4.5 funny and satirical in the best way possible, a rather despairing outlook on the myriad of interactions that occur between people on a daily basis most of which the author deems as absolutely and utterly pointless and meaningless, and a tongue-in-cheek on society and the relationships between different social classes; yet it kept making me laugh and occasionally nod at how close to reality his commentary on people’s constant strive for something that goes beyond what they get out of their everyday lives is. an rather accidental find that turned out to be better than I expected.
Įprastai vengčiau skaityti romanus, kuriuose veikėjas blaškosi mieste ir dalinasi pavienėmis gyvenimo patirtimis, be jokio bendresnio siužeto, tačiau su šiuo romanu buvo kitaip. Gal todėl, kad gyvenimas Paryžiuje buvo pateikiamas ne romantizuotai, švelniai, nudailintai, o su kandžia pašaipa ir ironija. Tai suteikė pasakojimui tartum gilesnį kvėpavimą, naują perspektyvą. Ironijai, beje, pasitarnavo ir nuostabus stilius - trumpi, greiti sakiniai, kurie iškart įtraukia, pabrėžia veikėjo pavargusį ir lengvabūdišką žvilgsnį, išryškina ir esamos padėties absurdą. Įvykius sakiniai pateikia be nereikalingos žodžių perkrovos, greitai, nerūpestingai, bet turiningai. Romane buvo daug vietų, kur tiesiog ėmiau juoktis, kitos mažiau - privertė nusišypsoti, tačiau jame esantis humoras vis vien paveikė. Su tuo susiduriu retokai, tad šį poveikį įsirašiau kaip papildomą kūrinio vertę būtent sau, asmeniškai.
"- Štai tas, tas, kuris dabar stovi prie anos sienos, - rodo man tipą, pristojusį prie damos, nemėgstančios salotų. - Kai jam pasakiau, kad esu universiteto profesorius, puolė maldauti, kad tarpininkaučiau ir padėčiau įsteigti kažkokią laboratoriją. Bet juk tai nesąmonė! Tai neįmanoma! Aš juk lingvistas. O jis neatstojo, aiškino apie kažkokius tyrimus su grybais. Šiurpu! Vos pabėgau. Jis paliko man savo kortelę. (...) - Dabar nueik ir paklausk jo, - patariu išsigandusiam draugui, - ar tas tipas nenupirktų iš tavęs penkių dvidešimties kilogramų aukso lydinių, ištrauktų iš Ramiajame vandenyne nuskendusio rusų povandeninio laivo. Perspėk, jog šis sandėris švarus. Jokio kriminalo. Nuramink jį. - Erkiu, tai juk dar didesnė nesąmonė. Neturiu aš jokio aukso. - Tau ir nereikia turėti. Tu privalai jam atsilyginti. Danielius eina prie jo. Geriu vyną ir rūkau. Negaliu atsigrožėti matydamas, kaip Danielius gestikuliuoja rankomis, rodo lydinių dydį, įsijautęs karštai aiškina, o laboratorijos įsteigėjo veidas vis niaukiausi niaukiasi. Nemėgstančioji salotų stovi kupina susižavėjimo jaunajam turtuoliui. Grybų tyrinėtojas traukiasi atatupstas."
Започна забавно и обещаващо, даже се смях с глас на първите няколко страници! Но после... Дали аз не бях в настроение за такива откровения, или Кунчус е един циничен многознайко, напомнящ за Буковски... Измъчих я, дочетох я на инат. Признавам си, че съм си подчертавала тук-там, което означава, че времето ми не е изгубено напълно. И както се споменава към края на книгата: „Още няколко запознанства и моите психически клапани няма да издържат.“ :D