„Akys – tai langai... {...}Pro akis tikriausiai įeina ir mirtis. Pro akis, tikrai, išeina ir žmogaus siela... Aš dabar supratau, kodėl mirusiajam užspaudžia akis. Šitaip užkala negyvenamo namo langus. Nebėra nei kam įeiti, nei kam išeiti...“
Tipinis Jurgos Ivanauskaitės pasakojimas - skaitai, lyg ir nieko ilgą laiką nevyksta, tačiau visada persekioja slogumas, sielvartas, liūdesys ir pyktis. Pabaiga pilna skausmo, tačiau manęs labai nesujaudino. Nesugebėjau įsijausti į pagrindinius veikėjus, jie mane iš esmės erzino, ypatingai jų pasirinkimai, kai kada jie buvo per daug dramatizuoti, kai kada likdavo be veido.
Įdomu, jog istorija rašoma keturių veikėjų akimis, o tai leidžia į kiekvieną iš veikėjų pažvelgti vis kitu kampu ir jį pamatyti vis kitomis akimis.
Knygoje gausu mini istorijų, kurios dažnai nesusijusios su pagrindine linija. Vis atrodydavo, kad autorė turi papasakoti daugiau, nei pasako. O ir man labiau norėjosi sužinoti tuos pasakojimus, kurie nukrypdavo nuo pagrindinio veiksmo, nes dažnai jos būdavo arba labiau pamokančios, arba labiau intriguojančios, arba skleisdavo nors kažkiek pozityvo.
Iš esmės, tai jau 5 Jurgos Ivanauskaitės skaityta knyga, tačiau labiausiai nuvylusi. Šiais metais tai buvo ilgiausiai skaityta knyga, daugiausiai skaitydavau tik po vieną skyrių per dieną, nes daugiau tiesiog netraukė. Gal dėl to, jog tai antroji pačios autorės knyga... Bet vis tiek, žinant mane, kaip didelę Ivanauskaitės gerbėją, skaitysiu visus esamus jos kūrinius.