What do you think?
Rate this book
Pekino dienoraščiai
„Kinija daugeliui lietuvių tiek pat egzotiška, kiek mėnulis. Tik mėnulį daug lengviau aprašyti. Vaiva Grainytė – pirma lietuvių kosmonautė, išsilaipinusi Kinijoje.
Pekino dienoraščiai – unikali knyga. Gebėjimu pažvelgti į svečią šalį – Kiniją – ne turistės žvilgsniu, ne pro „skaitmenos“ objektyvą, ne iš už kampo. Ten gyventa, keliauta, džiaugtasi ir kamuotasi. Tai labai pastabi, talentinga ir savaip negailestinga knyga. Jokio alpulio prieš kobalto liniją ant kinų porceliano, jokios kapituliacijos prieš karštį ar nepriteklius, jokio nenoro atrodyti ir parodyti geriau nei buvo ir yra. Taikli, pagauliai užrašyta autentika. Šachas ir matas visokiems užkalniams.“
Kęstutis Navakas
„Pekino dienoraščiai – kiek per kuklus knygos pavadinimas. Nes ji – ne tik apie Pekiną. Gal ir visai ne apie Pekiną ar Kiniją, o labiau – apie vidinius virsmus, švelnius (ir ne visai) civilizacijų susirėmimus, tylias grumtynes su vidiniais drakonais ir kinų kalbos hieroglifais. Net tie, kurie bodisi egzotiškais kraštais, šią knygą perskaitys kaip įstabų egzistencinį nuotykį: užfiksuotas baisingas Kinijos spindesys, gniuždanti gigantomanija. Skaitymo nervą kutens aibės paradoksų, kontrastų, gyvybe knibždantys Pekino užkaboriai, fizinės ir dvasinės perkrovos pietinių provincijų kalnuose. Suksis kinų kino juosta...
Ko šioje knygoje daugiau – V. Grainytės ar Pekino? Kaip pažiūrėsi. Aišku viena – po Pekino dienoraščių Kinija pasidarė dar didesnė. Kaip ir mūsų, skaitysiančių, supratimas apie ją.“
Donatas Petrošius
Pekino dienoraščiai – unikali knyga. Gebėjimu pažvelgti į svečią šalį – Kiniją – ne turistės žvilgsniu, ne pro „skaitmenos“ objektyvą, ne iš už kampo. Ten gyventa, keliauta, džiaugtasi ir kamuotasi. Tai labai pastabi, talentinga ir savaip negailestinga knyga. Jokio alpulio prieš kobalto liniją ant kinų porceliano, jokios kapituliacijos prieš karštį ar nepriteklius, jokio nenoro atrodyti ir parodyti geriau nei buvo ir yra. Taikli, pagauliai užrašyta autentika. Šachas ir matas visokiems užkalniams.“
Kęstutis Navakas
„Pekino dienoraščiai – kiek per kuklus knygos pavadinimas. Nes ji – ne tik apie Pekiną. Gal ir visai ne apie Pekiną ar Kiniją, o labiau – apie vidinius virsmus, švelnius (ir ne visai) civilizacijų susirėmimus, tylias grumtynes su vidiniais drakonais ir kinų kalbos hieroglifais. Net tie, kurie bodisi egzotiškais kraštais, šią knygą perskaitys kaip įstabų egzistencinį nuotykį: užfiksuotas baisingas Kinijos spindesys, gniuždanti gigantomanija. Skaitymo nervą kutens aibės paradoksų, kontrastų, gyvybe knibždantys Pekino užkaboriai, fizinės ir dvasinės perkrovos pietinių provincijų kalnuose. Suksis kinų kino juosta...
Ko šioje knygoje daugiau – V. Grainytės ar Pekino? Kaip pažiūrėsi. Aišku viena – po Pekino dienoraščių Kinija pasidarė dar didesnė. Kaip ir mūsų, skaitysiančių, supratimas apie ją.“
Donatas Petrošius
- GenresNonfictionTravel
256 pages, Paperback
First published January 1, 2012
3 people are currently reading
89 people want to read
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 11 of 11 reviews
November 3, 2023
Nesigailiu, kad pasinaudojau proga vėl prisiminti, kokia puiki ši knyga yra. Vienaip ją skaičiau išleidimo metu (domino Kaune dviračiu pro šalį prašvilpiančios Grainytės mąstymas, rašymas), kitaip po apsilankymo Kinijoje, kai norėjau patyrinėti bendrus suvokimus. Visus kartus labai patiko.
Gerai, kad ši knyga parašyta ne tik apie Pekiną. Vis dažniau sutinku tą keliautojo tipą, kai žmogų atsidurti svetur kursto avantiūristinis pažintinis noras nerti į kitas kultūras be iliuzijos, kad ją perprasi. Prieš trylika metų apie tai mąsčiau rečiau, šiandien - kas antras sutiktas toks. Tenka susitaikyti, kad keliaujant viskas yra "kitoniškumas" - aš kaip svetimšalis, kurio niekas iš tiesų nenori pažinti, ir vietiniai kaip besimainančios figūrėlės, kurių nepažinsi. Man tokio diskurso įprasminimo prasmė - didelė. Tokia tikrovė.
Grainytė tai išdidina atskleisdama nebendruomeninį charakterį. Labai patinka dienoraštyje įsitaisęs jos intelektualus, nesusisvarbinęs ir nieko nebandantis užglaistyti žvilgsnis. Dienoraštyje aprašyta diena kaip išgyvenama įspūdžių visuma jos neverčia prisiimti "europiečio vaidmenų", apsieina ir be didaktinės atradėjos/pranašo užgaidos paaiškinti, kaip čia kas. Išlieka labai daug kas: užfiksuoti socialinių ritualų absurdai, simpatiški prasmės ir grožio įspaudėliai.
Geriausia, jei iš "Pekino dienoraščių" nesitiki vien pasakojimo apie Kiniją ir jos kultūrą. Ši knyga galėjo būti parašyta ir apie kitą šalį. Tokią irgi skaityčiau. Kaip ir geroje esė ji leidžia patirti buvimo savimi kitoje kultūroje paradoksus ir pasimėgauti kalbinės refleksijos teikiamais malonumais. Verta skaityti nepragmatiškai, bendražmogiškai.
Gerai, kad ši knyga parašyta ne tik apie Pekiną. Vis dažniau sutinku tą keliautojo tipą, kai žmogų atsidurti svetur kursto avantiūristinis pažintinis noras nerti į kitas kultūras be iliuzijos, kad ją perprasi. Prieš trylika metų apie tai mąsčiau rečiau, šiandien - kas antras sutiktas toks. Tenka susitaikyti, kad keliaujant viskas yra "kitoniškumas" - aš kaip svetimšalis, kurio niekas iš tiesų nenori pažinti, ir vietiniai kaip besimainančios figūrėlės, kurių nepažinsi. Man tokio diskurso įprasminimo prasmė - didelė. Tokia tikrovė.
Grainytė tai išdidina atskleisdama nebendruomeninį charakterį. Labai patinka dienoraštyje įsitaisęs jos intelektualus, nesusisvarbinęs ir nieko nebandantis užglaistyti žvilgsnis. Dienoraštyje aprašyta diena kaip išgyvenama įspūdžių visuma jos neverčia prisiimti "europiečio vaidmenų", apsieina ir be didaktinės atradėjos/pranašo užgaidos paaiškinti, kaip čia kas. Išlieka labai daug kas: užfiksuoti socialinių ritualų absurdai, simpatiški prasmės ir grožio įspaudėliai.
Geriausia, jei iš "Pekino dienoraščių" nesitiki vien pasakojimo apie Kiniją ir jos kultūrą. Ši knyga galėjo būti parašyta ir apie kitą šalį. Tokią irgi skaityčiau. Kaip ir geroje esė ji leidžia patirti buvimo savimi kitoje kultūroje paradoksus ir pasimėgauti kalbinės refleksijos teikiamais malonumais. Verta skaityti nepragmatiškai, bendražmogiškai.
January 2, 2016
Netikėtai gavus šią knygą dovanų net nežinojau kaip ir reaguot, nes retokai skaitau lietuvių autorių literatūrą (ir visai be reikalo), o čia dar ir autorė pasitaikė nežinoma. Pradėjus domėtis suintrigavo geri atsiliepimai, ir tai, jog ši knyga buvo nominuota 2012-ųjų Metų Knygos titului. Na o pradėjus domėtis apie pačią autorę supratau, kad ši vienmetė yra man iš matymo pažįstama kaunietė ( panašu, kad ‘žiloj jaunystėj’ teko laimė lankytis pačiose ‘skylėse’ kaip kad B.O., Galera ir tt, galbūt eit į tuos pačius koncertus bei parodas, ir bendraut tu tais pačiais žmonėmis)! Taigi labai jau knietėjo nedelsiant pradėt skaityt apie šios panelės nuotykius tolimoj ir dažnam lietuviui (ir ne tik) sunkiai suvokiamais mitais apipintoj šaly. Jau vien perskaičius turinyje esančias kievienai dienoraščio dienai apibūdinti skirtas antraštes kilo neapsakomas entuziazmas bei susižavėjimas šios autorės poetine kalba, ir dažnai ironija bei metaforom pagardintu pasakojimo stilium. Vos pradėjus skaityt, kaip mat net nejučiom pasinėriau į autorės pasaulį, ir atrodo kartu su ja lagaminą kroviaus, prakaitavau ir alpau metro spustyse, apkalbėjau mokslo draugus, pilvas sukosi nuo riebalais aptukusio marmalo (keptų salotų, neaiškios kilmės mėsos ir makaronų derinio), ausys leipo nuo ‘mandagaus’ kinų riaugėjimo pažyminčio skanią ir sočią vakarienę, akys ‘grožėjos’ senukų skrepliais, dabinančiais rytinį asfaltą... Jums čia ne šiaip sau kelionių gidas su lankytinų vietovių aprašymais, ir jei to tikitės, galit likt nusivylę. Dienoraštyje autorė pasidalina savo subjektyviu pasauliu (mintimis, siekiais, nuklydimais, mėgstama muzika, patinkančiais žmonėm ir tt.). Tuo pačiu tai nėr vien tik dienoraštis - likau sužavėta virtuoziškomis filmų bei operos recenzijom, ačiū!
Turiu tik keletą pastabų... Visų pirma, karts nuo karto užkliūna spausdinimo klaidos (pasikartojantys žodžiai, suplaktos raidės), kurios tikriausiai atsirado dėl skubėjimo, o gal ir tam tikro spaudimo išleist knygą kuo greičiau. Tačiau labiausiai mane ‘užmušė’ tas ‘sojų varškės sūris’. Nežinau, gal aš senstu ir tampu snobe, bet for real/tikrai? Kodėl vienoje iš antraščių minimas (49 psl.) ir tikrai daugumai suprantamas tofu staiga kažkur dingsta, ir tarsi už kažkokią neaiškią bausmę yra pakeičiamas tuo nerangiu apsimetėliu ‘sojų varškės sūriu (iš pradžių net nesupratau, kad taip aprašomas tas pats tofu)?! Iškyla klausimas, ar autorei smegenėlės perkaito, ar redakcija nuvertino skaitytoją manydami, kad na jau kas kas, bet ‘tūlas’ lietuvis nesuvoks, kas tas tofu, ar paskutinę minutę nagus prikišo ponia is Kalbos Kultūros Ministerijos (jau matau naftalininę suknutę, iš šiknos byrančius pelenus ir girdžiu čaižų balselį)? Niekam ne naujiena, kad lietuvių kalba (o gal ir tauta) dėl savo kuklumo bei uždaro būdo (o gal nacionalistinės arogancijos ir išnykimo komplekso) vis dar sunkiai įsileidžia naujoves, ir todėl neretai kitų kalbų žodžiai lietuvių kalboje tiesiog neturi atitikmenų... na bet kam staiga išradinėt dviratį ir erzint lietuvių kalbos vartotojus tais keistais nieko bendro su tikrove neturinčiais naujadarais? Nesusipratimams išvengt tiesiog praverstų knygos gale paprastai talpinama rodyklė su visais aprašymais, paaiškinimais ir nuorodomis į tam tikrus knygos puslapius. Prakalbus apie paaiškinimus, nustebau, kad nebuvo nieko parašyta apie tai, kas ta ‘CocoRosie’, ‘B.O’., ‘Galera’ ir tt lyg skaitytojui tai būtų savaime suprantama (beje, aš pati žinau ir šias atlikėjas, ir savu laiku teko lankytis tose Kauno jaunimeliui gerai pažįstamose ‘įstaigose’). Na užteks čia skųstis - tikėkimės redakcija susivoks ir kitiems leidimams ištaisys klaidas bei nesusipratimus (maniškė yra trečios laidos).
Vienaip ar kitaip, tai labai smagi knyga, kuri tikrai įkvėps kelionėms į Kiniją, ar bent privers daugiau domėtis!
P.S. Labai patiko Vaivos Granytės poezija, kurią nesunkiai galima rast interneto platybėse.
Turiu tik keletą pastabų... Visų pirma, karts nuo karto užkliūna spausdinimo klaidos (pasikartojantys žodžiai, suplaktos raidės), kurios tikriausiai atsirado dėl skubėjimo, o gal ir tam tikro spaudimo išleist knygą kuo greičiau. Tačiau labiausiai mane ‘užmušė’ tas ‘sojų varškės sūris’. Nežinau, gal aš senstu ir tampu snobe, bet for real/tikrai? Kodėl vienoje iš antraščių minimas (49 psl.) ir tikrai daugumai suprantamas tofu staiga kažkur dingsta, ir tarsi už kažkokią neaiškią bausmę yra pakeičiamas tuo nerangiu apsimetėliu ‘sojų varškės sūriu (iš pradžių net nesupratau, kad taip aprašomas tas pats tofu)?! Iškyla klausimas, ar autorei smegenėlės perkaito, ar redakcija nuvertino skaitytoją manydami, kad na jau kas kas, bet ‘tūlas’ lietuvis nesuvoks, kas tas tofu, ar paskutinę minutę nagus prikišo ponia is Kalbos Kultūros Ministerijos (jau matau naftalininę suknutę, iš šiknos byrančius pelenus ir girdžiu čaižų balselį)? Niekam ne naujiena, kad lietuvių kalba (o gal ir tauta) dėl savo kuklumo bei uždaro būdo (o gal nacionalistinės arogancijos ir išnykimo komplekso) vis dar sunkiai įsileidžia naujoves, ir todėl neretai kitų kalbų žodžiai lietuvių kalboje tiesiog neturi atitikmenų... na bet kam staiga išradinėt dviratį ir erzint lietuvių kalbos vartotojus tais keistais nieko bendro su tikrove neturinčiais naujadarais? Nesusipratimams išvengt tiesiog praverstų knygos gale paprastai talpinama rodyklė su visais aprašymais, paaiškinimais ir nuorodomis į tam tikrus knygos puslapius. Prakalbus apie paaiškinimus, nustebau, kad nebuvo nieko parašyta apie tai, kas ta ‘CocoRosie’, ‘B.O’., ‘Galera’ ir tt lyg skaitytojui tai būtų savaime suprantama (beje, aš pati žinau ir šias atlikėjas, ir savu laiku teko lankytis tose Kauno jaunimeliui gerai pažįstamose ‘įstaigose’). Na užteks čia skųstis - tikėkimės redakcija susivoks ir kitiems leidimams ištaisys klaidas bei nesusipratimus (maniškė yra trečios laidos).
Vienaip ar kitaip, tai labai smagi knyga, kuri tikrai įkvėps kelionėms į Kiniją, ar bent privers daugiau domėtis!
P.S. Labai patiko Vaivos Granytės poezija, kurią nesunkiai galima rast interneto platybėse.
June 1, 2015
Įspūdis gan trumpas ir labai nedviprasmiškas: paskaityt įdomu, bet pats Pekine gyvent kažkodėl visai nenorėčiau.
August 7, 2022
Viena iš geriausių knygų apie Kiniją🌟🌟🌟🌟🌟
April 18, 2020
Puiki, smagi knyga, įvykių, būsenų fiksacija. Rekomenduoju atostogoms.
July 22, 2021
Įdomi pažintis su Kinija. Pirma knygos dalis pavergė originaliu požiūriu per sarkazmo prizmę, o antroji pasirodė issisemusi. Ir visiškai neprilipo kino filmų perpasakojimai - praleidau juos.
September 11, 2020
Kodėl „Pekino dienoraščiai“ man – knyga su charakteriu? 🔆
Tik atsivertus knygą, į akis krinta struktūra: skyreliai trumpučiai, datuoti, kartais net valandų tikslumu. Rodos, bus lengva skaityti. 256 puslapių apimtis tikrai negąsdina. Paskubomis pravertus knygą lengva pastebėti šmaikščius, vietomis ironiškus skyrių pavadinimus. Iš tiesų – intriguoja.
Knygą galima vertinti keliais aspektais. Autorė Vaiva Grainytė Kiniją aprašo ir stambiu, ir smulkmenišku mastu: vertinami tiek patys kiniečiai, jų virtuvė, elgsena, tiek švietimas, kultūra, kinas, tradicijos, kičas. Iš vienos pusės „Pekino dienoraščiai“ yra savotiška instrukcija tiems, kurie visuomet jautė Kinijos transliuojamą žavesį, kitoniškumą ir norėjo ne tik ją aplankyti, bet ir joje pagyventi. Autorė detaliai aprašo, kokius egzaminus laikė, kaip ją erzino įkyrūs ir cypiantys japonių balseliai, kaip japonės neplauna grindų, taip pat apie kultūrinius skirtumus, gyvenimo bendrabutyje ir keliavimo viešuoju transportu ypatumus, išsidažiusias ir pasipuošusias valytojas. Žodžiu, pradedant nuo popierizmo, dokumentų tvarkymo, baigiant hieroglifų rašymu ir kalbėjimo kinų kalba.
Jums galėjo pasirodyti, jog „Pekino dienoraščiai“ - tai nuobodus kasdienybės naratyvas, tačiau klystate. Žinoma, instrukcijiškų aprašymų netrūksta, tačiau visa tai įvilkta į sumanų, ironija bei humoru persismelkusį rūbą, jog to nė nepastebi. Tai tikrai nėra saldus kelionės aprašymas, kuriame sapaliotų apie gulėjimą prie baseino ar kiek dėmesio susilaukė jos Instagram stories, tai – sveikas ir kritiškas požiūris, atskleidžiantis tikrąjį kelionių nuovargį ir, savaime suprantama, grožį.
Tuo autorė ir sužavi – paprastumu, atvirumu, nuoširdumu bei gebėjimu pasityčioti. Barokiškos pompastikos, jog TAI AŠ gyvenau Kinijoj, nerasite. Atvirkščiai – kasdienių veiklų, tokių kaip dantų valymas, ir džiaugsmo šūkių pagaliau leidžiant sau atsigaivinti po dušu čia apstu. Kasdienybės intarpai (tiesiog lupu pusrytinį kiaušinį ir prisimenu) priartina skaitytoją, tokiu būdu nebelieka distancijos tarp autorės patirtų išgyvenimų ir žmogaus, kuris visa tai tegali įsivaizduoti.
Ironija ir humoras – pagrindinės rašymo išraiškos, perteikiančios situacijos absurdiškumą: „Būtinai panaudosiu A. praktikuojamą atkirčio kinams, kurie išgirdę Litaowan (Lietuva), sako dobryj denˋ, metodą: pasiteirausiu, ar jie kartais nėra japonai (taip paklausus patariama paspartinti žingsnį).“ Autorė pyktį, nuovargį kuo puikiausiai perteikia ironiškais pasipiktinimais: „Patalpa nevėdinta nuo Kultūrinės revoliucijos laikų, todėl retoriškai klausiu: kas savo noru <...> miega patalpoje išskleistoje palapinėje, - mazochistai? Tie, kurie nemėgsta kvėpuoti? A?..“
Kone visoje knygoje taip genialiai jausmas ir yra perteikiamas, kurį tikrai, pažadu, imi ir pasisavini. Iš čia galima išvesti cheminę formulę: saviti naujadarai, sveikos, t. y. neperdėtos, žargoninės kalbos autorei neužtenka. Ji sukuria kelis naujadarus (pvz., nusiprakaitavimas). Tai prideda knygai unikalumo, savitumo.
Nors „Pekino dienoraščiai“ yra apie Kiniją, Lietuvos joje yra pakankamai daug. Nusistebėjau ir aš. Tačiau tai dar viena, gudriai (o gal ir nesąmoningai) parinkta, sąsaja, jungianti autorę ir skaitytoją. Įvairios Lietuvos, Kauno vietovės, lietuviškos tradicijos siejamos su Pekinu, Kinija: ne aš mušu, verba muša (ne aš rašau, mėtos rašo); aš tokia „Anykščių šilelis“ truputį; lyg į Kuršių neriją važiuotum; tarsi per kokius Šiluvos atlaidus; jos išvaizda bylojo ją kilus iš kokios nors A. Mapu gatvės Kaune ir pan. Ar tai savojo krašto išsiilgimo išraiška, ar taip norima prisitraukti skaitytoją – spręsti palieku jums.
Galiausiai lieka pridurti, jog „Pekino dienoraščiai“ – ir intelektualui puikiai tiksianti knyga. Daugybė dalių yra skirta kinų filmams (autorė netgi pateikia savo pastebėjimus), taip pat aptariami muziejai, dadaizmas ir kitos meno formos: negalėjau akių atitraukti: žinote, riba tarp kičo ir avangardo labai trapi.
Taigi, nesvarbu, ko ieškosite knygoje – rasite viską: ne tik instrukciją, kaip kur pridera elgtis, bet ir ką vertėtų paragauti, ką aplankyti ir ko pasisaugoti.
Jei dar svarstote, ar imti šią knygą į rankas, tai sakau imkite, nes patys įsitikinsite, jog autorė nesistengia niekam įtikti ir kad šiai knygai nereikia jokių meilės trikampių – ji įdomi pati iš savęs.
Tik atsivertus knygą, į akis krinta struktūra: skyreliai trumpučiai, datuoti, kartais net valandų tikslumu. Rodos, bus lengva skaityti. 256 puslapių apimtis tikrai negąsdina. Paskubomis pravertus knygą lengva pastebėti šmaikščius, vietomis ironiškus skyrių pavadinimus. Iš tiesų – intriguoja.
Knygą galima vertinti keliais aspektais. Autorė Vaiva Grainytė Kiniją aprašo ir stambiu, ir smulkmenišku mastu: vertinami tiek patys kiniečiai, jų virtuvė, elgsena, tiek švietimas, kultūra, kinas, tradicijos, kičas. Iš vienos pusės „Pekino dienoraščiai“ yra savotiška instrukcija tiems, kurie visuomet jautė Kinijos transliuojamą žavesį, kitoniškumą ir norėjo ne tik ją aplankyti, bet ir joje pagyventi. Autorė detaliai aprašo, kokius egzaminus laikė, kaip ją erzino įkyrūs ir cypiantys japonių balseliai, kaip japonės neplauna grindų, taip pat apie kultūrinius skirtumus, gyvenimo bendrabutyje ir keliavimo viešuoju transportu ypatumus, išsidažiusias ir pasipuošusias valytojas. Žodžiu, pradedant nuo popierizmo, dokumentų tvarkymo, baigiant hieroglifų rašymu ir kalbėjimo kinų kalba.
Jums galėjo pasirodyti, jog „Pekino dienoraščiai“ - tai nuobodus kasdienybės naratyvas, tačiau klystate. Žinoma, instrukcijiškų aprašymų netrūksta, tačiau visa tai įvilkta į sumanų, ironija bei humoru persismelkusį rūbą, jog to nė nepastebi. Tai tikrai nėra saldus kelionės aprašymas, kuriame sapaliotų apie gulėjimą prie baseino ar kiek dėmesio susilaukė jos Instagram stories, tai – sveikas ir kritiškas požiūris, atskleidžiantis tikrąjį kelionių nuovargį ir, savaime suprantama, grožį.
Tuo autorė ir sužavi – paprastumu, atvirumu, nuoširdumu bei gebėjimu pasityčioti. Barokiškos pompastikos, jog TAI AŠ gyvenau Kinijoj, nerasite. Atvirkščiai – kasdienių veiklų, tokių kaip dantų valymas, ir džiaugsmo šūkių pagaliau leidžiant sau atsigaivinti po dušu čia apstu. Kasdienybės intarpai (tiesiog lupu pusrytinį kiaušinį ir prisimenu) priartina skaitytoją, tokiu būdu nebelieka distancijos tarp autorės patirtų išgyvenimų ir žmogaus, kuris visa tai tegali įsivaizduoti.
Ironija ir humoras – pagrindinės rašymo išraiškos, perteikiančios situacijos absurdiškumą: „Būtinai panaudosiu A. praktikuojamą atkirčio kinams, kurie išgirdę Litaowan (Lietuva), sako dobryj denˋ, metodą: pasiteirausiu, ar jie kartais nėra japonai (taip paklausus patariama paspartinti žingsnį).“ Autorė pyktį, nuovargį kuo puikiausiai perteikia ironiškais pasipiktinimais: „Patalpa nevėdinta nuo Kultūrinės revoliucijos laikų, todėl retoriškai klausiu: kas savo noru <...> miega patalpoje išskleistoje palapinėje, - mazochistai? Tie, kurie nemėgsta kvėpuoti? A?..“
Kone visoje knygoje taip genialiai jausmas ir yra perteikiamas, kurį tikrai, pažadu, imi ir pasisavini. Iš čia galima išvesti cheminę formulę: saviti naujadarai, sveikos, t. y. neperdėtos, žargoninės kalbos autorei neužtenka. Ji sukuria kelis naujadarus (pvz., nusiprakaitavimas). Tai prideda knygai unikalumo, savitumo.
Nors „Pekino dienoraščiai“ yra apie Kiniją, Lietuvos joje yra pakankamai daug. Nusistebėjau ir aš. Tačiau tai dar viena, gudriai (o gal ir nesąmoningai) parinkta, sąsaja, jungianti autorę ir skaitytoją. Įvairios Lietuvos, Kauno vietovės, lietuviškos tradicijos siejamos su Pekinu, Kinija: ne aš mušu, verba muša (ne aš rašau, mėtos rašo); aš tokia „Anykščių šilelis“ truputį; lyg į Kuršių neriją važiuotum; tarsi per kokius Šiluvos atlaidus; jos išvaizda bylojo ją kilus iš kokios nors A. Mapu gatvės Kaune ir pan. Ar tai savojo krašto išsiilgimo išraiška, ar taip norima prisitraukti skaitytoją – spręsti palieku jums.
Galiausiai lieka pridurti, jog „Pekino dienoraščiai“ – ir intelektualui puikiai tiksianti knyga. Daugybė dalių yra skirta kinų filmams (autorė netgi pateikia savo pastebėjimus), taip pat aptariami muziejai, dadaizmas ir kitos meno formos: negalėjau akių atitraukti: žinote, riba tarp kičo ir avangardo labai trapi.
Taigi, nesvarbu, ko ieškosite knygoje – rasite viską: ne tik instrukciją, kaip kur pridera elgtis, bet ir ką vertėtų paragauti, ką aplankyti ir ko pasisaugoti.
Jei dar svarstote, ar imti šią knygą į rankas, tai sakau imkite, nes patys įsitikinsite, jog autorė nesistengia niekam įtikti ir kad šiai knygai nereikia jokių meilės trikampių – ji įdomi pati iš savęs.
October 14, 2012
Tai viena is knygu, kurios buvo nominuotos Metu knygos rinkimams. Kadangi kaip ir kiekvienais metais nusprendziau perskaityti bent kelias is ju, pradejau nuo savo bendravardes. Ir rezultatas- jau kelinta diena geriu kinietiska zalia arbata, pradejau ieskoti kinu rasytoju romanu (Nobelio literaturos premija skirta kinu rasytojui), suzinojau pakankamai daug apie kinu kultura ir kasdieni gyvenima. Ir pirma karta aptikau, kad knygos anotacija tikrai atitinka knygos turini: Kinija tikrai pasidare dar didesne. Idomi, itraukianti knyga suzavejusi pasakojimo stiliumi ir sveika ironija.
November 18, 2016
Ilgai užtruko apsispręsti, kiek žvaigždučių duoti - 3 ar 4. Pradžia ėjosi sunkiai, o į pabaigą nenorėjau, kad baigtųsi. Man visgi nelabai patiko vietomis kasdieniškas rašymo stilius, na, bet ko norėti - juk dienoraštis. Įdomūs buvo filmų apžvalgų intarpai. O labiausiai įsiminė Vaivos kelionė į vidinę Mongoliją, įspūdingi ir gerai aprašyti nuotykiai, vietomis krizenau, vietomis skaičiau išsižiojusi.
March 20, 2013
Labai patiko - smagiai ir lengvai persiskaitė.
July 11, 2013
very interesting, nice style of writing
Displaying 1 - 11 of 11 reviews