Šioje knygoje susipažįstame su kitokia, dar nematyta Kristina Sabaliauskaite. Dabartinio gyvenimo realijos, kasdienio stiliaus dialogai, šiuolaikinis slengas kūrinyje pinasi su preciziškais nesenos praeities gyvenimo epizodais..
Karo metu bręstanti moksleivė, šešėlio veikėjas, aprūpinantis kvaišalais užsienio aktorius, anglofilė pensininkė, lankanti emigrantę dukrą Londone, nuobodžiaujanti turtingo vyro žmona, praeities persekiojama prašmatnaus viešbučio kambarinė, senas žydas milijardierius, grįžtantis į vaikystės miestą, kagėbistas daugiau nei pusę šimtmečio besigalynėjantis su Vilniumi, ir, žinoma, „titulinis“ personažas, sėkmės viršūnę pasiekęs, bet niekaip dvasios ramybės nerandantis rašytojas Danielius Dalba – veikėjai tarsi iš šiandieninės mūsų aplinkos. Pasakojimas jungia ironiškas istorines patirtis, žmogaus ydų, iliuzijų sudužimo, meninės kūrybos principų apmąstymus.
Atpažinusieji paslėptas užuominas tikrai neliks abejingi.
Dailės istorikė dr. Kristina Sabaliauskaitė gimė Vilniuje, nuo 2002 dirba Londone didžiausio Lietuvos dienraščio užsienio korespondente.
2008 m. debiutavo istoriniu romanu "Silva rerum" (leidykla "Baltos lankos"), tapusiu aštuonių leidimų sulaukusiu bestseleriu ir pripažintu "literatūros įvykiu" Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorikų, romanas skaitytojus pavergė autentišku, daugiasluoksniu, magišku ir įtraukiančiu pasakojimu apie XVII a. (1659-1667) atmosferą.
2008-aisiais romanas Silva rerum pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.
Dailės istorikė dr. Kristina Sabaliauskaitė gimė Vilniuje, nuo 2002 dirba Londone didžiausio Lietuvos dienraščio užsienio korespondente.
2008 m. debiutavo istoriniu romanu "Silva rerum" (leidykla "Baltos lankos"), tapusiu dešimties leidimų sulaukusiu bestseleriu ir pripažintu "literatūros įvykiu" Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorikų, romanas skaitytojus pavergė autentišku, daugiasluoksniu, magišku ir įtraukiančiu pasakojimu apie XVII a. (1659-1667) atmosferą.
2009 m. "Silva rerum" tapo lietuviška Metų knyga 2010 m. kritikų oficialiai įvardinta viena iš dešimties įsimintiniausių dešimtmečio knygų
2008 m. Jurgos Ivanauskaitės premija 2009 m. Lietuvių literatūros instituto Kūrybiškiausių knygų dvyliktuke
2011 m. "Baltos lankos" išleido "Silva rerum II", nekantriai lauktą, septynių laidų sulaukusį tęsinį apie 1707-1710 Didijį Marą, tapusį perkamiausia knyga Nr. 1.
2011 m. Kristina Sabaliauskaitė Vilniaus miesto apdovanota "Šv. Kristoforu" "Už Vilniaus atspindžius literatūroje"
2011 m. "Silva rerum II" tapo lietuviška Metų knyga
Re-read 2021, po 8 metų. Niekas nesikeičia - taip pat gerai kaip pirmą kartą, gal net geriau. Sabaliauskaitė geniali. -------- Jau teko girdėti kad ši knyga yra banali, perreklamuota, "per lietuviška", "nepakankamai lietuviška" ir panašiai, ką gi, manau žmonės tiesiog tikėjosi kažko labiau "silvareriško" arba išvis nežinia kokių aukštumų, ir neskaitė autorės intervių prieš pasirodant knygai... Arba, kaip sakė vienas knygos herojų - tiesiog nekenčia sėkmės lydimų.
O man patiko. Tiesiog žiauriai patiko. Gailiuosi kad neišprašiau jos (knygos, ne autorės žinoma, nors visai neatsisakyčiau ir jos) dovanų Kalėdoms. Knygą ryjau. Godžiai. Naktimis. Ir juokiausi. Ir užjaučiau. Ir oi, kaip gerai supratau kai kuriuos herojus... Žmogiškai ir... gal vilnietiškai?
Dar vienas himnas ir meilės prisipažinimas Vilniui. Barokinei gražuolei daužančiai širdis.
Žodžiu - patiko. Bet yra didelis minusas. Per trumpa. Per trumpa, velniai rautų!!!!....
„Aš – Danielius Dalba. Žmogus. Ir eik tu nachui su savo psichoanalizėm.“
Man visuomet Kristina Sabaliauskaitė atrodė kaip tokia nepasiekiama figūra, kaip kokia daili statula ant Katedros stogo – tokia elegantiška ir truputį iš aukšto pelnytai į visus žiūrinti, kalbą valdanti taip, kad kitiems belieka gūžtis kampe. Tačiau šiuo istorijų rinkiniu Kristina ne tik nusileido iš padangių į akių lygį, bet ir tada mane lengvu mostu, elegantiškai ant kelių parklupdė savo vos 200+ puslapių knygute, kurios net iš rankų nesinorėjo paleisti. Ir įrodė, kad jos pavardė gali sietis ne su visokiais dvarais ir istorinėmis vingrybėmis, o seksu, narkotikais, rokenrolu, Vilniumi (kaip be jo??? Čia jis praktiškai atskiras veikėjas!) ir tokiais drąsiais tekstais, kad visokie komentatorių internetines muštynes sukeliantys apžvalgininkai tik rūko kampe. Jie norėtų šitaip kiaušus spardyt, kaip spardo Kristina.
Skaičiau ir negalėjau atsistebėti: čia taip gerai, TAIP GERAI. Jeigu skaitydama Ivanauskaitę jaučiu, kad su Jurga drąsiai būtume galėję kikent prie vyno taurės, tai dabar į savo įsivaizduojamą intelektualių-blevyzgotojų klubą dar mielai prijungčiau ir Sabaliauskaitę. Čia ji tokia jausminga, juokinga, charakteringa, jos veikėjai tokie ryškūs, kad bene apie kiekvieną norėtųsi atskiros knygos. O paskutine istorija Sabaliauskaitė iš viso atskleidžia savo Kingišką-mistišką-mindfuckišką pusę, tokią truputį „Korporacija „Meskite rūkyti“, kad pabaigiau suokalbiškai kikendama, purtydama galvą: „Nu tu duodi, nu tu duodi“. Mėgavausi kiekviena istorija (ok, gal Mirtis Vilniuje man krenta į žemiausią vietą, nes rokenrolas toks čiut pritemptokas, truputį labiau „Ei, jaunuoliai, norite patraukti marihuanos?“ tipo, nei kad Vernoniškai Subutexiškas, kas man dabar yra rokenrolo standartas), bet visai, VISAI nesistebiu, kodėl šioji knyga Lietuvoje liko Silva Rerum gerbėjų nesuprasta. Nes ji visai nėra skirta tipiškam SR gerbėjui. Ir ačiū Dievui. Jie pakankamai medžiagos savo džiaugsmui gavę, o ką mum, širdy rokenrolinantiem veikt???
„- Pynutė, o ne chalka. Chalka – lietuviškai nenaudojamas žargonas. - Fy-gu-tė, aš pats, miela ponia, žinau ką noriu pasakyt.“
Kad ir kaip man patiktų dieviškoji Sabaliauskaitė, ta ant Katedros stogo, bet šioji tokia, kuri mosuojasi viduriniu pirštu, net ir tai sugebėdama padaryti intelektualiai ir elegantiškai. Ji juokiasi iš Donelaičio ir Marcinkevičiaus, Erlicko ir Užkalnio (ok, ok, visų neišduosiu, šitas užuominas smagiausiai patiems susirankiot), drąsiai siunčia kur kas toliau nei tiesiog šikt, o ir parodo, kad lyg buvimo viena geriausių Lietuvoje nėra gana. Ji dar ir tokia įvairiapusiška, tokia daugialypė, kad norėdama sugebėtų parašyti turbūt bet ką. Ir aš lieku absoliučiai sužavėta. Tai kada vyno, Kristina?
Šiaip jau nuo mokyklos laikų apsakymams, novelėms ir kitiems trumpiems tekstams turiu sunkios formos antipatiją. Skaityti jų rinkinius, vis persimetinėjant tarp skirtingų istorijų, niekad netraukė. Bet vien dėl to neskaityti Sabaliauskaitės būtų didžiausia nuodėmė. Dėl to gerokai pavėlavusi, surizikavau ir vaje kaip atsipirko – mėgavausi kiekvienu žodžiu ir šita knyga yra turbūt geriausia ką skaičiau šiemet ir vienas įspūdingesnių tekstų kurį laiką.
Sako, kad Sabaliauskaitė čia kitokia. Na, jeigu tikiesi čia rasti bajorus ir LDK tada taip, tikrai kitokia. Tekstas, aišku, vietomis irgi kitoks, mat pritaikytas laikmečiui, veikėjui ir pasakojimui. Bet man ji čia vis tiek ta pati taip gerai pažįstama Sabaliauskaitė su trečiuoju asmeniu sodriai pasakojama istorija, kuri taip teka nenutrūkstama vaga kad ir protarpiais nuklysdama kur į pačius giliausius užkaborius, taip iki pat mažiausių detalių aprašant tą mažytį pasirinktą epizodą, ta pati kupina erudicijos, simbolių, pačios subtiliausios ironijos ir to tempą didinančio dudenimo, kuris taip harmoningai nuslūgsta kažkuriuo momentu.
Rodosi, kad tai aštuonios visiškai skirtingos istorijos, pasakojančios skirtingas skirtingų laikmečių istorijas, bet jos visos vis tiek yra glaudžiai susijusios. Ne akivaizdžiomis pigiomis sąsajomis, bet pirmiausia pačiais mažiausiais niuansais, kuriuos kartais ne tiek pastebi, kiek pajauti, o galiausiai ta pačia Sabaliauskaitės jau žinoma ode Lietuvai (daug čia to tokio gryno, tikro ir nuogo lietuviškumo) ir Vilniui (ne idealizuotam, egzistuojančiam tik fantazijose, bet tam tikram daugiatautiškam – lenkiškam, žydiškam, tarybiniam ir lietuviškam). Veikėjai kiti, laikmečiai kiti, siužetai kiti, temos kitos, bet visi jie sudaro labai darnią visumą, kuriame tas lietuviškumas tampa visai neįkyriu, bet visa jungiančiu pradu.
Sakiau, kad kiek pavėlavusi ėmiausi šios knygos, štai jau baigus visas silvas ir praėjus keleriems metams nuo išleidimo, bet kaip dažnai esti mano literatūrinėse kelionėse taip jau maloningai sutapo, kad laiką pasirinkau nuostabų – labai džiaugiuosi, kad jau buvau skaičiusi 'Vilniaus pokerį' ir galėjau pastebėti tas tokias nuostabias nuorodas Dalbos istorijoje, kad jau buvau susipažinusi su pačios autorės asmeninėmis mintimis ir galėjau pastebėti ją pačią tose visose istorijose. Dar daug reikės pamatyti ir perskaityti, kol galėsiu suprasti kiekvieną alegoriją, nuorodą ir mintį, bet esu tikra, kad šita knyga man šiandien patiko tikrai daug labiau nei būtų patikusi prieš porą metų ir tuo negaliu atsidžiaugti.
Nuostabūs tekstai, kuriems nieko negali prikišti, kupini įdomių minčių, vaizdų, idėjų ir personažų, netikėtų posūkių ir nuorodų. Kaifavau net ir atvertusi viršelį po pačios paskutinės istorijos. Iki detalių tobulai.
4,5*. Ne viskas 100 proc. šedevras, bet labai patiko. "Ji taip norėjo tikėti, kad gyvenime gali būti kas nors gražaus, šviesaus ir nemokamo. Tiesiog šiaip sau, iš geros širdies, be jokių paslėptų kėslų." O taip, kas nenorėtų. "Bet iš savo ilgo gyvenimo patirties jis žinojo: kartais tais atvejais, kai labai norisi, bet ir labai baugu, nutinka geriausi dalykai. Arba - blogiausi." Elementaru, Vatsonai. "Taip, labai svarbu žmogui turėti svajonių, bet kartais geriau, kai jos lieka svajonėmis ir neišsipildo. Kartais būna baisiau, kai jos pradeda pildytis. Kartais svajonės išsipildymas tėra katastrofa." Paguodė :)
- Pezalai ir tiek, - pasakė Danielius Dalba. - Pagrindinis reikalavimas tekstui - kad jį būtų įdomu ir nenuobodu skaityti. Visa kita yra šūdas, makulatūra, pretenzijos ir laiko gaišimas.
Ir viskas. Labai paprasta, labai efektinga ir labai teisinga frazė. Ir pilnai atitinka mano paties požiūrį į literatūrą. Arba įdomu ir nenuobodu, ir knyga afigena, arba ne, ir knyga - šūdas. Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad šita knyga buvo ir įdomi, ir nenuobodi. Taigi, gera. Tik turi rimtą trūkumą, jau ne mano vieno minėtą - per trumpa. Ir porelę silpnesnių apsakymų, jei konkrečiai, tai "mirtis Vilniuje" ir "Vilnerio sugrįžimas". Užtat Filomena ir Ramutė - visiškai liuks. Rimtos, natūralios, absoliučiai tikroviškos lietuviškos čiolės ftw. Šiepiausi natūraliai ir nevalingai.
Labai juokinga buvo "Danieliaus Dalbos" atomazga - šiaip idėja tai visai fun ir nebloga, bet kai autorė tiek laiko šioje istorijoje postringavo apie originalumo nebuvimą ir "kažkas kitas tai jau parašė", (arba, jos pačios žodžiais, kad užsipisi lipdamas į aukščiausią kalną, o užlipęs pačioj viršūnėj randi dar vis garuojantį šūdą) o tu esi ką tik perskaitęs Redshirts.. Žodžiu, tikrai labai ironiška, bet ir labai pralinksmino tuo pačiu.
Aš visiškai pritariu visiems, visiems kurie įvardijo šį knygos minusą. Ji per trumpa. Šiaip jau manau, kad iš kiekvienos istorijos būčiau norėjusi atskiro romano. Gal ir galvočiau, kad ši knyga tokia efektinga tik dėl to, jog istorijos trumpos, tačiau perskaičius Kristinos Sabaliauskaitės ilgąją prozą, žinau, kad ne; tai tiesiog talentas rašyti taip, kad skaitytojas nori tik dar ir dar. Ir man regis, autorė šitą puikiai supranta: „Leidybos verslas iš tiesų parduoda ne ką kitą, o legalius narkotikus protui, sielai ir slėpsnoms“
Ne pirmą kartą pagalvoju, jog Kristina Sabaliauskaitė galėtų atversti neskaitančiuosius į literatūros tikėjimą, man rodos, jog net grožinio teksto nevartę nuo abitūros laikų - negalėtų likti jai abejingi: tekstas nebanalus, tačiau labai pagaulus, ne - snobiškai lakoniškas, bet vis tiek turintis gylio, tikrai išskirtinis ir tikrai įsimintinas. Tai šiuo atveju, dar ir trumpas - todėl kažkaip neabejoju galėtų tapti nepriekaištingu masalu visiems skeptikams. Turiu mintį išbandyti tai praktiškai (evil).
Ir kažkaip dar girdėjau, kad čia autorė visai kitokia, kad čia visai jau ne apie Vilnių, bet man tai ne, man pasirodė - labai apie Vilnių (daugumoje) ir labai Sabaliauskaitė. Tai visiems apsižavėjusiems jos Silva Rerum ir Petro Imperatore abejonių taip pat turėtų nelikti - skaitykit tik. O dar ir trumposios prozos nemylėtojus noriu padrąsinti, nežinau kuo tiksliai, bet šios novelės nebuvo tokios, kokias dažniausiai įsivaizduoju noveles. Jos labai ryškios. Norisi sakyti, jog tai novelės šiandienai. Gal kad neturinčios nieko bendro su tomis, skaitytomis mokyklos suole? (Nors ir tosios tada man labai patiko).
Dar karta isitikinau, jog neverta klausytis "liaudies balso", esa nusivylusio sia Sabaliauskaites knyga. O mane ji priverte vel pamilti Lietuva - su savomis neuzlopomomis laiko ydomis, su Vilniumi, su vargdienio likimu ir kazkokia iskrypeliskai nesveika tautiska samone. Puikus kurinys, puikios istorijos, viena kita papildancios ir meistriskai viena kita peraugancios, perpasakojancios, lyg is naujo, kitaip, o tuo paciu metu ir papildancios. Apie sakinio turtinguma, kalbos sultinguma nera net ka ir bepridurti. Kartu su Undine Radzeviciute (nors ir baisiai skirtingos), Sabaliauskaite man siuolaikines lietuviu literaturos kelrode (keista, kad vyru - talentu kol kas nematyti, be Parulskio).
Netikėtai kitokia K. Sabaliauskaitė. Nors gal tiksliau būtų sakyti, kad istorijas pasakoja ne autorė, o patys veikėjai. Tekstas toks gyvas, judrus ir sodrus, kad skaitant man linko keliai.
Kiekviena novelė įtraukė. Gerai, gal ir buvo viena mažiau patikusi, bet bendram vertinimui ji įtakos nedaro.
Atrodo, kad prieš skaitydama giliai įkvėpiau, o iškvėpiau tik knygai pasibaigus. Skaitant užvaldė godulys, panirau į transą. Aš žinau, kad skambu kiek per entuziastingai, bet tokia tiesa.
Mano smegenys vis dar bando sugaudyti visus novelių sąlyčio taškus, įsidėmėti ir iššifruoti išsakytas mintis, kad iš jų galėtų išspausti grynuolį.
Ir negalėčiau nepritarti: „Leidybos verslas iš tiesų parduoda ne ką kitą, o legalius narkotikus protui, sielai ir slėpsnoms.“
Pažintis su Sabaliauskaitės kūryba prasidėjo nuo šios knygos. Labai retai skaitau lietuvių rašytojų knygas, bet net nežinau kodėl. Mano favoritė - Jurga Ivanauskaitė, kuri dar paauglystėje mane sužavėjo savo knyga: Ragana ir lietus. Dabar galiu drąsiai sakyti: dar viena lietuvių autorė įtraukiama į mano favoričių sąrašą. Lentynoje guli Petro imperatorė ir beveik visos Silva Rerum knygos. Vis delsiau jas skaityti, nes bijojau jog bus sunku ir gal net nuobodu. Dabar bus drąsiau. Danielius Dalba ir kitos istorijos man labai patiko. Aštuonios atskiros istorijos, bet tuo pačiu visos turinčios šį tą bendro. Kaip ne vienas komentaruose rašė, kad norėtųsi visų istorijų kaip atskirų knygų, nes norėjosi daugiau. Tikriausiai suprantama kodėl Danieliaus Dalbos istorija buvo palikta knygos pabaigai. Mano akimis ten buvo visiškas MindF***’as. Pati jo asmenybė. Kažkuo žavėjo, kažkuo pykdė. Taip pat pažinau senąjį Vilnių ir sužinojau šiek tiek istorijos.
Taip senai mėgavausi novelėmis, kurios iš tiesų patiko, kad ir kaip vienu ar kitu metu, jos atrodė visiškai keistos. Po „Silvos Rerum“ šiai knygai kėliau itin didelius lūkesčius – visgi tai Sabaliauskaitė, su savo aukštu rašymo stiliumi, tačiau siurprizas laukė manęs atsivertus – tai visiškai nepanašu į „Rerum“ žodyną – nepamačius autoriaus pavardės, negalėčiau tikrai nustatyti tai, jog čia jos kūrinys. +, už subtilų jaunimo žodyno naudojimą. Kodėl skiriu ir ryškinu šį pliusą? Jaunimo žargonas kūriniuose yra labai rizikingas dalykas – šie tiek perspaudus galima visiškai sugadinti kūrinį, tad labai džiaugiuosi, kad subtiliai buvo panaudota šnekamoji kalba, kuri net nebadė akių; +, už įvairopį jausmų spektrą, per kuriuos pereidavau skaitydama tuo metu novelę. Iš pradžių pykdavau, nesuprasdavau kodėl, kam ir kaip, tada veiksmui įsibėgėjant jau keisdavau nuomonę, pritardavau vienų ar kitų veikėjų (kurių anksčiau nekęsdavau) nuomonei; +, už tai, kad novelės, nors ir labai emocionalios – labai neapkrauna smegenų. Jas skaityti yra lengva ir malonu, norisi vis daugiau ir daugiau, tad puslapiai tiesiog nepastebimai tirpsta; +, už tą natūralumą, tikrumą, kurį pastebį veikėjų charakteristikoje. Visiškai natūralūs, labai žmogiški ir savaip artimi skaitytojui; +, už „Danieliaus Dalbos“ pasakojime įtraukimą ir save. Savo pačios požiūrį į kūrybą, kuri tiesiog prajuokino ir turbūt liks ryškiausias šio kūrinio prisiminimas. Mėgavausi kiekviena novele, išskyrus „Mirtis Vilniuje” (ši pasirodė visiškai ne mano stiliaus ir nepriimtina). Labai labai jaučiama Vilniaus įtaka – beveik visas veiksmas vyksta Vilniuje. Knyga yra tokia, kad galima būtų įsiūlyti ją vyresnio amžiaus, įvairių žanrų mylėtojui – ir net neabejočiau, jog žmogus šia novele tikrai mėgautųsi. Netgi vietose primena Truman Capote braižą, tad gerbėjai – nedvejodami griebkite. O šiaip, apibendrinant, griebkite – tikrai nesigailėsite, nesikankinsite vartydami knygą (ypač, jei tai gali tapti privaloma literatūra universitetui, kaip ir man buvo) ir tikrai apturėsite gerą laiką su ja.
Gal kad pamilau tą kitą Sabaliauskaitę ir su malonumu suskaičiau jos visas išleistas knygas per praėjusį mėnesį, šios trumpos istorijos neužkabino ir, ko gero, greit sudūlės atminty. Sabaliauskaitiška ir godžiai praryta buvo tik pirmoji - Juodieji Franko perlai.
Oh.. dievinu Sabaliauskaitę ir jos neįtikėtinai akylą akį! Sugebėjimas šitaip puikiai išvystyti kiekvieno veikėjo istoriją aprašant miniatiūrines detales bei tam tikrus niuansus yra tikra palaima skaitytojui. Taip, kaip žavėjo "Silva Rerum", taip ir šios istorijos absoliučiai puikios. Tiesa, buvo ir silpnesnių, bet visumoje šie pasakojamai - mini šedevrai.
Pirma istorija - "Juodieji Franko perlai" - paliko velniškai gerą įspūdį. Buvo gera po metų vėl skaityti pamėgtos autorės tekstą, jis buvo toks skanus, taip laisvai plaukiantis ir - svarbiausia, kaip supratau tik pradėjusi skaityti kitas istorijas - apie praeitį. Mane kažkaip neįtikėtinai stipriai žavi Sabaliauskaitės aprašoma praeitis ir jos žmonės - jie tokie tikroviški, tokie skirtingi ir tokie panašūs į dabartinius žmones. Būtent paskutinis aspektas, ko gero, ir pavergia širdį. Juk taip įdomu tai, kokie žmonės buvo prieš keletą kartų, kaip jie gyveno ir ką galvojo, o per autorės prizmę (ir, tikriausiai, visiškai teisingai) jie nuo mūsų bemaž nesiskiria. Šis artumo, panašumo suvokimas kažkokiu būdu visad priverčia šyptelėti ir net tam tikra prasme pajusti pilnatvę. Ir, priešingai, nuobodu, kai rašoma apie kasdienybę. Kita istorija "Mirtis Vilniuje" grįžo būtent į dabartinius laikus, ir pradžioje aš beveik pyktelėjau (juk ir taip žinau, kaip yra dabar!), bet beskaitant toliau pasitenkinimas sugrįžo - juk vis tik gerai parašyta!
Šitaip žavėjo ir kiti pasakojimai - tiesa, "Filomena važiuoja į Londoną" šiek tiek nuvylė savo banaloka pabaiga, bet turinys, vėlgi, puikus. "Olibanumas" suviliojo erotiškai. "Žeismastis" vertė pykti ir niekinti šitokio bjauraus būdo pagrindinę veikėją. "Vilnerio sugrįžimas" kaustė tam tikra išmintimi bei graudžia drama. "Vilniaus vėtrungės" - priminė ideologinių santvarkų absurdą ir avytiškai iliuzinio mąstymo aukštuosius valdininkus. Na ir "Danielius Dalba" - tai buvo pasakojimas su nemažai neaiškių, beveik mistiškų detalių, kurias itin norėjosi kuo greičiau demaskuoti - kas gi čia vyksta, kaip čia viskas yra... Ir galiausiai, viskam paaiškėjus, pajutau tikrų tikriausią literatūrinį katarsį.
Ačiū.
P.S. Patiko ir tas faktas, kad autorė savo apsakyme gan ironiškai įterpė savo pavardę, minimaliai užsiminė pati apie save savo pačios veikėjų lūpomis. Cha!
Pirmoji pažintis su autorės kūryba. Ir dabar tikrai suprantu, dėl ko K. Sabaliauskaitė tokia populiari ir mėgiama skaitytojų tarpe. Jau nuo pirmųjų knygos puslapių įsitikinau meistriškai įvaldytu žodžiu. Šiose aštuoniose novelėse autorė sugeba sutalpinti nuo kiekvieno žmogaus gyvenimo dramos iki vaizdingų Vilniaus aprašymų.
Ne visos novelės man tiko ir patiko. Kai kurios pasirodė apie nieką, o galbūt tiesiog nesurezonavo ir jų neperpratau. Tačiau tos, kurios užkabino, pasirodė genealios. Mergaitiškas vakaras, virtęs atostogų paslapties ir visos santuokos permąstymu. Kelionė pas dukterį į Angliją, kur pasirodo viskas suvaidinta ir visiškai neprimena Agatha Christie romanų. O kur dar pagiežinga buvusi klasiokė ar visus iš eilės skundžiantis „teisybės“ ieškotojas.
Kai kurios novelės ir veikėjai yra tokie kasdieniški, jog galėtum pagalvoti, kad rašoma apie tavo kaimyną ar gatvėje aplenktą žmogų. Atrodo, kas čia įdomaus, tačiau kažkuriuo momentu vienas sakinys ar vienas veiksmas viską apverčia aukštyn kojom, pradedi žiūrėti į visą situaciją kitomis akimis ir nebegali atsitraukti iki pat pabaigos. Šios trumpos istorijos kupinos dialogų, jose nėra bandoma užkalbėti dantį ar atitraukti dėmesį, viskas labai koncentruota ir pateikta per ironijos ir grotesko prizmę.
Kol kas nesu skaičiusi Kristinos Sabaliauskaitės liaupsinamų „Silva Rerum“ ar „Petro Imperatorė“, tad palyginti tarpusavy šių kūrinių negaliu. Tačiau vien tai, jog „Danielius Dalba & kitos istorijos“ sudaryta iš novelių, įpareigoja į tekstą žvelgti kiek kitaip. Todėl ir kitus skatinu atrasti šią autorę kitokiame amplua.
Labiausiai man patikusi kita istorija - "Filomena važiuoja į Londoną". Juokas pro ašaras, ir taip smagu skaityti Filomenos kailyje įsivaizduojant savo mamą, močiutę ar kaimynę. Juk sportbačiai nedera prie kostiumėlio, o vykstant į Londoną reikia pasipuošti... ir sumuštinius iš rankinuko išsitraukti ne lygis... Ir tas smalsus spoksojimas į žmones metro... Dešimt balų Sabaliauskaitei už tokius įtikinamus, down to earth žmogelių nuotykius. Perskaičiau per dieną.
Nežinau, kažkas tobulo! Atvira, ironiška, skoninga, nesuprantu, kodėl tik dabar perskaičiau?! Matyt maniau, kad bus tokie mandagūs, sausi apsakymai. O pasirodė visiška bomba. K. Sabaliauskaitė mano dievaitė - Silva Rerum ir Danielius Dalba, visiškai skirtingi kūriniai, bet tai tik įrodo autorės talentą, superinį sąmoningumą ir nebijojimą būti tokia, kokia nori.
Stipru. Mane zavi tekstas, jo srovenimas ir minties tekme. Anksciau galvojau, kad tai tik metaforos, bet su K.Sabaliauskaite tai realybe. Patinka galimybe megautis tekstu. Perskaitai ir buni, pradedi skaityti ir nesinori baigti.
"Rašymas turi būti kaip seksas, - visuomet manė Danielius Dalba. - Sugundai skaitytoją, įtrauki jį su savimi į knygos patalą, nuvedi iki beprotiško orgazmo ir palieki išdulkintą. Iki kito karto, iki kito teksto." ... Iki!
Dar viena gero juodo humoro doze. Taip intelektualiai per astuonias istorijas pasiepti zmoniu ydas ir puikybes yra genealu.
As juokiausi balsu is prabangaus viesbucio kambarines Ramutes “pasiaukojimo”marokieciui vardant praeities kersto ir pavydo; labai pavykes triju turtingu draugiu vakarelis su daug alkoholio ir per krastus issilieje gyvenimo skauduliai; nuostabioji pensininke Filomena, vykstanti i Londona pas dukra, bet vis dar uzstrigusi Karaliskosios Anglijos ir Erkiulio Puaro laikuose; milijardierius zydas, pradejes versla nuo virinto vandens prekybos, grizes i neatpazistama Vilniu supranta, kad tureti svajone ir jos neispildyti yra neikainojamas dalykas (fy-gu-te buvo ziauriai juokinga); seno kagebisto kilnusis tikslas Vilniaus baznyciu kryzius pakeisti vetrungemis, kurios puikiai atitiko tarybinio zmogaus reikmes - “zinoti is kur vejas pucia ir speti atitinkamai prisitaikyti prie jo krypties”. Na ir Danielius Dalba (Jobas) - komplikuotas, neeiliniu smegenu ispuikes rasytojas, neberandantis dvasines ramybes isvyksta i “sanatorija” dvasinio peno. Sioje istorijoje ypac kritikos nepagaileta Donelaicio tautiniam epui “Metams” - man patiko sio kurinio naudos analize privalomoje literaturoje, kaip bukinimo irankis: “Sita murmele atbukusiam girnu arkliui, besisukanciam keturiu metu laiku ratu? Sito susikto juodaskvernio batviniu Homero Iliada zemes ukio vergams? Sita Odiseja darzovems, puvancioms nesibaigianciam sezoniniam cikle? Su savo nuostabia, tiesiog herojiska paradigma “tarnauk savo ponui, siukstu nebandyk nieko naujo, neik i miesta, nesikeisk”? Su mantra hegzametru, “esi menkas”, “esam griesni siratos, biedni nabageliai”, nieko daugiau? Ir su receptu visiems gyvenimo atvejams: “kantriai palukekim”? Su savo puikiuoju epilogu, su savo motto, savo finaline istarme “Vargsim”?! Koks tautos epas, toks ir jos gyvenimas; dievazi, ta suknista donelaitiska “Vargsim” reiktu pradeti spausdinti ant visu litu banknotu, kaip “In God We Trust” ant doleriu!”
Taigi viskas kas buvo vakar yra aktualu siandien, o musu kasdieniskumas - tai tik apgaule.
Abejingu neliks. Necenzurinio teksto daug, bet labai vietoje ir laiku:)
“- Kuriuos lietuviu autorius labiausiai vertinate? - Mirusius. Nors ne visus. Donelaicio nusikaltimo lietuviu literaturai neatperka net jo mirtis. - Hm, o ka galetumete pasakyti apie gyvuosius? Kaip manote, kuo jusu kuryba isskirtine, palyginti su ju? - Tuo, kad kuriant mano pirstas - ant pulso, o ju - giliai giliai siknoje.” Danielius Dalba.
Svarsčiau tarp 3 ir 4 ir visgi ko gero labiau linxtu link vidurio - 3. Vis dar sėkmingai gyvenime laviruoju neskaitęs Silva Rerum, taip sau įrodinėdamas kiek esu nepaveikus visokių trendų, liaupsių ir kito. Šiaip gal ne visai tiesa, bet truputį tai tikrai. Todėl ir šitos ėmiausi lyg įžangos į tolesnį skaitymą. Nu ir nelabai paėjo man. - Juodieji Franko perlai 3/5. Praktiškai nelabai beatsimenu pabaigęs knygą kas ir apie ką ten. Keliose vietose pagalvojau sau, kad "o, čia Vilnius, Sabaliauskaitė", nes taip lyg ir buvo privalu galvoti, bet šiaip nieko negalvojau. Gal todėl nieko ir neatsimenu. - Mirtis Vilniuje 4/5. Kažkur į apsakymo galą pasakiau sau "aa, čia apie šitai" ir truputį nudžiugau, nes šiaip buvo prėska. - Filomena važiuoja į Londoną 3/5. Vidurys knygos yra kažkoks kaip valstybinis filologų konkursas. nei šmaikštu, nei įdomu, bet dar užsuktas kox tvistas gale, kur viduj kažkas persiverčia. Be tvisto būtų dar ok, bet dabar tie užsukimai, dieve dieve.. - Olibanumas 4/5. Kažkaip kurį laiką skaičiau ir visai buvo įdomu, savotiškai pagautas net apsvaigimo debesis ir sunkumas, bet visumoj toks vidutinis rašinėlis. Ir apskritai čia supratau, kad truputį kliūva tox "aristokratiškas rašymas apie šiukšles ir tamsą" ar kaip tai įvardinti, nežinau. Nepaveiku. - Žeismastis 3/5. Visai buvo gera skaityti tą žmogaus pyktį ir pavydą, ir apskritai susipriešinimą. Galvojau labai gerai viskas vystosi iki paskutinių puslapių ir ten kažkokių užsukimų ir tvistų. BAM dvylikta klasė. - Vilnerio sugrįžimas 5/5. Vienas geriausių apsakymų knygoj. Gal dėl to, kad be ypatingo siužeto ir įsipareigojimų. Toks tiesiog gražus vaizdų ir minčių plaukimas. - Vilniaus vėtrungės 4/5. Nu vėl ten kas tokio gale nutiko. Apsakymas kaip apsakymas, savotiškos istorinės / kgbinės peripetijos, po truputį rutuliojasi, kol išsirutulioja į kažkokį mutantą. Kodėl? - Danielius Dalba 5/5. Pilnai gal ir netempia iki 5, bet vienas geresnių rinkinio apsakymų. Pagaulus. žaismingas ir įdomus. Ačiū.
This entire review has been hidden because of spoilers.
This book contains an anthology series of 8 different stories set in different times, though all of them revolve around the city of Vilnius.
Franco's Black Pearls - a story of a few girls that together go to girl's school during 2nd World War. One of them is a Montenegrin Zorika who falls in love with General Franco's nephew Ramon Novarro.
A Death in Vilnius - an allegorical story of Marie Trintignant and Bertrand Cantat's tragic visit to Vilnius back in 2003.
Filomena Goes to London - a world through the eyes of the parent of the first generation emigrant of Lithuania (right after the country joined the EU).
Olibanum - a story of an impromptu swinger party somwhere in Morocco.
Offend-o-scale - a story tells us that you should never make assumptions about the person without doing proper research (e.g. talking to that person directly). It shows us Ramutė who is working in a luxurious hotel as a maid and one day sees her slutty classmate there with a rich older guy.
The Return of Wilner - A story tells us that people are idealists when hoping everything is the same as in "good old times" in a place that they haven't visited for many decades. A wealthy Litvak, 85, comes back to his homeland of Lithuania after more than half a century and sees that a lot of things have changed there.
The Weather Wanes of Vilnius - a dying man has broken many people's lives and now he is being taken care of by a descendent of one of those people. Just who is that person? A dying man remembers his "good old days" when he was ready to do anything for Vilnius to become a model city of the Soviet Union.
Danielius Dalba tells us a story of a very successful writer who has achieved everything in life and thus is now looking for inspiration for his new book. And he finds that in a very phantasmagoric place... An author of this book, Kristina Sabaliauskaitė, managed to successfully incorporate herself in this story too, by making the protagonist, Danielius Dalba, call her an old woman (boba).
Keista knyga. Ir banali, ir netikėta, ir erzinanti, ir kabinanti vienu metu. Gal ne super super literatūrinis šedevras, bet atostogoms gerai ėjo. Atmosfera vietom priminė kažką iš šiuolaikinių klasikų. Gal Saramago..?
Labiausiai is visos knygos istrigusi citata is istorijos apie zyda Vilniuje:
Taip, labai svarbu zmogui tureti svajoniu, bet kartais geriau, kai jos lieka svajonemis ir neissipildo. Kartais daug baisiau, kai jos pradeda pildytis. Kartais svajones issipildymas tera katastrofa. ...zmogui tureti svajone yra neikainojamas dalykas. Visai nebutina, kad ji issipildytu. Niekas kitas, tik ta svajone be jokios logikos laike ji pririsusi prie gyvenimo.
Pasakojimų rinkinių, kaip ir poezijos skaityti niekada per daug nemokėjau. Neleidžia prisirišti, vos prisirišus, baigiasi, veikėjai nespėja išsiplėtoti ir pan. Nepaisant to, K. Sabaliauskaitę, kaip pvz. G. G. Marquez'ą arba O. Wilde'ą skaityti reikia vien jau dėl jų nenusakomo daugiasluoksniškumo, sakinių architektūros, intertekstualumo, kažkokio moteriško, bet vyriško atšiaurumo, didybės, išmonės, subtilaus humoro jausmo ir žinių, kurios, man nesuvokiama, kaip telpa viename asmenyje.
Visos istorijos vienaip ar kitaip yra apie Vilnių. Praeityje arba dabartyje. Esant jame arba toli nuo jo. Jo ilgimąsi arba nekenčiama. Jis pateikiamas taip intymiai, kaip tik mama gali kalbėti apie savo vaiką - su didele meile, bet ir nuovargiu, paslaptimis, kurios žinomos tik mamoms. Ne veltui po K. Sabaliauskaitės knygų po Vilnių imi vaikščioti kitaip - pagarbiau, baugščiau, įdėmiau.
Kita vertus, man susidarė įspūdis, kad rinkinio vinis ir, tiesą pasakius, vienintelis tikrai sabaliauskaitiškas kūrinys ir tėra Danielius Dalba. Visi kiti tarytum rašyti užpildymui. Kaip kad dainų muzikantai prirašo nei šiokių nei kitokių, kad trys hitai albume nesijaustų vieniši. Juose man pasirodė daug banalių siužetų, neišvystytų veikėjų portretų, skubotų, keistų vingių pabaigose, apsimestinos žargoniškos kalbos. Don’t get me wrong - Sabaliauskaitės ir pirkinių sąrašą skaityčiau godžiai ir jis vis tiek gražesnis būtų už daugumą dabar rašomų darbų, tačiau priešais Dalbą kiti pasakojimai tiesiog nuvyto.
Danielius, kita vertus, vietomis man priminė Bulgakovą, vietomis (kaip man jau įprasta ją skaitant) - Marquezą, dar kitur - Lewis Carroll. Tiesiog tikroji Sabaliauskaitė: neišpasakytai gili, nors gana tiesmukiška, magiška, bet labai arti žemės. Kaip 50 puslapių gali slėpti tiek daug pločio, gylio, erudicijos, tokių sunkių, varvančių sluoksnių... Idontknow.