„Kartą Pietų Amerikoje“ – trečioji žurnalisto, keliautojo Martyno Starkaus knyga apie nutikimus su draugais senu autobusiuku važinėjant po Pietų Ameriką. Knygoje rasite pavojingų ir smagių epizodų, rūsčių ir neapsakomai gražių vaizdų, retai lankomų ir tūkstančius turistų sutraukiančių vietų, o svarbiausia – didžiulę dozę puikios nuotaikos ir nuoširdaus, tikro bendravimo su kiekvienu sutiktu žmogumi.
Lietuvos keliautojas, renginių vedėjas, žurnalistas. Baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo laidų vedėju radijo stotyje M-1, veda įvairias progines laidas, renginius, pristato filmus iš savo kelionių po pasaulį, kuriose dažniausiai dalyvauja su savo kolega Vytaru Radzevičiumi. Laisvalaikiu žaidžia futbolą mėgėjų klube „Prelegentai“.
Pamenu kaip dar niekur nebuvęs toliau nei Klaipėda žiūrėdavau per televizorių ju keliones, dabar pats suprantu, kad kuo daugiau keliauju tuo labiau aišku kiek dar nemačiau...
Su vyru turim svajonę vieną dieną aplankyti Pietų Ameriką. Sakyčiau ši knyga buvo pakankamai informatyvi, kad suprasčiau jog prieš ten keliaujant reikėtų labai gerai atlikti namų darbus ir pasidomėti kur saugu keliauti. Knygoje pasakojama keliautojų nuotykiai, sunkumai ir pavojai, su kuriais jie susidūrė kelionėje. Turėjau nemažai valandų gero laiko, įgarsinimas tiesiog malonus ausiai.
Martynas Starkus - Kartą Pietų Amerikoje 🚐🏔️ Atėjo tas metas, kai Martynas Starkus bei Vytaras Radzevičius bei nuostabi komanda nusprendė nuvykti ir parodyti nuostabiąją Pietų Ameriką! Tai jau trečioji autoriaus knyga ir šešta bei septinta draugų kelionė senu automobiliu po svečias šalis. Knyga padalinta į dvi dalis, kuriose jie keliauja pirmiausiai į kontinento pietus, o po to kyla jau aukštyn į Andų aukštikalnes. Bus visko - pavojaus, nutrūktgalviškų nuotykių, žavinčios ir tuo pat metu gąsdinančios Pietų Amerikos gamtos bei ten gyvenančių žmonių kasdienybės! Tai nuoširdi, net didžiausiuose iššūkiuose nepametanti pozityvumo bei geros nuotaikos kelionių knyga, kurios pagalba kartu galėsite pakeliauti po tolimąjį Pietų Amerikos žemyną! 🚐🏔️
Aš visada žavėjausi Pietų Amerika ir prieš perskaitant knygą esu ne kartą žiūrėjusi televizijos laidas apie šių vyrukų kelionę! Skaitant viskas atrodė taip tikra ir taip realu! Į viską labai lengvai pasineri, važiuoji kartu toje Snaigėje ir atrodo net užuodi tą garuojantį benziną Snaigės gale! 😄 Lengva įsijaust ne tik į visą Argentinos bei kitų šalių grožį, bet ir nerimauji dėl tykančių pavojų bei vis gendančios Snaigės! Taip, apie Snaigę sukasi didžioji dalis knygos, kaip ir dera senam oriam automobiliui, bet taip pat tiek prisiriši! Pirmojoje dalyje man pritrūko vaizdingumo ir nemačius jų kelionės serijų sunku buvo viską įsivaizduoti, bet antrojoje dalyje viskas pasitaisė į geresnę pusę ir puslapiai daug mieliau vertėsi, o akys tik siurbė visus įvykius, nenorėdamos nieko praleisti! Aišku, buvo ir antrojoje dalyje vietų, kurioms, atrodo, skirta per mažai dėmesio - Maču Pikču liko šiek tiek nuskriausta, bet knygos pabaigoje perskaičiau tai, apie ką televizijos laidose nerodė, o vaizdingumo ten tikrai netrūko. Buvo taip net nejauku šiek tiek, bet labai džiugu kai tokie pasakojimai atsiduria knygose! Tad taip vidutiniškai man su šia knyga sekėsi, nebuvo pati geriausia, reikia peržiūrėti ir televizines serijas pilnam įspūdžiui susidaryti, bet vistiek Martyno Starkaus kelioninės knygos kol kas man pačios geriausios ir nežinau ar rasčiau įdomesnę ir tampančią tokia artima kelionę nei šios komandos!
Nu su kokiu gerumu man susiklausė! Klausiausi ir ilsėjausi klausydama.
Pamenu iš vaikystės - ir kaip Starkus su Radzevičium Šilko keliu važiavo, ir per Afriką su Diawara. Tai kaip apsidžiaugiau, kad tos jų kelionės dar ir aprašytos, ir kad "Audiotekoj" yra.
Labai patiko stilius - šiltas, malonus. Humoras vyriškas lietuviškas, bet labai geranoriškas, jokio to įprastinio mūsiškiams grubumo. Gyva kalba. Labai maloniai susiklausė.
Labai patiko, kaip autorius šiltai, mielai apie Snaigę atsiliepia. Nežinau, ar dar susidūriau, kad kas taip vykusiai sugyvinęs automobilį būtų. Čia virš personifikacijos. Ir mielos tos istorijos, su visais gedimais.
Labai patiko kelionės į Machu Picchu aprašymas - kraupau klausydama.
Ir norą tą Pietų Ameriką pamatyti sukėlė. Su visais Andais, jų rūkais, skardžiais, ledais, sniegais ir ugnikalniais.
Ko gal kiek pritrūko - ne visai edukacijai skirtas leidinys. Tai ir tų aprašymų, kad padėtų susidaryti įspūdį - kas per velnias ta Pietų Amerika - gal ir būtų norėjęsi.
Kita vertus - ne tokio tipo leidinys. Autoriaus keliauta daug, svieto matyta, tai atsiminimus, įspūdžius atsirinkti nelengva. O ir, kaip supratau, prie vairo ar kelyje laiko leista daugiau nei šiaip vėplinėjant. Ne dienoraštis. Tai įspūdžiai apie įvairius atsitikimus atitinkamai ir užfiksuoti. Apie Kazimirą Šlapelį buvau nežinojus, tai bus kuo pasidomėti. O ir šiaip - guglijau skaitydama nemažai. Tai ta prasme darbą kaip ir atliko.
Laidą internetuose irgi susiradau - nugi norisi pamatyti. Aišku, irgi ne tas - reikia keliauti ir patirti savomis akimis. Bet to jausmo - "pala, o tai kaip ten" truputį buvo.
Pabaiga truputį nedarašyta - buf, ir baigėsi. Taip ir likau nesupratus - parskrido, neparskrido. Matyt, planai kitai kelionei kelią rašant šitą knygą perbėgo.
Nu bet taip gerai moraliai pailsėjau, kad ranka nekyla tik tris žvaigždutes duoti.
Na va, perskaičiau visus Martyno Starkaus kelionių "raštus". Jei rašys daugiau, mielai skaitysiu. Nes keliauti tai keliauja, bet į naujas knygas įspūdžių nebesuguldo.
Įdomu taip "kitaip" knygos puslapiuose pakeliauti po Pietų Ameriką. Per du kartus, dvi keliones, su ta pačia "Snaige" ir daug nuotykių. Į dalį knygoje aprašomų vietų mielai kada nuvykčiau.
Nors knyga vadinasi "Kartą pietų Amerikoje", iš tikro joje yra dvi dalys, dvi kelionės. Pirmoji, kuri ir per tv vadinosi taip, kaip knyga, ir antroji, kuri per tv buvo rodoma kaip "Kitą kartą pietų Amerikoje". Man labiau patiko antra dalis, kelionė po šiaurinę kontinento dalį. Nors tai ir keista, mat nuo pat to karto, kai pirmą kartą (iš kokių dešimties) perskaičiau "Kapitono Granto vaikus", Argentina ir ypač Patagonija, kurioje iš esmės visa pirma dalis ir vyko, buvo mano wonderland'as. O šiaip, knyga smagi ir verta skaitymo, nors Tuk Tuk Indija lyg ir truputį labiau patiko.
Kartą Pietų Amerikoje yra labai idomi, itraukianti ir isskirtine knyga. Skaitant sia knyga laikas bega ypac greit. Nuotykiai, idomus faktai, istorijos ir juokeliai - visa tai aprasyta paprasta, nesudetinga kalba, nesistengiant padaryti knygos literaturos sedevru, bet tiesiog norint paprastai ir aiskiai leisti skaitytojui keliauti kartu. Sauni kelioniu knyga, rekomanduoju kitiems.
* Optimizmas yra liga, kuri gali turėti labai stiprią įtaką paciento fizinei būklei.
*Argentiniečiai yra italai, kurie kalba ispaniškai, elgiasi kaip prancūzai, o nori būti panašūs į anglus.
* Backpacker - mažu biudžetu keliaujantis nepriklausomas asmuo su kuprine. Arba jų grupė. Mobilūs. Viskas su jais gerai, tik kartais erzina savimi patenkinti, menamų nuotykių prisigalvoję turtingų tėvų vaikai, kurie daugiau apie tai kalba nei veikia. Ir demonstratyviai niekina kitaip keliaujančius. Pavyzdžiui, mielus ir visokeriopos pagarbos vertus pagyvenusius žmones, ramiai riedančius autobusais ir lankančius muziejus. Juolab kad jų pačių pradžios idėja pažinti autentiką pastaruoju metu virto labiau tarpusavio susibūrimais, populiariu keliavimo būdu ir vakarėliais beveik nekontaktuojant su vietiniais žmonėmis.
* Argentinos pakelėse galima pamatyti daugybę raudonais kaspinais puoštų altorėlių, skirtų čia šventuoju laikomam žmogui [piemuo Gaučitas]. Sakoma, kad važiuojant pro tokią iš toli kraujuojančią vietą būtina signalizuoti. Kitaip tavo kelionė užtruks, arba - žinoma, tai visai realu - gali ir išvis savojo tikslo nepasiekti.
* Šiuose kraštuose beprotiški poelgiai padeda užkariauti žmonių simpatijas labiau nei mandagus elgesys.
* Į dažnai užduodamą klausimą "Ar turite kokių sėkmę nešančių amuletų ar talismanų?" nuo šiol tvirtai galėsiu atsakyti - taip. Vaistai.
* Čia [šachtoje] dirbantys žmonės ant žemės yra labai pamaldūs katalikai, tačiau po žeme tampa velnio garbintojais. Tiesiog jis čia arčiau nei Dievas.
* Urai - žmonės, kurių gyslomis, jų pačių tvirtinimu, teka juodas kraujas, todėl jie nejaučia šalčio.
* [Peru] Ne pagal išaeras vagas ar ganomų karvių skaičių, bet pagal vaikino sugebėjimus megzti yra vertinamas jo vyriškumas. Atėjus vestuvių metui malkos kirsti ir lėlės vystyti nereikia. Čia nuotaka paima vieną iš būsimojo vyro numegztų smailių nykštukiškų kepurių ir pripildo ją vandens. Kuo jis ilgiau užsilaiko neišbėgęs, tuo tankesnės mezginio akys, tuo vyras geresnis. (...) Moterys išrinktajam dovanoja kelių metrų juostas su įaustais savo plaukais. Nieko čia romantiško - tokia dovana, kurią vyras, aišku, privalo ryšėti ant juosmens, moterys siunčia signalą konkurentėms, kad šitas tipas jau užimtas. Neliesti! Nė žiedo nereikia. Dėl tikrumo dar sugalvojo, kad vedę vyrai turi nešioti spalvotas kepures, o nevedę - baltas. (...) Moterims galima prie siūlų prisiliesti tik verpiant. Na, dar pasiuvinėjant laisvalaikiu. O megzti - šiukštu ne bobų reikalas.
* Čiaukšt kadrą - duok dolerį.
* Visos baimės yra mūsų galvose. Kai jų atsikratai, gali lengvai priimti ir tinkamai įvertinti gyvenimo tau teikiamas mažas dovanas.
* Juk nežliumbsi už pasiryžusio iškeliauti žmogaus klešnių užsikabinęs, ryžtingų žingsnių velkamas žeme. Pilvą nusibrozdinsi.
Tiesa, aš gal labiau tikėjausi, kad šios knygos pagrindinė veikėja bus Pietų Amerika, bet vis tik pagrindinė veikėja čia tapo stebuklinga keliautojų mašinytė - Snaigė :)
Didžiausios liaupsės antrai knygos daliai, kuri užkabino ir labai lengvai skaitėsi (įveikiau per keletą dienų). Pirmoji knygos dalis kažkodėl virškinosi žymiai sunkiau - ją su didelėm pertraukom įveikiau per pora metų. Šiaip knygoje nestokojama gero jumoro ir tos kitos kelionės pusės - ne nuostabių peizažų aprašymo (nors jų taip pat buvo), bet paties keliavimo ir to kaip gali būti sunku pasiekti suplanuotą tikslą (miestą ar rojaus kampelį, kaip Maču Pikču), kokių iššūkių gali kilti kelionėje ir kaip jie įveikiami. Ir be abejo knyga davė daug supratimo, kad visas negandas įveikti gali padėti ištikimi draugai/kompanjonai (čia ir "Snaigei" pelnyta vieta atsirastų), atkaklumas, drąsa ir ryžtas, taip pat kreipimąsis pagalbos, jei su kažkuo pats nesusitvarkai. Džiaugiuosi, kad knygos nenumečiau ir perskaičiau nuo pradžios iki galo. To palinkėsiu ir kitiems, jei sunkiau sekasi skaityti.
Vienoje knygoje sutilpo daug įdomių istorijų, aprašomos net dvi kelionės po esmines žemyno dalis. Žinoma, labai sunku detaliai atskleisti ir pateikti visą Pietų Amerikos grožį, tačiau bandymas visai pavykęs.
gera knyga, vykusiai paspalvinta humoru, nors gal 1/3 jos (knygos) apie "snaigę" ir šios problemas - bet taip ir reikia - autoriai nuoširdžiai pasakoja tai kas kelionių metu įstrigo širdysna labiausiai. Ir labai įtaigu - parduotuvėje tik tik nenuspirkau argentinietiško "malbeco" (knygoje berods tas aprašomas). Ko gero ryškiausias epizodas - apie draugo pažįstamo (kche) potyrius ragaujant ajahuaską (ajavaską?).