What do you think?
Rate this book
Jaunā klasika. Baltijas Asamblejas balvas laureātu darbi
Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys
Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – antrasis žinomo poeto, rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko romanas. Jame atpažįstami pirmojo romano „Kazašas“ ir naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ ir motyvai ir intonacijos.
Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame ežero pakrantėje, atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, čia beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Kuriama unikali magiška erdvė, pro realybės plyšius spindi anapusybė, o greta realių veikėjų būriuojasi nesybės. Savarankišku veikiančiu asmeniu, ko gero, laikytinas ir verčiantis „sąmonę lengvai haliucionuoti“ ežeras. Kasdienybę netrunka sudrumsti paslaptingi įvykiai; riba, skirianti esybes nuo nesybių, pasirodo, nėra neperžengiama. Patekęs keisto gyvenimo sūkurin, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą, civilizacijos ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę.
Nubudo nuo kurtinamo paukščių ulbesio. Šoko prie lango – tuntai raudonomis kekėmis aplipusių šermukšnių, tolėliau – vos vos ribuliuojantis ežeras ir sala. Nedidelė, vis dėlto joje dunksojo lyg ir kokio rausvo statinio liekanos. Apšviestos ryškios saulės, jos tartum karūnos brangakmeniai žėrėjo pačiame ežero viduryje. O virš tos rausvos karūnos virpėjo skliautai ir kuorai, tiltai ir vartų arkos – ištisas kabantis miestas, nuaustas iš skaidraus rytmečio oro…
Vaizdas buvo stulbinantis.
Ko gero, vakarykštis rūkas mane atvedė tiesiai į Edeną, šyptelėjo Gabrielius.
Prie lieptuko išvydo moterį. Stovėjo į Gabrielių nugara šalia gelsvai rudo asilo, geriančio vandenį, ir glostė, o gal kasė jam paausius.
Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame ežero pakrantėje, atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, čia beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Kuriama unikali magiška erdvė, pro realybės plyšius spindi anapusybė, o greta realių veikėjų būriuojasi nesybės. Savarankišku veikiančiu asmeniu, ko gero, laikytinas ir verčiantis „sąmonę lengvai haliucionuoti“ ežeras. Kasdienybę netrunka sudrumsti paslaptingi įvykiai; riba, skirianti esybes nuo nesybių, pasirodo, nėra neperžengiama. Patekęs keisto gyvenimo sūkurin, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą, civilizacijos ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę.
Nubudo nuo kurtinamo paukščių ulbesio. Šoko prie lango – tuntai raudonomis kekėmis aplipusių šermukšnių, tolėliau – vos vos ribuliuojantis ežeras ir sala. Nedidelė, vis dėlto joje dunksojo lyg ir kokio rausvo statinio liekanos. Apšviestos ryškios saulės, jos tartum karūnos brangakmeniai žėrėjo pačiame ežero viduryje. O virš tos rausvos karūnos virpėjo skliautai ir kuorai, tiltai ir vartų arkos – ištisas kabantis miestas, nuaustas iš skaidraus rytmečio oro…
Vaizdas buvo stulbinantis.
Ko gero, vakarykštis rūkas mane atvedė tiesiai į Edeną, šyptelėjo Gabrielius.
Prie lieptuko išvydo moterį. Stovėjo į Gabrielių nugara šalia gelsvai rudo asilo, geriančio vandenį, ir glostė, o gal kasė jam paausius.
- GenresFiction
277 pages, Hardcover
First published January 1, 2012
9 people are currently reading
141 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 25 of 25 reviews
October 22, 2012
http://radikaliai.lt/radikaliai/1201-...
Apima džiaugsmas. Džiaugtis yra kelios priežastys. 1) Lietuvių literatūra (ypač kalbu apie šių laikų prozą) nemirė (turėjau tokių negerų įtarimų, jog jau iškeliavo anapus). 2) Neabejoju, jog Donaldo Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ („Tyto alba“, 2012, dizainas – dailininkės Astos Puikienės; toliau – tiesiog „Ežeras“) – geriausias lietuviškas prozos kūrinys kartu su vienu kitu, parašytu gerokai anksčiau. 3) Knyga suteikė ypatingą skaitymo, fantazijos ir mąstymo džiaugsmą, kokio seniai nepatyriau. 4) Siūlau D. Kajoką nominuoti Nobelio premijai, nes jis (ir rašytojas, ir romanas) to vertas.
Kadangi minčių, perskaičius romaną, labai daug, pabandysiu jas suskirstyti į kelis skirsnelius.
1. Romano gerumas
Kuo geras romanas skiriasi nuo blogo? D. Kajoko „Ežeras“ akivaizdžiai tai parodo, atskiria pelus nuo grūdų. Po šios knygos daugelio anksčiau skaitytų net į rankas imti nesinori, prisiminus, kaip jos kadaise žavėjo.
Nesu perskaitęs visų lietuviškų romanų, tačiau vieną kitą teko. Gerą įspūdį paliko Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ (1989), Gintaro Beresnevičiaus „Paruzija“ (2005), Jurgos Ivanauskaitės „Agnijos magija“ (1995; iš esmės galima būtų kalbėti apie visus jos romanus in corpore), Juliaus Viktoro Kaupo „Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose“ (1948), Eduardo Cinzo „Raudonojo arklio vasara“ (1975) ir „Mona“ (1981), Antano Škėmos „Balta drobulė“ (1958), na, ir dar vienas kitas romanas – ne jų vardyti čia susirinkom.
Kaip matote, romanus išvardijau gana tendencingai ir subjektyviai – tuos, kurie daugiau mažiau siejasi su mistika, filosofija. D. Kajoko „Ežero“ geras ne tik dėl to, kad tai – filosofinis, mistinis, net apokaliptinis romanas, nors drąsiai galiu pasakyti, jog jis prilygsta ar net pralenkia Umberto Eco, Haruki Murakami, Jorge Luis Borgesą, H. P. Lovecraftą, Franzą Kafką, J. R. R. Tolkieną, J. K. Rowling („Hario Poterio“ knygas) ir panašius autorius.
Gal kai kurie palyginimai romano autoriui ar jo skaitytojai gali pasirodyti keisti ar net įžeidžiantys, tačiau sakau visa tai, kad nors kiek paaiškinčiau, jog tai – ne šiaip knyga, o romanas, kurį norėsis atsiversti ne kartą, išsirašyti citatas, pasimėgauti turtingu žodynu, o gal ir naujai suvokti.
2. Romano keistumas
Nebūsiu „zapadlistas“ ir nepasakosiu romano pabaigos bei siužeto vingių (veiksmo, kaip ir meditacijos, romane netrūksta). Todėl labai mažai kalbėsiu apie jo turinį, tik konstatuodamas, jog jis keistas. Gerąja prasme, suprantama. Čia galima rasti visko: net baisu vardyti, nenoriu atimti iš jūsų skaitymo malonumo. Bet kuriuo atveju, iš nuorodų kiek aukščiau galėjote suprasti, su kuo maždaug teks turėti reikalą.
Ir vis dėlto tai – grynai „kajokiškas“ stilius. Man asmeniškai rašytojas atsiskleidė kaip romanistas labai netikėtai (dar neperskaičiau „Kazašo“, dabar pradėsiu skaityti). Netgi drįsiu pasakyti ereziją, kad geriau D. Kajokas būtų parašęs daugiau romanų nei poezijos knygų, nors labai mėgstu jo poeziją. Vis dėlto mažakalbis, glaustai talpinantis mintį į eiles D. Kajokas pasirodė esąs tikras mistikas, sufijų dervišas, o gal kitos religijos ekstazės apimtas asmuo, nes kai kuriuose romano puslapiuose siautėja tokia psichodelika ir apokaliptika, kad darosi kraupu: vis pasitikrindavau knygos viršelį, ar tikrai D. Kajoką skaitau, o ne kokį šventraštį.
Beje, apie šventraščius. Ne, tai nėra madingas Dano Browno kopijavimas, kuo galbūt knygos autorius bus apkaltintas, tačiau faktas, kad vienas iš daugelio kertinių knygų akmenų – „Judo evangelija“, o jei tiksliau – abejonė, daoistiškai lydinti visą kūrinį, priverčianti mąstyti, kas toks buvo Judas, ir ar tikrai jis buvo išdavikas, ar jo vaidmuo jau buvo numatytas, ir Judas buvo mylimiausias Kristaus mokinys. Katalikai galbūt apšauks D. Kajoką eretiku, nors greičiausiai 99 proc. skaitytojų apskritai nieko nesupras.
Profanams ir pigios ezoterikos mėgėjams religijų žinovas D. Kajokas specialiai sumaišė kortas, vietomis paversdamas romaną siautulingu fantastiniu „blokbasteriu“, kuriame, kaip kokiame nors „Žiedų valdove“, gyvena keistos būtybės (D. Kajoko nesybės, – pagal sanskrito ir pali kalbų žodį anatta, budizme apibūdinantį kiekvieną būtybę, kaip neturinčią savasties). Todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo neaišku, apie ką kalbama, iš kokio bokšto žiūrima: kaip mėgsta rūšiuoti sektantai: ar ši knyga „krikščioniška“, ar „judaistinė“, ar „budistinė“, ar „daoistinė“, ar „mistinė“.
Pažangesniam skaitytojui, susipažinusiam su religijotyros pagrindais ir turinčiam gerai atpalaiduotą vaizduotę, ši knyga gali tapti savotišku vadovėliu į dualizmą naikinančias (ne)erdves.
3. Romano ironija ir rimtumas
Tačiau perspėjimas net ir pažangesniam skaitytojui – tai yra romanas, o ne vadovėlis. Ir nors D. Kajokas „kapsto giliai“, kaip šabloniškai mėgstama sakyti (netgi labai giliai), jis nenurašinėja nei „Judo evangelijos“, nei Laozi, nei Kristaus žodžių (nors šiuos ir daugybę kitų pažįstamų vardų romane sutiksime).
Romano rimtumas ir ironija (du viename) prasišviečia pro „lietuviškus“ momentus, kurių nėra daug. Herojaus pavardė Aušautas simbolizuoja senovės lietuvių medicinos dievą, žaltį, taigi pagrindinis romano herojus yra ir realus, ir nerealus vienu metu. Papasakota jo gyvenimo istorija, tragiška ir paslaptinga brolio žūtis (labai geras pastebėjimas dėl to, kodėl pašalinami krikščionybės atsisakę agentai), esama ir meilės istorijos (iš esmės netgi galima būti teigti, kad tai – romanas apie subtilią ir amžiną meilę, bet ne meilės romanas), švelnios, o kartais valiūkiškos erotikos (laimė, neperžengiančios ribos ir nevirstančios pornografija). Įdomi pastaba apie Bernardą Brazdžionį, kurią drebia tremtinė, kalėjusi dėl jo eilėraščio, tuo metu, kai poetas-didvyris šildėsi Kalifornijos saulutėje. Trumpai užsiminta apie KGB. Tokie realybės siūlai greičiausiai čia neatlieka didelio vaidmens, turbūt jie reikalingi tik tam, kad pririštų ir taip jau labai atpalaiduotos vaizduotės kūrinį prie žemės. Bet nedažnai ir neilgam.
„Ežere“ nemažai humoro, tai nėra niūrus ir sunkiai skaitomas romanas. Bet neapsigaukite: tai, kad jis lengvai skaitosi, tik liudija, jog rašytojui-išminčiui buvo sunku jį parašyti. Jaučiasi, kad į romaną sudėta labai daug – gal net visas gyvenimas. Kai kurios frazės neabejotinai taps citatomis, iš kurių mokysis ateities mokiniai (tai tik mano fantazija, nesijaudinkit, nebus taip – ateityje lietuviai išvis nebemokės rašyti ir skaityti).
Specialiai nieko necituosiu ir neminėsiu nė vieno egzotiško personažo vardo, nors ir labai knieti. Pirkit, skaitykit ir mėgaukitės. Čia jums ne koks pigus Carlosas Castaneda su savo grybukais ir kaktusais.
4. Romano kalba
Dar labai norėčiau atkreipti dėmesį į romano kalbą. Kaip minėjau, ji mane apstulbino. Nesitikėjau, kad šiuolaikiniame romane (turint galvoje, kad dabar nė viename naujienų portale nerasime sakinio be klaidos, ką jau ten kalbėti apie sinonimiką) gali būti tokia turtinga ir nenuvalkiota šablonais kalba. Kai kurių lietuviškų žodžių netgi nežinojau – pasistengta.
5. Pabaiga
O jos nėra.
Apima džiaugsmas. Džiaugtis yra kelios priežastys. 1) Lietuvių literatūra (ypač kalbu apie šių laikų prozą) nemirė (turėjau tokių negerų įtarimų, jog jau iškeliavo anapus). 2) Neabejoju, jog Donaldo Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ („Tyto alba“, 2012, dizainas – dailininkės Astos Puikienės; toliau – tiesiog „Ežeras“) – geriausias lietuviškas prozos kūrinys kartu su vienu kitu, parašytu gerokai anksčiau. 3) Knyga suteikė ypatingą skaitymo, fantazijos ir mąstymo džiaugsmą, kokio seniai nepatyriau. 4) Siūlau D. Kajoką nominuoti Nobelio premijai, nes jis (ir rašytojas, ir romanas) to vertas.
Kadangi minčių, perskaičius romaną, labai daug, pabandysiu jas suskirstyti į kelis skirsnelius.
1. Romano gerumas
Kuo geras romanas skiriasi nuo blogo? D. Kajoko „Ežeras“ akivaizdžiai tai parodo, atskiria pelus nuo grūdų. Po šios knygos daugelio anksčiau skaitytų net į rankas imti nesinori, prisiminus, kaip jos kadaise žavėjo.
Nesu perskaitęs visų lietuviškų romanų, tačiau vieną kitą teko. Gerą įspūdį paliko Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ (1989), Gintaro Beresnevičiaus „Paruzija“ (2005), Jurgos Ivanauskaitės „Agnijos magija“ (1995; iš esmės galima būtų kalbėti apie visus jos romanus in corpore), Juliaus Viktoro Kaupo „Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose“ (1948), Eduardo Cinzo „Raudonojo arklio vasara“ (1975) ir „Mona“ (1981), Antano Škėmos „Balta drobulė“ (1958), na, ir dar vienas kitas romanas – ne jų vardyti čia susirinkom.
Kaip matote, romanus išvardijau gana tendencingai ir subjektyviai – tuos, kurie daugiau mažiau siejasi su mistika, filosofija. D. Kajoko „Ežero“ geras ne tik dėl to, kad tai – filosofinis, mistinis, net apokaliptinis romanas, nors drąsiai galiu pasakyti, jog jis prilygsta ar net pralenkia Umberto Eco, Haruki Murakami, Jorge Luis Borgesą, H. P. Lovecraftą, Franzą Kafką, J. R. R. Tolkieną, J. K. Rowling („Hario Poterio“ knygas) ir panašius autorius.
Gal kai kurie palyginimai romano autoriui ar jo skaitytojai gali pasirodyti keisti ar net įžeidžiantys, tačiau sakau visa tai, kad nors kiek paaiškinčiau, jog tai – ne šiaip knyga, o romanas, kurį norėsis atsiversti ne kartą, išsirašyti citatas, pasimėgauti turtingu žodynu, o gal ir naujai suvokti.
2. Romano keistumas
Nebūsiu „zapadlistas“ ir nepasakosiu romano pabaigos bei siužeto vingių (veiksmo, kaip ir meditacijos, romane netrūksta). Todėl labai mažai kalbėsiu apie jo turinį, tik konstatuodamas, jog jis keistas. Gerąja prasme, suprantama. Čia galima rasti visko: net baisu vardyti, nenoriu atimti iš jūsų skaitymo malonumo. Bet kuriuo atveju, iš nuorodų kiek aukščiau galėjote suprasti, su kuo maždaug teks turėti reikalą.
Ir vis dėlto tai – grynai „kajokiškas“ stilius. Man asmeniškai rašytojas atsiskleidė kaip romanistas labai netikėtai (dar neperskaičiau „Kazašo“, dabar pradėsiu skaityti). Netgi drįsiu pasakyti ereziją, kad geriau D. Kajokas būtų parašęs daugiau romanų nei poezijos knygų, nors labai mėgstu jo poeziją. Vis dėlto mažakalbis, glaustai talpinantis mintį į eiles D. Kajokas pasirodė esąs tikras mistikas, sufijų dervišas, o gal kitos religijos ekstazės apimtas asmuo, nes kai kuriuose romano puslapiuose siautėja tokia psichodelika ir apokaliptika, kad darosi kraupu: vis pasitikrindavau knygos viršelį, ar tikrai D. Kajoką skaitau, o ne kokį šventraštį.
Beje, apie šventraščius. Ne, tai nėra madingas Dano Browno kopijavimas, kuo galbūt knygos autorius bus apkaltintas, tačiau faktas, kad vienas iš daugelio kertinių knygų akmenų – „Judo evangelija“, o jei tiksliau – abejonė, daoistiškai lydinti visą kūrinį, priverčianti mąstyti, kas toks buvo Judas, ir ar tikrai jis buvo išdavikas, ar jo vaidmuo jau buvo numatytas, ir Judas buvo mylimiausias Kristaus mokinys. Katalikai galbūt apšauks D. Kajoką eretiku, nors greičiausiai 99 proc. skaitytojų apskritai nieko nesupras.
Profanams ir pigios ezoterikos mėgėjams religijų žinovas D. Kajokas specialiai sumaišė kortas, vietomis paversdamas romaną siautulingu fantastiniu „blokbasteriu“, kuriame, kaip kokiame nors „Žiedų valdove“, gyvena keistos būtybės (D. Kajoko nesybės, – pagal sanskrito ir pali kalbų žodį anatta, budizme apibūdinantį kiekvieną būtybę, kaip neturinčią savasties). Todėl iš pirmo žvilgsnio atrodo neaišku, apie ką kalbama, iš kokio bokšto žiūrima: kaip mėgsta rūšiuoti sektantai: ar ši knyga „krikščioniška“, ar „judaistinė“, ar „budistinė“, ar „daoistinė“, ar „mistinė“.
Pažangesniam skaitytojui, susipažinusiam su religijotyros pagrindais ir turinčiam gerai atpalaiduotą vaizduotę, ši knyga gali tapti savotišku vadovėliu į dualizmą naikinančias (ne)erdves.
3. Romano ironija ir rimtumas
Tačiau perspėjimas net ir pažangesniam skaitytojui – tai yra romanas, o ne vadovėlis. Ir nors D. Kajokas „kapsto giliai“, kaip šabloniškai mėgstama sakyti (netgi labai giliai), jis nenurašinėja nei „Judo evangelijos“, nei Laozi, nei Kristaus žodžių (nors šiuos ir daugybę kitų pažįstamų vardų romane sutiksime).
Romano rimtumas ir ironija (du viename) prasišviečia pro „lietuviškus“ momentus, kurių nėra daug. Herojaus pavardė Aušautas simbolizuoja senovės lietuvių medicinos dievą, žaltį, taigi pagrindinis romano herojus yra ir realus, ir nerealus vienu metu. Papasakota jo gyvenimo istorija, tragiška ir paslaptinga brolio žūtis (labai geras pastebėjimas dėl to, kodėl pašalinami krikščionybės atsisakę agentai), esama ir meilės istorijos (iš esmės netgi galima būti teigti, kad tai – romanas apie subtilią ir amžiną meilę, bet ne meilės romanas), švelnios, o kartais valiūkiškos erotikos (laimė, neperžengiančios ribos ir nevirstančios pornografija). Įdomi pastaba apie Bernardą Brazdžionį, kurią drebia tremtinė, kalėjusi dėl jo eilėraščio, tuo metu, kai poetas-didvyris šildėsi Kalifornijos saulutėje. Trumpai užsiminta apie KGB. Tokie realybės siūlai greičiausiai čia neatlieka didelio vaidmens, turbūt jie reikalingi tik tam, kad pririštų ir taip jau labai atpalaiduotos vaizduotės kūrinį prie žemės. Bet nedažnai ir neilgam.
„Ežere“ nemažai humoro, tai nėra niūrus ir sunkiai skaitomas romanas. Bet neapsigaukite: tai, kad jis lengvai skaitosi, tik liudija, jog rašytojui-išminčiui buvo sunku jį parašyti. Jaučiasi, kad į romaną sudėta labai daug – gal net visas gyvenimas. Kai kurios frazės neabejotinai taps citatomis, iš kurių mokysis ateities mokiniai (tai tik mano fantazija, nesijaudinkit, nebus taip – ateityje lietuviai išvis nebemokės rašyti ir skaityti).
Specialiai nieko necituosiu ir neminėsiu nė vieno egzotiško personažo vardo, nors ir labai knieti. Pirkit, skaitykit ir mėgaukitės. Čia jums ne koks pigus Carlosas Castaneda su savo grybukais ir kaktusais.
4. Romano kalba
Dar labai norėčiau atkreipti dėmesį į romano kalbą. Kaip minėjau, ji mane apstulbino. Nesitikėjau, kad šiuolaikiniame romane (turint galvoje, kad dabar nė viename naujienų portale nerasime sakinio be klaidos, ką jau ten kalbėti apie sinonimiką) gali būti tokia turtinga ir nenuvalkiota šablonais kalba. Kai kurių lietuviškų žodžių netgi nežinojau – pasistengta.
5. Pabaiga
O jos nėra.
April 16, 2023
"Pasaulē nav nekā, kas nevarētu būt, taču tajā nekad nemēdz būt arī tā, kā ir."
Iespējams, es šo grāmatu būtu palaidusi garām, ja ne pamanīta vienas no LALIGABAS ekspertēm atsauksmēm: “[..] autors, šķiet, no sirds izpriecājas rotaļās ar reliģiskiem un mitoloģiskiem motīviem, pie viena šo to sagudrodams klāt. Iespaids uz lasītāju ir satricinošs – kamēr tas attopas, kādā pasaulē īsti nonācis, viņš jau ir romāna savaldzināts un pa lāgiem arī pats ir pārliecināts par dažādu mītisko būtņu esamību.” Man atslēgas vārds bija mitoloģija (man radies iespaids, ka lietuviešiem kaut kā sanāk tās spēles ar savu mitoloģiju, vismaz, Kotrīnai Zīlei noteikti). Tādas klasiskas anotācijas (kurā var nojaust saturu, tādā, par ko ir grāmata, līmenī) šai grāmatai nemaz nav, iespējams, to nemaz nevar uzrakstīt.
Nekas tāds jau nenotiek, un notiek visu laiku.
Kā lasītāju parasto, mani uz priekšu virzīja noslēpums un noslēpumainība. Kā lasītāju, kurš parastajā grib, lai viņu pārsteidz, mani ievilka neparastais un škietamie slāņi un zemteksti (Protams, mani nomoka un nedaudz kremt tā sajūta, cik es esmu vēl nezinoša daudzās pasaules kultūrvēsturiskās atsaucēs, un lasot mocījos ar sajūtu, vai tas man būtu bijis jāatpazīst, vai arī tā ir tīrā autora fantāzija.). Jūda un Ješua, nebūtnes un nenģeļi, nevainīgā māte Marija un Marija Magdalēna, kaut kas no ebrejiem, kaut kas no Austrumiem – ar to visu Donands Kajoks spēlējas tik viegli, ka aizrauj nemanot. Man radās vēlēšanās viņu nosaukt par lietuviešu Kivirehku.
Manas domas varētu ilgi un dikti riņķot ar “Ezeru u.c.” Valodas un teksta baudījums. Šķiet, Dace Meiere ir paveikusi neiespējamo.
Plašāks ieskats un citāti šeit: https://lililasa.wordpress.com/2023/0...
Iespējams, es šo grāmatu būtu palaidusi garām, ja ne pamanīta vienas no LALIGABAS ekspertēm atsauksmēm: “[..] autors, šķiet, no sirds izpriecājas rotaļās ar reliģiskiem un mitoloģiskiem motīviem, pie viena šo to sagudrodams klāt. Iespaids uz lasītāju ir satricinošs – kamēr tas attopas, kādā pasaulē īsti nonācis, viņš jau ir romāna savaldzināts un pa lāgiem arī pats ir pārliecināts par dažādu mītisko būtņu esamību.” Man atslēgas vārds bija mitoloģija (man radies iespaids, ka lietuviešiem kaut kā sanāk tās spēles ar savu mitoloģiju, vismaz, Kotrīnai Zīlei noteikti). Tādas klasiskas anotācijas (kurā var nojaust saturu, tādā, par ko ir grāmata, līmenī) šai grāmatai nemaz nav, iespējams, to nemaz nevar uzrakstīt.
Nekas tāds jau nenotiek, un notiek visu laiku.
Kā lasītāju parasto, mani uz priekšu virzīja noslēpums un noslēpumainība. Kā lasītāju, kurš parastajā grib, lai viņu pārsteidz, mani ievilka neparastais un škietamie slāņi un zemteksti (Protams, mani nomoka un nedaudz kremt tā sajūta, cik es esmu vēl nezinoša daudzās pasaules kultūrvēsturiskās atsaucēs, un lasot mocījos ar sajūtu, vai tas man būtu bijis jāatpazīst, vai arī tā ir tīrā autora fantāzija.). Jūda un Ješua, nebūtnes un nenģeļi, nevainīgā māte Marija un Marija Magdalēna, kaut kas no ebrejiem, kaut kas no Austrumiem – ar to visu Donands Kajoks spēlējas tik viegli, ka aizrauj nemanot. Man radās vēlēšanās viņu nosaukt par lietuviešu Kivirehku.
Manas domas varētu ilgi un dikti riņķot ar “Ezeru u.c.” Valodas un teksta baudījums. Šķiet, Dace Meiere ir paveikusi neiespējamo.
Plašāks ieskats un citāti šeit: https://lililasa.wordpress.com/2023/0...
August 17, 2017
„Geriau nekalbėkime, - dviem pirštais moteris užspaudė jo lūpas. - Nes, ko gero, vis tiek ką nors pasakysime.“
Taip pat ir apie šią knygą – norisi ilgai kalbėti, bet tuo pat metu – tiesiog patylėti, lengvai šyptelint – paskaityk ir pamatysi...
Romanas stiprus, intensyvus, kartkartėm – psichodelinis, dažnai balansuojantis ant ribos, kurią apspręsti autorius palieka pačiam skaitytojui. Visgi labiausiai žavėjęs dalykas buvo kalba – iki skausmo kupina poezijos, tačiau kartu ir tokia paprasta, kasdieniškai neįmantri; vaizdiniai – ryškūs, gyvi ir gyvybingi, savaime prikeliantys kažkokius primirštus atsiminimus, kurie leidžia būti keliose vietose vienu metu, gaivinantys atmintį.
„Protas galvoja, kad svarbiausia sužinoti vis daugiau ir daugiau, tik yra ne taip! Verčiau suvokti kai ką, gal ir ne itin didelį, bet itin būtiną. Protas geras pagalbininkas, tik nė kiek ne svarbesnis už odą, kaulus, medį ar vabalą. Arba už šitą lietų... Matai, koks jis tikras!“
Tekstas trapus kaip plonytė voratinklio gija, tačiau žodžiai patys savimi neabejoja. Pakanka vietos ir blaškymuisi, spėlionėms, paslaptims. Skaitant paraštės tarsi nejučiom prisipildė visokiausių pastabų (sau), paaiškinimų, ženklų, žyminčių sakinius, kuriuos verta (/reikia) išsirašyti ir su savimi nešiotis, nes jų būtinai prireiks.
Nėra abejonių, kad knygą atsiversiu ir skaitysiu dar ne kartą, nes tokiems kūriniams vieno karto niekad nebūna gana. Jie auga, o paskui – itin gražiai išsiskleidžia.
„Žinai, pavasarį ėjau lauku ir pamačiau geltonuojančias pienes. Ir nestabtelėjau. Nė valandėlei. Dabar sustočiau...“
Taip pat ir apie šią knygą – norisi ilgai kalbėti, bet tuo pat metu – tiesiog patylėti, lengvai šyptelint – paskaityk ir pamatysi...
Romanas stiprus, intensyvus, kartkartėm – psichodelinis, dažnai balansuojantis ant ribos, kurią apspręsti autorius palieka pačiam skaitytojui. Visgi labiausiai žavėjęs dalykas buvo kalba – iki skausmo kupina poezijos, tačiau kartu ir tokia paprasta, kasdieniškai neįmantri; vaizdiniai – ryškūs, gyvi ir gyvybingi, savaime prikeliantys kažkokius primirštus atsiminimus, kurie leidžia būti keliose vietose vienu metu, gaivinantys atmintį.
„Protas galvoja, kad svarbiausia sužinoti vis daugiau ir daugiau, tik yra ne taip! Verčiau suvokti kai ką, gal ir ne itin didelį, bet itin būtiną. Protas geras pagalbininkas, tik nė kiek ne svarbesnis už odą, kaulus, medį ar vabalą. Arba už šitą lietų... Matai, koks jis tikras!“
Tekstas trapus kaip plonytė voratinklio gija, tačiau žodžiai patys savimi neabejoja. Pakanka vietos ir blaškymuisi, spėlionėms, paslaptims. Skaitant paraštės tarsi nejučiom prisipildė visokiausių pastabų (sau), paaiškinimų, ženklų, žyminčių sakinius, kuriuos verta (/reikia) išsirašyti ir su savimi nešiotis, nes jų būtinai prireiks.
Nėra abejonių, kad knygą atsiversiu ir skaitysiu dar ne kartą, nes tokiems kūriniams vieno karto niekad nebūna gana. Jie auga, o paskui – itin gražiai išsiskleidžia.
„Žinai, pavasarį ėjau lauku ir pamačiau geltonuojančias pienes. Ir nestabtelėjau. Nė valandėlei. Dabar sustočiau...“
May 10, 2023
es novērtēju valodu, kāda šis teksts ir sarakstīts, taču nesaprotu, ko man ar to vēlas pateikt. vairākas frāzes gan ir citēšanas un padziļinātas refleksijas vērtas.
May 12, 2023
teksts ļoti ļoti smalks
bet stāsta vērtība prakstiski nekāda
nez
bet stāsta vērtība prakstiski nekāda
nez
December 30, 2025
"Em mīlestība ir citāda, tā ir īpašs vienmīlestības paveids, kad mīlēts tiek ne cilvēks, ne vieta, ne dzīve, ne dzimtas uzdevums un pat ne dievība. Reizēm es sev jautāju -- varbūt tā tiek mīlēta pati mīlestība, kas pārspēj pat debesu būtnes? Nezinu. Manuprāt, ja viņai kāds izklāstītu šo domu, viņa jau nākamajā mirklī noliegtu arī pašu mīlestību. Jo tas, kas uzminēts, viņai kļūst par māņiem, krāpšanu, mirāžu, fatamorgānu. Bet viņa pati kļūst par mirāžu tam, kurš uzminējis." (95.lpp.)
Es vēl īsti nesaprotu, ko izlasīju. Bet tas ir kaut kas ārkārtīgi neparasts un reizē arī tramīgi aizkustinošs. Evanģēliskas ilgas kā caurviju motīvs. Man ļoti patika.
Es vēl īsti nesaprotu, ko izlasīju. Bet tas ir kaut kas ārkārtīgi neparasts un reizē arī tramīgi aizkustinošs. Evanģēliskas ilgas kā caurviju motīvs. Man ļoti patika.
February 6, 2020
Apie Kajoko "Ežerą" išgirdau dar 2014-aisiais. Šešis metus blaškiausi bibliotekoje pamiršdama, kad manęs kažkur tyliai, nesipuikuodama, laukia knygos ketera šiltai įsipraudusi tarp kolegių. Turėjo praeiti tie šeši metai, kad visa tai, ką išgyvenau skaitymo metu, būčiau pajėgi pervirškinti.
Knyga buvo vienas didelis fraktalas, prieš akis matau tik Mandelbroto aibę. Daugiau nieko negaliu pridurti, nes man atrodo, kad nieko daugiau ir negaliu pasakyti.
Maldauju, nepraeikite pro šalį "Ežero" knygų lentynoje. Tai pats kontrastų sandūros epicentras, kuriame iš daugiasluoksnio dualizmo gimsta visuma. Mane toks visa nustelbiantis jausmas apima pirmą kartą liežuviu lyžtelėjus sūdytos karamelės ledų. Su Kajoku taip pat, bet kitaip.
Knyga buvo vienas didelis fraktalas, prieš akis matau tik Mandelbroto aibę. Daugiau nieko negaliu pridurti, nes man atrodo, kad nieko daugiau ir negaliu pasakyti.
Maldauju, nepraeikite pro šalį "Ežero" knygų lentynoje. Tai pats kontrastų sandūros epicentras, kuriame iš daugiasluoksnio dualizmo gimsta visuma. Mane toks visa nustelbiantis jausmas apima pirmą kartą liežuviu lyžtelėjus sūdytos karamelės ledų. Su Kajoku taip pat, bet kitaip.
May 10, 2014
Skaityti knygą man buvo lyg braidžioti po rūką: vietomis jis tirštesnis, vietomis retesnis, ir visi daiktai jame atrodo tokie kasdieniški ir vis tiek neatpažįstami.
August 20, 2025
Skaičiau jau senokai, bet įspūdis išliko geras. Netradicinis romanas, neįprastas, net keistokas, bet kadangi buvau skaitęs šiek tiek jo poezijos ir eseistikos, labai nenustebino.
Geras poetas, geras eseistas parašė gerą romaną. Logiška.
Geras poetas, geras eseistas parašė gerą romaną. Logiška.
August 11, 2025
Izlasīju par šo grāmatu (laikam FB?), tad nu paņēmu. Kādu laiku kā kaķis ap krējuma podu šad tad atšķīru, nē, domāju, atlikšu šo prieku (labas literatūras) starp savu ikdienas lasām- krimiķiem, fantastika, distopijas utt.
BET. Laikam ekspektācijas bija lielākas, varbūt autoram jāpaliek pie dzejas, bet nu.. viss šķita jau lasīts, reliģiskā tēma pievikta aiz matiem, nu, nebūtnes bija interesantas, bet ļoti ļoti neaktīvas. Gribējās tomēr kādu nebūt darbību no viņām:) Purvā nomaldināt vienkārša laumiņa var:)
Ja godīgi, neiesaku, es pat nevaru iedomāties savā draugu lokā kādu, kam šī grāmata varētu patikt - bet - cilvēks ir sarežģīta būtne, lasiet, varbūt patiks!!!
Viena zvaigzne par mūžīgo žīdu. Kas nu bija izdevies autoram, tas nu bija:)
un divi citāti:
"Līdzīgi droši vien pārsteigtu tikai tās dvēseles, kas kuras iemīlējušas savu nemīlētību".
"Pasaulē nav nekā, kas nevarētu būt, taču tajā nekad nemēdz būt arī tā, kā ir".
BET. Laikam ekspektācijas bija lielākas, varbūt autoram jāpaliek pie dzejas, bet nu.. viss šķita jau lasīts, reliģiskā tēma pievikta aiz matiem, nu, nebūtnes bija interesantas, bet ļoti ļoti neaktīvas. Gribējās tomēr kādu nebūt darbību no viņām:) Purvā nomaldināt vienkārša laumiņa var:)
Ja godīgi, neiesaku, es pat nevaru iedomāties savā draugu lokā kādu, kam šī grāmata varētu patikt - bet - cilvēks ir sarežģīta būtne, lasiet, varbūt patiks!!!
Viena zvaigzne par mūžīgo žīdu. Kas nu bija izdevies autoram, tas nu bija:)
un divi citāti:
"Līdzīgi droši vien pārsteigtu tikai tās dvēseles, kas kuras iemīlējušas savu nemīlētību".
"Pasaulē nav nekā, kas nevarētu būt, taču tajā nekad nemēdz būt arī tā, kā ir".
June 15, 2013
Išplukdanti...
Panardinanti į savo keistą pasaulį, kur neegzistuoja jokie "kas", "kada" "kodėl" - tik retais retais kartais iš įspūdžio-patyrimo-fantazijos srauto išnyrantis "kaip"...
Nutrinanti ribą tarp realybės ir fantazijos - ir nutrinanti taip, kad skaitant ima atrodyti: o tai ir kas, kad nėra tos ribos? :)
Skaitant tokias knygas susimąstau, o tai kas turi dėtis rašytojo mintyse, kad jis taip sugalvotų?...
Labiausiai užkabinusi tema - laiko reliatyvumas, netikrumas, nesvarbumas. Kajokas beveik įtikina, kad jei koks nors laikas ir egzistuoja, tai tik vidinis.
"- Laiko turiu daugiau nei reikia.
- Galbūt. Nes nežinai, kiek ir kam tau jo reikia. Todėl tavo laikas ligotas, nemokantis nei deramai klausti, nei teisingai laukti.
- O kas yra teisingai laukti?
- Kai lauki ir prarandi - kiekybė. Kai lauki ir neprarandi - kokybė"
Panardinanti į savo keistą pasaulį, kur neegzistuoja jokie "kas", "kada" "kodėl" - tik retais retais kartais iš įspūdžio-patyrimo-fantazijos srauto išnyrantis "kaip"...
Nutrinanti ribą tarp realybės ir fantazijos - ir nutrinanti taip, kad skaitant ima atrodyti: o tai ir kas, kad nėra tos ribos? :)
Skaitant tokias knygas susimąstau, o tai kas turi dėtis rašytojo mintyse, kad jis taip sugalvotų?...
Labiausiai užkabinusi tema - laiko reliatyvumas, netikrumas, nesvarbumas. Kajokas beveik įtikina, kad jei koks nors laikas ir egzistuoja, tai tik vidinis.
"- Laiko turiu daugiau nei reikia.
- Galbūt. Nes nežinai, kiek ir kam tau jo reikia. Todėl tavo laikas ligotas, nemokantis nei deramai klausti, nei teisingai laukti.
- O kas yra teisingai laukti?
- Kai lauki ir prarandi - kiekybė. Kai lauki ir neprarandi - kokybė"
May 14, 2019
Kūrinys, kuris manau nepavaldus vertinimui, nes tuo pačiu metu norisi sakyti "kas čia per pekla?" ir "genialus daugiasluoksniškumas". Atrodo, atsisakius racionalizavimo bei įsileidžiant nuolankumą, tikrai lengviau priimti, jog viskas yra taip ir tuo pačiu ne taip.
November 3, 2018
Jau seniai nebuvau skaičiusi tokios kokybiškos literatūros.
June 9, 2023
Pabeidzu D.Kajoks. "Ezers un citas...." .Māc balta skaudība, ka mums nav tādas grāmatas un tāda rakstnieka. Nu kā tie lietuvieši dabūja to gatavu? Noturēja uz strīpas dzejnieku, kurš savos 60.gados uzradīja prozas šedevru. Darbs, kurš pieņemu, ka var nedoties rokās katram, bet tikai tiem kas redz ar sirdi. Kaut gan - žanriski tas ir fantāzijas trilleris. Iespējams, ka ar kādu citu tulkotāju tāds tas arī sanāktu - nesaprotams krimiķis... Bet šoreiz viss - augstākajā līmenī. Jo valoda ir grāmatas tēls pats par sevi.
Grāmatā nav tikai spēle ar reliģiskām un mitologiskām alūzijām. Tas ir arī nepiepildāmas mīlestības un vientulības stāsts. Un izstāstīts tādos vārdos.... Bet pārējais, protams, spridzina.
Grāmatā nav tikai spēle ar reliģiskām un mitologiskām alūzijām. Tas ir arī nepiepildāmas mīlestības un vientulības stāsts. Un izstāstīts tādos vārdos.... Bet pārējais, protams, spridzina.
February 28, 2018
Knygos pradžia žadėjo daug, pasakojimas atrodė beveik "stebukliškas", tačiau ties 100-uoju puslapiu nėrė žemyn su savo filosofiniais/religiniais lyriniais nukrypimais. Įpusėjus vėl kilo į viršų, vėl ėmė ryškėti pradžios magija, bet vėl neužilgo prasidėjo dar daugiau nukrypimų ir išvedžiojimų. Pabaiga buvo kiek netikėta, nors tokioje knygoje, klausimas, ar išvis įmanoma tikėtis kažkokios specifinės pabaigos. Knyga bloga nebuvo, bet keista - žiauriai.
December 25, 2024
Ezera vide ar maģiskajām nebūtnēm ievilka pamatīgi. Manuprāt, sižets varēja risināties pakāpeniskāk, jo visas labās lietas bija atstātas uz beigām. Varbūt līdz tām arī netiktu, ja man tik ļoti nepatiktu reliģiskās un mitoloģiskās atsauces. Kaut kāda vidusdaļa gāja diezgan smagnēji. Varēja būt īsāka. Bija par maz mijiedarbības ar fantastiskajām būtnēm, kuras tika pieteiktas. Es noteikti par tām interesētos vairāk nekā galvenais varonis, kurš bija vairāk aizrāvies ar sevi.
September 2, 2025
No tekstveides viedokļa augstākā pilotāža, un tematiski pārāk daudz visa kā man sirdij tuva, lai es varētu vērtēt gluži objektīvi – muiža kā mikrokosmos, sarunas par reliģiju (pārsvarā gnosticismu un Jūdu kā pārprastu varoni), melns, ironisks humors, nevairīšanās mazliet izaicināt gaumes robežas.
Grāmatas otrajā pusē gan brīžiem sajūta, ka autors mazliet par daudz spēlē ēnu teātri, līdz galam pat nenorādīdams lietas, kas ēnas met.
Grāmatas otrajā pusē gan brīžiem sajūta, ka autors mazliet par daudz spēlē ēnu teātri, līdz galam pat nenorādīdams lietas, kas ēnas met.
January 29, 2019
Knygos magija užburia ir kartu mintis apraizgo voratinkliu. Vietomis tikrai visko gerokai daugiau nei reikėtų, bet tai turbūt dalis tos magijos...
Dar labai norėtųsi, jog lietuvių literatūroje nebeliktų amžino alkoholizmo ir sovietikus palikimo. Nesiderina tai su dzebukais.
Dar labai norėtųsi, jog lietuvių literatūroje nebeliktų amžino alkoholizmo ir sovietikus palikimo. Nesiderina tai su dzebukais.
September 7, 2021
Neparasts, smeldzīgs, ar mistiku un Bībeles motīviem bagātināts stāsts. Trīsdesmitgadīgais IT-šņiks pēc brāļa nāves izlemj atpūsties kādā muižā pie ezera. Pēc šīs atpūtas viņa dzīve neatgriezeniski mainās. Sākums grāmatai šķiet paviegls, taču, arvien tālāk lasot, tā kļūst dziļāka un sarežģītāka.
May 28, 2023
Visticamākais, ka neesmu šīs grāmatas mērķauditorija.
July 15, 2023
Ģeniāla.
January 31, 2025
Knyga apie vyrą, kuris netikėtai atsiranda prie ežero, kuris slepia daug paslapčių. Knyga fantastinė. Man asmeniškai nelabai patiko, nes nebuvo tokios wow intrigos.
March 2, 2024
Daudz slāņu, kurus es kā lasītāja gribēju atšķetināt un izprast, bet beigu beigās padevos un ļāvos autora radītajai rotaļai ar reliģiskajiem un mitoloģiskajiem motīviem. Ļāvu iztēlei vaļu un nonācu kaut kur starp reālo un šķietamo, cilvēkiem un nebūtnēm, haosu un harmoniju.
October 17, 2015
Vos tik įsiskaitai ir apsipranti prie veiksmo, esi iš karto nubloškiamas atgal prie filosofinių nukrypimų ir fantastinių išvedžiojimų. Keista ir labai paini knyga.
August 28, 2013
Graži knyga. Paslaptinga. Tik pabaigoje buvo per daug tuščia, per daug žmonių neliko.
Displaying 1 - 25 of 25 reviews