4,5/5
Šiek tiek apsirikau: tikėjausi, kad puikios novelistės debiutinis romanas bus novelių romanas, bet kad jis bus mikronovelių romanas – tikrai ne. Kas būtų, jeigu būtų – ne šios apžvalgos tikslas; svarbiausia – debiutas geras, net labai geras. Nustebino realizmo sodrumas, prilygstantis J. Baltušiui ir I. Simonaitytei. O dėl natūralizmo pertekliaus, galima lyginti ir su E. Zola. Tas perteklius – gal tik man užkliuvo, esu linkęs manyti, kad tai reveransas šiuolaikinei prozai, kai stiprūs ir šiaip kasdieninėje kalboje nelabai vartotini žodeliai nieko nebestebina.
Tikėjausi griežtesnės romano struktūros, bet prie vientisumo stokos (daug kaleidoskopinių perėjimų, kinematografiškumo) greit pripratau, skaitymui nekliudė. Kur kas labiau erzino veikėjų gausa, trukdanti suvokti, kurie svarbūs fabulai, o kurie minimi vien tik dėl įdomaus likimo ar charakterio bruožų. Netgi pamaniau, kad reikėtų nusibraižyti genealoginį medį, kitaip – paklysiu, bet to nepadariau, ir teisingai – baigęs skaityti supratau, kad tai būtų menkai padėję. Daugelis epizodinių veikėjų mažai arba net visai nesusiję su pagrindiniu pasakotojos – svarbiausios romano veikėjos – tikslu: rasti giminystės ryšį su užsienyje mirusiu žmogumi. Situacija tikrai neišgalvota: pamenu, kad ir mano uošvė kažkada gavo pranešimą iš Amerikos, kad mirė jai žinomas žmogus (mat buvo prieš daug metų jam parašiusi laišką ir net atsakymą gavusi) – pasirodo, kad tenai palikimo tvarkytojai labai smulkmeniškai ieško galimų giminių ir pranešinėja apie kliento mirtį net jei jokio palikimo gauti neįmanoma. Kaip ir šiame romane.
Be abejo, neapsieita romane be autorės vaizduotės, bet drįstu teigti – pagal asmeninę patirtį – užrašyta daug tikrų prisiminimų su tokiom smulkmenom, kurių nesugalvosi – esu ir aš jų girdėjęs ir stebėjęsis. Dabar tikiu – taip galėjo būti: ką autorė išgirdo, ir ką aš.
Kas mėgsta giminių istorinius romanus, knyga tikrai patiks. Yra ir graudulio, ir ironijos, ir sentimentalumo, ir įtikinančios kančios. Netrūksta ir humoro. Autorė klausosi pasakojimų, o paskui meistriškai įkomponuoja į knygą. Yra ir išmonės. Bet svarbiausia – autorė priverčia skaitytoją patikėti. Už tai – didelis pliusas. Truputis trancendentiškumo, siurrealizmo knygos negadina, suteikia šiuolaikiškumo. O ar reikėjo? Negi realizmas nebemadingas? Karatais procesas būna svarbesnis už rezultatą. Negi toks buvo autorės užmanymas? Mano spėjimas, kad taip, o jei kitaip, aš kažko šioje knygoje neįžvelgiau.
Dabartis su savo autentika knygoje man pasirodė kur kas silpniau (ir gal per juodai) atvaizduota.
Mano perskaitytų knygų vertinimus dažnai lemia pabaigos: paskutinis skaitytojo nustebinimas. Šįkart autorei išradingumo pritrūko, bet bendro įspūdžio tai nesugadino: tikrai geras debiutas!
O gal autorė, taip ir neužbaigusi pasakotojos genealoginio medžio, pasiliko erdvės antrai daliai, tęsiniui?