3.5/5
Mėgstu distopijas, o ši dar ir skambėjo itin intriguojančiai – persikeliame į visuomenę, kurioje norima įteisinti empatijos testą ir pagal tai skirstyti žmones į pažymėtuosius ir nepažymėtus. Dabartiniais laikais, kai psichologijos sveikata, terapija ir panašūs dalykai tapo aktualesni ir prieinamesni nei bet kada anksčiau, toks scenarijus net neatrodo taip toli atitrūkęs nuo realybės. Tik, žinoma, čia prisideda ir visuomenės atskirtis, nepažymėtųjų nustūmimas į užribius ir pačių paprasčiausių teisių jiems suvaržymas. O tada ir kyla klausimai, ar tikrai taip paprastai galime apskelbti žmogų neempatišku, ar kai kurie nesugebėtų tokiais apsimesti ir ar tas bandymas visus diagnozuoti, svaidytis terapijoje išgirstais terminais (dažnai net juos taikant neteisingai) ir įstatyti į kažkokius konkrečius rėmus kartais netampa žalingas.
Taigi, idėją autorė turėjo, mano manymu, labai perspektyvią, bet prie jos išpildymo darbo man šiek tiek trūko. Atrodė, kad pristačiusi savo sukurtą pasaulį ir visus veikėjus, ji taip ir nenuvedė jų kažkur toliau, nei jie buvo iki tol – taip, vyko veiksmas ir tam tikri pokyčiai, bet pati kertinė knygos idėja rodos liko nepakitusi, nepadarytos jokios išvados, tarsi neišsigryninta, ką šia empatijos testo metafora norėta pasakyti. Veikėjai ilgainiui ima kartoti tas pačias savo mintis, o tai tokios pakankmai trumpos apimties knygoje pradeda erzinti. Trūko man kažkokio didesnio virsmo, kažkokios įdomesnės pabaigos ar veikėjų priimtų sprendimų, nes į antrą knygos pusę pradėjau nuobodžiauti. Dar buvo sunku priprasti prie autorės stiliaus, bet čia jau skonio reikalas ir neabejoju, kad daug kas priekaištų neturės. Apskritai tikėjausi šiek tiek daugiau, bet labai nusivylusi nesu – visada įdomu atrasti naujų, originalių idėjų, ir džiaugiuosi, kad autorė savąja pasidalino, tik manau, kad šen bei ten ją patvarkius ji būtų turėjusi kur kas stipresnį romaną.