What do you think?
Rate this book
Dina #1
Dina's Book
On the scale of Gone with the Wind and War and Peace, this grand, sweeping epic will enthrall readers just as Dina bewitches everyone she meets. Set in Norway in the mid-nineteenth century, Dina's Book presents an extraordinary heroine. Beautiful, eccentric, and tempestuous, Dina carries a terrible at the age of five she accidentally causes her mother's death. Blamed by her father and banished to a farm, she grows up untamed and untaught. Nobody leads the child through her grief, and the accident remains a gruesome riddle of death. Her guilt becomes her her unforgiving mother haunts her every day. After several years of exile, and at the insistence of the local pastor, her father takes Dina back. By now she has become like a wolf cub. Her father has remarried, to a younger woman whom she detests, and a strict discipline begins. A tutor is brought in; coarse language is replaced by polite conversation, climbing to the top of the trees by music. But the efforts have little effect. Private and closely guarded, Dina nonetheless is able to manipulate those around her, while her unconventional behavior and erotic power both enchant and ensnare. At sixteen Dina is married off to wealthy fifty-year-old landowner Jacob, a friend of her father who has fallen completely under her spell. Jacob dies under mysterious circumstances, and Dina becomes mute. When finally she emerges from her trauma, she runs Jacob's estate with an iron hand. But still Dina wrestles with her two unappeased Jacob and her mother. Until one day a mysterious stranger, the Russian wanderer Leo, enters her life and changes it forever.
527 pages, Paperback
First published January 1, 1989
149 people are currently reading
3010 people want to read
About the author
Herbjørg Wassmo
49 books296 followersHerbjørg Wassmo (born Vesterålen, December 6, 1942) is a Norwegian author. She worked as a teacher in northern Norway until her debut as an author. Her debut work was a collection of poems, "Vingeslag" ("Beating of Wings"). Her major breakthrough was her first novel, "Huset med den blinde glassveranda" ("The House with the Blind Glass Porch") in 1981.
Her best known book is Dinas bok (Dina's Book) from 1989. This novel was made into a film with the title "I Am Dina" in 2002, starring Maria Bonnevie and Gérard Depardieu.
Her best known book is Dinas bok (Dina's Book) from 1989. This novel was made into a film with the title "I Am Dina" in 2002, starring Maria Bonnevie and Gérard Depardieu.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 224 reviews
February 13, 2023
[Revised, pictures and shelves added 2/13/23]
Dina, living in a small coastal village in Norway, had a tough life. She accidentally killed her mother when she was five years old. Her father, blaming Dina, basically abandoned her to grow up wild, almost like a feral child. When the father remarries some years later, his new wife can’t stand this strange daughter and they marry her off to an old farmer. A few years later the farmer dies in another ‘accident.’
Dina is now a mature, strange woman, with her own child who runs wild as she did. She has no interest in domestic matters, drinks too much wine, goes horseback riding in men’s trousers and smokes cigars with the men in the drawing room. She has sex with the male farm hands and there are rumors of a lesbian relationship as well.
Now consider that the setting is rural Norway among isolated coastal fjord farming villages in the mid-1850s. Calling her behavior ‘scandalous’ in that era is putting it mildly.
Dina has a good head for math and music and she runs the village store in addition to being mistress of the farm. The farm, which she inherited from her husband, has workers living on it and is run somewhat like a plantation.
Eventually a mysterious Russian visitor arrives by boat (the coastal farming towns are connected by sea). He captures her heart. But nothing with Dina works out the way it is supposed to.
A great historical novel by a woman author, translated from Norwegian, with a lot of local color and intriguing twists of phrase. Some examples:
“The summer of 1844 arrived. It was filled with ants and light and had no meaning.”
“The story, told in a few simple words, filled the air. It settled like a film of dust on their faces.”
“Dina had closed her face. But her fingers were sly weasels in white winter coats.”
The author (b. 1942) has written about 20 novels but from what I can tell on GR only three have been translated into English, with Dina’s Book the most widely read. I also enjoyed and reviewed her book, The House With the Blind Glass Windows. Dina’s Book was made into a Scandinavian film, I am Dina, in 2002.
Top image – a painting Coastal Village (Norway) by Joan Jones on fineartamerica.com
The author from Wikipedia
Dina, living in a small coastal village in Norway, had a tough life. She accidentally killed her mother when she was five years old. Her father, blaming Dina, basically abandoned her to grow up wild, almost like a feral child. When the father remarries some years later, his new wife can’t stand this strange daughter and they marry her off to an old farmer. A few years later the farmer dies in another ‘accident.’
Dina is now a mature, strange woman, with her own child who runs wild as she did. She has no interest in domestic matters, drinks too much wine, goes horseback riding in men’s trousers and smokes cigars with the men in the drawing room. She has sex with the male farm hands and there are rumors of a lesbian relationship as well.
Now consider that the setting is rural Norway among isolated coastal fjord farming villages in the mid-1850s. Calling her behavior ‘scandalous’ in that era is putting it mildly.
Dina has a good head for math and music and she runs the village store in addition to being mistress of the farm. The farm, which she inherited from her husband, has workers living on it and is run somewhat like a plantation.
Eventually a mysterious Russian visitor arrives by boat (the coastal farming towns are connected by sea). He captures her heart. But nothing with Dina works out the way it is supposed to.
A great historical novel by a woman author, translated from Norwegian, with a lot of local color and intriguing twists of phrase. Some examples:
“The summer of 1844 arrived. It was filled with ants and light and had no meaning.”
“The story, told in a few simple words, filled the air. It settled like a film of dust on their faces.”
“Dina had closed her face. But her fingers were sly weasels in white winter coats.”
The author (b. 1942) has written about 20 novels but from what I can tell on GR only three have been translated into English, with Dina’s Book the most widely read. I also enjoyed and reviewed her book, The House With the Blind Glass Windows. Dina’s Book was made into a Scandinavian film, I am Dina, in 2002.
Top image – a painting Coastal Village (Norway) by Joan Jones on fineartamerica.com
The author from Wikipedia
January 3, 2021
4.5/5
Moteris, kuri yra veikiau laukinis žvėris nei žmogus. Moteris, kurią praeities klaida pavertė atstumtu vaiku ir nesuprastu suaugusiu. Moteris, nesivadovaujanti jokiomis socialinėmis normomis ar visuomenėje priimtinomis taisyklėmis. Giliai sužalota ir įskaudinta moteris. Ar auginta kaip tylus, tačiau pavojingas gyvūnas, ji sugeba mylėti? Ar jai lemta surasti ramybę tarp žmonių, o galbūt jos vieta buvo ir liks gamtoje ir vienatvėje? Kaip moteris, nepatyrusi tikros šilumos, gali ją suteikti savo pačios kūnui ir kraujui? O galbūt ji geba jausti tik tai, ką jaučia žvėrys – kai ką nepažaboto, nenugludinto ir dažnai pavojingo, ypač, jei nemoki jos prisijaukinti?
Daug kas Diną vadina gaivališka moterimi. Tačiau man ji pasirodė kur kas daugiau nei tai. Net nežinau, ar apsiverstų liežuvis ją vadinti stipria. Tai viena iš tų veikėjų, kokią literatūroje sutiksi retai. Apibrėžti ją keliais žodžiais atrodo neįmanoma ir neteisinga, nes tai numenkintų autorės talentą kurti tokį nepakartojamą personažą. Ir išvis, iškart tiesiog įdėti ją į kategoriją „moteris“ atrodo per paprasta. Nes ji kur kas daugiau nei tai ir tuo pat metu tarsi visai kitokio plauko būtybė. Ji tenkina savo aistras ir norus per daug negalvodama apie pasekmes ir už jas neatsiprašinėdama. Ji – suaugęs žmogus, tačiau dažnai mąstanti kaprizingai ir kvailai lyg vaikas. Ji – motina, tačiau net pati tiksliai neišsiaiškinusi, ką tas vaidmuo reiškia jai. O galbūt bijanti prisiliesti prie savo vaiko, kad nepaliktų jo tokio, kokią ją paliko tėvai? Galiausiai, ji nori meilės. Stiprios, viską naikinančios, vienintelės tokios per visą gyvenimą, todėl ir jos siekdama atiduoda visą save, nustumdama į šalį bet ką, kas pasipainioja po kojomis. Ir visgi buvo sunku ją mėgti. Ji pykdė, siaubingai erzino ir vedė iš kantrybės. Žaidė žaidimus, aukojo kitų gyvenimus ir dažnai buvo žiauri be rimtos priežasties. Bet tikiu, kad toks ir buvo H. Wassmo tikslas – sukurti ne išteisinamą veikėją, o tokią, kuri keltų daugiau klausimų nei atsakymų. Kuri nebūtų vien juoda balta, o veikiau visi kiti atspalviai tarp jų.
Nuostabi, literatūriška, prisotinta kalba ir jai nenusileidžiantis vertimas. Kai kam gal pasirodys per daug romantizuota, per daug besiremianti į gamtą, nostalgiją ar jausmus, bet man tai buvo tarsi veidrodis į Dinos vidinį pasaulį ir tuo pat metu puikus tos taip mylimos skandinaviškos atmosferos kūrimo įrankis. Daug nenugludinto gamtos ir įprastų dvaro darbų grožio, kartais atnešančio ir tragedijas. Daug jūros bangų ir muzikos, kurie tiek pagrindiniai veikėjai, tiek ir man čia buvo pabėgimas. Geismas, meilė, pyktis ir netektis aprašomi taip netikėtai, taip subtiliai ir pasitelkiant tokias neįprastas, tačiau puikiai veikiančias menines priemones, kaip nesu skaičiusi jokiame kitame kūrinyje. Todėl net nežymus ištęstumas antroje kūrinio pusėje ar kai kurie dramatiški sprendimai nenumenkino romano vertės ir privertė jį pamilti. Keista, magiška, tragiška ir nepamirštama kelionė, į kurią tikrai leisiuos dar kartą.
Moteris, kuri yra veikiau laukinis žvėris nei žmogus. Moteris, kurią praeities klaida pavertė atstumtu vaiku ir nesuprastu suaugusiu. Moteris, nesivadovaujanti jokiomis socialinėmis normomis ar visuomenėje priimtinomis taisyklėmis. Giliai sužalota ir įskaudinta moteris. Ar auginta kaip tylus, tačiau pavojingas gyvūnas, ji sugeba mylėti? Ar jai lemta surasti ramybę tarp žmonių, o galbūt jos vieta buvo ir liks gamtoje ir vienatvėje? Kaip moteris, nepatyrusi tikros šilumos, gali ją suteikti savo pačios kūnui ir kraujui? O galbūt ji geba jausti tik tai, ką jaučia žvėrys – kai ką nepažaboto, nenugludinto ir dažnai pavojingo, ypač, jei nemoki jos prisijaukinti?
Daug kas Diną vadina gaivališka moterimi. Tačiau man ji pasirodė kur kas daugiau nei tai. Net nežinau, ar apsiverstų liežuvis ją vadinti stipria. Tai viena iš tų veikėjų, kokią literatūroje sutiksi retai. Apibrėžti ją keliais žodžiais atrodo neįmanoma ir neteisinga, nes tai numenkintų autorės talentą kurti tokį nepakartojamą personažą. Ir išvis, iškart tiesiog įdėti ją į kategoriją „moteris“ atrodo per paprasta. Nes ji kur kas daugiau nei tai ir tuo pat metu tarsi visai kitokio plauko būtybė. Ji tenkina savo aistras ir norus per daug negalvodama apie pasekmes ir už jas neatsiprašinėdama. Ji – suaugęs žmogus, tačiau dažnai mąstanti kaprizingai ir kvailai lyg vaikas. Ji – motina, tačiau net pati tiksliai neišsiaiškinusi, ką tas vaidmuo reiškia jai. O galbūt bijanti prisiliesti prie savo vaiko, kad nepaliktų jo tokio, kokią ją paliko tėvai? Galiausiai, ji nori meilės. Stiprios, viską naikinančios, vienintelės tokios per visą gyvenimą, todėl ir jos siekdama atiduoda visą save, nustumdama į šalį bet ką, kas pasipainioja po kojomis. Ir visgi buvo sunku ją mėgti. Ji pykdė, siaubingai erzino ir vedė iš kantrybės. Žaidė žaidimus, aukojo kitų gyvenimus ir dažnai buvo žiauri be rimtos priežasties. Bet tikiu, kad toks ir buvo H. Wassmo tikslas – sukurti ne išteisinamą veikėją, o tokią, kuri keltų daugiau klausimų nei atsakymų. Kuri nebūtų vien juoda balta, o veikiau visi kiti atspalviai tarp jų.
Nuostabi, literatūriška, prisotinta kalba ir jai nenusileidžiantis vertimas. Kai kam gal pasirodys per daug romantizuota, per daug besiremianti į gamtą, nostalgiją ar jausmus, bet man tai buvo tarsi veidrodis į Dinos vidinį pasaulį ir tuo pat metu puikus tos taip mylimos skandinaviškos atmosferos kūrimo įrankis. Daug nenugludinto gamtos ir įprastų dvaro darbų grožio, kartais atnešančio ir tragedijas. Daug jūros bangų ir muzikos, kurie tiek pagrindiniai veikėjai, tiek ir man čia buvo pabėgimas. Geismas, meilė, pyktis ir netektis aprašomi taip netikėtai, taip subtiliai ir pasitelkiant tokias neįprastas, tačiau puikiai veikiančias menines priemones, kaip nesu skaičiusi jokiame kitame kūrinyje. Todėl net nežymus ištęstumas antroje kūrinio pusėje ar kai kurie dramatiški sprendimai nenumenkino romano vertės ir privertė jį pamilti. Keista, magiška, tragiška ir nepamirštama kelionė, į kurią tikrai leisiuos dar kartą.
August 12, 2021
Pamenu, kai prieš kokių 10 (jei ne daugiau) metų, mama man padavė skaityti Dinos knygą, aš negalėjau nuo jos atsiplėšti. Tvirtos, išskirtinės, unikalios moters siluetas naktį brendantis į ežerą man akyse išliko iki šių dienų - net jei siužeto, atrodė, visai nebepamenu. Iš tiesų, galėčiau sakyti, jog Wassmo, kartu su Remarque buvo tie mano jaunystės autoriai - kurie man parodė, kad literatūra nebūtinai turi būti saldi, jog svaigintų, kad literatūra nebūtinai turi būti arba banaliai romantiška arba nesuprantama ir nuobodi. Tai tie autoriai (nors panašumo juose maža, čia daugiau asmeninė patirtis ir santykiai) - kurie greičiausiai mane ganėtinai stipriai pastūmėjo į šitą nepailstamą skaitymo liūną, tai tie autoriai, kurie man parodė, kad galima rašyti kitaip, žodžiais ir sakiniais galima žaisti, kad pabaiga ne visuomet ilgai ir laimingai. Tai gal todėl, šitie sentimentai man net neleistų Dinos Knygos vertinti kitaip nei kad puikiai.
Tačiau sugrįžus prie istorijos ir teksto, po šitiek laiko, na ir, kas be ko, įgijus šiek tiek skaitymo stažo - iš tiesų tai labai norėjosi paimti tą knygą ir skaitant redaguoti. Na taip, kad jau man dabar patiktų iki negaliu. Kažkiek kitais kampais pasukti vieną kitą siužeto liniją, kai kur išbraukti bereikalingus mandrus sakinius, kažkur daugiau nutylėti, kad ta tamsuma knygoje būtų labai gražiai suderėjusi su gilesne mistika.
Tačiau, nors priekabių čia ir rasčiau, pati istorija traukia kaip magnetas. Dina - tokia erzinanti ir efektinga, jog vienu metu pamaniau - čia kažkokia norvegiška Scarlet Ohara! Nors jos dramatiškumas ir žmonių kankinimo būdas labiau šiaurietiškas, na charakterio braižas visai kitoks nei Džiordžijos plantatoriaus dukros Scarlet - bet aš manau, skaitytojui - kuriam patiko viena iš šių herojų, turėtų patikti ir antroji.
Dinos knyga yra visiškai tokia knyga, kurią pavadinčiau savo guilty pleasure - istorinis romanas, kuris greičiausiai yra ganėtinai toli nuo tikrosios istorijos, tačiau efektingai besinaudojantis istoriniais rekvizitais savo kvapą gniaužiančiam spektakliui. Iš tiesų, tai nekantrauju pradėti ir vėl atgaivinti prisiminimus neriant į antrąją sagos sceną, kur dėmesys atitenka Laimės (ir Dinos) sūnui.
O jei taip džiaugiesi, jog knyga turi tęsinį, tai ar gi gali kažkaip manyti, jog pasakojimas nepavykęs?
Tačiau sugrįžus prie istorijos ir teksto, po šitiek laiko, na ir, kas be ko, įgijus šiek tiek skaitymo stažo - iš tiesų tai labai norėjosi paimti tą knygą ir skaitant redaguoti. Na taip, kad jau man dabar patiktų iki negaliu. Kažkiek kitais kampais pasukti vieną kitą siužeto liniją, kai kur išbraukti bereikalingus mandrus sakinius, kažkur daugiau nutylėti, kad ta tamsuma knygoje būtų labai gražiai suderėjusi su gilesne mistika.
Tačiau, nors priekabių čia ir rasčiau, pati istorija traukia kaip magnetas. Dina - tokia erzinanti ir efektinga, jog vienu metu pamaniau - čia kažkokia norvegiška Scarlet Ohara! Nors jos dramatiškumas ir žmonių kankinimo būdas labiau šiaurietiškas, na charakterio braižas visai kitoks nei Džiordžijos plantatoriaus dukros Scarlet - bet aš manau, skaitytojui - kuriam patiko viena iš šių herojų, turėtų patikti ir antroji.
Dinos knyga yra visiškai tokia knyga, kurią pavadinčiau savo guilty pleasure - istorinis romanas, kuris greičiausiai yra ganėtinai toli nuo tikrosios istorijos, tačiau efektingai besinaudojantis istoriniais rekvizitais savo kvapą gniaužiančiam spektakliui. Iš tiesų, tai nekantrauju pradėti ir vėl atgaivinti prisiminimus neriant į antrąją sagos sceną, kur dėmesys atitenka Laimės (ir Dinos) sūnui.
O jei taip džiaugiesi, jog knyga turi tęsinį, tai ar gi gali kažkaip manyti, jog pasakojimas nepavykęs?
February 23, 2021
Viena iš tų knygų, kurią pradėjęs skaityti, greit negali apsispręsti, ar tai bus gera knyga. Juk keistá – ne visad bloga. Ši knyga – siurrealistinė, mistinė, bet tuo pačiu – realistinė; įdomus miksas.
Trylikos metų būdama Dina nežinojo, kas yra baimė ir pagarba, ir su padūkimu žmogaus, neturinčio ko prarasti, nejaučiančio ribų, aptalžė tėvą – jei nepakakdavo jėgos, atsigriebdavo žaibiška reakcija, nagais ir dantimis. Už kokias nuodėmes gimsta tokia duktė – ragana ir angelas (tokią ją – savo nelaimei – matė būsimas vyras)? Bet visko neįžvelgė: „Ji galėjo būti nešvanki kaip didžiausia Šv. Jono laikų šliundra ir ori kaip pranašas“. Gaivališkos aistros kupina. Bet – ir užsisklendusi būtybė, sugebanti pabūti nebyle. Su keistoka mąstysena ir pasaulėžiūra; valdoma instinktų ir prigimtinių (ne visad kitiems priimtinų) individualybių. Mėgstanti skaičius: „skaičiai yra amžini. Ne taip, kaip žodžiai. Žodžiai visą laiką meluoja. Ir tada, kai žmonės juos taria, ir tada, kai tyli... Bet skaičiai! Jie patikimi!“ Lengviau bendraujanti su gyvuliais nei su žmonėmis. Moteris, kurios nepaleidžia mirusieji. Ir tuo pat metu – muzikali. Grojanti violončele ir pianinu. Ne šiaip sau – Bethoveno sonatas. Ir tai vienoje moteryje? Taip, Autorė mane įtikino.
Romane ne tik Dina – daug kitų įdomių, vaizdingai piešiamų personažų ir žmonių santykių.
Puikus knygos stilius: „Motušė Karena buvo kaip gražus paukštelis keliauninkas, kuris kažkodėl pasiliko žiemoti. Nuo sielvarto ji pasidarė perregima, panaši į trapų stiklą“.
Skaitydami šią knygą, neblogai susipažinsite su Biblija – kiekviena skyrius (o jų knygoje nemažai – 51) pradedamas citata iš jos. Man įstrigo viena citata: „Kas pagrobia žmogų, – nesvarbu, ar būtų jį pardavęs, ar dar tebelaikytų, –bus nubaustas mirtimi“ (Iš 21, 16) – tokia didelė yra vertybė yra žmogaus laisvė pagal Bibliją.
Jeigu tokią knygą būtų parašęs vyras, galėtų būti apkaltintas seksizmu. Bet ją parašė norvegė-moteris.
P.S. Manau, kad šią knygą labiau nei kiti skaitytojai, susidomėję skaito skandinavai, nes gausybė autentikos, būdingos tik tiems kraštams, ima varginti.
Trylikos metų būdama Dina nežinojo, kas yra baimė ir pagarba, ir su padūkimu žmogaus, neturinčio ko prarasti, nejaučiančio ribų, aptalžė tėvą – jei nepakakdavo jėgos, atsigriebdavo žaibiška reakcija, nagais ir dantimis. Už kokias nuodėmes gimsta tokia duktė – ragana ir angelas (tokią ją – savo nelaimei – matė būsimas vyras)? Bet visko neįžvelgė: „Ji galėjo būti nešvanki kaip didžiausia Šv. Jono laikų šliundra ir ori kaip pranašas“. Gaivališkos aistros kupina. Bet – ir užsisklendusi būtybė, sugebanti pabūti nebyle. Su keistoka mąstysena ir pasaulėžiūra; valdoma instinktų ir prigimtinių (ne visad kitiems priimtinų) individualybių. Mėgstanti skaičius: „skaičiai yra amžini. Ne taip, kaip žodžiai. Žodžiai visą laiką meluoja. Ir tada, kai žmonės juos taria, ir tada, kai tyli... Bet skaičiai! Jie patikimi!“ Lengviau bendraujanti su gyvuliais nei su žmonėmis. Moteris, kurios nepaleidžia mirusieji. Ir tuo pat metu – muzikali. Grojanti violončele ir pianinu. Ne šiaip sau – Bethoveno sonatas. Ir tai vienoje moteryje? Taip, Autorė mane įtikino.
Romane ne tik Dina – daug kitų įdomių, vaizdingai piešiamų personažų ir žmonių santykių.
Puikus knygos stilius: „Motušė Karena buvo kaip gražus paukštelis keliauninkas, kuris kažkodėl pasiliko žiemoti. Nuo sielvarto ji pasidarė perregima, panaši į trapų stiklą“.
Skaitydami šią knygą, neblogai susipažinsite su Biblija – kiekviena skyrius (o jų knygoje nemažai – 51) pradedamas citata iš jos. Man įstrigo viena citata: „Kas pagrobia žmogų, – nesvarbu, ar būtų jį pardavęs, ar dar tebelaikytų, –bus nubaustas mirtimi“ (Iš 21, 16) – tokia didelė yra vertybė yra žmogaus laisvė pagal Bibliją.
Jeigu tokią knygą būtų parašęs vyras, galėtų būti apkaltintas seksizmu. Bet ją parašė norvegė-moteris.
P.S. Manau, kad šią knygą labiau nei kiti skaitytojai, susidomėję skaito skandinavai, nes gausybė autentikos, būdingos tik tiems kraštams, ima varginti.
March 28, 2021
HERBJORG WASSMO. DINOS KNYGA.
Kad ir kaip pradėčiau tekstą, jis bus nevertas to, kokio įspūdžio sukelta audra apsėmė patį. DINOS KNYGA - istorija, kurią norėčiau stebėti, bet ne išgyventi. Būti pasakotoju, bet ne veikėju.
Ji - Dina. Priminė ne vieną pakeleivį pačio gyvenime. Ji - į rėmus netelpantis maištautojas, kurios gyvenimas pakrypo netinkama linkme. Bet, vėlgi, ar tikrai ta kryptis yra netinkama? Gal iš pat pradžių toks buvo jos kelias, jai numatytas kelias. Dina - daugybę kartų sužeistas padaras, kurio randai gyja greitai, tačiau ne taip dailiai. Kaskart ji stipri, bet ir stiprybė turi savo kainą. Ji graži, todėl vieniša. Ji drąsi, nes baimė pasireiškia niekam nematant kitoje erdvėje. Ji - kitokia, todėl už tai yra baudžiama.
Kiekvieno mūsų gyvenime yra nutikęs įvykis (ar įvykiai), kuris galėjo turėti įtakos mūsų kūnui, protui bei tolimesnei asmenybės raidai. Turėjome fizinių randų, dvasinių griovių, psichologinių nesantaikų. Jai tai nutiko labai ankstyvoje jaunystė, kas galėjo pakreipti (manau, kad pakreipė) jos gyvenimo kryptį. Nuo pat tos akimirkos buvo žinoma, koks sapnas jai bus pats baisiausias.
Dina primina kitokią moterį - netelpančią į visuomenės rėmus ir nesilaikančią daugumos taisyklių. Realiame gyvenime pažįstu kelis žmones, panašius į Diną, kurie taipogi turi iššūkių būti visuomenės dalimi: jiems sunkiau rasti bendras temas pokalbiui, jie dažnai gali būti nesuprasti ir tylom išjuokti, jie nekviečiami, nesulaukia skambučių ar žinučių, jie abejoja draugų palaikymu, jie tvirti ant kojų, tačiau sistema nuolatos juos išbando. Dauguma yra sistema, o sistema griauna individualumą.
Patsai esu kempinė, kuri visada nori prisitaikyti prie tuomet esančios aplinkos. Dažnai jaučiu trauką prie “nestandartinių” žmonių - dėl to, kad jie kitokie; dėl to, kokie jie įdomūs; dėl to, kaip man jų gaila. Gailestis. Kuo Dina yra kampuotesnė, tuo didesnį gailestį jaučiu jai. Palaikymas ir gailestis viso kūrinio metu. Sakydavau, pati kalta, bet tuopat sakydavau, kad tave išgelbėsiu tave mėgdamas, mylėdamas ir priimdamas tokia, kokia esi. Net jeigu būčiau tas Tomas.
Meilė. Sudėtingas gėrimas, kurio Dina neragavo. Ar gali mylėti? O ar nori mylėti? Kas jai yra meilė ir kokia jai ta meilė yra? Vėlgi, kaip dažnai personažas atliepia mūsų realaus gyvenimo tiesas. Ji nebuvo išmokyta mylėti, nes niekad nemylėjo jos. Ji nebuvo šilta, nes šilumos nesulaukė pati. Ji nereiškė minčių, jausmų, svajingų žodžių, nes tokie jai pačiai nebuvo girdimi. Auginta statiškomis sąlygomis, toks ir galutinis rezultatas. Todėl jai sunku, nors pačiai nesimato. Visa tai tupi giliai giliai, retai naudojama ir, dažnu atveju, net neįvardijama tinkamu pavadinimu. Paties tėvas nebuvo mylėtas, todėl tėvas nemokėjo mylėti mūsų. Prieš mirtį močiutė įteikė žiedą ir pasakė, kad myli. Matyt, kad ir iš tėvo sulauksiu skambučio, kai jo pabaiga bus labai arti. Paties meilę užaugino ir puoselėjo mama, bet Diną, vis tik, šiek tiek suprantu.
Įspūdis, kad įkalinta ji buvo ne tik savo pačios galvoje, tačiau ir fizinėse koordinatėse. Saugu, stato, augina, savaip puoselėja, randa paguodą, tačiau vis smalsu - kur tas kitur. Drąsos netrūksta. Trūksta priežasties. Atsiradus priežasčiai, atsirado troškimas pakilti, nuplasnoti, palikti. Čia saugu, bet ten nauja, galimai šilčiau ir netikėta. Žinau, ką tai reiškia. Ir vis tik, kur jos vieta?
DINOS KNYGA yra trečioji Wassmo istorija, kurią perskaičiau. Galima jau atrasti konstantą, kuri yra būdinga galimai visai autorės kūrybai - pilni, sodrūs, tragiški, gyvasties kupini ir tikroviškume mirkyti pasakojimai. Kūryba be priekaištų, kurią skaityti yra malonumas.
Rekomenduoju. DINOS KNYGA gali būti artima kiekvienam. Apsidairykite aplinkui ir pamatysite, kad kiekviename šeimos nary, artimame, draugely, bičiuly ar pažįstamame atrasite Tomą, Nylsą, Diną, Andersą, motušę Kareną, Lensmaną. Ir niekur kitur į kitą literatūrinę erdvę šokti nereikia, kai priešais save turi tobulą veidrodį. Magiška, tiesa?
Likau nustebęs ir patenkintas perskaitęs savo istoriją DINOS KNYGOJE.
Kad ir kaip pradėčiau tekstą, jis bus nevertas to, kokio įspūdžio sukelta audra apsėmė patį. DINOS KNYGA - istorija, kurią norėčiau stebėti, bet ne išgyventi. Būti pasakotoju, bet ne veikėju.
Ji - Dina. Priminė ne vieną pakeleivį pačio gyvenime. Ji - į rėmus netelpantis maištautojas, kurios gyvenimas pakrypo netinkama linkme. Bet, vėlgi, ar tikrai ta kryptis yra netinkama? Gal iš pat pradžių toks buvo jos kelias, jai numatytas kelias. Dina - daugybę kartų sužeistas padaras, kurio randai gyja greitai, tačiau ne taip dailiai. Kaskart ji stipri, bet ir stiprybė turi savo kainą. Ji graži, todėl vieniša. Ji drąsi, nes baimė pasireiškia niekam nematant kitoje erdvėje. Ji - kitokia, todėl už tai yra baudžiama.
Kiekvieno mūsų gyvenime yra nutikęs įvykis (ar įvykiai), kuris galėjo turėti įtakos mūsų kūnui, protui bei tolimesnei asmenybės raidai. Turėjome fizinių randų, dvasinių griovių, psichologinių nesantaikų. Jai tai nutiko labai ankstyvoje jaunystė, kas galėjo pakreipti (manau, kad pakreipė) jos gyvenimo kryptį. Nuo pat tos akimirkos buvo žinoma, koks sapnas jai bus pats baisiausias.
Dina primina kitokią moterį - netelpančią į visuomenės rėmus ir nesilaikančią daugumos taisyklių. Realiame gyvenime pažįstu kelis žmones, panašius į Diną, kurie taipogi turi iššūkių būti visuomenės dalimi: jiems sunkiau rasti bendras temas pokalbiui, jie dažnai gali būti nesuprasti ir tylom išjuokti, jie nekviečiami, nesulaukia skambučių ar žinučių, jie abejoja draugų palaikymu, jie tvirti ant kojų, tačiau sistema nuolatos juos išbando. Dauguma yra sistema, o sistema griauna individualumą.
Patsai esu kempinė, kuri visada nori prisitaikyti prie tuomet esančios aplinkos. Dažnai jaučiu trauką prie “nestandartinių” žmonių - dėl to, kad jie kitokie; dėl to, kokie jie įdomūs; dėl to, kaip man jų gaila. Gailestis. Kuo Dina yra kampuotesnė, tuo didesnį gailestį jaučiu jai. Palaikymas ir gailestis viso kūrinio metu. Sakydavau, pati kalta, bet tuopat sakydavau, kad tave išgelbėsiu tave mėgdamas, mylėdamas ir priimdamas tokia, kokia esi. Net jeigu būčiau tas Tomas.
Meilė. Sudėtingas gėrimas, kurio Dina neragavo. Ar gali mylėti? O ar nori mylėti? Kas jai yra meilė ir kokia jai ta meilė yra? Vėlgi, kaip dažnai personažas atliepia mūsų realaus gyvenimo tiesas. Ji nebuvo išmokyta mylėti, nes niekad nemylėjo jos. Ji nebuvo šilta, nes šilumos nesulaukė pati. Ji nereiškė minčių, jausmų, svajingų žodžių, nes tokie jai pačiai nebuvo girdimi. Auginta statiškomis sąlygomis, toks ir galutinis rezultatas. Todėl jai sunku, nors pačiai nesimato. Visa tai tupi giliai giliai, retai naudojama ir, dažnu atveju, net neįvardijama tinkamu pavadinimu. Paties tėvas nebuvo mylėtas, todėl tėvas nemokėjo mylėti mūsų. Prieš mirtį močiutė įteikė žiedą ir pasakė, kad myli. Matyt, kad ir iš tėvo sulauksiu skambučio, kai jo pabaiga bus labai arti. Paties meilę užaugino ir puoselėjo mama, bet Diną, vis tik, šiek tiek suprantu.
Įspūdis, kad įkalinta ji buvo ne tik savo pačios galvoje, tačiau ir fizinėse koordinatėse. Saugu, stato, augina, savaip puoselėja, randa paguodą, tačiau vis smalsu - kur tas kitur. Drąsos netrūksta. Trūksta priežasties. Atsiradus priežasčiai, atsirado troškimas pakilti, nuplasnoti, palikti. Čia saugu, bet ten nauja, galimai šilčiau ir netikėta. Žinau, ką tai reiškia. Ir vis tik, kur jos vieta?
DINOS KNYGA yra trečioji Wassmo istorija, kurią perskaičiau. Galima jau atrasti konstantą, kuri yra būdinga galimai visai autorės kūrybai - pilni, sodrūs, tragiški, gyvasties kupini ir tikroviškume mirkyti pasakojimai. Kūryba be priekaištų, kurią skaityti yra malonumas.
Rekomenduoju. DINOS KNYGA gali būti artima kiekvienam. Apsidairykite aplinkui ir pamatysite, kad kiekviename šeimos nary, artimame, draugely, bičiuly ar pažįstamame atrasite Tomą, Nylsą, Diną, Andersą, motušę Kareną, Lensmaną. Ir niekur kitur į kitą literatūrinę erdvę šokti nereikia, kai priešais save turi tobulą veidrodį. Magiška, tiesa?
Likau nustebęs ir patenkintas perskaitęs savo istoriją DINOS KNYGOJE.
January 16, 2015
This is a dramatic story about Dina, who at the age of 5 inadvertently causes a vat of hot lye to engulf her mother, causing her excruciating death. Dina is then neglected by her father, a sheriff, who doesn’t know what to do with her, and spends her life haunted by her mother’s screams and ghostly presence. While Dina’s in her early teens, her father finds a tutor for her who’s a bit of a godsend, teaching her arithmetic and music. He also learns about the tragedy, and tells the girl her mother is better off, having gone to a better place, which in a way makes Dina feel it’s ok to mete out her own biblical justice for years to come. She’s able to do so by the power she acquires through marrying a rich merchant at age 15, whom she soon sends to his death.
There is an appeal in the strong female character - undaunted, unconventional, feminist, brave. She’s also not very easy to like. I had to ask myself several times if I was being unfair and if I’d give a man more leeway, but no: if anything, I’d probably hold all that ‘lording it around’ more against a man than a woman. And Dina has a good point in a lot of cases, but she is selfish and often unsympathetic.
The good points about this story are the characters, the plot and the Norwegian landscape. It’s a sensuous book full of hot meals, birch branches, rowan berries, snow, fires, the smell of stables, blood, sex, and the sea. It has some satisfying moments.
On the downside I wasn’t crazy about the style. A bit of short internal monologue is frequently interjected that invariably starts “I am Dina,” followed by what Dina could do or her experiences. It’s a little over the top, as if Dina were a goddess declaring herself. And the sex scenes were awkward, as sex scenes often are, sometimes dressed up in metaphors about “spears” and “fish” such. I was soon judging guys by the size of their penises.
This was a good wintertime read and engaging, but I didn’t think it was a great work of literature. If you are interested in potent female characters, Norway or the shipping trade, it’s worth a read.
There is an appeal in the strong female character - undaunted, unconventional, feminist, brave. She’s also not very easy to like. I had to ask myself several times if I was being unfair and if I’d give a man more leeway, but no: if anything, I’d probably hold all that ‘lording it around’ more against a man than a woman. And Dina has a good point in a lot of cases, but she is selfish and often unsympathetic.
The good points about this story are the characters, the plot and the Norwegian landscape. It’s a sensuous book full of hot meals, birch branches, rowan berries, snow, fires, the smell of stables, blood, sex, and the sea. It has some satisfying moments.
On the downside I wasn’t crazy about the style. A bit of short internal monologue is frequently interjected that invariably starts “I am Dina,” followed by what Dina could do or her experiences. It’s a little over the top, as if Dina were a goddess declaring herself. And the sex scenes were awkward, as sex scenes often are, sometimes dressed up in metaphors about “spears” and “fish” such. I was soon judging guys by the size of their penises.
This was a good wintertime read and engaging, but I didn’t think it was a great work of literature. If you are interested in potent female characters, Norway or the shipping trade, it’s worth a read.
January 23, 2021
Įtraukusi nuo pirmųjų puslapių, pažadinusi love-hate relatioship su pagrindine veikėja, leidusi pakeliauti po skandinaviškąjį XIX a. Loved it!
May 30, 2020
His terror was vast as the ocean. But his desire, enormous as the heavens.
***
Standing in the dark hallway, he knew he was no longer under anyone's protection. Like a gladiator who had fought joyfully against great odds. For one single experience! Important beyond words.
He was doomed to lie on his straw mattress each night for months, feeling a woman's breath on his face. To lie with open eyes, reliving. The room. The smells.
***
Dina was very tall for her age. And strong. Strong enough to let go of her mother's death. But perhaps not strong enough to exist.
The others had command of words. Easily. Like oil on water. Reality existed in the words. The words were not for Dina. She was nobody.
***
To Dina, Lorch was a person to who she could turn when anything went wrong. And when she was present, nobody dared to make fun of him.
He learned to deal with her eager caresses and embraces. Simply by standing straight and letting his arms hang at his sides. His eyes were spiderwebs in the brush, with raindrops in them.
That was enough for her.
***
That everything was somehow predestined. That people were tools in one anothers' lives. That some people did things that seemed horrible in their own and others' eyes but that could become a blessing.
***
Standing in the dark hallway, he knew he was no longer under anyone's protection. Like a gladiator who had fought joyfully against great odds. For one single experience! Important beyond words.
He was doomed to lie on his straw mattress each night for months, feeling a woman's breath on his face. To lie with open eyes, reliving. The room. The smells.
***
Dina was very tall for her age. And strong. Strong enough to let go of her mother's death. But perhaps not strong enough to exist.
The others had command of words. Easily. Like oil on water. Reality existed in the words. The words were not for Dina. She was nobody.
***
To Dina, Lorch was a person to who she could turn when anything went wrong. And when she was present, nobody dared to make fun of him.
He learned to deal with her eager caresses and embraces. Simply by standing straight and letting his arms hang at his sides. His eyes were spiderwebs in the brush, with raindrops in them.
That was enough for her.
***
That everything was somehow predestined. That people were tools in one anothers' lives. That some people did things that seemed horrible in their own and others' eyes but that could become a blessing.
July 29, 2019
Įsimylėjau skandinavų literatūrą...Tikrai! Kūrinys pasiglemžė visą mano dėmesį. Visiškai mano tipo knyga. Nuostabi!
January 29, 2021
"Aš esu Dina, kuri kažkur tarp šonkaulių jaučia spurdant žuvelę. Ji iškrėtė man pokštą. Ji vis dar priklauso jūrai ir žvaigždėms. Ji plaukioja manyje, priklausydama pati sau, tuo pat metu čiulpdama iš manęs syvus. Aš ją nešiosiu savyje tiek, kiek reikės.”
Tai Dinos istorija.
Istorija kupina žmogaus emocinių ir fizinių poreikių šauksmo, susiliejimo / susitapatinimo su gamta, nepamatuojamos, gaivališkos, juslingos moters prigimties, apgaulingo pasaulio suvokimo.
Dina vaikystėje patyrė emocinę traumą, augo, kaip neprijaukintas laukinis žvėriukas. Tai stiprūs veiksniai ir jausmai suformavę Diną. Nuožmią, valingą, paklūstančią tik savo instinktams būtybę.
Ji nėra “simpatiškas” personažas, tačiau ilgam įsikerojantis galvoje.
Ramių dienų Dinos gyvenime mažai. Nedidelėje bendruomenėje, nutolusiame pasaulio kampelyje, kiekviena diena audringa, tai nuolatiniai išbandymai, sunkumai ir priimamų sprendimų (dėl kurių galime kraipyti galvą, stebėtis, nuteisti arba išteisinti) atoveiksmiai.
Dina į savo gaivališkas ir audringas dienas, kaip pelkę įtraukia aplinkinius žmones. Tai nepaaiškinama trauka, kuri atneša ne tik grožį, nuostabą, viltį, bet ir pražūtį, karčią patirtį.
Skaitydami knygą keliaujame į magiška 19 a. Norvegiją. Autorė mums perteikia nepaprastą jos grožį, izoliuotą, tolimą, nepaliestą žmogaus rankos kampelį, su įspūdingaisiais fjordais.
Knyga persmelkta sunkiai pamatuojamu niūrumu, šaltumu, bei “nekaltu” žiaurumu. Paliestos antgamtiškumo, kaltės jausmo, prigimtinių žmogaus teisių ir poreikių, moralės temos.
Negaliu sakyti, kad ši knyga yra puiki, kalbos grožį ir stilių jaukinausi ilgai, tačiau džiaugiuosi, jog jai suteikiau šansą. Jeigu ir negaliu pavadinti puikia, tai mažų mažiausiai nepaprasta, gurmaniška. Tai tokia istorija, kurios personažai ir tam tikri istorijos vingiai išliks atmintyje ilgam, jeigu ne visam gyvenimui.
Tai Dinos istorija.
Istorija kupina žmogaus emocinių ir fizinių poreikių šauksmo, susiliejimo / susitapatinimo su gamta, nepamatuojamos, gaivališkos, juslingos moters prigimties, apgaulingo pasaulio suvokimo.
Dina vaikystėje patyrė emocinę traumą, augo, kaip neprijaukintas laukinis žvėriukas. Tai stiprūs veiksniai ir jausmai suformavę Diną. Nuožmią, valingą, paklūstančią tik savo instinktams būtybę.
Ji nėra “simpatiškas” personažas, tačiau ilgam įsikerojantis galvoje.
Ramių dienų Dinos gyvenime mažai. Nedidelėje bendruomenėje, nutolusiame pasaulio kampelyje, kiekviena diena audringa, tai nuolatiniai išbandymai, sunkumai ir priimamų sprendimų (dėl kurių galime kraipyti galvą, stebėtis, nuteisti arba išteisinti) atoveiksmiai.
Dina į savo gaivališkas ir audringas dienas, kaip pelkę įtraukia aplinkinius žmones. Tai nepaaiškinama trauka, kuri atneša ne tik grožį, nuostabą, viltį, bet ir pražūtį, karčią patirtį.
Skaitydami knygą keliaujame į magiška 19 a. Norvegiją. Autorė mums perteikia nepaprastą jos grožį, izoliuotą, tolimą, nepaliestą žmogaus rankos kampelį, su įspūdingaisiais fjordais.
Knyga persmelkta sunkiai pamatuojamu niūrumu, šaltumu, bei “nekaltu” žiaurumu. Paliestos antgamtiškumo, kaltės jausmo, prigimtinių žmogaus teisių ir poreikių, moralės temos.
Negaliu sakyti, kad ši knyga yra puiki, kalbos grožį ir stilių jaukinausi ilgai, tačiau džiaugiuosi, jog jai suteikiau šansą. Jeigu ir negaliu pavadinti puikia, tai mažų mažiausiai nepaprasta, gurmaniška. Tai tokia istorija, kurios personažai ir tam tikri istorijos vingiai išliks atmintyje ilgam, jeigu ne visam gyvenimui.
April 3, 2015
I chose to read this book due to the high ratings I saw and was curious about the main character, due to descriptions of her in reviews. I wish I hadn't. It was awful. I did not appreciate the jerky writing and all the sentence fragments, which made the narrative very hard to read, didn't appreciate all the references to the male "organ", but the author's descriptions and metaphors were redeeming factors. I found parts of the book to be uninteresting and nearly gave up before finishing the book several times--kinda think I would have been better off if I had stopped. I would not recommend the book.
January 6, 2021
Nuo šios knygos prasidėjo mano pažintis su skandinavais, galiausiai privedusi/peraugusi į neblėstančią meilę Hariui Hiūlei.
July 29, 2024
Tai žinoma, kad patiko.
Nors pradžioje buvau nustebinta ir sutrikusi dėl pasakojimo manieros, bet įsivažiavus niekaip neišėjo atsitraukti.
Puslapis po puslapio yriausi per Dinos vidinio pasaulio užkaborius, mėgavausi atšiaurios norvegiškos gamtos ir nenuspėjamos jūros aprašymais. Knygoje įstabiai supinta žmogaus vidinio pasaulio ir gamtos bendrystė. Arba priešingai - pabrėžta, kad kartais atranda žmogus save visiškam neatitikime su jį supančia aplinka, neranda dermės... gamta nepaklūsta žmogaus nuotaikoms ar savijautoms. Ji yra sau ir tik ji sprendžia, kada snigti, kada žydėti.
Vis galvojau, kaip patyrusi tiek nemeilės Dina apskritai išgyveno? Kaip ir ką ji nusineš į savo suaugusios būtį? Ką žmogus gali duoti kitiems, kai pats neturi nieko? Ką reiškia neturėti nieko ir vis tiek būti?
Labai patiko, kaip sukurti moteriški personažai ir atspindėta kiekvieno jų unikali spalva, kvapas, žymė kasdienybėje.
Vyrai knygoje irgi buvo, dirbo darbus, keliavo, pavydėjo, bet man atrodo, kad jie liko praeinantys. Lyg nebūtų esminiai. Nors irgi kiekvienas turi savo spalvą ir energiją. Ir kiekvienu jų gali žavėtis, nekęsti, bjaurėtis, ... bet jie tik priedas, priemonė atsiskleisti moterims.
Dinos ir jos artimų mirusiųjų santykis turbūt buvo pats gražiausias ir iškalbingiausias. Taip meistriškai ir jautriai per mirusiuosius atskleidžiamas slaptas, gilus, jausminis pasaulis, kad užima kvapą. Kiekvieno mūsų istorija susideda iš smulkių detalių - žvilgsnių, praeities, dabarties, to, ką nutylim, ką išverkiam, išstaugiam, to, kas lieka mumyse palaidota, kas mūsų rankose pražysta. Bet žmogus negali būti be žmogaus ir be santykio.
"Toji moteris buvo aštuoniolikos metų. Akmens senumo akimis".
Tai žinoma, kad patiko.
Nors pradžioje buvau nustebinta ir sutrikusi dėl pasakojimo manieros, bet įsivažiavus niekaip neišėjo atsitraukti.
Puslapis po puslapio yriausi per Dinos vidinio pasaulio užkaborius, mėgavausi atšiaurios norvegiškos gamtos ir nenuspėjamos jūros aprašymais. Knygoje įstabiai supinta žmogaus vidinio pasaulio ir gamtos bendrystė. Arba priešingai - pabrėžta, kad kartais atranda žmogus save visiškam neatitikime su jį supančia aplinka, neranda dermės... gamta nepaklūsta žmogaus nuotaikoms ar savijautoms. Ji yra sau ir tik ji sprendžia, kada snigti, kada žydėti.
Vis galvojau, kaip patyrusi tiek nemeilės Dina apskritai išgyveno? Kaip ir ką ji nusineš į savo suaugusios būtį? Ką žmogus gali duoti kitiems, kai pats neturi nieko? Ką reiškia neturėti nieko ir vis tiek būti?
Labai patiko, kaip sukurti moteriški personažai ir atspindėta kiekvieno jų unikali spalva, kvapas, žymė kasdienybėje.
Vyrai knygoje irgi buvo, dirbo darbus, keliavo, pavydėjo, bet man atrodo, kad jie liko praeinantys. Lyg nebūtų esminiai. Nors irgi kiekvienas turi savo spalvą ir energiją. Ir kiekvienu jų gali žavėtis, nekęsti, bjaurėtis, ... bet jie tik priedas, priemonė atsiskleisti moterims.
Dinos ir jos artimų mirusiųjų santykis turbūt buvo pats gražiausias ir iškalbingiausias. Taip meistriškai ir jautriai per mirusiuosius atskleidžiamas slaptas, gilus, jausminis pasaulis, kad užima kvapą. Kiekvieno mūsų istorija susideda iš smulkių detalių - žvilgsnių, praeities, dabarties, to, ką nutylim, ką išverkiam, išstaugiam, to, kas lieka mumyse palaidota, kas mūsų rankose pražysta. Bet žmogus negali būti be žmogaus ir be santykio.
"Toji moteris buvo aštuoniolikos metų. Akmens senumo akimis".
Tai žinoma, kad patiko.
February 14, 2016
Book is simply occupied by the main character. Everything around Dina becomes a blur when she is near - she is beautiful, strong, passionated, wild. But the book itself - as beautiful as it is - blurs out and there is nothing left except Dina and her charming character. There were moments when I adored her, moments when I cared for her, moments when I hated her. Her wilderness is gripping and breathtaking. She stands out of the story and her lonely figure makes her one of the strongest female characters in the literature.
August 26, 2013
It's been a while since I read a book with such a thrill! This one is so, so exciting, and deep, real, authentic, unpredictable, empowering, all at the same time, that's a rare combination... There are no profound quotes in it, no showing off - only life as it is.
Dina does what she has to. Fullstop.
But the end is brutal. I hate what she did.
Dina does what she has to. Fullstop.
But the end is brutal. I hate what she did.
January 29, 2011
Impressed with Wassmo's beautifully written story of a wild unadapted girl, growing up into a powerful yet traumatized (read: fairly crazy) woman in the North of Norway, during the first half of the 19th century.
Besides creating a dreary atmosphere for her heroine - Dina - the author introduces a bunch of interesting characters and their often amusing ways of trying to deal with Dina, as well.
Besides creating a dreary atmosphere for her heroine - Dina - the author introduces a bunch of interesting characters and their often amusing ways of trying to deal with Dina, as well.
August 5, 2023
29-oji XX a. Aukso fondo knyga. Tikra skandinaviška, persmelkta vėjų, šalčio, sniego ir žuvies kvapo skandinaviška saga. Turiu pripažinti, kad pagrindinė veikėja nepatiko taip, kad net teko stabtelėti ir atsitraukti kelioms dienoms. Ją išgelbėjo tik tai, kad tai buvo vienintelė į kelionę pasiimta knyga, o skaityti norisi. Paskui įsivažiavau, o ir pati Dina domino vis labiau.
January 19, 2019
Perskaičius knygą, turi vieną iš dviejų pasirinkimų...
Dina tau patinka, arba ne.
Net keista, kai vienas knygos personažas tave priverčia ir mėgti jį ir kartu nekęsti.
Dina tau patinka, arba ne.
Net keista, kai vienas knygos personažas tave priverčia ir mėgti jį ir kartu nekęsti.
July 18, 2022
Скарлетт О’Хара - я самая взбалмошная и сильная героиня.
Дина Грёнэльв - подержи мое пиво.
Дина Грёнэльв - подержи мое пиво.
November 12, 2023
Tu visuomet esi tai, kas esi. Nesvarbu, kokiu pavidalu tau kartais tenka pereiti per kambarį.
*
— Kas yra liūdesys? — paklausė ji.
Vyriškis žvilgtelėjo į Diną, tada atsakė:
— Man tai — visi paveikslai, kurių negaliu aiškiai matyti... Bet kuriuos vis viena esu priverstas nešiotis.
— Taip, — linktelėjo ji. — Tai paveikslai, kuriuos kiekvienas nešiojasi.
*
Žodžiai visą laiką meluoja. Ir tada, kai žmonės juos taria, ir tada, kai tyli...
*
Meilė yra gryna beprotybė. Tokia ji buvo visais laikais. Ji nepraeina. Ji nepraeina netgi tada, kai ją lydi kasdienybės ir audrų išbandymai. Ji atneša skausmą. Kai kada dar blogiau...
*
— Kas yra liūdesys? — paklausė ji.
Vyriškis žvilgtelėjo į Diną, tada atsakė:
— Man tai — visi paveikslai, kurių negaliu aiškiai matyti... Bet kuriuos vis viena esu priverstas nešiotis.
— Taip, — linktelėjo ji. — Tai paveikslai, kuriuos kiekvienas nešiojasi.
*
Žodžiai visą laiką meluoja. Ir tada, kai žmonės juos taria, ir tada, kai tyli...
*
Meilė yra gryna beprotybė. Tokia ji buvo visais laikais. Ji nepraeina. Ji nepraeina netgi tada, kai ją lydi kasdienybės ir audrų išbandymai. Ji atneša skausmą. Kai kada dar blogiau...
April 16, 2021
Sain Dinan kirjan takakannen sekä lukemieni arvioiden perusteella sellaisen kuvan, että teos on mystinen ja hyvin traaginen fantasia. Oma kokemukseni romaanista on vahva tarina petoksista, suhteista, himosta, kunniasta ja kaipuusta. Teos kertoo 1800-luvun lopulla Pohjois-Norjassa elävästä väkevästä Dinasta, joka vahingossa tuottaa äidilleen kuoleman lapsena kokemuksen polttaen häneen ikuisen merkin. Juonen kulku on melko tasapaksua, eikä se päässyt itseäni varsinaisesti yllättämään niin usein, kuin olisin toivonut. Elämä pyörii yhdellä tilalla, vaikka toisinaan matkustellaankin höyrylaivan mukana. Aina en myöskään jaksanut kiinnostua henkilöiden välisistä arkisista ongelmista. Dina on kuitenkin päähenkilönä hyvin mielenkiintoinen ja hänen persoonansa kannattelee itselleni koko tarinaa. Hän näkee kuolleita, ei koe suuria tunteita, on arvaamaton sekä osoittaa täydellistä piittaamattomuutta normeihin. Toisinaan kirjaa lukiessa koin, että jos kohtasin Dinan, pelkäisin häntä suuresti. Kuitenkin pidin siitä, että naista ei tuodakaan esiin alistettuna vaan melkoisena "boss bitchinä", joka on uusi ja mielenkiintoinen perspektiivi ottaen huomioon miljöön. Epilogi on myös hieno ja tuo tarinaan pitkästä aikaa jotain uutta. En kuitenkaan paljasta mitään, sen jokainen saa nimittäin lukea itse tulkiten sen salat;)
May 29, 2023
Jee zeg, het boek moest ik even laten bezinken om echt te beseffen wat ik er eigenlijk van vind. Het heeft een zeer hoog psychologisch gehalte, wat op zich best mooi is, maar wat ook verwarde, omdat dingen niet expliciet worden in het boek of er pas later kwartjes vallen. Ook is het bijna niet mogelijk om Dina te leren kennen of begrijpen, wat naar mate ik er langere over na denk, ook wel weer het toffe is aan het boek. Maar het is ook vrij zware kost. Ik geef sterren naar gelang het leesplezier, wat ik in sommige delen echt minder had door de impliciete beschrijvingen. In dit geval 3 sterren, maar het is zeker geen doorsnee boek en doorsnee schrijfstijl en toch best wel het aanraden waard!
February 24, 2025
Ho Dina e ganske sprø, men det e også ganske forståelig.
Ei fantastisk fortelling. Sanselig. Har aldri lukta så mye i ei bok som æ lukta på Reinsnes. Naturen e også ekstremt tilstedeværende.
Dinas bok e en historisk roman, men den politiske uroen opp mot norsk selvstendighet og oppspart til russisk revolusjon spille andrefiolin. Eller andrecello, hvis det e en ting. Framst i boka e ho Dina og alle som e rundt ho og blir påvirka av ho.
Veldig mange bibelske referansa. Spesielt til Salomos Høysang. Hvert kapittel starte også med et bibelvers eller tre. Skulle ønske æ va sterkere på kristendom, for det e sikker mye som går over hodet på mæ.
Men æ e iallfall sikker på at han Barabbas va en røver.
Lydbok med Gørild Mauseth som 👌-oppleser.
Ei fantastisk fortelling. Sanselig. Har aldri lukta så mye i ei bok som æ lukta på Reinsnes. Naturen e også ekstremt tilstedeværende.
Dinas bok e en historisk roman, men den politiske uroen opp mot norsk selvstendighet og oppspart til russisk revolusjon spille andrefiolin. Eller andrecello, hvis det e en ting. Framst i boka e ho Dina og alle som e rundt ho og blir påvirka av ho.
Veldig mange bibelske referansa. Spesielt til Salomos Høysang. Hvert kapittel starte også med et bibelvers eller tre. Skulle ønske æ va sterkere på kristendom, for det e sikker mye som går over hodet på mæ.
Men æ e iallfall sikker på at han Barabbas va en røver.
Lydbok med Gørild Mauseth som 👌-oppleser.
April 30, 2020
Norjalaisen Herbjørg Wassmon Dinan kirja on yksi lempikirjoistani, jonka olen lukenut jo useamman kerran. Kirja sijoittuu 1800-luvun Pohjois-Norjaan, aikaan, jolloin naiset ja lapset olivat miespuolisen sukulaisten omaisuutta. Naisilta odotettiin lempeää luonnetta, nöyrää sekä tottelevaista mieltä sekä uskonnollista elämäntapaa. Dina oli vahvaluonteinen, mutta lapsena mieleltään järkkynyt ja ilman rakkautta kasvanut nuori nainen, tyttönen vielä, joka vihittiin isääkin vanhemmalle miehelle.
Sulhasen ollessa lähes viisikymppisen ja morsiamen häthätää rippikoulun käynyt, ongelmia syntyy ihan varmasti. Dina ei ollut helppo tapaus, ei nöyrä eikä tottelevainen, niin kuin Jacobin edellinen vaimo. Talon uusi emäntä oli tulta ja tappuraa, jolla oli oma tahto toimia, kuten uhmakkailla lapsilla. Avioliitosta ei tullut pitkäikäinen ja loppukirja kertoi voimakastahtoisesta nuoresta leskirouvasta.
Dina oli traaginen hahmo, joka meni mieleltään rikki jo lapsena, mutta joka ei saanut koskaan apua sielunsa sairauteen. Lopulta oli jo liian myöhäistä. Dinan kirja on romaani villilintuna kasvaneesta tytöstä, josta kasvoi rajaton ja voimakas nainen, joka ei kaihtanut mitään eikä ketään.
Sulhasen ollessa lähes viisikymppisen ja morsiamen häthätää rippikoulun käynyt, ongelmia syntyy ihan varmasti. Dina ei ollut helppo tapaus, ei nöyrä eikä tottelevainen, niin kuin Jacobin edellinen vaimo. Talon uusi emäntä oli tulta ja tappuraa, jolla oli oma tahto toimia, kuten uhmakkailla lapsilla. Avioliitosta ei tullut pitkäikäinen ja loppukirja kertoi voimakastahtoisesta nuoresta leskirouvasta.
Dina oli traaginen hahmo, joka meni mieleltään rikki jo lapsena, mutta joka ei saanut koskaan apua sielunsa sairauteen. Lopulta oli jo liian myöhäistä. Dinan kirja on romaani villilintuna kasvaneesta tytöstä, josta kasvoi rajaton ja voimakas nainen, joka ei kaihtanut mitään eikä ketään.
November 30, 2023
Sākumā biju sajūsmā, jo man patika gan kolorītie tēli, gan tikpat kolorītā valoda (ļoti savdabīgi salīdzinājumi) un pats galvenais - intriga pašā romāna sākumā. Kāpēc viņa tā izdarīja? Es gaidīju, ka būs kāds skaidrojums, kāda iedziļināšanās, bet nesagaidīju. Lasītājam bija jāsaprot pašam. Arī tālāk virzoties, zuda sajūta, ka darbs uz kaut ko iet. Vairs nejutu līdzi galvenajai varonei. Tādējādi es kaut kādā brīdī zaudēju intrigu. Lai nu kā, romāns labs.
October 21, 2012
Sadly couldn't get myself to finish this one. It's a fascinating story, but the writing style really annoyed me. I've tried reading this on and off, but I just can't get over it. It's sad, but I'll just settle for a summary or the movie or something. No point trying to get through something that I dislike so much when it has this many pages..
November 18, 2020
A sweeping and visceral exploration of the depths of sorrow and suffering. Wassmo renders characters of such vitality and depth that they escape the confine of the page and take root in your heart and mind, where they remain, long after the final word is read. Dina's ferocity and strength are perhaps unparalleled, and the granular and multifarious texture of her pain is gutting.
This isn't a perfect book, but it's a damn good one.
This isn't a perfect book, but it's a damn good one.
October 23, 2022
Herbjorg Wassmo. Dinos knyga // https://kaciapaskaicius.lt/?p=2691
Ar kada teko sutikti tą šaltą, egocentrišką žmogų, kuris nė nesimaskuoja, jog jumis manipuliuoja? Toks jausmas apsigyveno ant mano odos, kai skaičiau šią knygą. Bandžiau vėl ir vėl prisijaukinto Dinos personažą, tačiau tarp mūsų plytėjo perregima siena.
Šiaurietiškas Herbjorg Wassmo personažas
Dina – išskirtinė, aukšta ir egocentriška mergaitė išteka už tėvo draugo, keliomis dešimtimis metų vyresnį nei ji pati. Ir nepaisant to, kad jis galėjo tikti jai į tėvus, taip vyrą „nušokdina“, kad jis persisotina savo jauna ir gaivališka žmona. Ima laikytis atstumo. Norėti ilsėtis nuo jos.
Herbjorg Wassmo nespaudžia stabdžių ir leidžia savo personažui išsikeroti. Leidžia apsivyti aplink visus kitus veikėjus ir juos, tarsi medines lėles, tampyti pagal savo užgaidas. Tiesmukiškumas, egocentriškumas ir šaltas būdas. Nežinau, kiek tai dera su šiaurietišku Dinos būdu, mat veiksmas vyksta Norvegijoje, tačiau ji gyvena dėl savęs. Mėgina save pažinti ir tame pažinimo kelyje netausoja kitų.
Vartotojiška meilė
Taip aš vadinu meilę, kurioje žmogus siekia ne atrasti savo partnerį, bet vartoti jį kaip produktą, kurio reikia patenkinti ir išpildyti savo laimei. Ji vartojo skirtingus vyrus, kurie sukosi jos namuose ir pasiimdavo tai, ko jai reikėdavo, nė nepaisydama tų žmonių jausmų.
Galiausiai smarkiai įsimylėjusi Dina parodo nuolankumą tiek, kiek jai tai leidžia jos atšiaurus ir savotiškas būdas, tačiau jos simpatija atspindi ją pačią ir įkūnija tą vartojamą meilę. Mylimasis kartkartėmis atklysta į jos gyvenvietę, pabūna savaitę kitą, ja pasisotina ir keliauja gyventi kito gyvenimo, apie kurį ji žino taip nedaug. Tarsi visi jos pačios įpročiai įgauna kūną ir ją moko to, kuo pati Dina vargino kitus.
Trilogija baigiasi su šia knyga
Herbjorg Wassmo „Dinos knyga“ tai pirmoji iš šio personažo trilogijos, tačiau tikrai žinau, kad antrosios knygos, tęsinio, tikrai neskaitysiu. Visiškai neradau ryšio su pagrindiniu personažu. Veiksmas tarsi plaukė pro mane, vos grybšteldamas mano emocijas. Tai nebūtų ta knyga, kurią rekomenduočiau kitiems.
Ar kada teko sutikti tą šaltą, egocentrišką žmogų, kuris nė nesimaskuoja, jog jumis manipuliuoja? Toks jausmas apsigyveno ant mano odos, kai skaičiau šią knygą. Bandžiau vėl ir vėl prisijaukinto Dinos personažą, tačiau tarp mūsų plytėjo perregima siena.
Šiaurietiškas Herbjorg Wassmo personažas
Dina – išskirtinė, aukšta ir egocentriška mergaitė išteka už tėvo draugo, keliomis dešimtimis metų vyresnį nei ji pati. Ir nepaisant to, kad jis galėjo tikti jai į tėvus, taip vyrą „nušokdina“, kad jis persisotina savo jauna ir gaivališka žmona. Ima laikytis atstumo. Norėti ilsėtis nuo jos.
Herbjorg Wassmo nespaudžia stabdžių ir leidžia savo personažui išsikeroti. Leidžia apsivyti aplink visus kitus veikėjus ir juos, tarsi medines lėles, tampyti pagal savo užgaidas. Tiesmukiškumas, egocentriškumas ir šaltas būdas. Nežinau, kiek tai dera su šiaurietišku Dinos būdu, mat veiksmas vyksta Norvegijoje, tačiau ji gyvena dėl savęs. Mėgina save pažinti ir tame pažinimo kelyje netausoja kitų.
Vartotojiška meilė
Taip aš vadinu meilę, kurioje žmogus siekia ne atrasti savo partnerį, bet vartoti jį kaip produktą, kurio reikia patenkinti ir išpildyti savo laimei. Ji vartojo skirtingus vyrus, kurie sukosi jos namuose ir pasiimdavo tai, ko jai reikėdavo, nė nepaisydama tų žmonių jausmų.
Galiausiai smarkiai įsimylėjusi Dina parodo nuolankumą tiek, kiek jai tai leidžia jos atšiaurus ir savotiškas būdas, tačiau jos simpatija atspindi ją pačią ir įkūnija tą vartojamą meilę. Mylimasis kartkartėmis atklysta į jos gyvenvietę, pabūna savaitę kitą, ja pasisotina ir keliauja gyventi kito gyvenimo, apie kurį ji žino taip nedaug. Tarsi visi jos pačios įpročiai įgauna kūną ir ją moko to, kuo pati Dina vargino kitus.
Trilogija baigiasi su šia knyga
Herbjorg Wassmo „Dinos knyga“ tai pirmoji iš šio personažo trilogijos, tačiau tikrai žinau, kad antrosios knygos, tęsinio, tikrai neskaitysiu. Visiškai neradau ryšio su pagrindiniu personažu. Veiksmas tarsi plaukė pro mane, vos grybšteldamas mano emocijas. Tai nebūtų ta knyga, kurią rekomenduočiau kitiems.
December 11, 2016
Wassmo has a beautifull writing style especially in the original way she describes the thoughts and actions of her characters. Her amazing flawed characters is another positive thing in this book. I have finished the book, but I keep thinking about why characters, especially Dina, did certain things in the book. I won't say what because that would be a spoiler. I am very happy I bought this book in a libary sale because I do not know if I would have read it otherwise.
The setting of this book also helped a lot to make me love this book. It is set in a trading post in the upper north of Norway, more north would mean ending up in the sea. Icy settings and the poles always fascinate me and I would love to visit those places one day if it was not terrible for the environment. So any suggestions of books set in icy atmospheres?
I might check out the other parts in this series as well because I want to know how life evolves for these people in the north north of Norway.
The setting of this book also helped a lot to make me love this book. It is set in a trading post in the upper north of Norway, more north would mean ending up in the sea. Icy settings and the poles always fascinate me and I would love to visit those places one day if it was not terrible for the environment. So any suggestions of books set in icy atmospheres?
I might check out the other parts in this series as well because I want to know how life evolves for these people in the north north of Norway.
Displaying 1 - 30 of 224 reviews