Nors kūrinys liečia be galo skaudžią temą, tačiau skaitėsi neskaniai. Ir visiškai ne todėl, kad piešiamos patyčios, netgi ne todėl, kad veikėjas, kuris jas patiria pateikiamas be galo blankiai, o vien dėl to, kad autorė visiškai neįdėjo savo širdies aprašinėdama tokias situacijas. Daugybė vietų nupasakota paskubomis, be didesnių emocijų (tiesą sakant, Dovydo įsimylėjimas visada ir ėjo kaip stipresnė emocija nei tos patyčios) ir svarbiausia - knyga neištransliavo jokios moralinės žinutės tiems skaitytojams, kurie gal patyrė ar dabar patiria kažką panašaus.
Taip, atskleidžiama tragedija, bet trūko konkrečių aukos gyvenimo bruožų, net ir patyčių pradžios, tų užuomazgų kai visa tai prasidėjo, trūko paaiškinimų kodėl veikėjas nenori gintis, yra abejingas, o galiausiai tiesiog palieka šį pasaulį taip ir nebandęs kovoti už save. O pabaigoje bandomas išteisinti Dovydas lyg ir padeda jau kitiems vaikams, tačiau ką duoda šioji pagalba, kai vienas, kuriam reikėjo tos pagalbos mirė ir tas jausmas turėtų vaikiną persekioti amžinai. Deja, to nenutinka, meilė ir vėlgi užgožia visas kitas emocijas. Aklas įsimylėjimas, kurio dėka kažkas miršta, nežinau ar iš tiesų tai užtenkamas pateisinimas.
Taip pat itin kliuvo siaubingai netikroviški dialogai, tėvų ir vaikų ar mokytojų ir vaikų bendravimas, net ir tas pats paauglio įsimylėjimas ir pamąstymai. Iš tiesų labai tolima paaugliams. Kartais norisi, kad rašytojai nesiimtų tokių temų apie kurias tiek mažai suvokia ir tuo labiau nesiimtu aprašinėti paauglių, kai patys yra pernelyg nutolę nuo šių mąstymo.