New York 1965 first English translation edition. Many Land Books. Translated from LIthuanian by Albinas Baranauskas. Hardcover octavo. 247p. "The most delightful and most biting satires upon virtually every madness thathas plagued the modern world" (dj) Novel about a Nazi who falls in love with a Jewess. G plus in Fairly Good dj.
Ignas Šeinius (tikr. Ignas Jurkūnas, po 1943 m. šved. Ignas Scheynius, 1889 m. balandžio 3 d. Šeiniūnuose, Širvintų valsčius – 1959 m. sausio 15 d. Stokholme, Švedija) – lietuvių ir švedų rašytojas, Lietuvos diplomatas, spaudos darbuotojas.
Romano pagrindinė žinutė yra drąsi ir gerai suprantama atsižvelgiant į laikotarpį, kada kūrinys buvo parašytas/redaguotas. Pradžia yra daug žadanti, tačiau labai greitai politinė antifašistinė satyra pavirsta į banalią melodramą, vainikuojama neįtikinančia pabaiga.
Šis romanas parodo vieną iš dalykų, kas blogai su mūsų mokykliniu kanonu ir privaloma literatūra. Pasirodo, mes turime 1934 metais lietuvio parašytą puikų kūrinį, kuriame yra ir fantastinis elementas (atsijauninimas – tas, apie kurį svajoja ir pu, ir xi), ir žvilgsnis į tuometinį pasaulį (nacizmas, rasizmas, antisemitizmas), ir meilės kančios, ne prastesnės už to pačio autoriaus „Kuprelį“, kuris paprastai ir siūlomas mokiniams. Kodėl taip susiklostė? Nežinau. Inercija?
Deja, ir 2019 metų leidimas yra neperredaguotas pritaikant šiuolaikinei kalbai. Viena vertus, tai – smagu (insimylėti, insijausti, sutarė prie bonkos), kita vertus, šiuolaikinį skaitytoją tai truputį kankina. Bet kūrinys tikrai vertas perskaitymo, tiesa, meilės linija antroje dalyje neproporcingai didelė, tad nusiteikite. Bet labiausiai pritrenkia net ne taiklios Šeiniaus įžvalgos, kas nutiks su Hitlerio Vokietija, o tavo paties supratimas, kaip tragiškai prasitęstų romano veikėjų istorijos.
Skaičiau ir vis galvojau, o kad aš ją būčiau nusivežus pernai prie Gardos...Taigi Igno Šeiniaus herojus mynė tą pačią Malcesinę, Rivą, grožėjosi Monte Baldo, nuo kurio turėjau smagumo šokti žemyn, prisisegus prie parasparnio sparnų. Aš neabejoju, jog malonumo skaityti tikrai pridėjo tiesiog akyse šmėžavusi prisiminimų kino juosta, kuri sustiprino įspūdį, priartino prie teksto, įsupo į siužetą, lyg būčiau gal ir pati šiek tiek jame dalyvavus.
Šiaip nebūčiau pagalvojus, jog mokslinė fantastika man galėtų patikti, na bet taip patikėjau istorija, jog norėjosi googlinti, ar kartais Siegfried Immerselbe nebuvo tikrai egzistavęs žmogus. Tikrai likau maloniai nustebinta, turint omeny, kad mokslinė fantastika, parašyta lietuvio ir dar beveik prieš šimtmetį - negalėjo sufleruoti, kad rasiu kažką nusisekusio, o tuolab pataikančio į mano skonį. O radau nešlifuotą perlą, tokį gražų, vertingą ir tikrą: išskirtinį tiek savo stiliumi, tiek mintimi; unikalų kiek kitokia, nei turime šiandien, lietuvių kalba. O dar ta subtili ironija, ahh - klasiška!
Kažkaip galvoju - nesąžininga, kad apie šį kūrinį tiek mažai kalbama, ir tiek mažai jo matyti. Ir dar galvoju, kad kas jau kas, bet skaitantis lietuvis - turėtų būtinai nepraleisti šitos knygos, ką jau nepraleisti - lentynoje turėti: nes tai toks modernus, ir toks pasaulietiškas darbas, toks pasididžiavimą keliantis palikimas iš praeities. Tik dar ir dar kartą įsitikinu, koks kultūriškai auksinis laikas buvo tarpukaris, ir kiek išskirtinių, išsilavinusių, intelektualių, kūrybiškų ir talentingų, puikų skonį turinčių asmenybių skleidėsi tuo nepriklausomu Lietuvos laiku.
Sakau - skaitykit tik greičiau Siegfried Immerselbę ir nesidarykit sau gėdos, kad dar neskaitėt.
Šios knygos ir laukiau, ir tuo pačiu baiminausi. Nesu mėgėja fantastinio žanro, bet anotacija gundo įdomiu skaitiniu, vis bandau “susidraugauti” su šio tipo kūriniais, o ir autorius lietuvis! Žodžiu – rizikavau! Ar nusivyliau? NE!
Bet apie viską nuo pradžių. Ignas Šeinius – lietuvių ir švedų rašytojas. Daugžodžiauti apie jį nenoriu, nes knygos gale yra skyrelis pasakojantis būtent apie jį patį (kas man labai patiko! Tikrai džiaugiuosi tokiu leidyklos sprendimu, nes retai kada prie pačio kūrinio pridedama ir autoriaus biografija.)
“SIEGFRIED IMMERSELBE ATSIJAUNINA” Į akis iš kart krinta pavadinimo nesuderinamumas. Nors Immerselbe yra vartojamas, kaip pagrindinio herojaus pavardė, bet jei ją išverstume iš vokiečių kalbos, tai reikštų – visada tas pats (visada toks pat, kuris atsijaunina ir pasikeičia? 🙂 ). Tai man kaip raudona vėliava mojuojantis autoriaus sarkazmas ir, tarsi, pažadas, jog kūrinys bus labai intriguojantis.
Apie ką gi ši mokslinės fantastikos ir satyros sąjunga? Nors parašyta 1934m, bet taip taikliai ir tiksliai numatanti ateitį, ir tolesnį Hitlerio filosofijos puoselėjimą Vokietijoje, jog skaitai ir nesitiki, kad ši knyga parašyta ne po karo.
Naciolsocializmas… Jis išsėja vokiečių tautoje vienų prieš kitus mirtingą neapykantą, žmogaus kraujo praliejimą deda pirmon vieton prieš jo taupumą, pasaulin inneša baimės šmėklą, sustabdo žmonių ir tautų kūrybinę talką.
Siegfried Immerselbe – grynakraujis arijų palikuonis ir gerbiamas bei daug nusipelnęs Vokietijos pilietis, sulaukęs garbingos senatvės ryžtasi žengti netradiciniu keliu ir atsijauninti, tam kad galėtų dar ryžtingiau vesti Vokietiją į “išsivadavimą nuo užterštos rasės”, o gal net ir išvalyti visą pasaulį. Tik nutinka nenumatytas įvykis – atjaunėjęs jis ne tik nusimeta savo seną kūną, bet pasikeičia ir jo siela. Iš didžiai gerbiamo vokiečio, jis tampa savo nekenčiamiausio priešo palikuoniu. Kaip jam sekėsi tvarkytis ir pratintis prie naujojo savo kūno, statuso ir naujų minčių sužinosite perskaitę knygą 😉
Tiesa, pati pradžia ėjosi sudėtingai ir lėtai. Satyros žanras pasižymi hiperbolizmu ir jei jau ką “išpučia”, tai taip, jog mažai nepasirodys, tad pradžioje teko tiesiog “bristi” per nusenusio nacionalsocialisto minčių užkaborius su tikrai ne per dideliu užsidegimu. O autoriaus rašymo stilius – prikabinant žodžiams priešdėlį IN (pvz.: invyko, inžengus invertinti ir t.t.) visai nepalengvino užduoties, nes tokie nešabloniški žodžiai veikė kaip stabdis ir vertė vis iš naujo tuos “keistus” žodžius kartoti.
Vienu metu, net buvau sudvejojusi ar pavyks susidraugauti su kūriniu… bet priartėjus prie vietos, kai Siegfriedas atsijaunina visa istorija tarsi pati atjaunėja! Palieka ir įdomi, ir įtraukianti, ir tokia kurią skaitai su malonumu! Net dingtelėjo mintis, jog tai ir buvo autoriaus noras – sukurti du skirtingus pasaulius – senolio ir jauno žmogaus akimis. Kas jam puikiai pavyko. Tad knygą baigiau su malonumu!
Taip pat supratau, jog nors fantastika nėra mano arkliukas, bet mokslinė fantastika jau yra tas žanras, kurį mielai pakviesčiau į svečius 🙂 Kaip ir satyra, su kuria tikrai sunku susidurti. Tad po tiekos naujovių, galiu drąsiai teigti, jog nors knyga ir nėra iš lengviausių, bet tikrai verta dėmesio bei laiko.
Antras perskaitymas gal ne toks karštas, tačiau nuomonės nepakeičiu. Viena iš geriausių lietuvių knygų, drąsiai rekomenduotina, gražiai ir tvarkingai perleista. Jei dar skaityti neteko, tai prašom nedelsti.
Gera ir unikali, kaipo tokia, knyga, tačiau pabaiga neišbaigta: lyg ir kažko trūksta... Pabaigoje dar turėjo kas nors nutikti daugiau ir būti kokia nors konkliuzija, tačiaus atrodo lyg tai būtų palikta kitam tomui... kurio nėra ir niekada nebebus. Todėl tik 4/5.
1940 metais Šeinius gyvendamas Švedijoje jų kalba parašė kiek kitokią šios knygos versija pavadinimu tiesiog "Siegfried Immerselbe". I.Šeiniaus raštuose, išleistuose jau postsovietiniais metais, yra to varianto lietuviškas vertimas - gal būt ta versija išbaigtesnė (neskaičiau).
Skaityti šią knygą sudomino lietuviško fantastinio romano titulas. Bet, deja, fantastikos čia vos keli puslapiai (ir tai viskas jau išduota anotacijoje). O knyga yra seniesiems lietuvių rašytojams įprastos meilės kančios, ilgi aprašymai, dar papildyti netikroviškais charakterio persivertimais, ir ar minėjau meilės kančias?
Nežinau, ko tikėjausi, bet gavau tikrai neprastą kūrinį. Yra intriga, yra indomi tarpukario kalba, matosi, kad rašytojas buvo apsiskaitęs, yra minčių, aktualių ir šiandien, gal net ypač šiandien.
Tiesa, nemaža romano dalis paskirta ne tiek fantastiniams mokslo pasiekimams, kiek meilės jausmo aprašymui, taigi išeina du viename.
Įdomiai aprašytas reklamos procesas siekiant sužadinti susidomėjimą numatoma knyga. Tetrūko paminėti TikToką, kad būtų apie šiuos laikus!
Fikcinės citatos iš pagrindinio veikėjo knygos recenzijų pasaulio spaudoje iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nuobodžios, bet iš antro atskleidžia, kad požiūriai ir vertinimai mažai pasikeitė per tuos devyniasdešimt metų.
Gaila, bet akis badė korektūros klaidos. NuOCRinus tekstą pritrūko kruopštumo viską gerai sutvarkyti.
Dabar noriu perskaityti antrą, vėlesnę šio romano versiją. Rašo, kad gerokai skiriasi.
Ar lietuvių literatūroje turime tiek daug kokybiškų ironijos, satyros pavyzdžių, jog į mokyklines programas galėtume sau leisti įtraukti Šeiniaus „Kuprelį“, o Zigfrydo – ne?