What do you think?
Rate this book
Bliuzas Ričardui Gaveliui
ako, kad jis mėgo gerus daiktus, gerus gėrimus, gerus kvepalus, mėgo logiką, mirusių rašytojų draugiją ir bliuzą. Tokį jį prisimena draugai, nors patys kalba, kad draugų jis neturėjo ir kad vargu ar įmanoma atkurti autentišką draugo portretą:
iš pradžių trukdo per plonas laiko sluoksnis, skiriantis nuo draugo netekties, paskui – per storas metų klodas, skiriantis nuo draugo gyvenimo.
Todėl ši knyga apie Ričardą Gavelį neišvengiamai primena džiazo improvizaciją, kurioje nėra solisto, bet yra bliuzo kvadratas: atsiminimai apie jį, nespausdinti jo užrašai ir laiškai, rinktinė jo publicistika ir jo kūrybos analizė. Ir pagrindinė tema: asmenybės, jos likimo ir kūrybos refleksija.
iš pradžių trukdo per plonas laiko sluoksnis, skiriantis nuo draugo netekties, paskui – per storas metų klodas, skiriantis nuo draugo gyvenimo.
Todėl ši knyga apie Ričardą Gavelį neišvengiamai primena džiazo improvizaciją, kurioje nėra solisto, bet yra bliuzo kvadratas: atsiminimai apie jį, nespausdinti jo užrašai ir laiškai, rinktinė jo publicistika ir jo kūrybos analizė. Ir pagrindinė tema: asmenybės, jos likimo ir kūrybos refleksija.
336 pages, Hardcover
First published January 1, 2007
1 person is currently reading
39 people want to read
About the author
Antanas A. Jonynas
52 books11 followersAntanas A. Jonynas - a Lithuanian poet, translator, the son of Antanas Jonynas.
Antanas A. Jonynas is known for the technical precision and the energy of his poetry - there's no one quite like him in Lithuanian literature. He captures the feeling of the outsider - the boy who, during Soviet times, was a hippie and hanged out in the streets of Vilnius listening to the Doors, and a man, who, in the constantly evolving world, listens to Ravel and recalls his past loves. But do not be mistaken - the feeling is fresh, definitely not trite.
Antanas A. Jonynas is known for the technical precision and the energy of his poetry - there's no one quite like him in Lithuanian literature. He captures the feeling of the outsider - the boy who, during Soviet times, was a hippie and hanged out in the streets of Vilnius listening to the Doors, and a man, who, in the constantly evolving world, listens to Ravel and recalls his past loves. But do not be mistaken - the feeling is fresh, definitely not trite.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 3 of 3 reviews
March 4, 2019
Šįmet verta atsiminti Ričardą Gavelį. Šitą knygą skersai išilgai išmarginau lipniaisiais skirtukais. Čia kelios citatos:
„Elementarus dalykas: jeigu nelaikysi savęs sugebančiu daugiau negu kiti (...), tai nieko toj srity tikrai nepasieksi. Gali laikyti save dešimtgubu genijumi ir absoliučiai nieko nepadaryti. Bet jeigu laikysi save niekalu, tai net nepradėsi.“ (p. 34)
„[D]vasios netekimas nėra žaibiškas, jis netgi labai netrumpai tęsiasi. Galybė pavojaus signalų ir t. t. Daugybė progų viską suprasti ir ištrūkti iš gniaužtų.“ (1980, p. 131)
„Mes nemylime nepriklausomų asmenybių. Dar blogiau – pati nepriklausomos asmenybės, konceptualaus laisvamanio sąvoka mums nėra patraukli. Mūsų lietuviškoje epistemoje tokiam vienišam užsispyrėliui veik nėra vietos. Mums tokio nereikia. Kyšančios virš bendro būrio galvos pradedamos kapoti net ne mokykloje – jau vaikų darželyje. Asmenybė gniuždoma nuo vaikystės, paskui tokiam apmuštam žmogui darosi vis sunkiau atsitiesti. (...) Blogiausia kad tolerancijos toka verčia žmones nutylėti, taip ir nepasakius savosios minties. Žmogus ima nebejusti savo asmenybės svarbos, unikalumo, pamaži išvis atpranta formuluoti keistas, neįprastas mintis.“ (1989, p. 159)
„Tačiau labai greit pasirodė, kad demokratinių laisvių užtikrinimas yra nors ir akivaizdžiai būtinas, bet anaiptol nepakankamas dalykas. Jis dar nieko savaime neužtikrino. Žmonės gavo teisę kalbėti, tačiau negavo pakankamai galimybių veikti.“ (1993, p. 171)
„Intelegentiškoji publicistika ir eseistika – tai, deja, dažniausiai verkšlenimas dėl sukios pačių inteligentų padėties. Joje nieko nemokoma, o tik prašoma valstybės paramos sau patiems, randant vis naujų argumentų savo svarbai pabrėžti.“ (1993, p. 175)
„Realiai nemaža dalis žmonių yra magiškai iracionalaus mąstymo. Jie nepataisomi socialistiški išlaikytiniai ir svetimo gero plėšėjai.“ (1993, p. 177)
„Kai tau draudžiama aprašyti tikrą pasaulį tikrais žodžiais, nejučia pradedi ieškoti netikrų, fiktyvių žodžių. Šitaip pirmiausia nužudoma kalba. (...) Jei kalba tampa apgaulinga, ji pradeda gadinti ir griauti patį pasaulį.“ (1991, p. 190)
„Elementarus dalykas: jeigu nelaikysi savęs sugebančiu daugiau negu kiti (...), tai nieko toj srity tikrai nepasieksi. Gali laikyti save dešimtgubu genijumi ir absoliučiai nieko nepadaryti. Bet jeigu laikysi save niekalu, tai net nepradėsi.“ (p. 34)
„[D]vasios netekimas nėra žaibiškas, jis netgi labai netrumpai tęsiasi. Galybė pavojaus signalų ir t. t. Daugybė progų viską suprasti ir ištrūkti iš gniaužtų.“ (1980, p. 131)
„Mes nemylime nepriklausomų asmenybių. Dar blogiau – pati nepriklausomos asmenybės, konceptualaus laisvamanio sąvoka mums nėra patraukli. Mūsų lietuviškoje epistemoje tokiam vienišam užsispyrėliui veik nėra vietos. Mums tokio nereikia. Kyšančios virš bendro būrio galvos pradedamos kapoti net ne mokykloje – jau vaikų darželyje. Asmenybė gniuždoma nuo vaikystės, paskui tokiam apmuštam žmogui darosi vis sunkiau atsitiesti. (...) Blogiausia kad tolerancijos toka verčia žmones nutylėti, taip ir nepasakius savosios minties. Žmogus ima nebejusti savo asmenybės svarbos, unikalumo, pamaži išvis atpranta formuluoti keistas, neįprastas mintis.“ (1989, p. 159)
„Tačiau labai greit pasirodė, kad demokratinių laisvių užtikrinimas yra nors ir akivaizdžiai būtinas, bet anaiptol nepakankamas dalykas. Jis dar nieko savaime neužtikrino. Žmonės gavo teisę kalbėti, tačiau negavo pakankamai galimybių veikti.“ (1993, p. 171)
„Intelegentiškoji publicistika ir eseistika – tai, deja, dažniausiai verkšlenimas dėl sukios pačių inteligentų padėties. Joje nieko nemokoma, o tik prašoma valstybės paramos sau patiems, randant vis naujų argumentų savo svarbai pabrėžti.“ (1993, p. 175)
„Realiai nemaža dalis žmonių yra magiškai iracionalaus mąstymo. Jie nepataisomi socialistiški išlaikytiniai ir svetimo gero plėšėjai.“ (1993, p. 177)
„Kai tau draudžiama aprašyti tikrą pasaulį tikrais žodžiais, nejučia pradedi ieškoti netikrų, fiktyvių žodžių. Šitaip pirmiausia nužudoma kalba. (...) Jei kalba tampa apgaulinga, ji pradeda gadinti ir griauti patį pasaulį.“ (1991, p. 190)
August 6, 2023
Nors knygos aprašymas ir nežadėjo, kad tai bus Ričardo Gavelio biografija, bet aš iš jos tikėjausi daugiau. Daugiau paties Gavelio - to paties, apie kurį knygos galiniame viršelyje rašoma: "sako, kad jis mėgo gerus daiktus, gerus gėrimus, gerus kvepalus, mėgo logiką, mirusių rašytojų draugiją ir bliuzą".
Knygą sudaro keletas atskirų dalių: kolegų ir artimųjų atsiminimai apie rašytoją, paties Gavelio rašyti laiškai draugui bei užrašai apie pjesę, jo rašyti straipsniai, pora interviu su Gaveliu ir jo kūrinius analizuojantys straipsniai.
Man atrodo, kad rezultatas gavosi gana vidutiniškas (lyg neturint pakankamai medžiagos ar jos nesurinkus, t. y. jausmas, lyg sudarinėjant knygą nepersistengta) - kažkas paimta iš vienur (spaudoje skelbti straipsniai bei interviu), pridėta iš kitur (archyvo), na ir dar paprašyta jo rato žmonių kažką truputį parašyti apie Gavelį. Ne vienas straipsnis ar interviu jau buvo skaityti internete, taip pat nelabai aišku, kodėl į knygą nebuvo įdėtas pilnas Gavelio ir jo draugo susirašinėjimas, o tik Gavelio laiškai, kas jų skaitymą padarė dar sudėtingesniu (laiškai gana tiksliai įvardinti kaip minčių džiazas).
Atsiminimų dalyje yra sudėti trumpi rašytojo kolegų, artimųjų bei bičiulių atsiminimai, iš kurių savo nuoširdumu ir šiltumu išsiskyrė ir man labiausiai patiko Jurgos Ivanauskaitės - nors ir trumpi, bet kažkaip per tas kelias detales, prisiminimų fragmentus daug pasakantys. Kiti įstrigo mažiau: artimiausių žmonių, kurie galėtų daugiausiai papasakoti, tekstai pasirodė gana lakoniški ir lyg nenorintys kažką atskleisti (mamos atsiminimuose Gavelis daugiausia vadinamas autoriumi ir vardinami jo kūriniai, o jo žmona, atrodo, lyg nematė reikalo kažką pasakoti: "Kam tai gali rūpėti? Ar galima ką nors daugiau papasakoti apie tave, nei tu pats rašai savo knygose?"), M. Ivaškevičius tiesiog atpasakojo su Gaveliu darytą interviu (pats interviu, beje, tikrai geras). Taip pat pasirodė, kad neretai kolegų bei bičiulių atsiminimuose nemažai ir taip trumpų tekstų vietos "suvalgo" abstraktūs pamąstymai, o kur dar pasikartojantis pabrėžimas, kad jis ar ji nebuvo draugas/draugė su Gaveliu, ar keistai nuskambantys atsiminimų fragmentai ("nebenoriu pasakoti, bet..." ir panašiai).
Bet kokiu atveju nesigailiu skaičiusi, nes knyga yra apie Gavelį. Joje radau neskaitytų straipsnių, prisiminimų fragmentų, sau įdomių detalių (pavyzdžiui, jo mėgstamiausi rašytojai buvo W. Faulkner, L. F. Celine, J. C. Onetti, J. Donoso ir E. Sabato, o geriausias lietuvių poetas - V. Bložė).
Suprantu, kad gal ir sudėtinga rašyti apie Gavelį (man atrodo jam visai tinka paties pasakyti žodžiai apie "Vilniaus pokerį" - "buvo ir taip, ir anaip, ir dar kitaip - visaip vienu metu, lygia greta"), bet vis tiek tikiuosi, kad kada nors sulauksime tikros jo biografijos (gal to imsis J. Čerškutė?).
Knygą sudaro keletas atskirų dalių: kolegų ir artimųjų atsiminimai apie rašytoją, paties Gavelio rašyti laiškai draugui bei užrašai apie pjesę, jo rašyti straipsniai, pora interviu su Gaveliu ir jo kūrinius analizuojantys straipsniai.
Man atrodo, kad rezultatas gavosi gana vidutiniškas (lyg neturint pakankamai medžiagos ar jos nesurinkus, t. y. jausmas, lyg sudarinėjant knygą nepersistengta) - kažkas paimta iš vienur (spaudoje skelbti straipsniai bei interviu), pridėta iš kitur (archyvo), na ir dar paprašyta jo rato žmonių kažką truputį parašyti apie Gavelį. Ne vienas straipsnis ar interviu jau buvo skaityti internete, taip pat nelabai aišku, kodėl į knygą nebuvo įdėtas pilnas Gavelio ir jo draugo susirašinėjimas, o tik Gavelio laiškai, kas jų skaitymą padarė dar sudėtingesniu (laiškai gana tiksliai įvardinti kaip minčių džiazas).
Atsiminimų dalyje yra sudėti trumpi rašytojo kolegų, artimųjų bei bičiulių atsiminimai, iš kurių savo nuoširdumu ir šiltumu išsiskyrė ir man labiausiai patiko Jurgos Ivanauskaitės - nors ir trumpi, bet kažkaip per tas kelias detales, prisiminimų fragmentus daug pasakantys. Kiti įstrigo mažiau: artimiausių žmonių, kurie galėtų daugiausiai papasakoti, tekstai pasirodė gana lakoniški ir lyg nenorintys kažką atskleisti (mamos atsiminimuose Gavelis daugiausia vadinamas autoriumi ir vardinami jo kūriniai, o jo žmona, atrodo, lyg nematė reikalo kažką pasakoti: "Kam tai gali rūpėti? Ar galima ką nors daugiau papasakoti apie tave, nei tu pats rašai savo knygose?"), M. Ivaškevičius tiesiog atpasakojo su Gaveliu darytą interviu (pats interviu, beje, tikrai geras). Taip pat pasirodė, kad neretai kolegų bei bičiulių atsiminimuose nemažai ir taip trumpų tekstų vietos "suvalgo" abstraktūs pamąstymai, o kur dar pasikartojantis pabrėžimas, kad jis ar ji nebuvo draugas/draugė su Gaveliu, ar keistai nuskambantys atsiminimų fragmentai ("nebenoriu pasakoti, bet..." ir panašiai).
Bet kokiu atveju nesigailiu skaičiusi, nes knyga yra apie Gavelį. Joje radau neskaitytų straipsnių, prisiminimų fragmentų, sau įdomių detalių (pavyzdžiui, jo mėgstamiausi rašytojai buvo W. Faulkner, L. F. Celine, J. C. Onetti, J. Donoso ir E. Sabato, o geriausias lietuvių poetas - V. Bložė).
Suprantu, kad gal ir sudėtinga rašyti apie Gavelį (man atrodo jam visai tinka paties pasakyti žodžiai apie "Vilniaus pokerį" - "buvo ir taip, ir anaip, ir dar kitaip - visaip vienu metu, lygia greta"), bet vis tiek tikiuosi, kad kada nors sulauksime tikros jo biografijos (gal to imsis J. Čerškutė?).
April 30, 2013
5/5.
Perskaitęs "Bliuzą <...>" jaučiuosi, kaip pats būčiau buvęs su Gaveliu pažįstamas. Knygoje iš visų pusių aptariamas jo gyvenimas, asmenybė, kūrybos temos ir t.t.
Prisiminimus apie Gavelį pateikia nuo žmonos, mamos iki buvusių bendradarbių ir kolegų rašytojų (pvz. J.Ivanauskaitė).
Labai įdomūs čia pateikti ir publicistiniai kūriniai, kurie nėra įtraukti į jokias kitas Gavelio knygas.
Labai rekomenduoju visiems, kas bent truputį domisi Gaveliu ar šiaip lietuvių autoriais.
P.S. pabaigus šią knygą pasidarė šiek tiek gėda, kad nieko nesu skaitęs iš jo Vilniaus trilogijos. Traukiu į "must-read" sąrašą...
Perskaitęs "Bliuzą <...>" jaučiuosi, kaip pats būčiau buvęs su Gaveliu pažįstamas. Knygoje iš visų pusių aptariamas jo gyvenimas, asmenybė, kūrybos temos ir t.t.
Prisiminimus apie Gavelį pateikia nuo žmonos, mamos iki buvusių bendradarbių ir kolegų rašytojų (pvz. J.Ivanauskaitė).
Labai įdomūs čia pateikti ir publicistiniai kūriniai, kurie nėra įtraukti į jokias kitas Gavelio knygas.
Labai rekomenduoju visiems, kas bent truputį domisi Gaveliu ar šiaip lietuvių autoriais.
P.S. pabaigus šią knygą pasidarė šiek tiek gėda, kad nieko nesu skaitęs iš jo Vilniaus trilogijos. Traukiu į "must-read" sąrašą...
Displaying 1 - 3 of 3 reviews