„Judantys šešėliai“ – pirmas žinomo poeto, eseisto Lauryno Katkaus prozos kūrinys. Tai subtilus pasakojimas apie vaizduotės galią ir pavojus, apie vienatvę laukinio kapitalizmo visuomenėje. Jaunas filologas Vytautas praranda darbą, išgyvena krizę, bet mėgina kabintis į gyvenimą. Didžiausia atgaiva jam – Heinricho von Burkhardto laiškai, kuriuose atsiveria šio Baltijos vokiečio, poeto ir Pirmojo pasaulinio karo lakūno avantiūriškos patirtys. Į šiuolaikinę realybę terpiasi XX amžiaus pradžios vaizdai, dviejų žmonių iš skirtingų epochų istorijos keistai susipina, jie ima veikti vienas kito likimą.
Knyga ir tiek... pagrindiniai herojai: vienas - liurbis literatas, kitas - seksistinis Pabaltijo vokietis iš Pirmojo pasaulinio karo laikų. Moterims, aišku, gelbėtojų samariečių arba gundytojų vaidmuo. Dar krūva kažkokių egzistencinių klausimų ir tragiška pabaiga po to, kai herojai susitinka. Žodžiu, skaityti galima, bet nieko wow.
Nors D. Kalinauskaitė štai tokį aprašymą knygos gale pateikė: Intriga (ir net įtampa) išlaikoma per visą knygą, iki pat atomazgos. Tikrovės perkeitimas su netikėta pabaiga, kuri visą skaitytojo įsivaizdavimą apverčia aukštyn kojom, šiek tiek primena Julio Cortazaro magiškojo realizmo "triuką", atveriantį tikrovės reliatyvumą, ir man tai pasirodė pats įdomiausias dalykas. Kas dar įdomu šiame tekste ir imponuoja? Istorinis ir kultūrinis podirvis. Egzistencinės savęs paieškos šiandieniniame pasaulyje, kurias reflektuoja jaunas intelektualas. Ko šiandien verta kultūra ir kur ji eina? Ko verti visi mes, kamuojami posovietinių kompleksų, baimių ir nepasitikėjimo savo jėgomis, dvasinio ir fizinio skurdo? Apie tai kalbama su aistra, atsakingai.
Tai ir aš savo perrašysiu: Intrigos (anei įtampos) neatsiranda per visą knygą, ir atomazga tokia nuspėjama. Tikrovės perkeitimas su tikėtina pabaiga, kuri visą skaitytojo įsivaizdavimą bando apversti aukštyn kojom, bet sugeba pakelti tik vieną koją. Bando priminti Julio Cortazaro magiškojo realizmo "triuką" (retam skaitytojui pažįstamas autorius), atveriantį tikrovės reliatyvumą (susireikšminusio kritiko rašymo stiliaus pavyzdys, kuris atveria duris tik į X-Files seriją, bet ten intrigos buvo daugiau, nes nežinojai, ar Malderis pabučiuos Skali, ar ne), ir man tai pasirodė pats įdomiausias dalykas (kažką apie knygą reikėjo parašyti...). Kas dar įdomu šiame tekste ir impozantiškai imponuoja? Istorinis ir kultūrinis podirvis ir podirvyje besiveisiančios kultūros. Egzistencinės savęs paieškos šiandieniniame pasaulyje Vokietijoje skinant obuolius ir bandant užsidirbti eurą, kurias reflektuoja (tai yra, atspindi ir atsispindi) šiek tiek vyresnis nei jaunas pseudo intelektualas. Ko šiandien verta kultūra ir kur ji eina? - neužduoda jis šio klausimo... Ko verti visi mes, kamuojami posovietinių kompleksų, baimių ir nepasitikėjimo savo jėgomis, dvasinio ir fizinio skurdo? - vėlgi neužduoda jis šio klausimo, bet jo vaizduotės kūrinys vokietis šmaikščiai sumeta, kad lietuviai mokėjo tik žemę rausti. Gal iš čia ir tas dvasinis posovietinės kartos skurdas, nors herojus nuolat klausosi klasikinės muzikos ir degina smilkalus. O smilkalai kaip ir turėtų praturtinti dvasią. Žodžiu, apie visą tai kalbama be ypatingos aistros, bet atsakingai. O jau tas fizinis skurdas...
Geriau tie kritikai ar rašytojų draugai tokių tekstų knygos pabaigoj nedėtų, nes čia gavosi kaip pagalys į ratus...