Justino Žilinsko romane „KGB vaikai“ veiksmas vyksta Lietuvoje 1996-aisiais. Tai pasakojimas apie persekiojamus jaunuolius Rasą ir Vilių, besiaiškinančius KGB paslaptis, atrandančius, kad jie ir patys tapo represinės struktūros darytų eksperimentų su žmonėmis aukomis – tiesioginėmis ir ne visai. Taip pat – tai savotiškas 1996-ųjų aktualijų ir žmonių gyvenimo paveikslas.
Tai – nuotykių romanas: daug šnekų, važiavimo, bėgimo ir mažai filosofijos. Tai – istorinis romanas: šeštųjų nepriklausomos Lietuvos metų tikrovė, politinė situacija ir kasdienybė su sovietinio laikotarpio reliktais. Tai – detektyvinis romanas: veikėjai sprendžia tradicines užduotis: Kas? Kodėl? Qui bono? Tai – šiek tiek mistinis romanas: šie žmonės ne veltui pavadinti „KGB vaikais“.
Šokote „makareną“, žiūrėjote tą klaikų serialą „Beverli Hills“ ir dar atsimenate „Motorolos“ mobiliojo plytą ar mistišką prietaisą peidžerį? Tada šis romanas visiškai panardins jus į jau istoriją tapusios jaunystės atmosferą. Jaunesniems skaitytojams gal bus sunkoka suvokti, kiek daug lėmė mobiliojo telefono turėjimas ir kodėl veikėjai neguglina, tačiau skaitydami jie galės žavėtis tikroviškais jų paveikslais ir pašėlusiais nuotykiais.
Justinas Žilinskas (g. 1974 m. sausio 3 d. Vilniuje) – rašytojas (Lietuvos rašytojų sąjungos narys), vaikų, magiškos ir mokslinės fantastikos, nuotykinės literatūros autorius, publicistas, teisininkas
Justino Žilinsko knygą "KGB vaikai" pirkau su mintimi pridėti prie suplanuotos dovanos (jei jau darai užsakymą, tai negi nepridėsi dar kažko, ypač kai kainuoja vos 3 Eur?). Bet karantino metu dovanos įteikti negaliu, tad pradėjau skaityti. Ir kuo toliau skaičiau, tuo mažiau norėjau ją dovanoti ir tuo labiau norėjau ją pasilikti.
Pačioje pradžioje savęs klausiau, kodėl aš save vis kankinu su tokiomis knygomis. Aš nemėgstu lietuviškų knygų ir filmų, kurie yra apie 90-uosius, apie modernios Lietuvos nepriklausomybės pačią pradžią. O "KGB vaikų" veiksmas vyksta 1996 m. Bet tada Rasos, vienos iš veikėjų, automobilis užsidega, ją pagrobia ir sužinau daugiau apie jos keistą gebėjimą - emocinę termoreguliacinę disfunkciją. Tada supratau, kad man nepatinka knygos APIE 90-uosius, kai pats laikmetis yra tarsi veikėjas, kai pabrėžiama, kaip žmonės gyveno tuo metu, kaip blogai viskas buvo. "KGB vaikuose" 90-ieji tėra istorinis fonas ir viskas. Veiksmas lygiai taip pat būtų galėjęs vykti 2006 m., niekas nuo to nebūtų pasikeitę, istorija nebūtų nukentėjusi. Ir net jei iš pavadinimo gali atrodyti, kad tai bus kažkas apie KGB suktus darbelius, taip nėra. KGB yra paminima, bet tai labiau praeitis, o būtent pasakojamuoju laikotarpiu arba KGB nevaidina jokio vaidmens, arba tai palikta šiek tiek atvira, neaišku. Knygojoje nėra meilių-seilių, palaido tų laikų jaunimo gyvenimo būdo, kuris dažnai vaizduojamas kitur. Vienoje vietoje pagalvojau, kad tarp veikėjų jau galėtų kažkas ir įvykti, bet tada suvokiau, kad juos sieja giminystės ryšys, ir tas yra neįmanoma. Ir kas bene labiausiai mane nustebino veikėjų elgesyje, kad jie skambina policijai. Dažniausiai to laikmečio policija yra nurašoma kaip papirkta, tarnaujanti mafijozams ir visiškai neveiksni.
Man nelabai patiko knygos pabaiga. Kai perskaitai epilogą, tikiesi, kad knyga pasibaigė. Jei kas nors seka po to - tai tėra papildoma informacija. Šiuo atveju tai buvo skyrius pavadintas "Iš interneto...". Pagalvojau, kad čia jau bus kažkas iš tikrų įvykių aprašyta. Bet, kai buvo paminėta knygoje aprašoma disfunkcija, supratau, kad tai vis tik yra dalis knygos. Dar patikrinau, kad nurodyti tinklalapiai tikrai neegzistuoja. Manau, kad be šito skyriaus knyga būtų šiek tiek geresnė. Liktų šiek tiek neatsakytų klausimų, tačiau pabaiga atsakydama į juos iškelia naujų. Gaunasi taip, kad tik pabaigi knygą ir tave verčia antrą kartą ją skaityti, kad viską iki galo perprastum gavęs šią naują informaciją.
Kadangi ši knyga taip netikėtai pasirodė esanti siurrealistiška, kone su fantastikos motyvais, tai mane labai įtraukė. Džiaugiuosi, kad nusprendžiau ją pirkti ir kad nesugalvojau neperskaičiusi padovanoti.
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis III lygis 15. Knyga autoriaus, kurio pagrindinė profesija ne rašytojas. Justinas Žilinskas pirmiausiai apibūdinamas kaip teisininkas.
Antra lapkričio istorija šiais metais (sutapo, neplanavau!).
Istorija vyksta devyniasdešimt šeštaisiais. Į vieno vaikinuko gyvenimą įsiveržia jauna moteris, teigianti, kad ji jo sesuo ir turinti nepaprastų galių. Dar tą pačią dieną abu užgriūva nemalonumai, veikėjus ima sekti neaiškūs asmenys, galimai turintys ryšių su nusikalstamomis grupuotėmis ir KGB. "Telemundo presenta" su... Hm. Chmielewskos ir skandinaviško ar škotiško noir prieskoniais?
Sugraužiau kaip "Pringles" dėžutę. Toks devyniasdešimtųjų vaibelis be idealizmo ir su poniatkėm. Labai pagaulus, įtraukiantis, greito tempo, tikrai norisi versti kitą puslapį ir sužinot, kas toliau, o kas toliau?!
Kaip trileris, labai neblogas. Prinarpliota, užsukta, tada dar perlenkta ir persukta. Iš pradžių sekiau, bet į pabaigą teko pasiduoti. Paaiškinimai atėjo, bet pora klaustukų liko.
Kas kliuvo skaitant - vietomis - veikėjų motyvacijos ir dialogai.
Nu nafik ten jiems tas pasivažinėjimas prie Pūčkorių? Apart to, kad siužetui reikia? Visai ne Rasos charakteris ir nelabai kaip pagrįsta. Vilius tardo banditėlį - nu come on. Grupė vyrų bare ošia? Ačiū, per daug. O profesorių užčiaupti reikia - kas taip pasakoja? Nu gal, bet knygose dinamiškumo, kažkokių gyvesnių veikėjų reakcijų norisi.
Šiti kiek kniso, kaip ir Viliaus pastabos apie vielabraukius ir troleibusų ūsus. Užauk, ministerijoj dirbi, ir dar prie sąmatų! Pusės metų užtenka fantazijai atjungti. Galvoje turėtų skaičiukai, grafikai ir rodikliai veistis.
Prisiskaičius kolegių skaitytojų nuomonių apie moterų vaizdavimą Žilinsko kūryboje, nuogąstavimų turėjau. Bet nepasiteisino, visai man ta kietasprandė Rasa patiko. Vyrukai - mėmės, bet tokių ir pas Gaimaną pilna.
Dauguma personažų - fonas arba krumpliaračiai, bet man netrukdė.
Antonas labai patiko - įdomus veikėjas, labai išsiskiria. Kažkuo priminė tą iš "Baltosios dykumų saulės": "Kaip čia atsiradai?" "Šaudė." Labai smagiai skaitėsi.
Prie erzinančių dalykų: kas taip nekenčia skaitytojo? Autorius ar redaktorius? Nuo kabučių pertekliaus kraujavo akys. Kabutės ant kabučių, o ant tų kabučių dar kabutės kabo. Kiekvienam fakin puslapyje. Ir nesvarbu - žargonas ten ar perkeltinė prasmė, ar šiaip sparnuotesnė frazė pakliuvo. Pripratau po keliasdešimt puslapių, bet suirzimas lydėjo iki paskutinio puslapio. Čia jau tikrai Ramanauskas-Greitai būtų teisus: nemačiau kito tokio ryškaus parazitinių kabučių atvejo.
Ir kursyvas. Nu blet, nuneščiau pati VLKK ant šakių, kad tik nereiktų kiekvienos cizos ar zažigalkės kursyvint. Žmonės - ne debilai, kalbos kodams pojūtį dauguma turi. Apskritai, jei jie taip kalba ar kažkada kalbėjo, kodėl negalima taip rašyti?
Kalbajobai, ble.
Truputį (bet čia jau tikrai - truputį) erzino ir Antono kalba. Viena vertus, kad jis kaip koks Groot ar R2D2 savo kalba šneka nepaisydamas kitų - super charakterio pridedanti savybė. Bet vietomis paraštėse skaityti vertimų paklodes erzindavo. Per daug! Kartais net lydėjo jausmas, kad pats autorius pavargdavo versti ir tada persijungdavo į LT.
Užtat charakteris.
Tas ant to.
Pabaigai pagirsiu viršelį - labai fainai su ta kasete sugalvota. Malonu žiūrėt, malonu čiupint. Ir iliustracijos - taip faina buvo jas tekste turėti. Dauguma leidyklų suaugusiams taupo. Nežinau, ar be istorinių/dokumentinių kas nors iliustracijas suaugusiųjų literatūrai daro.
Knyga visai patiko. Meninės vertės, čia aišku, jokios, bet ne dėl to ir skaičiau. Siužetas labai greitas, labai įtemptas ir įdomus. Labiausiai patiko gyvai atkurtas laikmetis, su visa dešimtojo dešimtmečio estetika, buitimi ir realijomis. Bet tie visi superjutimai, persipynusios šeimų intrigos ir panašiai, neįtikino. Kartais stilius irgi abjotinas būdavo, dialogų perteklius ir kalba, kokią nežinau ar kas vartoja, nors gal 1996 ir kalbėjo. Jei turėčiau paauglių vaikų, jiems būtinai rekomenduočiau paskaityti. Vienas dalykas, dėl rusų kalbos, o iš kitos pusės, kad tai puiki iliustracija tam, ką moko mokyklose, bet ko nepasako. Užvertusi šią knygą supratau, kiek daug Lietuva pasiekė per tuos nepriklausomybės metus, kokį didelį progresą padarė, ir tai buvo labai malonus jausmas. Na, o siužeto keistenybes, kabučių perteklių (ačiū labai uoliems kalbos redaktoriams), galima ir atleisti. :)
Toks jausmas, kad nenorėjo daug išleisti redaktoriaus paslaugoms, o jis būtų pravertęs ne tik nosines sudėlioti, žodžių kiekį sumažinti, bet ir pačią istoriją šiek tiek patvarkyti. Bet nepaisant to, šis lengvas trilerinis pasiskaitymas puikiai atlieka savo funkciją ir pasiekia savo tikslą - puslapiai vertėsi visu greičiu.
Nuo pusės kaip įsibėgėjo, tai supratau, kad reik greit pabaigt, nes smalsu. Nepatiko, kad visi exposition vyksta dialogų pagalba. Na vaikeliai ateikit, aš jums viską papasakosiu. Nepatiko žydų kraujas ir pasyvios patelės/aktyvūs patinėliai.
Gaila, bet nepatiko :( Intriga užmegzta, istorija įdomi, bet pateikimas erzino, ypač rusų kalba lietuviškais rašmenimis. Tad nuo pusės jau verčiau puslapius ir perskaičiau pabaigą.
Siužetas gal 7/10, bet labai patiko blast from the past su senais parduotuvių pavadinimais, rusišku slengu, mąstymo pobūdžiu, etc. :) Tų laikų fotokopija.
Oi, nu kokie spalvingi buvo tie devyniasdešimtieji... toks vaikščiojimas lynu: iš vienos pusės tarpk kojų vis dar besipainiojantis sovietmetis su savo palikimais, iš kitos – vakarietiško kapitalizmo, tvoskiančio iš senų golfukų ir paturbintų bemsų išmetamųjų vamzdžių, dvelksmas. Ir nesuvaldyta laisvė, kuri dar neišsikapstė iš „ką noriu – tą darau“ stadijos, ką buvo labai gerai įvaldę patys drąsiausi, t.y. mažiausiai intelekto ir daugiausiai raumenukų turintys visuomenės nariai. Ir visa ši nuotaika, detalės, socialiniai santykiai, viskas puikiai atspindėta knygoje. Taip neprikišamai, neperspaustai, bet neišvengiamai. Tad jei norisi prisiminti arba susipažinti su devyniasdešimtaisiais, KGB vaikai išties galėtų būti puikiu pasirinkimu.
O kiti pastebėjimai apie šį romaną man labai gerai sutelpa į du klausimus:
1. Kodėl Justinas nerašo detektyvų/ trilerių – iš šios knygos man pasirodė, kad tai autoriui puikiai sekasi.
2. Už ką autorius taip nemylėjo savo pagrindinės veikėjos? Na gerai, suprantu siekį vaizduoti žmones tokiais, kokie ji yra, nepagerinant ir nepagražinant, bet Rasa… ech. Nenorėčiau su tokia draugauti, todėl ir knygoje nebuvo ryšio su ja, o iš to ir visos įsitraukimo bėdos (kai skaitant labiau ginčijiesi su veikėja, kodėl ji čia raunasi ir isterikuoja, nei seki paskui).
Už tai tiek pagrindinis, tiek šalutiniai vyriški personažai – puikūs. Vilius su visomis žmogiškomis abejonėmis, nepatiklumu, racionalumu ir tiesiog adekvatumu. O kur dar užsispyręs, itin charakteringas Antonas!
Taigi, jei skaitytojas nepasižymi jautria reakcija į moteriškus personažus, viskas turėtų būti OK, nes viską susumavus – tai dar vienas šio autoriaus romanas, kuris per įdomų pasakojimą leidžia susipažinti su puikiai atskleistu laikmečiu.
Labai intriguojanti ir įtraukianti knyga. Iš pradžių ji man šiek tiek asocijavosi su Emilio Vėlyvio filmu "Piktųjų karta", kuris man irgi patiko. Gana greitai supratau, kad tai visiškai skirtingos istorijos (nors mano nuomone turi tolimų sąsajų tikrai). Neįmanoma nuspėti kas čia iš tikrųjų nori gero, o kas blogiukai ir bando pakenkti. Ir pabaigoje supranti, kad tu tikrai nieko net neįtarei, o jeigu ir įtarei, tai buvai labai toli nuo tiesos 🫣
Skaitėsi smagiai ir greitai. Veiksmas vystosi intensyviai, bet toks jausmas, kad gal per daug intensyviai, nes pabaigoje pritrūksta kvapo. Tada taip ir gaunasi, kad vietoje grand finale gaunam "spaudos iškarpas", kurios užkamšo tam tikras skyles pasakojime.