What do you think?
Rate this book
Žmogus prie lyjančio lango
„Žmogus prie lyjančio lango“ – Jono Meko trumposios prozos rinkinys.
Knygoje publikuojami 1946–1956 m. Vokietijoje ir Amerikoje rašyti tekstai. Kiekviena Meko „novelė yra akimirka. Akimirka, kurioj susikaupia didžiausia laiko suma.“
Knygoje publikuojami 1946–1956 m. Vokietijoje ir Amerikoje rašyti tekstai. Kiekviena Meko „novelė yra akimirka. Akimirka, kurioj susikaupia didžiausia laiko suma.“
- GenresPoetry
96 pages, Paperback
First published January 1, 2010
4 people are currently reading
174 people want to read
About the author
Jonas Mekas
113 books192 followersJonas Mekas is a Lithuanian-American filmmaker, poet and artist who has often been called "the godfather of American avant-garde cinema." His work has been exhibited in museums and festivals world-wide.
In 1944, Mekas left Lithuania because of war. En route, his train was stopped in Germany and he and his brother, Adolfas Mekas (1925–2011), were imprisoned in a labor camp in Elmshorn, a suburb of Hamburg, for eight months. The brothers escaped and were detained near the Danish border where they hid on a farm for two months until the end of the war. After the war, Mekas lived in displaced person camps in Wiesbaden and Kassel. From 1946 to 1948, he studied philosophy at the University of Mainz and at the end of 1949, he emigrated with his brother to the U.S., settling in Williamsburg, Brooklyn, New York. Two weeks after his arrival, he borrowed the money to buy his first Bolex 16mm camera and began to record moments of his life. He discovered avant-garde film at venues such as Amos Vogel’s pioneering Cinema 16, and he began curating avant-garde film screenings at Gallery East on Avenue A and Houston Street, and a Film Forum series at Carl Fisher Auditorium on 57th Street.
In 1954, together with his brother Adolfas Mekas, he founded Film Culture, and in 1958, began writing his “Movie Journal” column for The Village Voice. In 1962, he co-founded Film-Makers' Cooperative and the Filmmakers' Cinematheque in 1964, which eventually grew into Anthology Film Archives, one of the world’s largest and most important repositories of avant-garde film. He was part of the New American Cinema, with, in particular, fellow film-maker Lionel Rogosin. He was a close collaborator with artists such as Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon, Salvador Dalí, and fellow Lithuanian George Maciunas.
In 1964, Mekas was arrested on obscenity charges for showing Flaming Creatures (1963) and Jean Genet’s Un Chant d’Amour (1950). He launched a campaign against the censorship board, and for the next few years continued to exhibit films at the Film-makers’ Cinemathèque, the Jewish Museum, and the Gallery of Modern Art. From 1964 to 1967, he organized the New American Cinema Expositions, which toured Europe and South America and in 1966 joined 80 Wooster Fluxhouse Coop.
In 1970, Anthology Film Archives opened on 425 Lafayette Street as a film museum, screening space, and a library, with Mekas as its director. Mekas, along with Stan Brakhage, Ken Kelman, Peter Kubelka, James Broughton, and P. Adams Sitney, began the ambitious Essential Cinema project at Anthology Film Archives to establish a canon of important cinematic works.
As a film-maker, Mekas' own output ranges from his early narrative film (Guns of the Trees, 1961) to “diary films” such as Walden (1969); Lost, Lost, Lost (1975); Reminiscences of a Journey to Lithuania (1972), Zefiro Torna (1992), and As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty, which have been screened extensively at festivals and museums around the world.
Mekas expanded the scope of his practice with his later works of multi-monitor installations, sound immersion pieces and "frozen-film" prints. Together they offer a new experience of his classic films and a novel presentation of his more recent video work. His work has been exhibited at the 51st Venice Biennial, PS1 Contemporary Art Center, the Ludwig Museum, the Serpentine Gallery, and the Jonas Mekas Visual Arts Center.
In the year 2007, Mekas released one film every day on his website, a project he entitled "The 365 Day Project."[2] Since the 1970s, he has taught film courses at the New School for Social Research, MIT, Cooper Union, and New York University.
Mekas is also a well-known Lithuanian language poet and has published his poems and prose in Lithuanian, French, German, and English. He has published many of his journals and diaries including "I Had Nowhere to Go: Diaries, 1944–1954," and "Letters from Nowhere,
In 1944, Mekas left Lithuania because of war. En route, his train was stopped in Germany and he and his brother, Adolfas Mekas (1925–2011), were imprisoned in a labor camp in Elmshorn, a suburb of Hamburg, for eight months. The brothers escaped and were detained near the Danish border where they hid on a farm for two months until the end of the war. After the war, Mekas lived in displaced person camps in Wiesbaden and Kassel. From 1946 to 1948, he studied philosophy at the University of Mainz and at the end of 1949, he emigrated with his brother to the U.S., settling in Williamsburg, Brooklyn, New York. Two weeks after his arrival, he borrowed the money to buy his first Bolex 16mm camera and began to record moments of his life. He discovered avant-garde film at venues such as Amos Vogel’s pioneering Cinema 16, and he began curating avant-garde film screenings at Gallery East on Avenue A and Houston Street, and a Film Forum series at Carl Fisher Auditorium on 57th Street.
In 1954, together with his brother Adolfas Mekas, he founded Film Culture, and in 1958, began writing his “Movie Journal” column for The Village Voice. In 1962, he co-founded Film-Makers' Cooperative and the Filmmakers' Cinematheque in 1964, which eventually grew into Anthology Film Archives, one of the world’s largest and most important repositories of avant-garde film. He was part of the New American Cinema, with, in particular, fellow film-maker Lionel Rogosin. He was a close collaborator with artists such as Andy Warhol, Nico, Allen Ginsberg, Yoko Ono, John Lennon, Salvador Dalí, and fellow Lithuanian George Maciunas.
In 1964, Mekas was arrested on obscenity charges for showing Flaming Creatures (1963) and Jean Genet’s Un Chant d’Amour (1950). He launched a campaign against the censorship board, and for the next few years continued to exhibit films at the Film-makers’ Cinemathèque, the Jewish Museum, and the Gallery of Modern Art. From 1964 to 1967, he organized the New American Cinema Expositions, which toured Europe and South America and in 1966 joined 80 Wooster Fluxhouse Coop.
In 1970, Anthology Film Archives opened on 425 Lafayette Street as a film museum, screening space, and a library, with Mekas as its director. Mekas, along with Stan Brakhage, Ken Kelman, Peter Kubelka, James Broughton, and P. Adams Sitney, began the ambitious Essential Cinema project at Anthology Film Archives to establish a canon of important cinematic works.
As a film-maker, Mekas' own output ranges from his early narrative film (Guns of the Trees, 1961) to “diary films” such as Walden (1969); Lost, Lost, Lost (1975); Reminiscences of a Journey to Lithuania (1972), Zefiro Torna (1992), and As I Was Moving Ahead Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty, which have been screened extensively at festivals and museums around the world.
Mekas expanded the scope of his practice with his later works of multi-monitor installations, sound immersion pieces and "frozen-film" prints. Together they offer a new experience of his classic films and a novel presentation of his more recent video work. His work has been exhibited at the 51st Venice Biennial, PS1 Contemporary Art Center, the Ludwig Museum, the Serpentine Gallery, and the Jonas Mekas Visual Arts Center.
In the year 2007, Mekas released one film every day on his website, a project he entitled "The 365 Day Project."[2] Since the 1970s, he has taught film courses at the New School for Social Research, MIT, Cooper Union, and New York University.
Mekas is also a well-known Lithuanian language poet and has published his poems and prose in Lithuanian, French, German, and English. He has published many of his journals and diaries including "I Had Nowhere to Go: Diaries, 1944–1954," and "Letters from Nowhere,
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 14 of 14 reviews
May 26, 2020
“Ne viskas turi pagrindą. Yra dalykų, besiblaškančių tarp pradžios ir pabaigos, kaip beprotis savo mąstymuose. (...)
Ne viskas turi esmę. Yra akių be dugno, yra širdžių išsekusių, kaip sausmedis, ištroškusių.”
Ne viskas turi esmę. Yra akių be dugno, yra širdžių išsekusių, kaip sausmedis, ištroškusių.”
April 13, 2021
Lengva suprasti tekstus, kai žinau visą kontekstą. Kitaip gal ir būtų problemų, nes rašoma taupant žodžius, neišsiplečiant, bet iš vidaus. Tai tikrai nebuvo prisiverstinis rašymas, veikiau terapija, kai jaunystės dienomis teko daug ką išgyventi, o buvai atskirtas nuo šeimos ir draugų. Sulig gyvenimo metais vis keitėsi ir pasakojimų vietos, nes autorius braidė po visą margą pasaulį. Daug jausmų ir melancholijos, vienišumo, mąstymo, kurią santvarką galima palaikyti, kai tenka visomis nusivilti.
November 20, 2022
Nors šio trumpų prozos kūrinių rinkinio pavadinimas nurodo į vėsią rudenišką melancholiją ir nemaža tekstų dalis apmąsto santykį su aplinka, susvetimėjimą su ja ir pačiu savimi, iškyla vienatvės, nerimo ir beprotystės temos bei egzaltuoti, vietomis kažkuo man ir Pessoa primenantys apmąstymai, tačiau kinematografiškai aštriu stebėtojo žvilgsniu perteikiamose akimirkų impresijose taip pat gausu šilimos (kaip pasakytų pats Mekas) ir netgi tvankos. Nors mano sąmonėje (ypač dėl savo sąsajų su amerikietišku meno elitu ir didžiulės įtakos kino menui, fluxus judėjimui ir ne tik) Mekas pirmiausia iškyla kaip pasaulio pilietis, tačiau didelę jo savasties dalį sudaro ir prisirišimas prie gimtojo krašto ir tai taip gražiai atsiskleidžia besinešiojamuose ilgesinguose prisiminimuose apie lietuvišką kaimą, šieno ir žemės kvapą ir pan., kad tas juslinis perteikimas sėkmingai nukėlė ir mane pačią į vaikystės vasaras pas močiutę. Ir nors ir minėjau tekstuose sutinkamą melancholiją, ilgesį ir vienatvę, ne ką mažiau čia galima rasti mėgavimosi gyvenimo džiaugsmu ir atsidavimo esamoms būsenoms, ir turbūt ne tiek tylaus susitaikymo, kiek aktyvaus pasirinkimo sąmoningai tą priimti ir protu, ir pojūčiais. Kai kurie tekstai daugiau tik atskleidžia akimirkos įspūdį ir vidinius išgyvenimus, kai kurie labiau primena įprastesnius pasakojimus su siužetine linija. Vertingas rinkinys susipažinimui su Meko proza, 4/5.
January 16, 2019
,,Jo balsas toks aiškus:
- Atleiskite jiems, nes jie nežino, ką daro..."
•••
,,Ir kai kartais, vidurnaktį, viskas nutyla, visi garsai staiga numiršta - tada jis prabunda ir išplėtęs akis žiūri, klausos naktin: tyla yra nepakeliama, ji taip garsiai šaukia, kraupi tyla."
- Atleiskite jiems, nes jie nežino, ką daro..."
•••
,,Ir kai kartais, vidurnaktį, viskas nutyla, visi garsai staiga numiršta - tada jis prabunda ir išplėtęs akis žiūri, klausos naktin: tyla yra nepakeliama, ji taip garsiai šaukia, kraupi tyla."
February 13, 2013
Trumpos prozos rinkinys, kuriame kiekviena novelė tėra akimirka, tačiau talpina savyje begalę laiko, stebėjimo, pasakojimo, vienatvės, žmogaus, pasaulio ir susitaikymo. Labiausiai įstrigusi citata - „kai eini, kad ir parku, nesi vienas, niekados vienas“.
August 13, 2016
"kai eini, kad ir parku, nesi vienas, niekados vienas"
May 18, 2019
Imk mane i zmonas
August 17, 2017
„Kur yra didžiausia gyvenimo minutė? Yra minučių, kurios palieka viduj ir dirba kaip šilkaverpis, visą laiką, tau net nežinant - verpia tave, ir nežinai į ką tave suverps.“
Meką visuomet laikiau žmogumi, kuris taip nuoširdžiai rašo vien save ir iš savęs. Ši knyga tokius mano pagalvojimus tik patvirtino. Trumpi tekstai - grynas akimirkos fiksavimas, bet turbūt reikia juos perskaičius leisti sau dieną ar dvi pergalvoti ir permąstyti tuos sakinius. Ar tiesiog laukti, kol knyga pati tave permąstys. Verta.
„Tada jis užmerkė akis ir numirė - numirė su dangaus ir žemės paslaptimi akyse, nes jam rodės, kad niekados nebus gražesnės akimirkos numirti.“
„Visa, ką davei, trokštu išgyventi, kiekvieną daiktą ir pojūtį - visą save ir pasaulį - kol ateis mirtis, kol ateis kita.“
„mano namai yra visas pasaulis,
visa naktis yra mano guolis“
Meką visuomet laikiau žmogumi, kuris taip nuoširdžiai rašo vien save ir iš savęs. Ši knyga tokius mano pagalvojimus tik patvirtino. Trumpi tekstai - grynas akimirkos fiksavimas, bet turbūt reikia juos perskaičius leisti sau dieną ar dvi pergalvoti ir permąstyti tuos sakinius. Ar tiesiog laukti, kol knyga pati tave permąstys. Verta.
„Tada jis užmerkė akis ir numirė - numirė su dangaus ir žemės paslaptimi akyse, nes jam rodės, kad niekados nebus gražesnės akimirkos numirti.“
„Visa, ką davei, trokštu išgyventi, kiekvieną daiktą ir pojūtį - visą save ir pasaulį - kol ateis mirtis, kol ateis kita.“
„mano namai yra visas pasaulis,
visa naktis yra mano guolis“
January 25, 2019
Tobula knyga lengvai melancholijos nuotaikai.
July 6, 2020
“Ne viskas turi pagrindą. Yra dalykų, besiblaškančių tarp pradžios ir pabaigos. Kaip beprotis savo mąstymuose. Ne viskas turi tikslą. Yra gyvenimas kaip lelijos. Mes sakom: bitės gėles apdulkina. Tačiau jos žaidžia. Ne viskas turi esmę. Yra akių be dugno, yra širdžių išsekusių, kaip sausmedis, ištroškusių. Tikrovė? - miražas dykumoj kartais tikresnis, negu mes patys. Išguitojo sapnai yra arčiau, negu jo guolis. Ir nieko nėra pastovaus - kaip mūsų širdys - ir viskas, kas tariam stovi ant tvirto pagrindo, yra tiek tikra, kiek mėnulis šuliny. Ir viskas plaukia, ir siūnuoja visatoje, kaip japonų nameliai. Toks yra mano sielos pasaulis - ir jis nėra jūsų.”
July 5, 2019
Pokario metais rašytų esė rinkinys. Dalis parašyta bibliniu stiliumi. Daugelyje tekstų tiesiogiai ar tarp eilučių galima išskaityti asmenines patirtis - praeityje likęs Lietuvos kaimas, "tarpinė stotelė" dirbant ir studijuojant Vokietijoje, "dipukas", atvykęs į Niujorką. Talpios ir tirštos esė.
September 10, 2021
“Jeigu jau su žmogum, tai tikrai su žmogum laiką praleisti, pasidalinti. O jei jau vienam - tai vienam. Ne taip jau vienam - kai eini, kad ir parku, nesi vienas, niekados vienas, - galvojo žmogus”.
visai nieko, bet ir nieko ypatingo
visai nieko, bet ir nieko ypatingo
June 12, 2022
Ne geriausia Meko kolekcija, bet vis tiek liuks.
Displaying 1 - 14 of 14 reviews