"Senas sąmojis sako, kad niekas negali numatyti ateities, o Rusija yra vienintelė šalis, turinti nenuspėjamą praeitį. Užuot bandę įveikti istorijos blogybes, jos vadovai, kaip ir daugelis jų pirmtakų, siekdami įteisinti savo valdymą bando nukalti naują ideologiją, šizofreniškai kompiliuodami iš viso konteksto išplėštus carinės ir sovietų istorijos simbolius. Jie giria žinomiausią sovietų kritiką Aleksandrą Solženyciną ir kartu šlovina didžius jo koneveikto režimo laimėjimus. Tačiau beveik visiškai nekalbama, kokios kainos pareikalavo milžiniški projektai - tokie, kaip visai naujų miestų statyba ir invazija į Afganistaną, - pradėti nepaisant didžiulių aukų, it pakvaišus ieškant Visuotinio Sprendimo: grandioziniai mesianistiniai sumanymai, kurių daugelis baigėsi nesėkme, nuostoliais ir mirtimi."
Vis galvoju, kad galbūt prieš metus atverstas pirmas šios knygos puslapis būtų lėmęs kitokį visos joje pateiktos informacijos vertinimą. Nepaisant to, kad nieko naujo, ko nežinotum, šiuose puslapiuose lyg ir nėra, daugelyje vietų tiesiog užtvirtinamas žinojimas, galbūt tik tiksliau suformuluojama tai, ką intuityviai jautei ar matei. Dabartiniame gi kontekste, net ir vedamai noro suvokti ar bent šiek tiek suprasti (ne pateisinti, o suprasti) KODĖL?kiekvienas šios knygos puslapis man buvo kaip dar ir dar vienas įrodymas, kad atsakymo nebus ir ten niekas nesikeis, nes jie taip gyvena, nes jiems taip patogu, nes jiems reikia caro, reikia kam nors paklusti, reikia, kad kažkas už juos nuspręstų, už juos pagalvotų, o dar geriau, kad ir viską padarytų. Žmones iš vergystės ir baudžiavos galima paleisti įvairiais įsakais ir reformomis, bet vergo ar baudžiauninko sielos iš žmonių taip greitai nepašalinsi. Nėra jokios paslaptingos ruso sielos (dūšios). Yra tik nuolankumas, bejėgiškumas, konformizmas, kuriais naudojasi ši mafijinė valstybė.
"Smarkiausias neapykantos amerikiečiams protrūkis, kurio liūdininku tapau Maskvoje, kilo prieš dvyliką metų dėl NATO surengtų bombardavimų Serbijoje. Keršto troškimas, kurį jie sukėlė, susimaišė su žavėjimosi, pavydo ir konkuravimo jausmais, iš dalies kilusiais iš senesnės, kolektyvinės žemesnės padėties jausenos ir gėdos dėl Rusijos atsilikimo ir vietos pasaulyje. Paprasčiau tariant, XX a. paskutiniame dešimtmetyje pirmą kartą pamatę, koks iš tiesų yra apilinkinis pasaulis, rusai suprato, kad jiems reikia milžiniškų reformų norint rimtai varžytis su kitomis šalimis, ir suskato ieškoti lengvo pasiteisinimo, kodėl jų nebuvo imtasi. Vienu šuoliu nuo "mes esame kitokie" buvo pereita prie .... ir geresni!".