Ką daryti kai kelis metus iš eilės ruošeisi pamatyti Koršunovo "Išvarymą" ir planas lieka planu? Neįgyvendintu. Beliko griebti Ivaškevičiaus pjesę ir pabandyti išsiaiškinti, kas ten tokio traukia minias žmonių kelis metus iš eilės. Ir radau.
"Išvarymas" - tai pasakojimas apie emigracijos skaudulius. Kalbama apie didžiulią emigracijos bangą į Jungtinę Karalystę iki įstojimo į Europos sąjungą. Emigracijos mastai tokie dideli, kad tai jau galima vadinti išvarymu, mano autorius. Kažin ar tikrai tiek žmonių savanoriškai renkasi tokį kelią. Ką galvoti apie pjesę, kuri tau savo tema yra visiškai svetima ir nesukelia jokių asociacijų, bet paveikia stipriai stipriai? Kažkas joje yra. Gali puikiausiai pajausti ir išgyventi veikėjų patirtis. Gali jausti tą skausmą. Gali baisėtis - kaip taip galima?
Pagrindinis veikėjas Benas atvyksta į Londoną. Po apgavystės lieka be jokių dokumentų. Grįžti negali. Nusprendžia kabintis. Jo patirtys begalo skaudžios ir spalvingos. Marius Ivaškevičius savo pjesėje parodo absoliutų dugną - emocinį ir fizinį. Miegas konteineriuose, vienišumo jausmas, kuris toks skaudus ir gilus, kad, atrodo, gali tai jausti tiesiog sėdėdamas ir skaitydamas. Nuolat pasikartojantis motyvas - "mes" ir "jie". Britai kitokie, jų net veido mimikos kitos. Norint pritapti reikia tapti jais. Kalbėti, mąstyti, juokauti, gyventi kaip jie. O tai reiškia sulaužyti save. Pamesti, perkurti. Benas tai ir daro. Jis turi atsikratyti homofobijos, nes jo mylimiausias muzikantas Freddie yra gėjus. Turi išgyvendinti iš savęs nepalankumą kitataučiams, nes jo draugas "babajus". O kur dar du meilės miražai, kai jau, atrodo, kad galima gyventi, imantys ir subliūkštantys.
Vienišumo jausmas, kuri Ivaškevičius atskleidžia savo pjesėje yra tiesiog gąsdinantis. Tema jau nebėra tokia itin aktuali, nes emigracijos veidas jau kitoks, tačiau jei norisi kažko stipraus, gilaus ir tikro - rekomenduoju. Tikiu, kad nenusivilsit.
"Bėgame vieni nuo kitų. O pabėgę nuo kitų, toliau bėgame nuo savęs. Ir tiesą sakant, atvykę į Londoną, iš tiesų niekur neatvykstame. O tik pradedame išvykti. Iš savęs ankstesnių - nežinoma kryptimi."
Su „Išvarymu" susipažinau prieš metus Oskaro Koršunovo spektaklio pavidalu. Po metų perskaičiau Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Tad išnagrinėjus kiekvieną pjesės eilutę jau pasimato, kad ne tik spektaklis yra malonus akiai ir (prisipažįstu) labai juokingas, bet ir pjesė yra bedugnės gilumo. Didžiausias patriotas pasirodo besantis Vandalas, o Benas savo tapatybės visai neturi, taip jos ir nesuranda. Puikus spektaklis, puiki pjesė. Marius Ivaškevičius kaip visada nenuvilia.
Kaip apibūdinti tai, kai pjesė tau, kaip skaitytojui, nieko nesako ir sunku identifikuotis su personažais, bet kartu supranti, kaip kultūriškai ji yra svarbi. Aš pavadinsiu tai "suaugusio žmogaus nuomone" :)
Spektaklį mačiau jau, atrodo, labai seniai. Kone kitame gyvenime. Bet skaitant Vandalo (Mariaus Repšio) balsas nori nenori skambėjo galvoje. Jei nematėte - įspūdingas reikalas, nors girdėjau, jau kone visi aktoriai pasikeitę. Mano vyras matė bent kelis kartus, aš labai planuočiau dar pakartot. Kaip jau sakiau - baisu, bet įspūdūnga.
Tokia ir pjesė. Net jeigu emigraciją šiomis dienomis tarsi atrandame jau kiek kitokią. Bet labai skaudžiai ir garsiai visą knygą skambėjo įžanginiame žodyje tarti sakiniai:
"Bėgame vieni nuo kitų. O pabėgę nuo kitų, toliau bėgame nuo savęs. Ir, tiesą sakant, atvykę į Londoną, iš tiesų niekur neatvykstame. O tik pradedame išvykti. Iš savęs ankstesnių - nežinoma kryptimi."
Skaityti, kaip ir žiūrėti buvo be galo skaudu, bet kartu ir žavėjo, bei šypseną kelė taikliai pagauti charakteriai. Šis kūrinys, kaip bomba, sprogdina viską ir skeveldros lekia toli ir ne visada aišku, kuri ir kaip skaudžiai kliudys, o gal kažkuri pralėks pro šalį nepalietus.
Tai istorija apie išvarytus, bėgančius ir ieškančius. Geresnio gyvenimo, savęs. Bet tuo pačiu apie daugelį užstrigimų tame kelyje. Strigimų galvoje, strigimų situacijose, strigimų santykiuose. Ir visose situacijose, atrodytų, maža išeities taškų. Daug lūkesčių ir norų, bet ne tiek daug palankiai susiklosčiusių aplinkybių, sėkmės ar, kartais, ryžto iš tiesų ką nors pakeisti. Daug baimių, daug bėgimo visų pirma nuo savęs.
"Dar aš taisau savo išraišką. Jau skiriu, jeigu anglas, ir pagal juos formuojuosi. Žvilgsnį jau suminkštinau, nors kartais dar išlenda vilkas."
Ir dar. Pjesėje daug daug žargono ir keiksmų. Jeigu privengiat - perspėju. Man asmeniškai jie taip tiko, kad atrodė be jų nebūtų pavykę sukurti pusės atmosferos.
Įsimintinas, slegiantis, bet juokingas ir įspūdingas kūrinys.
"Dar aš taisau savo išraišką. Jau skiriu, jeigu anglas, ir pagal juos formuojuosi. Žvilgsnį beveik jau suminkštinau, nors kartais dar išlenda vilkas. Bet jau rečiau - nepalygint" .
Ouch. Perskaičiau iš naujo, po savo dešimties emigracijos metų. Gal man ir nuskilo, kad nereikėjo gyventi dėžėje po tiltu. Bet tasai vienišas integracijos procesas, kai pagrindinis veikėjas lyg koks Sizifas bando save iš naujo suformuoti - kažkur matytas ir skaudžiai pažįstamas. Ir visi tie personažai, prisitaikantys prie savo naujų gyvenimų (mžd, man moka padoriai ir aš tikrai esu patenkintas šitam vagonėlyje gyvendamas) irgi iki skausmo matyti. Kaip pats autorius sako įžangoje: "Žmonijos mastu tai - menkniekis, normalus reiškinys, vadinamas "integracija". Ir tik nematomam žmogui tai dar yra drama" . Rašydama šitą review sąmoningai stengiuos neįterpti kokių ten angliškų keiksmažodžių ar jaustukų, nors kažkaip norėtųsi. Šiaip šitą pjesę skaitant jausmas, lyg kas angliškais tepaliukais apgydytą žaizdą knebinėtų su iš lietuviško kaimo nupyzdintu bobutės virbalu.
Iš tiesų girdėjau labai daug gerų atsiliepimų, tad negalėjau nepaimti į rankas šios pjesės. O perskaičiau ją tik pamačius Koršunovo spektaklį. Vis dar nežinau, kuris patiko labiau, bet tikrai žinau, kad abu yra mano "favouritų" sąraše. Kadangi, nagrinėjamos temos tikrai yra aktualios.
,,Bėgame vieni nuo kitų. O pabėgę nuo kitų, toliau bėgame nuo savęs. Ir tiesą sakant, atvykę į Londoną, iš tiesų niekur neatvykstame. O tik pradedame išvykti. lš savęs ankstesnių nežinoma kryptimi".
,,Jaučiu, kaip mane išformuoja, iš lėto atleidžia žandikaulį ir aš netenku tų duobučių. Ir žvilgsnis ne toks jau švelnus, žodžiu, sugrįžta Rytai...‘‘
,,Dar aš taisau savo išraišką. Jau skiriu, jeigu anglas, ir pagal juos formuojuosi. Žvilgsnį beveik jau suminkštinau, nors kartais dar išlenda vilkas. [...] Dirbu dabar su žandikauliu... Pas juos jis kažkoks kaip įtrauktas, kaip prikąstas ar ką...‘‘
,,Mus Čingischanas suvienijo, o juos čia – Kristus‘‘. ,,Jeigu turi mongolą, Kristus tavęs nemyli‘‘.
,,Dar negaliu atsipeikėt, kaip aš taip sugriuvau. Atrodo, per vieną akimirką... Viską aš supratau - visą nurodymo esmę kad čia jau yra išvarymas".
,,Jeigu net Fredžiui-Farukui pavyko nuryti babajų ir tapti kitu žmogumi... O mano spalva - kaip jų. Reikia tik šalinti šūdą, formuoti iš šūdo veidą..."
,,Ruskis, lenkas, mongolas... Aš – visas Žalgiris, šūdžiau‘‘.
This entire review has been hidden because of spoilers.
skaityta seminarui, nors yra tam tikrų savalaikiškų elementų, ir visos dainos/efektai geriau skambėtų ant scenos, bet visai patiko keliami tapatybės ir bendrystės klausimai.
Dėl anarchizmo temos nuotrupų kūrinio pradžioje kiek priminė kadais, seniai seniai, skaitytą, bet ne itin patikusį "Heroiną". Nežinau, gal po šios pjesės anas man patinka labiau. Gal. O šiaip, visumoje - M. Ivaškevičius turi savitą, net labai, stiliuką, kuris žavi. Kodėl tuomet tik toks įvertinimas žvaigždučių skalėje? Tema, vis tik, panašiai kaip su "Heroinu" - ne mano skoniui.
P. S. Tikiuosi, gerbiamoji lietuvių kalbos mokytoja nepamirš nusivesti į spektaklį. Turėtų būti superinis (tokioms pjesėms labai tinka teatro scena).