Child Ticking: A Memoir

by Aleksandra Kasuba

The author, born on an estate in Lithuania to a family with deep rooted traditions and raised in the spirit of social change, describes the people, events and surroundings which formed her awareness of self. The memoir stops at age nine when, after a shattering experience, the child realizes that the core of her being will not survive without an outer shell.

Genres: Biography

120 pages, Paperback

First published January 1, 2001

About the author

Lietuvių dailininkė. 1942–1943 Kauno taikomosios dailės institute studijavo keramiką ir skulptūrą, 1943 Vilniaus dailės akademijoje – skulptūrą. 1944 pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1947 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose (Niujorke). Nuo 2001 gyveno Naujojoje Meksikoje.

Reviews

[Dovilė Filmanavičiūtė · Rating 5 out of 5]

Jei jūs iš paskos man perskaitysit šią šimto puslapių knygelę, suprasit akimirksniu kokio dydžio burbulą bandau praryti.
Tai yra knygelė apie tai kaip gimsta menininkė.
Tai yra knygelė apie prarastą Lietuvą.
Tai yra knygelė apie mergaitę, kuriai buvo leista likti savimi, iki kol ji pati suprato, kad prie žiauraus pasaulio teks taikytis.
Tu esi kaip sėklytė, pakliuvusi po akmeniu, po juo vingiuojantis daigas tamsoje ieško šviesos.
Nemoku net papasakot, kokį stebuklą skaitydama patyriau.
Vienąkart jis mane ištiko NDG lankant Aleksandros Kašubos parodą. Antras kartas nutiko dabar. Aš būsiu amžinai JOS apsėsta.

[Caro the Helmet Lady · Rating 5 out of 5]

Dieve, kokia nuostabi knyga.
Kiek plonulėje visko sudėta - vaikystės prisiminimai, šeimos kronika, ateities vizijos ir miglotas Lietuvos ateities, kuri galėjo būti, bet niekada neįvyko, vaizdas. Toks akies užmetimas į paralelinę tikrovę. Ir eilinį kartą pagalvoji, kaip viskas pasaulyje keičiasi, o tuo pačiu metu niekas nesikeičia. Nuostabu ir siaubinga. Labai rekomenduoju.

[Kristina Dauksiene · Rating 5 out of 5]

Auginanti istorija...

Dėka jos, google'as tapo geras draugas- naršiau, domėjausi apie šeimą, autorę ir jos darbus, savus Ginkūnus, kurių pasirodo visai nepažinojau, apie Lietuvą, tokią kitokią, turtingą, neverkiančią, nesibėdavojančią..

Dėka jos, panirau į nepaprastai jaukiai minkštą Aleksandros prisiminimų kilimą...
Pasakos, mamos dėmesys, patirtys, diena tyrinėjant kaimo, miško, pievų kvapus ir garsus, vaikiškos baimės kylančios iš tamsių šešėlių pasislėpusių namų kertėse, atsikalbinėjimai, beribė vaizduotė, paslaptingas mėnulio ir džiaugsmingas saulės pasaulis, neribota laisvė veikti ir tėvų santūrumas persipina Aleksandros vaikystės prisiminimuose.
🖋️Iki šiol esu dėkinga tėvams, kad nesistengė manęs formuoti pagal savo skonį ir nesaugojo nuo patirties. O svarbiausia- už gydančią tylą, kuri paliko pirmuosius jausmus nepaliestus, nesuvaržytus aiškinimais ar moraliniais priesakais. Jų santūrumas patvirtinimo, jog esu pakankamai stipri, kad galėčiau ištverti pati.

[Kristina Aidietiene · Rating 5 out of 5]

Antras kartas buvo dar geresnis

[Neringa · Rating 5 out of 5]

Stipri knyga, kelianti daug jausmų. Man pirmiausia todėl, kad netikėtai aptikau detalių apie savo senelių gimtinę, iš kurios jie buvo iškeldinti, ir dėl to, kad Kašubos santykis su pasauliu toks neprėskas.

„Tiksintis vaikas“ – talpus apibūdinimas atsiminimams, kuriuos suprantu būtent kaip menininkės (ne tik lietuvės, dvarininkų dukros) pasakojimą apie savo prigimtį: kaip ji palengva atrandama, įsisąmoninamas jos savitumas ir kaip numaldoma žvilgsnio iš šalies. (Todėl „Tiksintis vaikas“ man primena Nabokovo „Kalbėk, atmintie“.)

Labai įdomu, kokį būdą pasakoti apie save randa autoriai. Kašuba – per intymų įsiklausymą į aplinką ir ryškindama vaikystėje ją įgalinančius potyrius: pvz., stebėdama žmones charakterizuoja ne juos, o meilę, o atšokęs žiogas domina tarsi kantrybės išbandymas. Ypač patiko, kaip ji kalba apie atrastą spalvų derinimą ir vaizduotės galias; šitie dalykai man pasirodė ne menkiau aštrinantys suvokimo ribas nei vaikiško žiaurumo epizodai. Buvo neįprasta skaityti tokį šiltą pasakojimą apie tapsmą, apsaugotą tėvų meilės. Patiko, kaip tai atspindi klasikinė atsiminimų forma, nes istorinių įvykių vertinimai čia atrodo būtini tik dėl žanro (faktai apie tėvų kilmę atrodo formalizuoti; rašoma jau nebe apie „Mamą“, o apie „Aliną“). „Tiksintis vaikas“ apgauna, kad pasaulį įmanoma suvokti kaip bendrininką. Puikus, nenaivus pasakojimas.

[Ugnė · Rating 5 out of 5]

Vaikystėje visi prieiname nusivylimo net ir pačiais geriausiais tėvais etapą, kuomet paaiškėja, kad nėra jie tokie tobuli, viską atliepiantys ir suprantantys bei viską galintys, kaip iki šio, atrodė. Šioje knygoje tas laikotarpis aprašytas itin tikrai. Kaip ir visa kita.

[Asta · Rating 4 out of 5]

Plona knygelė apie nepažįstamą seniai dingusį pasaulį.
Ankstyvos vaikystės atsiminimai.
Mergaitės, augusios dvaruose.
Jau tada mačiusios ir jautusios kitaip, stipriau nei kiti.

Kiek detalių, kiek įspūdžių.

Ir kiek laisvės vaikui - tiesiog augti, būti.

[Greta]

kiek pavydo ir neteisybės jausmo patyriau skaitydama. priminė gavelio „mūsų niekas nemokė būti savimi“ – pasirodo, mokyti ir nereikia, pakanka leisti. o pavydas ir neteisybė dėl daugelio dalykų: privatus – kad mano močiutė turėjo iki mokyklos basomis vaikščiot, kad cukraus dar ilgiau nebuvo ragavusi, kad vietoj įspūdingų anatomijos albumų turėjo karvės šūdus vartyt; kad aš tik apribojimus ir kitus prisimenu iš vaikystės, o tiek mažai savęs; ir kolektyvinis – kad ne visi vaikai gali augti saugiai ir ramiai, supami meilės bei supratingumo, augti negrūdami į dėžę, langelį ar tėvų lūkestį; ir kad visas tas materialus gėris buvo atimtas, bet taip ir nepadalintas.

labai nepostmodernus tekstas. mielas, jaukus, autentišką būtį atskleidžiantis.

[Patricija || book.duo · Rating 4 out of 5]

4/5

Man visada labai malonu suvokti, kad Lietuva turėjo šitą nuostabų periodą – tokius gražius laikus, kai geri ir intelektualūs žmonės gyveno dvaruose (ir ne tik, žinoma), skyrė daug dėmesio ir laiko literatūrai, muzikai, savo gerbūvio kūrimui, gamtai, maistui ir jo auginimui. Aišku, visi žinom, kodėl ir kaip tas periodas buvo nutrauktas, sugriautas, todėl ir čia tik maža jo nuotrupa, tik keli skyriai vaikiško džiaugsmo, skriaudų ir atradimų, prieš gyvenimams griūnant, kol intelektuali, darbšti, versli motina turi į vieną jai leistą lagaminą sukrauti visas geriausias linines servetėles. Nes turi dvi dukras ir nes lininės servetėlės – geriausi vystyklai.

Parašyta ši trumputėlė knyga labai kinematografiškai, vaizdžiai, literatūriškai, prisiminimai nuo džiuginančių, iki skaudinančių, primenančių pirmas išdavystes ar nusivylimus, sukeltus artimiausios aplinkos. Todėl literatūrine ir istorine prasme puikiai suprantu, kodėl tai ir knyga įvykis, ir kodėl aplink tiek daug apie ją susižavėjimo šūksnių girdėjau. Aš gal ne tiek sentimentali, gal ne visada man pakeliui ir su pasakojimais vaiko akimis, bet tikrai kažkoks magiškas jausmas užplūsta žiūrint tas šeimos nuotraukas, tyrinėjant aplinką, drabužius, internete žiūrinėjant Ginkūnų dvarą ir jo aplinką, mintyse pasižymint, kad norėtųsi ir pačiai aplankyti.

[Andrius Baležentis · Rating 5 out of 5]

Oho! Tai užburiantis kūrinys, kurio neįmanoma perskaityti abejingai - tokioms knygoms reikia imti atostogas! Rankose vos šimtas puslapių teksto, bet jį norisi skaityti iš lėto, kai laikas sustingęs, kai dvasia pakylėta ir mintys paleistos dienos rūpesčių gniaužtų, idant sugertum kiekvieną žodį, kad išjaustum kiekvieną mintį, kad paskęstum pasakojimo gijose, kad paliudytum tą Lietuvą, kurios nebėra, kad išsiskleistų pasaulis vaiko akimis, kad pajustum dvaro kasdienybės subtilybių paveikslą, kad panertum į autorės ir mūsų šaknų gelmę, kad išgirstum meninės sielos prabudimą.

Kasuba mus kviečia į ekskursiją po savo vaikystę, kurioje atsiminimai pulsuoja taip, kaip šviesa, sklindanti per jos sukurtas architektūrines instaliacijų erdves (“Spektro perėjimas” 1975m. ar “Spektro užuomina” 2014m.) - įmantrių formų ir geometrinių linijų tūrius, nukeliančius į alternatyvią realybę. Šioje knygoje kiekvienas puslapis alsuoja spalvomis, polėkiu, energija ir nenugalimu siekiu įžodinti patirtis šeimos šviesoje, o alegorija apie „tiksintį vaiką“ yra lyg nesibaigiantis vidinis variklis, genantis Aleksandrą Fledžinskaitę į priekį, ieškant ir formuojant savo kaip menininkės individualybę.

Šis meilės laiškas praeičiai tiesiog išsprogdina sielą.

[Laurynas La'Dieta · Rating 5 out of 5]

Be galo gražiai parašyta plona knygutė apie tarpukario dvarininkų dukters vaikystę, santykį su tėvais, auklėjimą, tą tikrąją Lietuvos inteligentiją, kai vaikai iš tėvų paveldėdavo manieras, laikyseną, pagarbą žmonėms ir aplinkai. Rašymo kalba tokia vaizdinga, kad kartais rodėsi, kad skaitau Marcel Proust.

[Aurelija Mikalauskaitė · Rating 5 out of 5]

Labai šviesi knyga... Puiki proga iš naujo patirti pasaulį itin smalsiomis vaiko akimis, išgyventi baimes (prisiminti savąsias...), stebėtis tėvų įžvalgumu ir ypatinga empatija, paliūdėti suvokus, kiek daug DNR praradome dėl sovietų okupacijos sunaikintos dvarų kultūros ir šviesuomenės.

[Jurgita Videikaitė · Rating 5 out of 5]

Toks trumpas ir žodžių taupus tekstas, o įspūdžių ir minčių kaip iš ilgiausio romano.
Meditatyvus skaitymas, kai vienas sakinys išneša tave į sudėtingiausius santykių ir vaizdų figūratyvinės tapybos darbus. Perverti kitą puslapį ir iš tapybos patenki į istorinį filmą.

Tas retas skaitinys, kai tikrai atrodo, kad viską, ką skaitai - matai ir vaizdais. Taip aiškiai kaip autorės ir norėta tau pasakyti.

Autorės vaizduotė, gebėjimas pasakoti, atsiminimų galia yra vienas knygos sluoksnis; Zubovų giminės istorijos fragmentas - kitas; tėvų ir vaikų santykio jautrumas, įžvalgumas ir prieraišumas (ne, ne ta šiais laikais išsikerojusia reikšme) - dar viena knygos plotmė. Ir jų yra dar ir dar.

O knygelė vos šimto puslapių.

[Daiva Selickaitė · Rating 4 out of 5]

Viena vertus, gyvas pavyzdys, stačiai vadovėlis, galima vadinti kaip nori – kaip užauginti laisvą, kūrybingą, pasitikintį žmogų ir neužgniaužti talento ir Asmenybės. Liudijimai iš negrįžtamai prarasto, sunaikinto, išžudyto Lietuvos kilmingųjų pasaulio, kurį išlikusieji paprasti mirtingieji matė per tvoros plyšį, iš virtuvės ar kluono. Kita vertus – istorijas ir jų pasakotoją tuomet jau skyrė dešimtys metų, dramatiški lūžiai ir sentimentai, kurie trumputę knygą daro kiek panašią į gražią vaikystės pasaką.

[Dovydas Kiauleikis · Rating 3 out of 5]

Lietuvių dvaruose net anglų guvernantės buvo ekspertės grybautojos.

[Skaistė · Rating 4 out of 5]

labai džiaugiuosi, kad vis dėlto buvau atidėjusi vasarai.
(beje, puikus vertimas)

[Aurelija · Rating 4 out of 5]

Na jo, greit nutolstama nuo tokių jausmingų tekstų. Aišku, pavydu vaikystės, daug kas atpažįstama kaip “galėjo būti” ir neišpildyta, rezonansas per stiklą. Ir disonansas aišku, apie pasiturintį lietuvišką kaimą skaityti, kur skurdas pasakotojo šeimos malonėje. Gerai bent, kad turėjau po ranka angliškai

Bet patiko, kaip papasakota, pasirinkta struktūra tokia šešėlinė, labai subjektyvi, dėl to įtraukianti

[Živilė Matijaškienė · Rating 3 out of 5]

Man ši knyga ir vaikystės atsiminimai didelio wow faktoriaus nesukėlė.
Bet žavėjo tai, kad Lietuvos menininkė išeivė, turėjo tokią didelę įtaką meno pasauliui.
Prisipažinsiu - niekada nebuvau net girdėjusi apie Kašubą, tačiau nė kiek nesigailiu atradusi šią knygelę. Ji leido man paieškoti ir daugiau pagarbą ir pasididžiavimą keliančių istorijų ir informacijos.

[mo0ni · Rating 5 out of 5]

"Tu esi lyg sėklytė, pakliuvusi po akmeniu, po juo vingiuojantis daigas tamsoje ieško šviesos."

[Diana Kliukoityte · Rating 5 out of 5]

Vow šitas susitikimas su Kašubos vaikyste !

// Smiltynėje atsivėrė suvokimo durys. Ten sužavėta vikšro, lėtai kopiančio mano koja, pirmą kartą išmokau ramiai sėdėti. Kieme ganomas arklys prieidavo taip arti, kad galėdavau stebėti, kaip jo storos lūpos suima žolės kuokštą, girdėdavau, kaip ją rupšnoja, o gilus prislopintas prunkštimas liudija jo pasitenkinimą. Ten priėjau prie medžio šešėlyje besiganančios karvės ir tamsiame jos akies obuolyje pamačiau savo atspindį, o pritūpusi apžiūrėti lašelių jos šnervėse pajutau saldų galvijo kvėpavimą į veidą. Žąsys sustojo į mane spoksodamos, šnypštė nuleidusios kaklus man sujudėjus. Sulaikiau kvapą, kai viščiukai ėmė lesioti man kojų pirštus, o netoliese tupintis gaidys pasipūtė vėlyvo ryto giesmei //

[Simona · Rating 5 out of 5]

Šioje knygoje menininkė Aleksandra Kasuba pasakoja savo atsiminimus iš vaikystės, kurie ją formavo ir kūrė. Skaityti buvo grynų gryniausias malonumas!

Nerealu matyti ir suprasti, kokio gylio yra žmogus, vėl ir vėl matyti, kiek jis talpina, kiek vidinių pasaulių pats iš savęs, ir aplinkos skatinamas/padedamas/netrukdomas gali sukurti! Neįtikėtinai gražus, man ekstravertei, atrodo faktas, ir pačios, kuo toliau, tuo stipriau atrandamas, apie tuos vidinius pasaulius, spalvotus, pilnus kūrybos ir gyvybės, kurie kuriasi, kai jiems yra vietos ir laiko!

Man ši knyga – tai istoriją, kurią žmogus pasakoja sau. Visi mes jų turim, vis pasakojamų ir perkuriamų laikui atėjus. Tas istorijas apie pačių esmę, apie tai kodėl ir iš kur esame tokie, kokie esame mes turime pasakoti tam, kad save suvoktume. Kad atsiminimus, kurie atrodo svarbūs, integruotume į savą gyvenimą. O šioje, Kasubos istorijoje, mane tokiu neapsakomu džiaugsmu pribloškia tai, kaip ji renkasi matyti dalykus šviesiai, be skausmo ir kartėlio, be nuoskaudų, bet šviesiai, kiekvienam įvykiui suteikdama kone poetinio grožio, kiekvienam medžiui, lapui, lašui, mėnuliui ar šešėliui įduodama galią ją keisti, ją veikti, su ja bendrauti ir būti jos dalimi. Visa knygą nesilioviau žavėtis ta, rodos iš knygos puslapių skilndančia šviesa.

O dar – kadangi esu labai žmonių žmogus, taip įdomu buvo pasitvirtinti, kad mes ne visi tokie pat. Kad dalis žmonijos, nuo pat mažens jaučia pasitenkinimą vienatvėje, toje vienatvėje klesti, auga ir sužydi. Kaip stebinančiai gražiai šioje knygoje skamba ta vienatvė ir galimybė pačiai atrasti, pačiai sukurti, pačiai išjausti ir suprasti, kad tavęs laukia didūs dalykai.

Kaip šviesos spindulys, ši knyga, tikrai. Viską apšviečia ir kitoje šviesoje parodo. Įkvėpimas man. 

[Judy · Rating 5 out of 5]

Toks įtaigus ir vaizdingas pasakojimas, toks neįtikėtinai įdomus ir nepakartojamas vaikas buvo autorė, tie jos atsiminimai apie vaikystę sugrąžino ir mane į savąją, prieš akis ir širdyje iškilo situacijos, veidai, kokia aš buvau...
Nuostabu buvo pasinerti į tokį autorės pasaulį. Labai sugestyvu.

[Gintaute Riabovaite · Rating 5 out of 5]

Kasubos kūrybą atradau retrospektyvioje parodoje NDG. Tikrai žinau, kad ne man vienai tai buvo pirmoji ir įkvepianti pažintis, kuri kiek apjaukė smegenis. Tuomet įsigijau ir kūrybos katalogą (lydimą išsamiais tekstais) „Formuojant ateitį.”, todėl džiaugiuosi pagaliau perskaičiusi ir pačios menininkės parašytą I autobiografijos dalį. Iš ties, nebūtina būti susipažinus su autorės kūryba, kad knyga būtų priimta pilnavertiškai. Man pačiai įdomiausios dvi gijos: emocinė ir buitinė. Vaikystės suvokimas, erdvės kūrybiškumui puoselėti pristatymas, santykis su tėvais ir laisva galimybė augti. Realiai, jei auginate vaikus, tai imkit šią knygą ir skaitykite kaip kalba apie vaikystę suaugęs žmogus, kuris nebuvo dusinamas, engiamas, o girdimas ir matomas. Antroji mane dominusi gija „buitinė” - apie dvarų kultūrą Lietuvoje, gyvenimą ir architektūrą mes turime nemažai skaitynių ir, tiesą sakant, tai nėra ta sritis, kuri mane labai domintų, bet šioje knygoje gyvenimą dvare patyriau iš pirmų lūpų, man tai suteikė kiek kitokį pažinimą. Tuo pačiu įnešė daug paprastumo ir vertybiškumo, kai turtai ir galia naudojami kurti-puoselėti-padėti, o ne puikybei demonstruoti. Puolu skaityti antrą dalį „Pakeliui į Ameriką”.

[Ieva Žilionienė · Rating 5 out of 5]

Tai ne tik nuostabiai pagauli ir jautri knyga apie šeimą, giminę ir nepaprastą mergaitę, tai užfiksuoti mūsų tautos istorijos blyksniai. Štai šią knygą reiktų įtraukti į moksleivių privalomos literatūros sąrašą, kad primintu, jog lietuviai buvo ne tik kaimiečiai ir nabagėliai (apie ką man visi išlikę mokyklinės lietuvių literatūros prisiminimai), bet ir intelektualai, pasaulio piliečiai, kūrę savo nepriklausomą tėvynę.

[Evelina · Rating 3 out of 5]

Nuoširdžiai, skaitant šią knygą beveik ištisai sukosi tokia mintis: ,,kaip būtų nuostabu, jei kiekvienas galėtume parašyti tokią ar panašią knygą apie savo vaikystę”. Labai gyvas, pilnas pojūčių, kvapų, vaikiškų nuojautų ir potyrių tekstas. Jaukiausiai susiskaitė prisiminimai apie šventes – Kalėdas ir Velykas. Buvo įdomu skaityti ir pastebėti, kaip autorės užfiksuotos vaikystėje patiriamos detalės, galima sakyti, jos pirmapradės emocinės patirtys, vėliau formavo jos pasaulio suvokimą, elgesį ir kūrybą. Vaiko žvilgsnis čia labai svarbus – pasaulis suvokiamas fragmentiškai, per nuojautą, per kūno ir baimės patirtį. Kita vertus, skvarbus, tyrinėjantis Tėvo žvilgsnis, jo ramus balsas, jo žodžių „pagalvok apie tai“ – iki šiol tą darau – rimtumas įsiminė kaip griežčiausia bausmė, kokią tik esu gavusi. Tėvo žvilgsnis ir žodžiai įsirašo kaip moralinis ir emocinis orientyras, kaip griežtumo ir atsakomybės pojūtis. Mano manymu, tikrai talentingai užfiksuota, kaip vaikystėje patiriami maži kasdieniai įvykiai formuoja asmens vidinę struktūrą, o patiriama atmosfera aplink ar nuojauta apie pavojų formuoja vidinį jautrumą, gebėjimą stebėti ir fiksuoti smulkmenas. Vienu metu tiek daug visko vyko skirtingose vietose, kad po pamokų pražūdavau sode. Žiūrėdama į ką tik prasiskleidusį žiedą, pasinerdavau į jo spalvą kaip į bedugnį šulinį, iš kurio išnirdavau apsvaigusi, tarsi užkerėta. Kvapas skleidėsi manyje ir žadino pojūčius, apie kurių egzistavimą nė nenutuokiau, kartus lapo, žievės ar žiedlapio skonis sutraukdavo vidurius, švelnus saldumas skleidė ilgesingą jaudulį, kaulus tirpdantį malonumą; dėl ore tvyrančio nepaliaujamo vabzdžių dūzgesio būdavo sunku kvėpuoti. Išsigąsdavau tolumoje pamačiusi ką nors renkant uogas ar brolį, važiuojantį dviračiu – žmogaus buvimas akimirksniu nutraukdavo trapius siūlus, kurie laikė laiką sustingusį. Jei kas nors prie manęs priartėdavo arba užkalbindavo ir turėdavau atsakyti, diena būdavo sugadinta – žodžiais nepataisomai suplėšydavo susižavėjimo tinklą, ir man tekdavo laukti iki kito ryto, kol tinklas per naktį pats susiadys.

[Daiva Maskoliūnienė · Rating 4 out of 5]

Esu sužavėta Kasubos tėvais - Aleksandra ir Jonu , tokiais išprususiais , tikra Lietuvos šviesuomene , kurie studijavo Europoje , o Lietuvoje po pirmo pasaulinio karo įdiegė daug naujovių , pirmieji panaikino baudžiavą savo dvare Ginkūnuose prie Šiaulių, bet dar labiau žavėjaus jų tarpusavio santykiais ( Kasubos akimis ), pvz , kad tėvai nepraeidavo viens kito nepaliesdami; kad leido jai būti vaiku neskubindami užaugt; niekada jos nebarė, beje , leido suprast , kad laikymasis tradicijų - kone asmenybės trūkumas, nes jie vaikus skatino ieškoti savito elgesio būdo, neaiskino jiems kas gerai ar ne.
Stebėjausi , kad jų dvare buvo kalbama 4 kalbom , auklė airė( su ja kalbėjo angliškai ), nuostabus pasakojimas kaip su ja grybavo, auklė Frau vokietė ir ypatingos jos pasakos .. o pati Aleksandra Kasuba itin jautri pajautimams, nuo ryto jai tokia galybė veiklos , sode patirdavo katarsi ( ir man labai artimas aprašymas , kai ji po nakties įeidama į sodą , pajusdavo patekus lyg į kitą pasaulį , kuriame lėtai panirdavo ir spalvų , kvapų, rasos , voratinklių glėbį, bet jei pasirodydavo koks žmogus , iškart tai sugriūdavo iki kito ryto ) .
Gan baugiai aprašytas jos galios pajautimas ( kai kone galejo nużudyt žaidimų draugą ), bet matyt tame jį užčiuopė , jog žmogus turi daug galios veikti , kad ji gali daug padaryt… kaip žinome iš jos tolesnio gyvenimo , ji išties daug nuveikė ..

[Eglė Davidavičė · Rating 5 out of 5]

Kokia tiršta vaizdais, kvapais, garsais ir išgyvenimais, jautriu pasaulio matymu ir vaikišku patyrimu. Negalėjau negalvoti apie savo pačios, senelių vaikystę ir kas būtų nutikę, jei jie būtų galėję tokią vaikystę patirti. Gražus, trumpas, bet kaip saldainis prie kavos tekstas.

“Tą pavasarį nė vienas augalas neišvengė mano atidumo - kiekvienas buvo pauostytas, išardytas, paragautas ir palygintas su kitais. Rinkau pavyzdžius, suslėgusi džiovinau juos tarp sugeriamojo popieriaus ir klijavau ant lapų, susiūtų į albumą, o Mama man padėjo kiekviename žingsnyje.”

“Tą rytą man atsiskleidė visa aprėpianti esatis, ir aš buvau pasiruošusi įžengti į jos palaimingas valdas. Jausmas įsitvirtino manyje kaip draugo ilgesys - palaimingu, kartais gyvenimo, kartais mirties veidu.”

“Vasarą pabusdavau girdėdama kaip Mama groja pianinu - garsai kylantys iš muzikos kambario tarytum garai, prasiskverbdavo pro lapų šlamėjimą ir pro atvirą langą atplūsdavo į mūsų miegamąjį.”

“Lietingomis dienomis suaugusieji ir vaikai žaisdavo kartu.”

[plukereads]

Gal vėliau parašysiu apžvalgą??? Who knows…… einu rašyt rašto darbą

[Paulina Step · Rating 3 out of 5]

Atmetus tai, kad autore isskirtinai pretenzinga, buvo idomu suzinoti, kaip galejo atrodyti gyvenimas, jei Lietuvoje viskas butu buve gerai.

[Justė · Rating 5 out of 5]

negalėjo būti geresnės knygos rugpjūčiui