Knyga apie meilės ir meno magiją, apie teisę būti savimi, apie vyrą ir moterį, kurie skirti vienas kitam, tačiau daugybę metų taip ir nesugeba kits kito pasirinkti. Iki septinto jų susitikimo... Kai nuėję ilgą kelią, matuojamą šešiais trumpais susitikimais, Ruta Neset, jau pasaulinio lygio dailininkė, ir verslininkas Gormas Grandė, pagaliau išsivaduoja iš praeities šešėlių ir pasitinka bendrą ateitį. Dar vienas populiariosios „Dinos knygos“ autorės romanas (1990 m. „Dinos knyga“ gavo Norvegijos knygų prekybos premiją kaip perkamiausia 9-ojo dešimtmečio knyga.) 2000 m. pasirodęs autorės romanas „Septintas susitikimas“ nebeturi tamsaus, rūstaus Dinos trilogijos kolorito. Pasak kritikų, jis parašytas iš širdies ir pirmiausia kreipiasi į skaitytojo jausmus. H. Wassmo buvo 2006 m. Baltijos / Vilniaus knygų mugės viešnia.
Herbjørg Wassmo (born Vesterålen, December 6, 1942) is a Norwegian author. She worked as a teacher in northern Norway until her debut as an author. Her debut work was a collection of poems, "Vingeslag" ("Beating of Wings"). Her major breakthrough was her first novel, "Huset med den blinde glassveranda" ("The House with the Blind Glass Porch") in 1981. Her best known book is Dinas bok (Dina's Book) from 1989. This novel was made into a film with the title "I Am Dina" in 2002, starring Maria Bonnevie and Gérard Depardieu.
Pasaulis pilnas žmonių, kuriems reikia kito žmogaus. Baisiai pilnas. Taigi visa kita ji turi padaryti pati. * Kai jis pažvelgė į ją, rodės, kažką išlėšė jai iš krūtinės ir pakabino ant liauno berželio visų akivaizdoje. * Gera būtų turėti žmogų. Tikrą žmogų. Nesvarbu, kas jis. Tik kad jie galėtų vienas kitam išsipasakoti arba kartu patylėti. * Ilgesys buvo toks stiprus, jog aplinkui viskas išnyko. Jis taip troško, kad dabar ji sėdėtų šalia. * Mane keičia ne bėgantis laikas, o tai, ką aš su tuo bėgančiu laiku veikiu, mąstė ji. * Matyt, reikia mokėti pralaimėti, jei nori išlikti [...] * Visatą perskrodė krintanti žvaigždė, palikdama švytinčią dalelių uodegą. Baltai melsvas žvaigždžių ūkas nudegino jai veidą, užgniaužė kvapą. Be jos valios virpančiu srautu buvo išstumtas oras. Akimirką ji apmirė, paskui ryžtingai žengė artyn. Jis atsigręžė. Tai buvo ne Gormas.
Galiu drįsti teigti, jog Herbjorg Wassmo su savo Dinos Knygomis prisidėjo prie mano literatūros meilės ir brandos apskritai. Sakyčiau - minėtos Dinos knygos, Sabaliauskaitės Silva Rerum, bei daugelis Remarko romanų padėjo stiprų pamatą, pereinant nuo paauglių literatūros, žengiant į suaugusiųjų pasaulį, kuriame daugiau aštrumo, daugiau aistros, ir gylio daugiau. Nors visos minėtosios - tokios, kurios masina skaityti, pagavios, intriguojančios, todėl ir buvo nepriekaištingi mano tiltai skaitymo kelionėje.
Visgi su Wassmo knygomis nutariau elgtis atsargiai - nesinorėtų tų pirmųjų meilių sutrypti, gal ne visos jos nerudija? Ne taip seniai skaityta Stiklinė Pieno ganėtinai nuvylė, tad dabar imtis Septinto Susitikimo kiek prisibijojau. O veltui - knyga (nors manosios pirmosios meilės Dinai nenukonkuravo) iš tiesų puiki. Septintas Susitikimas man visiškai komfortinis skandinaviškas romanas, taigi visus tokios literatūros mylėtojus - kviečiu suklusti. Savo atmosfera man priminė kitus skaitytojų pamėgtus Fredriksson, Mytting ar Helgason kūrinius.
Kodėl komfortinis? Nes tai nebus kietas riešutėlis, kurio nepavyks išgliaudyti, o pastraipas reikės skaityti iš naujo ir nuo pradžių. Tai greičiausiai netaps jūsų gyvenimo knyga. Tai gal nebus netgi taip įdomu, jog kovotumėte su miegu, kad tik knygos dar nereiktų užversti. Bet tai bus tikroviška, daugeliui artima šeimos istorija, kurioje nutiks visko. Rasite gražų tekstą, be loginių spragų ir meilės linijas, be akis vartyti verčiančių scenų. Tačiau su viskuo, kas priklauso gyvenimui - nuoskaudomis, pasiaukojimu, gėda, artumu, supratimu. Ir daug minčių, gal kasdienių - paprastų, bet tokių teisingų: citatų prisirinkau visą glėbį. Na štai todėl, knygą rekomenduoju ramia širdimi ir sąžine.
Stāsts, kurā iešūpojos lēni, bet iegrimu arvien dziļāk un dziļāk iekšā. Tik dziļi, ka nemaz negribējās, lai tas beidzas. Stāsts - pavisam vienkāršs. Par diviem cilvēkiem, kuri mīl viens otru klusējot un palaiž garām neskaitāmas iespējas būt kopā. Taču dzīve turpina viņiem atgādināt, ka ilgas nav veltīgas.
Nemaniau, jog kada nors vėl skaitysiu šį romaną. Tačiau prisiėjo – mat norimųjų sąraše atsirado visai neseniai Lietuvoje išleistas jo tęsinys.
Labai džiaugiuosi, kad priežastis pasiteisino. Išties viena yra skaityti prieš kone 20 metų, kai esi vienoks, su vienokia patirtimi. Ir visai kas kita dabar. Sukaupus didesnį asmeninį gyvenimo bagažą. Tada ten, kur (kiek pameni) matei kone vien meilės istoriją, dabar atradai kur kas daugiau sluoksnių. Atitinkamai kur kas skaudžiau, jautriau į juos reaguoji.
Todėl ne, tai nėra vien paprastas pasakojimas apie du žmones, kuriems prireikė dešimtmečių sulaukti vienam kito. Vaikystė, kurioje tu gauni vaidmenį. Nemylimo vaiko. Baltos varnos. Atstumtojo. Arba tave nepakeliamai prislegia perdėto rūpesčio ir primetamų kalčių našta. Ir su visu tuo tau tenka tvarkytis vėliau.
Moteris ir vyras šeimoje, bendruomenėje. Vienatvė. Menas ir motinystė. Tamsa ir nepakantumas. Religija. Laisvė.
Apie tai, kad gyventi nereiškia ištverti. Sunku, bet įmanoma. Na ir, žinoma, kad neužtenka savo žmogų sutikti – dedamųjų turi būti daugiau.
Wonderfully written book, reading it felt the same as you were attending the art gallery. For anyone who still believes in existence of true love no matter what.
Ik hou van de schrijfstijl van Wassmo. Altijd heel veel ruimte om tussen de regels te lezen.
Hier gaat het over 2 personen die in hun eigen milieu een beetje verloren lopen en elkaar op verschillende tijdstippen in hun leven telkens vluchtig tegen komen. En ondanks het feit dat ze kort zijn, maken deze ontmoetingen blijvende indrukken.
Skaičiau ją gal prieš 20 metų ir visą laiką iki šiol tai buvo viena iš labiausiai man įstrigusių istorijų.
Galvojau, kad dabar, skaitant, jau mažiau mane palies, nes per gyvenimą ir savo patirčių susirinkau visokių.. Klydau. Knyga tokia jautri ir gili, kad ir vėl ji man liks ilgam mano favoritė.. gal net visam laikui.
Handlingen i 'Det sjuende møtet' av Herbjørg Wassmo følger livene til to hovedkarakterer, Rut Nesset og Gorm Grande, som møtes sju ganger i ulike stadier av livet. Deres møter setter dype spor i begges liv, selv om de ikke alltid forstår hvorfor.
Jeg elsker hvordan Wassmo skildrer dialoger. Hun er veldig dyktig til å gjenskape menneskelig interaksjon på en måte som føles så ekte og troverdig. Dette skaper en dypere forbindelse med karakterene, og gjør det lettere å leve seg inn i deres liv og følelser.
Dessverre, enda denne boken handlet mye om kunst og var skildret så vakkert og levende til tider at jeg følte jeg stirret direkte på maleriene hun beskrev, klarte ikke denne fortellingen engasjere meg like mye som for eksempel bøkene om Dina og Reinsnes. Men jeg kommer fortsatt til å lese alt Wassmo skriver.
“Danguje brėžėsi baltas dryžis. Tada jis išgirdo tolimą lėktuvo ūžimą. Ten aukštai, lėktuve, sėdėjo žmonės. Lyg būtų įmanoma. Juk visi žino, kad neįmanoma sėdėti ore. O jie sėdėjo.”
„Aš visada svajojau su tavimi skristi, – tarė jis, ir drovi šypsena permainė ryškių bruožų veidą. – Visada vaizduodavausi, kaip susitinkame be visų tų užtvarų. Kad galėtume tiesiog skristi.“
Knygos herojai susitinka dar vaikystėje,bet vienas kito nepamiršta ,nors juos ir skiria atstumas, daug metų prabėgusių,santuokos,vaikai,skaudžios netektys.Nuostabi knyga,labai patiko.
Daugelis šiais metais turėjo atrasti dar negirdėtų ir nematytų autorių, jų balsais prabylusių istorijų. Aš, tuo tarpu, atgrežiau nugarą atgal ir matau tai, kas jau senai žinoma ir buvo įvertina – HERBJORG WASSMO. Tuo šie mano skaitymo metai ir bus/yra ypatingi, nes būtent šiais atradau ją STIKLINĖJE PIENO bei dabar perskaitytame SEPTINTAME SUSITIKIME.
Mėgindamas sau išsigryninti kertinius taškus, kurie mane sužavėjo skaitant šią istoriją, tenka pripažinti, kad autorės minčių galia ir pateikimas yra fantastiniai. Knyga mane sužavėjo. Lengvai parašyta ir maloniai aprašyta, vaizdinga ir turtinga. Kiek pilną metaforų ir palyginimų. Kaip mane kiekvieną kartą maloniai kuteno pereinant nuo realybės prie prisiminimo, nuo prisiminimo prie įsivaizdavimo, nuo įsivaizdavimo prie realybės. Tai padaryta ypatingai delikačiai!
Veikėjai stiprūs, augantys, brandinantys savo charakterį ir balsą. Jie skirtingi, konkretūs, tuo pačiu pasimetę. Ką dažnai vertinu istorijose, tai kiek autorius protingai pavaizduoja veikėjus. Kai norint papasakoti istoriją, veikėjas ar veikėjai yra dirbtinai sukuriami tam, kad atitiktų tik tam tikrą modelį – į vienus vartus. Toks aiškus, perkąstas, per paprastas, savęs lygiuoti su juo negali ir nenori. Ir taip, kartais tikrai norisi supykti dėl neryžtingumo ir drąsos stokos – savotiško atsitiktinumo, noro viską palikti likimui. Nors gal teisingai yra sakoma, kad viskam yra savas laikas ir sava vieta, o tai, kas būtų paskubinta, galėjo turėti visai kitą baigtį. Minėjau, kad esu skaitęs kelias HERBJORG WASSMO istorijas. Kiekvienoje iš jų veikėjai pavaizduoti protingai. Kalbu ne tik apie išsilavinimą, bet ir apie jo tolygią brandą bei lygiagrečiai pasakojimą istoriją. Taip ir kaba ant liežuvio – „relatable“ (tik nežinau koks būtų lietuviškas atitikmuo). Sunku būtų įvardinti, veikėjai yra visos šios istorijos ašis ar istorija yra šių veikėjų atrama.
Taip, tai meilės istorija. Jos kaltininkai bręsta, auga ir atskirai, ir kartu, ir šalia, ir palaipsniui. Laiko prasme kūrinys apima tikrai nemažą gyvenimo dalį, tačiau tave tai paliečia tiek pat, kiek tai liečia veikėjus. Kiek bėgantis ir besitempiantis laikas yra svarbus ir (ne)naudingas jiems, tiek tai atsispindi ir tavo paties mintyse. Tai gilus ir įdomus pasakojimas, labai žmogiškas, išgyvenamas. Emociškai išsenki, pasikrauni, tikiesi, nusivili, džiaugiesi, atrandi, pyksti ir vėl tas pats per tą patį. Paties pasakojimo nuotaika yra slogi/niuri, tačiau tai kaip debesys, kurie užstoja saulę – kada nors vis tiek mes pamatysime spindulius. Ir jei dabar ne mums, tai kitiems. Viskas su laiku.
Visada jaučiama trauka, kai kažkas vyksta už tvoros – kur ne mūsų ir ne mes. Nereikia žiūrėti pro rakto skylutę, kad galėtumėme pamatyti tai, kas dedasi ne tik su pagrindiniais veikėjais, bet ir antraeiliais veikėjais. Kaimynus, bet nesupraskite tiesiogiai. Visų jų sėkmė ir nesėkmė, džiaugsmas ir liūdesys, geresnės ateities troškimas, tam tikrų sprendimų mokama kaina, drąsa, širdgėla.
SEPTINTAS SUSITIKIMAS – pavadinimas be jokios perkeltinės prasmės. Imk ir suprask tiesiogiai, tame visas žavesys. Nuostabi simbolika ir pagrindinė mintis. Visas kūrinys tarsi didelis nuolatos piešiamas paveikslas. Tikiu, kad didysis puiku! yra autorės talentas dėlioti mintis, konstruoti sakinius ir mėgautis pačios pasakojimu, tačiau dėkoju ir lietuviškam vertimui. Skaityti buvo malonu.
Baigiau skaityti. Dėkoju, buvo malonu, gražu, lengva ir tikra. Rekomenduoju vertinantiems gerą istorijos pasakojimą (story telling‘ą). Kiek pasiimsi, tiek ir turėsi. SEPTINTAS SUSITIKIMAS puiki atostogų staigmena ir HERBJORG WASSMO – nuostabus šių metų atradimas.
І на сьому зустріч, їхні кораблі зайшли у гавань. Якось так. Час від часу мені хотілося стукнути Руф і Горма по голові з�� таке безглузде затягування часу, але між тим історія по-скандинавськи прекрасна. Історія сім'ї, любові, віри, вибору в житті і зв'язку, особливого зв'язку:
Я думаю, ты мой человек. Не потому, что я хочу владеть тобой, но потому, что мысленно ты всегда со мной. Даже в горе.
📚Pasakysiu tiesiai šviesiai - dėl Herbjørg Wassmo niekada neprašausi! Kalbant apie skandinavų literatūrą, būtų tiesiog nuodėmė nepaminėti šios rašytojos. Ir nors Dinos trilogiją žinau atmintinai, bet dar liko nemenkas pundelis neskaitytų kūrinių. Džiaugiuosi, kad leidykla iš naujo perleidžia autorės knygas, taip skatindama jas ir vėl paimti į rankas bei pasinerti į gyvenimiškas, jautrias, tikroviškas ir krūvą jausmų sukeliančias istorijas. Labai dažnai sulaukiu klausimo: kodėl aš taip mėgstu tas iki skausmo žinomas šeimos dramas? Turbūt to vieno atsakymo nėra ir nebus. Pastarosios mane traukia, nes atrandu daug ką artimo sau pačiai. Patinka išsamiai ir smulkmeniškai aprašyti veikėjų psichologiniai portretai, vyro ir moters santykiai, nagrinėjamos šeimos problemos, socialinių temų gausa. Be galo mėgstu siužetus, kur svarbu ne veiksmas, bet vyksmas. Visus šiuos paminėtus dalykus tikrai galima surasti H. Wassmo kūryboje. Tad namuose atsiradus romanui "Septintas susitikimas", iškart kibau skaityti. Juolab, kad visai neseniai pasirodė ir jo tęsinys "Mano žmogus". 📚Žinokit, galvoju, skaitant pastarąją istoriją, kad ir po dvidešimties metų, ji paliks neišdildomą įspūdį. Ir nors per gyvenimą asmeninėje kolekcijoje puikuosis ne viena dešimtis patirčių, bet knyga bus vis tokia pat išskirtinė kaip ir dabar. Visuomet žaviuosi pasakojimais apie du žmones - gyvenimo pakeleivius, pasiklydusius savo susikurtoje aplinkoje ir įvairiais tarpsniais karts nuo karto susitinkančius. Ir nors tie susitikimai yra trumpi kaip akimirka, bet paliekantys neišdildomus įspūdžius. Nepaneigsi, skaitinys mane sužavėjo dėl daugelio aspektų. Vienas iš jų - išskirtinis autorės sugebėjimas, talentas, kūrinį pateikti taip išraiškingai, kad belieka tik aikčioti ir stebėtis, kokia nepaprasta yra pastarosios minčių galia. O kalbos grožis neišpasakytas: turtinga, vaizdinga, pilna metaforų ir palyginimų. Pasakojime realybė pinasi su veikėjų prisiminimais, prisiminimai su vaizduote, o vaizduotė su realybe. Veikėjai! Ypatingai stiprūs, tvirto charakterio, brandžios asmenybės, su metais augančios, tačiau save kažkur pametusios. 📚Taip, čia yra absoliuti meilės istorija, veikėjus ištikusi dar ankstyvoje vaikystėje. Vėliau jie bręsta, auga ir atskirai, ir kartu, ir nutolę vienas nuo kito. Tačiau gyvenimo keliai juos suveda ne kartą, o kiekvienas susitikimas sujaukia mintis ir įsismelkia giliai į širdį. Ruta ir Gormas skirti vienas kitam, bet tie šeši susitikimai per daugybę metų judviejų taip ir nesujungė. Vis atsirasdavo nenumatytų kliūčių: atstumas, santuokos, vaikai, netektys ir skausmas. Nors pasakojimas apima nemažą gyvenimo dalį, bet skaitant vis susimąstai: koks tai gilus, išsamus, žmogiškom vertybėm paremtas kūrinys. Iš dalies ir emociškai sunkus, nes viską išgyveni kartu su herojais. Nuotaika yra slogi, niūri, bet kartkartėm įsižiebia mažytė viltis kaip koks saulės spindulys, jog viskas anksčiau ar vėliau būtinai susitvarkys į gerąją pusę. Reikia tik LAIKO. Tiesą sakant, labai norėčiau Rutą ir Gormą sutikti realybėje, nes romanas tarsi praplėtė mano empatijos ribas, dar labiau padėjo suprasti atšiaurią Norvegijos kultūrą ir tą paslaptingą, bet visomis prasmėmis žavintį vienišumą. Juk mes visuomet, net ir turėdami viską, dažnai jaučiamės vieniši, gyvename ilgėdamiesi kažko artimo, šilto, mylimo. Kažko savo. H. Wassmo savo kūriniu tarsi tapo išskirtinį paveikslą, skaitytojo širdį užpildantį ryškių spalvų potėpiais. Istorija transliuoja ir tokią žinutę, kad joje nerasite nei trupučio didybės manijos, nei kažkokių svarbių istorinių įvykių ar sunkiai išsprendžiamų konfliktų. Tai įspūdinga meniškos prigimties moters ir klestinčio prekybininko kelionė vienas kito link per žodžiais nenusakomą ilgesį, jų pačių atliekamus žygdarbius ir didžiulį tikėjimą, kad finale jų keliai susijungs į vieną. Rekomenduoju iš visos širdies📚
Rut er datter af en prædikant, og hendes barndom er præget af den norske indre missions rigide livsholdning; som voksen flytter hun til udlandet og bliver en berømt kunstmaler.
Rut og Gorm er børn, da det første af 7 møder finder sted. Hun redder hans briller, da han vælter på cykel, hans cykel "lånes" af nogle store drenge, der tvinger ham til at kaste sten mod en pæl for at få cyklen igen. Han rammer pælen, men stenen slår tilbage og giver Rut en flænge i panden. Det er imidlertid ikke flængen, der rammer hende hårdest, men det ensomme og triste udtryk i hans øjne. Han bliver ulykkelig over hændelsen og kan ikke glemme hende.
Rut vokser op på en lille nordnorsk ø i en fattig familie. Faderen, der kaldes prædikanten - også af Rut - er stortalende og fordømmende. Moderen, der mener, at Rut er skyld i tvillingebroderens hjerneskade, fordi hun blev født først, er ikke mindre fordømmende. Farmoderen er fornuften og den, der hjælper Rut til en læreruddannelse, der med tiden bliver hendes springbræt til kunstakademiet og et liv som kunstner.
Gorms forældre er velhavende, den fjerne og strenge far driver forretning, moderen er småklynkende og selvmedlidende, hun omklamrer og forguder Gorm, der er bestemt til at overtage forretningen. Det lykkes Gorm at fjerne sig fra moderen et stykke tid ved at stikke til søs, og han vender først hjem ved budskabet om faderens død, der betyder, at han må tage sig af forretningen - og af moderen.
Gorm gifter sig med Turid og får et barn, men familien styres af Goms mor, og ægteskabet går i stykker. Rut gifter sig med charmøren Ove og får et barn. Ove fortsætter sit charmørliv i ægteskabet, som er ødelæggende for Rut, og hun forlader mand og barn for at gå på kunstakademiet.
Både for Gorm og Rut bliver den anden et vigtigt holdepunkt i tilværelsen, men deres tilfældige og sjældne møder bliver kejtede og underlig forkerte.
Fra det syvende møde i nutiden springer fortællingen tilbage til det første skæbnesvangre møde i barndommen. Derfra oprulles begges dramatiske liv - skiftevis med et kapitel til hver.
Skæbnerne skildres stramt og fint, begges ensomhed, nedture og succeser står usentimentale og klare for læseren, i en sammenhæng der aldrig bliver banal.
Šią knygą skaičiau labai nusivylusi "Dinos knyga" ir atradau naują Wassmo pasaulį! Transliuojant mintis suprantamesne mano pasauliui kalba.
Kaip jau numanote, knygos herojai iš viso susitinka 7 kartus. Pirmasis susitikimas įvyksta dar ankstyvoje vaikystėje. Ir tuomet kažkas nutinka. Keista trauka. Susižavėjimas. O gal tik akių kontaktas, priverčiantis sudrebėti visą kūną.
Ruta ir Gormas. Net vardai nesirimuoja kartu sudėjus. Ji - visame pasaulyje žinoma menininkė. Jis - klestintis verslininkas. Abu gyvenimą visiškai skirtingus gyvenimus.
Tačiau juos abu vienija bendras noras. Tikros meilės troškimas. Žmogiškumo vertybė jiems vertesnė už pinigus, kuriuos lengva ranka uždirba.
Taigi per šių dviejų žmonių gyvenimą vyko visko labai daug. Vyko gyvenimas, kaip daugelis pasakytų: skyrybos, netektys, pinigų atnešantys verslai ir menai, nužmogėjimas.
Bet juos siejo kai kas bendra - susitikimai.
Kiekvienąkart vis kitokie, bet kartu ir panašūs. Per juos matosi, kaip "auga" personažai, kokios patirtys juos sustiprina, o kokios - smugdo žemyn.
Be galo didelės rekomendacijos skrieja šiai knygai.
✖Nors kalba nėra paprasta, reikia susikaupti skaitant,
✔ji kupina epitetų apie gyvenimą, koks jis gali būti negailestingas ir tuo pačiu gražus.
✖✔Perspėjau, kad romanas gan liūdnas ir persmelktas skausmo bei vienišumo, bet jį reikia perskaityti.
O reikia perskaityti tam, kad suprastum, jog gyvenime niekas nevyksta veltui. Ir jei susitinki su žmogumi nebe pirmą kartą, reiškia jį tau siunčia gyvenimas su tam tikra žinia.
Įsiklausyk į ją.
Pažadu, šią knygą norėsis atsiversti dar ir dar...
Šis romanas priminė man, kodėl verta skaityti literatūrą. Jau kurį laiką dažniau renkuosi self-help knygas ir matyt pamiršau, kodėl išvis verta skaityti fikciją.
Baigusi skaiyti knygą iškart ėmiau ieškoti autorės H. Wassmo internete. Norėjau išsiaiškinti kokį santykį romano veikėjų Rūtos Neset ir Gormo Grandės istorijos turi su jos pačios biografija. Deja, bet jos kalbant apie „Septintą susitikimą“ nesuradau, bet kaip ir Rūta, Herbjorg kilusi iš mažo miestelio šiaurės Norvegijoje. Taip pat jos interviu išsakyta mintis, kad „motinystė ir buvimas menininke – nesuderinama“ susišaukė su viena pagrindinių romano istorijos linijų. Vis dėlto, autorė sako, kad nenori būti atpažinta savo romanuose: „Noriu, kad kūriniai gyventų savo gyvenimą“. Ties čia aš baigiau ieškoti tolimesnių sąsajų, nes jos pasirodė visai nebesvarbios.
Kodėl iškart ėmiau ieškoti autorės istorijos? Turbūt tikėjausi išvysti Rūtą ir Gormą realiame gyvenime. Romane šius du pagrindinius veikėjus seki nuo pat vaikystės, o romanui atėjus į pabaigą supranti, kad spėjai juos pamilti.
H. Wassmo man priminė, kad literatūra gali praplėsti tavo empatijos ribas, padėti suprasti svetimą kultūrą ar visai šalia esantį ir po atšiauria kauke pasislėpusį vienišumą.
Daug laiko praėjo nuo tada, kai taip norėjau skaityti kažkokią knygą. Skaitydavau, bet niekad nejausdavau tos traukos grįžti prie skaitomos istorijos, imti knygą bet kurią laisvą minutę. “Septintas susitikimas” man padovanojo ši džiaugsmą. 😊 Tai pirmoji ir tikrai ne paskutinė pažintis su šia autore.
Knygos istorija pasakojama dviejų asmenų akimis - Gormo Grandės ir Rutos Neset. Šie du veikėjai atsitiktinai susitinka dar būdami vaikai ir taip vis augdami, vis praeinant nemažam skaičiui metų, jie vis atsitiktinai susitinka. Kažkokia nepaiškinama trauka traukia juos vieną prie kito, nors vienas kitą jie menkai tepažįsta. Negalėdami pamiršti vienas kito ir vis kažkada susitikdami, jie norėtų būti drauge, bet aplinka vis nesuteikia tokios galimybės.
Šiame romane man patiko daug kas. Pati istorija ir rašymo stilius - įtraukiantis. Nuo paties pirmo puslapio buvo įdomu ir knietėjo sužinoti, kas bus toliau. Patiko ir nemažai aptartų aktualių temų. Tokių kaip žmogaus vienišumas, menas, vaikų santykis su tėvais. O labiausiai iš jų įstrigo būtent žmogaus vienišumo tema, nes knygoje ji labai ryški. Juk pagrindiniai veikėjai būtent to ir ieškojo - žmogaus, kuris suprastų, būtų šalia, kuriam būtų galima pasiguosti.
Sužinojau, kad yra tęsinys, tai paskaičiau pirmą, kad prisiminčiau. Ne tik, kad nenuvylė, bet gal dar labiau patiko. Brandžiomis akimis kitaip raibuliavo gyvenimo verpetai. Pavadinimas išduoda, kad prireiks ne vieno susitikimo, metų ir net dešimtmečių, kol pagrindiniai herojai ras kelią vienas pas kitą. Ne tik susitiks, bet ir bus laisvi, pagaliau be jokių kliūčių būti kartu. Skaitant neapleido mintis, kad labai sunku pakeisti nemielą savo gyvenimą, bet pats savaime gyvenimas gali per sekundę pasikeisti negrįžtamai. Atsitiktinis įvykis, netinkamas žmogus, neapgalvotas poelgis, baimė pasakyti ne ir tu jau tolsti nuo savęs, pagavusi srovė nešte nuneša į kitą pusę. Ir kokios stiprios valios turi būti žmogus, kad pabandytų pakeisti netinkamą, nemielą savo gyvenimą. Juk nėra taip paprasta, tenka kažką nuvilti, kažką paaukoti, kažko atsisakyti. O kur dar baimė, o kas jai nepavyks? Buvau ir pamiršus kaip man patinka šita autorė:)
Kas būtų, jeigu būtų – tokia man ši knyga. Ir gyvenimiška, ir serijališka, kai vienas skambutis ne vietoje ir ne laiku pasuka įvykius visai kita vaga. Rami, lėta, pilna gyvenimo, bet nelaikanti skaitytojo ant kėdės krašto. Ne trileris, o labiau – gyvenimo meditacija. Pradžioje, turiu prisipažinti, buvo sunku. Labai. Knygą reikėjo perskaityti iki tam tikros dienos – knygų klubo susitikimo – tai jaučiausi save versdama skaityti. Ir net buvo tas keistas jausmas, kad skaityti tai noriu. Bet ne šitą... Pavėluotai, bet kaip ir visas knygas, perskaičiau ir šią iki galo. Nuspėjama, bet netikėta – toks paradoksas, bet taip ir buvo. Apie santykius – šeimose, porose, aplinkoje. Apie žemynus ir mus skiriančius atsitiktinumus. Apie tą nuolat lydintį nepilnatvės jausmą, kol galiausiai suvoki, ko nori ir ką dėl to darysi. Lyriška. Intymi. Truputį melancholiška. Taigi, ką aš pasiimu iš šios knygos sau? Kiekvienas einame savo keliu, ir niekas nemato, kokie jame galime jaustis vieniši.
Ruta ir Gormas susitinka šešis kartus. Trumpai ir atsitiktinai. Jų pirmasis susitikimas įvyko dar vaikystėje, o septintasis susitikimas jiems taps lemtingu.
Mano nuomonė - svarsčiau ar duoti tris ar keturias žvaigždutes... Ši autorė man patinka, knygoje gražiai ir nuosekliai dėstomos mintys. Knygoje meilės istorija ir mintis paprasta, bet jau nuo pat pirmų puslapių sujaudinanti ir pelnanti simpatijas. Man nepatiko, jog knyga jautėsi užtempta, visą šią istoriją galima buvo parašyti perpus trumpiau ir gal labiausiai nervinantis faktas, jog istorijos pabaigą jau žinai iš pat pradžių, tad tau tik lieka skaityti kas atsitiks tam tarpe iki pabaigos. Man norėtūsi kitokios istorijos išpildymo, bet šiaip visai nebloga knyga.
One of the best books I read this year. To be fair I bought this one because of the cover and it was a bargain so I couldn't resist. But I couldn't be happier right now. It is character-driven plot which I usually avoid, but this time I loved it for the reason that while reading we can watch how Gorm and Rut are growing. However, (not sure if it is a SPOILER ALERT, because you can read it in the back of the book) I didn't understand the fact that Gorm knew that Rut is his soulmate, but still married another girl and lived with her. I mean usually if you love someone you will do everything you can to be with them, don't you?
This entire review has been hidden because of spoilers.
At first, I found it a bit difficult to fully engage with this book — it took some time to get into the story and connect with the characters. However, as I kept reading, it became more intriguing and drew me in.
The book is rich in creative, sometimes overly detailed, descriptions which, for me, slightly slowed the pace. Yet beneath that, there is an interesting and relatable storyline. It touches on the universal theme of searching for “the one” — and how not everyone finds that person right away, or sometimes not at all. It’s a story about human relationships and how they difficult or easy they can be.
Jag hittade ett exemplar i en bokbytarhylla och tog den bara för att jag så sällan hittar böcker på norska i Sverige. En läst och sliten pocketbok och jag tyckte in om omslaget. Och när jag läste baksidan och första kapitlet var jag också tveksam; kärlekshistoria, kändiskonstnär, vernisage och champagne, inte min grej. Men jag gav den ett kapitel till och jag är så glad att jag gjorde det för jag tyckte den var jättebra! Jag har fått intrycket att författaren är väldigt omtyckt i Norge och det här är första gången jag läst henne. En lyckträff.
Ar Herbjorgu Vasmu kad uzsākts kopīgs ceļš, no tā nevar vairs nolekt nost. Herbjorga raksta ļoti dziļi, elpu aizraujoši, ļoti skaista valoda un teksta plūdums. Ļoti smeldzīgs stāsts, lai gan lasīju šo grāmatu jau pirms 4 mēnešiem, liekas, ka lasīta vakar. Stāsts, kurš neatstāj vienaldzīgu, kā jau jebkurš Herbjorgas Vasmu gara darbs. Stāsts par mīlestību, par cilvēcību, par tikšanos un satikšanos pa īstam.
Ikke helt som Melkefavorittboka mi, men veldig fin Wassmo-bok. I omgivelser som hun alltid har skrevet så godt om. Tragedier presentert slik hun er utrolig god på. Skulle nesten tro en leste en norsk shakespare versjon av en kjent tragedie.