku vai melnāku, aizmirst! - nav uzskatāmas par īstu mantu, es tādu vainu neuzņemšos...
November 22, 2023
3.5 žvaigždutės. Vietomis labai gerai, vietomis kažkaip kažko trūksta, vietomis kaip ir nesiriša.
January 16, 2024
Nieko neprisimenu
Knygą perskaičiau prieš porą dienų, galėčiau vos vos užčiuoti siužetą, bet pačios esmės nepapasakočiau. Visa giminės istorija telpa 200 puslapių, todėl čia gausu vardų, pavardžių, kiekvieno žmogaus iššūkių bei džiaugsmų. Vis dėltgo daugiau vargų, tremties, neteisybės ir sovietinių laikų.
Iš pradžių istorija mane pritraukė, sužavėjo kalbos grožis. Tačiau jau po keliasdešimt puslapių nebemačiau esmės. Lyg skaityčiau istorijos vadovėlį (apie tam tikrą laikmetį ar kultūrą), kuris gražiau parašytas. Viskas tapo painu, nebeatsekiau kas po ko, tad vardai neteko esmės. O tokios istorijos lyg ir apie žmogų, lyg ir apie nieką galiausiai pradėjo varginti. Žinoma, jei domitės istorija, sovietinė anti/kultūra, ši knyga galėtų patikti, nes tikiu, kad tokie laikai ir buvo. Čia ir esmė. Siužetas lieka visiškai paskutiniame plane.
Idėja apie būsimą palikimą įdomi. Tai pasitarnauja kaip akstinas vystyti istoiją, atkasti giminės ryšius. Tačiau taip iki galo prie nieko nepriėjome. O gal aš iš to nuobodulio galiausiai praleidau ir nebesikoncentravau į detales. O kur dar neaiškus koučeris su ilgu monologu bei pianinų derintojas. Norėjoma pašiepti kai kurių žmonių šių dienų beprasmybę, mąstymą bei mokymus apie nieką, kai siekama tik finansinė gerovė. Tačiau tiek koučeris, tiek pianinų derintojas man pasirodė tokie nereikalingi šiai istorijai, nes iki galo taip ir nebuvo išvystyti. Atsirado, pasivaideno keliuose puslapiuose ir dingo. Kam, kodėl?
Knygą perskaičiau prieš porą dienų, galėčiau vos vos užčiuoti siužetą, bet pačios esmės nepapasakočiau. Visa giminės istorija telpa 200 puslapių, todėl čia gausu vardų, pavardžių, kiekvieno žmogaus iššūkių bei džiaugsmų. Vis dėltgo daugiau vargų, tremties, neteisybės ir sovietinių laikų.
Iš pradžių istorija mane pritraukė, sužavėjo kalbos grožis. Tačiau jau po keliasdešimt puslapių nebemačiau esmės. Lyg skaityčiau istorijos vadovėlį (apie tam tikrą laikmetį ar kultūrą), kuris gražiau parašytas. Viskas tapo painu, nebeatsekiau kas po ko, tad vardai neteko esmės. O tokios istorijos lyg ir apie žmogų, lyg ir apie nieką galiausiai pradėjo varginti. Žinoma, jei domitės istorija, sovietinė anti/kultūra, ši knyga galėtų patikti, nes tikiu, kad tokie laikai ir buvo. Čia ir esmė. Siužetas lieka visiškai paskutiniame plane.
Idėja apie būsimą palikimą įdomi. Tai pasitarnauja kaip akstinas vystyti istoiją, atkasti giminės ryšius. Tačiau taip iki galo prie nieko nepriėjome. O gal aš iš to nuobodulio galiausiai praleidau ir nebesikoncentravau į detales. O kur dar neaiškus koučeris su ilgu monologu bei pianinų derintojas. Norėjoma pašiepti kai kurių žmonių šių dienų beprasmybę, mąstymą bei mokymus apie nieką, kai siekama tik finansinė gerovė. Tačiau tiek koučeris, tiek pianinų derintojas man pasirodė tokie nereikalingi šiai istorijai, nes iki galo taip ir nebuvo išvystyti. Atsirado, pasivaideno keliuose puslapiuose ir dingo. Kam, kodėl?
December 15, 2023
Vien už kalbos “turtingumą” būtų galima 5* parašyti, o čia dar ir įtraukiantis siužetas, aukščiausios prabos humoras, neįtikėtina autorės vaizduotė, supinta su tikrais Lietuvos istorijos faktais. Didžiavausi skaitydama!
April 24, 2024
Sodrus, tirštas detalėmis, vaizdingas pasakojimas. Iš tiesų net ne viena, o dešimtys istorijų, susipinančių į vienos giminės medį - kiekviena savaip įdomi ir išskirtinė. Knyga galima skaityti ir kaip panoraminį istorinį romaną, prisiliečiantį prie tautinėje atmintyje išlikusių istorinių įvykių, ir šmaikščią mūsų dienų satyrą. Mačiau, kad lyginama su Markesu, o aš pati lyginčiau su Bulgakovų, kokį pažįstame iš romano „Meistras ir Margarita“ , kuriame chtoniškos būtybės ir magijos elementai pasitelkiami metaforiškai papasakoti apie laikmečio baisumą ir tamsumą.
Puiki knyga. Tokia, kurią galima skaityti ir antrą, ir trečią kartą, vis atrandant joje kažką naujo.
„Visada maniau, kad užmarštis tik balta: pražilę plaukai, žemės išdistiliuoti kaulai, smegenyse zujančios dalelės, užpustančios atmintį, pėdsakus užnešantis sniegas…“
Puiki knyga. Tokia, kurią galima skaityti ir antrą, ir trečią kartą, vis atrandant joje kažką naujo.
„Visada maniau, kad užmarštis tik balta: pražilę plaukai, žemės išdistiliuoti kaulai, smegenyse zujančios dalelės, užpustančios atmintį, pėdsakus užnešantis sniegas…“
April 21, 2024
Darbo įdėta labai daug. Bet knyga man buvo kiek per sudėtinga. Nors keletas minčių labai patiko, o sakinių raiška kėlė malonų sopulį.
Taip pat labai patiko nagrinėti knygos viršelį. Atverstas jis pasirodė sudėtingai paprastas. Puikiai atitinkantis knygos nuotaiką.
Taip pat labai patiko nagrinėti knygos viršelį. Atverstas jis pasirodė sudėtingai paprastas. Puikiai atitinkantis knygos nuotaiką.
June 4, 2025
*3.5
Iki 4 žvaigždučių man pritrūko susitapatinimo jausmo.
Iki 4 žvaigždučių man pritrūko susitapatinimo jausmo.
November 6, 2023
Mano manymu, vis daugėja norinčių parašyti knygą, papasakoti istoriją. Ir papasakoja ją, parašo knygą, bet taip negrabiai, taip gremėzdiškai, primityviai ir silpnai, kad iš karto prisimeni posakį "jei gali nerašyti, nerašyk". Ir tebūnie, pati istorija gal buvo verta užrašyti, bet verčiau būtų patikėta rašytojui, nes mėgėjiškas bandymas būna gerai susvilęs blynas. Ką noriu pasakyti, kad va paimi į rankas tokią knygą kaip "Baltieji prieš juoduosius" ir supranti, jog nebūtinai istorija svarbiausia, bet kaip ji papasakota, kaip parašyta. Vėl gi, šią knygą į norimų perskaityti sąrašą įtraukiau, nes užmačiau labai gerų įvertinimų. Perskaičiusi anotaciją, sudvejojau, ar man čia įdomi tema, bet vis tiek knygą rezervavau bibliotekoje. Ir dabar skaitydama negaliu neaikčioti, kokia graži, kokia vaizdinga ir turtinga rašytojos kalba, kaip ji sugeba žodžiais sukelti tokius gyvus vaizdinius, taip tobulai perteikti mintis. Ir pasijuokiu, ir paliūdžiu, pasėdžiu susimąsčiusi. Net kažkaip susigėdau, kad nežinau p. Danutės Kalinauskaitės, nežinau, ką ji dar parašiusi, nežinau, ar kiti žino daugiau, bet žinoti tiesiog privalo visi, nes čia aukso grynuolis po visų nosimis.
P. S. Būčiau nesupykusi, jei kur knygos gale būtų pavaizduotas giminės medis, nes tie vardai vardeliai, ryšių ryšiai vis pynėsi mano galvoje be gebėjimo atpainioti.
P. S. Būčiau nesupykusi, jei kur knygos gale būtų pavaizduotas giminės medis, nes tie vardai vardeliai, ryšių ryšiai vis pynėsi mano galvoje be gebėjimo atpainioti.
November 2, 2024
Grāmata , kas sastāv no daudziem daudziem maziem stāstiem, 200 gadu periodā kas ir tik noslīpēti un veido kopējo stāstu, kā mozaīka, kurā nav nekā lieka, bauda lasīt grāmatu kur detaļas stāstījumā rada īstu klātbūtnes efektu, ļauj asociēties ar savas ģimenes atmiņu stāstiem un liek domāt par mūsu kopējo iekodēto atmiņu šeit Baltijas jūras telpā. Lasiet brīnišķīga grāmata.
July 19, 2023
Karoliukai.
Ar kada nors esate skaitę knygą, kuri paaiškintų, ką reiškia jos viršelis?
O tokią, kurioje siužetinė linija nėra svarbiausia – nuslenka į kažkelintą planą?
Šis romanas būtent toks.
50+ filologė, anot kursiokų, „degradavo" – „įkyriai nepersekiojama sėkmės", puldinėjama lenkės viršininkės užsidirba tvarkydama Londono viešbučio kambarius. Staiga sužino, kad Liuksemburge mirė bendrapavardis – gauti palikimui ieškomi giminės. Sąlyga viena – giminystės ryšius reikia atkapstyti ir įrodyti. Moteris grįžta į Lietuvą su silpstančios atminties motina pradėti kelionės per savo giminę ir laiką... O tai autorei tampa proga skaitytoją vedžioti per du šimtmečius Lietuvos istorijos, primenant skaudžius, svarbesnius, įsimintinesnius faktus, reiškinius, buities detales, žmogaus elgesį, mąstyseną ir gyvenseną.
Akivaizdu, kad D. Kalinauskaitė – novelės, trumpojo žanro meistrė. Tad romano fabula subyra į daugybę karoliukų – tobulų mini istorijų (skirtingų asmenybių paveikslų). Jos taip pagauna, kad galiausiai spjauni ir nustoji atsirinkinėti, kuriai tiksliai giminės medžio šakai priklauso... Kaip ir nustoja rūpėti – gaus visgi palikimą pagrindinė herojė ar ne. Paprasčiausiai pasiduodi ir užburtas mėgaujiesi...
Rašytojos išmone, pastabumu, humoro jausmu, talentu, gebėjimu keliais puslapiais pagauti žmogaus esmę. Žodžių taiklumu ir meistryste, kai suskamba net svetimybės ir slengas – „išpašolvoninti", „kumiekaješ", „joptvajmatj" ir kt.
Ir turbūt tie, kas jau netekome mamų, būsime dėkingi D. Kalinauskaitei už tai, kad bent savo mintyse, svajonėse galėsime joms priskirti šiuos žodžius: „Nenukabink nosies. Žinok – kad ir kur būčiau, visada būsiu šalia tavęs...".
Nuostabu.
Ar kada nors esate skaitę knygą, kuri paaiškintų, ką reiškia jos viršelis?
O tokią, kurioje siužetinė linija nėra svarbiausia – nuslenka į kažkelintą planą?
Šis romanas būtent toks.
50+ filologė, anot kursiokų, „degradavo" – „įkyriai nepersekiojama sėkmės", puldinėjama lenkės viršininkės užsidirba tvarkydama Londono viešbučio kambarius. Staiga sužino, kad Liuksemburge mirė bendrapavardis – gauti palikimui ieškomi giminės. Sąlyga viena – giminystės ryšius reikia atkapstyti ir įrodyti. Moteris grįžta į Lietuvą su silpstančios atminties motina pradėti kelionės per savo giminę ir laiką... O tai autorei tampa proga skaitytoją vedžioti per du šimtmečius Lietuvos istorijos, primenant skaudžius, svarbesnius, įsimintinesnius faktus, reiškinius, buities detales, žmogaus elgesį, mąstyseną ir gyvenseną.
Akivaizdu, kad D. Kalinauskaitė – novelės, trumpojo žanro meistrė. Tad romano fabula subyra į daugybę karoliukų – tobulų mini istorijų (skirtingų asmenybių paveikslų). Jos taip pagauna, kad galiausiai spjauni ir nustoji atsirinkinėti, kuriai tiksliai giminės medžio šakai priklauso... Kaip ir nustoja rūpėti – gaus visgi palikimą pagrindinė herojė ar ne. Paprasčiausiai pasiduodi ir užburtas mėgaujiesi...
Rašytojos išmone, pastabumu, humoro jausmu, talentu, gebėjimu keliais puslapiais pagauti žmogaus esmę. Žodžių taiklumu ir meistryste, kai suskamba net svetimybės ir slengas – „išpašolvoninti", „kumiekaješ", „joptvajmatj" ir kt.
Ir turbūt tie, kas jau netekome mamų, būsime dėkingi D. Kalinauskaitei už tai, kad bent savo mintyse, svajonėse galėsime joms priskirti šiuos žodžius: „Nenukabink nosies. Žinok – kad ir kur būčiau, visada būsiu šalia tavęs...".
Nuostabu.
September 9, 2024
♟️♟️♟️♟️♟️
Amžinos lenktynės, proto ir atminties žaidimas su laiku. Knyga turi tiek meninę literatūrinę, tiek istorinę vertę. Išraiškinga gyva autentiška žmonių kalba, kurioje sumišę lietuviški, lenkiški, rušiški, vokišli žodžiai. O pasakotoja keliauja laiku, pati tuo tarpu gyvendama skirtingose dimensijose. Toks jausmas, lyg atmintis su užmarštim žaistų šachmatų partiją. Daug unikalių likimų suteka į vieną upę, pagirdo tą patį medį. Aš su šia knyga užtrukau, bet labai gerai praleidau laiką, ir pasijuokiau, ir paliūdėjau sykiu su veikėjais. Manau ją gebės įvertinti istorija besidomintis, arba tiesiog žingeidus, jautrus jaunas žmogus, o galbūt kažkas atpažins save, ar artimą savo. Tikiu, patiktų mano mamai. “Štai kaukolės dėžutė, baksnok į ją kiek nori– ji per ankšta nugyventam gyvenimui, o juk tiek visko buvo, tiek visko! Dėžutė spaudžia protą, užtat blėsta, džiūsta atmintis ir baigia išnykti praeitis, dar greičiau – kas valandą, kas akimirką – nyksta dabartis."
Amžinos lenktynės, proto ir atminties žaidimas su laiku. Knyga turi tiek meninę literatūrinę, tiek istorinę vertę. Išraiškinga gyva autentiška žmonių kalba, kurioje sumišę lietuviški, lenkiški, rušiški, vokišli žodžiai. O pasakotoja keliauja laiku, pati tuo tarpu gyvendama skirtingose dimensijose. Toks jausmas, lyg atmintis su užmarštim žaistų šachmatų partiją. Daug unikalių likimų suteka į vieną upę, pagirdo tą patį medį. Aš su šia knyga užtrukau, bet labai gerai praleidau laiką, ir pasijuokiau, ir paliūdėjau sykiu su veikėjais. Manau ją gebės įvertinti istorija besidomintis, arba tiesiog žingeidus, jautrus jaunas žmogus, o galbūt kažkas atpažins save, ar artimą savo. Tikiu, patiktų mano mamai. “Štai kaukolės dėžutė, baksnok į ją kiek nori– ji per ankšta nugyventam gyvenimui, o juk tiek visko buvo, tiek visko! Dėžutė spaudžia protą, užtat blėsta, džiūsta atmintis ir baigia išnykti praeitis, dar greičiau – kas valandą, kas akimirką – nyksta dabartis."
Displaying 1 - 30 of 109 reviews