What do you think?
Rate this book
(ne)gyvenimo fragmentai
Ši knyga – tai pirmas bandymas iš nuotrupų – eilėraščių, skiaučių, prisiminimų skeveldrų, kalėjimo bylos likučių – (re)konstruoti Rimo Buroko, poeto, bitniko ir hipio, o gal tiesiog XXa. 8- ojo dešimtmečio laisvės ženklo, portretą. Bet pastanga atkurti šį paveikslą - ar juolab tą laikotarpį - neišvengiamai balansuoja ties riba, kur interpretacija ima keisti tai, kas tikra. Tačiau nėra pasirinkimo. Nes užmarštis yra ir atminties iškalinimo forma, lydima vienintelės vilties, kad visa tai gali (ir turi) būti atrasta ir iš naujo perskaityta. Šviesiosios šios knygos salos – 96 Romo eilėraščiai. Kas dabar galėtų nuspėti, kokius jų invariantus ir kokia tvarka jis šiandien į šią knygą sudėtų? Mes, datuotus ir nedatuotus, rikiuojame juos iš pluošto, kurį išsaugojo Silva Burokienė-Kurienė, ir, ko gera, šventvagiaujame, kalbėdami veikiau apie savo įsivaizdavimus nei apie Rimą ir jo poeziją. Rimas Burokas grįžta – negyvenimo fragmentuose, gyvenimo fragmentais. Jų neįveikė nei sistema, nei laikas.
- GenresPoetry
192 pages, Paperback
First published January 1, 2008
3 people are currently reading
96 people want to read
About the author
Rimas Burokas
2 books6 followersRimas Burokas (1953-1980) – legendinis tragiško likimo lietuvių poetas, hipis, keliautojas. Laisvas Rimo Buroko gyvenimas buvo neparankus brutaliai sovietinei sistemai, todėl jį persekiojo KGB, guldė į psichiatrinę ligoninę, galiausiai įkalino už veltėdžiavimą. Mirė kalėjime 1980 m. Rimas Burokas – vienas ryškiausių 8-ojo dešimtmečio poetinių balsų, epochos atliepusios anapus geležinės uždangos vykusius Prahos pavasarį, Woodstoką, Paryžiaus revoliuciją, simbolis.
„Rimas buvo legenda, tokius žmones norisi mėgdžioti. Apie jį sklandė daug įvairiausių pasakojimų, kartais stulbinamai paikų, bet atitikusių to laiko – mūsų laiko – dvasią. Apie Rimą buvo galima paskaityti ant tuometinio jaunimo mėgtų kavinių sienų, jo minčių citatos, eilėraščių ištraukos skraidė po miestą, kaip šiais laikais skraido reklaminės skrajutės. Dabar rašydamas apie Rimą Buroką galiu įžvelgti tai, ko tada negalėjau, – tam tikrą virsmą, neišvengiamą lemtį, tragizmą ir vienatvę, atsivėrusius virš jo galvos. Sufabrikavus bylą (tų laikų žargonu: už „bangladešą“), jis buvo kalinamas kalėjime, kurio ligoninėje ir mirė 1980-aisiais. Tuomet man atrodė, kad jis buvo toks suaugęs, jau senas žmogus, o tebuvo dvidešimt septynerių...“ (Rimas Morkūnas, iš knygos: Rimas Burokas. (Ne)gyvenimo fragmentai. Kaunas: Kitos knygos, 2008)
„Rimas buvo legenda, tokius žmones norisi mėgdžioti. Apie jį sklandė daug įvairiausių pasakojimų, kartais stulbinamai paikų, bet atitikusių to laiko – mūsų laiko – dvasią. Apie Rimą buvo galima paskaityti ant tuometinio jaunimo mėgtų kavinių sienų, jo minčių citatos, eilėraščių ištraukos skraidė po miestą, kaip šiais laikais skraido reklaminės skrajutės. Dabar rašydamas apie Rimą Buroką galiu įžvelgti tai, ko tada negalėjau, – tam tikrą virsmą, neišvengiamą lemtį, tragizmą ir vienatvę, atsivėrusius virš jo galvos. Sufabrikavus bylą (tų laikų žargonu: už „bangladešą“), jis buvo kalinamas kalėjime, kurio ligoninėje ir mirė 1980-aisiais. Tuomet man atrodė, kad jis buvo toks suaugęs, jau senas žmogus, o tebuvo dvidešimt septynerių...“ (Rimas Morkūnas, iš knygos: Rimas Burokas. (Ne)gyvenimo fragmentai. Kaunas: Kitos knygos, 2008)
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 9 of 9 reviews
January 8, 2022
Poezijos jau ilgai neskaitau, nes tam reikia tam tikros nuotaikos, bet Buroko eilėraščiai nepasirodė prasti. Tiesa, visi panašūs, dažnai minimi valkatos, jaučiama minorinė gaida.
Įdomiausia buvo jo gyvenimo istorija, pasaulėžiūra. Gaila, kad nesugebėta išversti pateikiamų interviu ir dokumentų kopijų iš rusų kalbos, nes pritingiu skaityti kvadratines raides.
Buvo įdomu.
Įdomiausia buvo jo gyvenimo istorija, pasaulėžiūra. Gaila, kad nesugebėta išversti pateikiamų interviu ir dokumentų kopijų iš rusų kalbos, nes pritingiu skaityti kvadratines raides.
Buvo įdomu.
November 16, 2017
Viljamas Šulcas: „<...> Man atrodė, kad jis vienas yra stipresnis už galingąją sovietų sistemą, gebėjusią žmones priversti paklusti ir laikyti baimėje. Rimui ne kartą teko patirti milicijos ir čekistų persekiojimą, bet, nepaisant to, jis buvo aukščiau už juos. Jis nevaidino herojaus ir nebuvo priešiškai nusiteikęs valdžios atžvilgiu. Jis tiesiog ėjo savo keliu, ir niekas negalėjo jo priversti pamilti netikrų sovietinių vertybių, kurias taip sėkmingai pavyko įskiepyti visiems kitiems.
Jis buvo laisvas žmogus.“
Jis buvo laisvas žmogus.“
August 17, 2017
Ir akyse užges Paryžius,
Iš tos kelionės niekas nesugrįžo,
o jei sugrįžo svetimas vargu
ar pavadinsi jį senu draugu.
Tiktai pakrantėj skarmalai ir vėjas
apsikabinę šoka, mėnuo
prisiminimais lūžta bangose,
Lėtai Paryžius gęsta akyse.
Lyg paskutinis turtas lieka meilė
Ir vėjų perpūstoj širdy,
Ji tarsi kriauklė nenurimsta niekad
Ir tau pakanka to, kad ją girdi.
-------------------------
panašiai ir su pačia knyga - kartais pakanka ją rankose laikyti. ir klausytis
Iš tos kelionės niekas nesugrįžo,
o jei sugrįžo svetimas vargu
ar pavadinsi jį senu draugu.
Tiktai pakrantėj skarmalai ir vėjas
apsikabinę šoka, mėnuo
prisiminimais lūžta bangose,
Lėtai Paryžius gęsta akyse.
Lyg paskutinis turtas lieka meilė
Ir vėjų perpūstoj širdy,
Ji tarsi kriauklė nenurimsta niekad
Ir tau pakanka to, kad ją girdi.
-------------------------
panašiai ir su pačia knyga - kartais pakanka ją rankose laikyti. ir klausytis
March 28, 2024
Absoliučiai viena gražiausių skaitytų knygų. Nors skaitymo buvo gal valandai, bet smagu, kad kažkas šita knyga išvis užsiėmė - pats Burokas savo laiku nieko neišleido, viskas galėjo taip ir prapulti nesurinkta.
"Prisiminimai, jie už viską baudžia
už nekaltumą, aistrą ir apgaulę,
už tai, kad iškeistas į pigią taurę
kadaise buvo rudenio dangus
Štai vėl dabar prasideda iš naujo
Tas keistas maudulys, jis tarsi mėnuo
Žiemos, kai tu begalo vienas
Tuščius krantus apkabini, jie rauda"
"Prisiminimai, jie už viską baudžia
už nekaltumą, aistrą ir apgaulę,
už tai, kad iškeistas į pigią taurę
kadaise buvo rudenio dangus
Štai vėl dabar prasideda iš naujo
Tas keistas maudulys, jis tarsi mėnuo
Žiemos, kai tu begalo vienas
Tuščius krantus apkabini, jie rauda"
January 18, 2022
,,Aš žinau mūsų laukia kelias
Dideli kaip vaikystės debesys
Nepažįstamas svetimas miestas
Ir amžina vienatvė dviese''
(105 p.)
Eilėraščių rinkinyje labiau įtraukė Rimą pažinojusių ar apie jį girdėjusių žmonių pasakojimai apie sovietinę kasdienybę, kariuomenės vengimą ir to pasekmes, naujo ir neatrasto Vakarų pasaulio, pasaulio už geležinės uždangos - jaudulį, rašytus laiškus BBC World, autostopą, Kerouac'ą, keliones, meilę knygoms, Vilniaus menininkų, smalsių jaunų žmonių, bohemos gyvenimo prisiminimai, nei paties Rimo eilėraščiai. Abejingomis akimis perbėgau eilutes, tikėdamasi, jog galbūt, sekantis jau tikrai sužavės. Koks 10-20 proc. buvo pakankamai neblogi, bet ir ne puikūs.
,,Mes visi elgėmės kaip poetai, bet tos kovos su žodžiu, kuri rodo amato ir pagarbos amatui kokybę, vengėme''. (185 p.)
Eilėraščiai monotoniški, chaotiški, eilutės dažnai tarsi iškritusios iš konteksto, dažnai kartojasi tema apie girtumą, liūdesį, vienatvę, rudenį, valkatavimą, tuštumą, tamsą... Pasigedau įvairovės. Galbūt kai kurie tiesiog pavadintų tai modernia poezija, juk niekis, tačiau net drįsčiau teigti, jog tai lyg naujos amoraliai hedonistiškos kartos užuomazga, atsispindi tradicinio, klasikinio meno pabaiga, degradacijos, išsisėmimo pradžia, žinoma, būtina turėti omenyje, kad nėra aišku, ar pats R. Burokas norėjo, jog jo poezija būtų prieinama kiekvienam.
Laikmetis buvo išties istorinis - persilaužimo, laukimo, kulminacijos, ir tas virsmas buvo ir išorinis ir vidinis, nes lietuviai patyliukais svajojo apie Vakarus ir kitokį gyvenimo būdą, tempą, patys tobulėdami, pažindami, ir tai buvo gražu. Pilką, ribojančią sovietinę dvasią turėjo pakeisti kažkas naujo. Tačiau, šiuo metu, manau, lietuviai perdaug nutolo nuo savo šaknų, ypatingai, kalbos, ir viskas išsigimė, apleidome savo kultūrą skęsdami vakarietiškoje, kuri taipogi - smukusi. Laisvė, perteklius sugriovė discipliną, tradiciją. Pasaulietiškumas pakeitė tautiškumą. Taiklus pastebėjimas: ,,Dabar daug kalbama apie daugiakultūriškumą, bet man atrodo, kad žmonės jau nebežino, kas tai yra iš tiesų'' (Liutauras Kazakevičius, 65 p.)
Kadangi esu skaičiusi rimtesnės poezijos, kuri gelia iki pat sielos gelmių ir suteikia neįkainojamą galimybę prisiliesti prie nenusakomo dieviško kūrybos paslaptingumo ir grožio, rašytojui suteiktos, nuostabios vaizduotės ir intelekto, negaliu skirti aukšto įvertinimo matuojant pasauliniu mastu.
Noriu tikėti, kad R. Burokas po visų klajonių būtų subrendęs kaip asmenybė, susitvarkęs ir ėmęsis plunksnos ir žodžio rimtai, kaip darbo. O kolkas, R. Burokas - lyg mitas, asmenybė, kurią įvertina ir gal net pervertina gan netikėtai, lyg dar vieną tragiško likimo pop dievaitį. Kadangi mirė 27-erių, galima būtų priskirti prie 27 klubo šalia K. Cobain, Jim Morrison ir kitų. Ši knyga ir sukūrė tokią buvimo ''pogrindžio'' dalimi, kur šėlsta maištininkai su save lydinčiais demonais - pojūtį.
Dideli kaip vaikystės debesys
Nepažįstamas svetimas miestas
Ir amžina vienatvė dviese''
(105 p.)
Eilėraščių rinkinyje labiau įtraukė Rimą pažinojusių ar apie jį girdėjusių žmonių pasakojimai apie sovietinę kasdienybę, kariuomenės vengimą ir to pasekmes, naujo ir neatrasto Vakarų pasaulio, pasaulio už geležinės uždangos - jaudulį, rašytus laiškus BBC World, autostopą, Kerouac'ą, keliones, meilę knygoms, Vilniaus menininkų, smalsių jaunų žmonių, bohemos gyvenimo prisiminimai, nei paties Rimo eilėraščiai. Abejingomis akimis perbėgau eilutes, tikėdamasi, jog galbūt, sekantis jau tikrai sužavės. Koks 10-20 proc. buvo pakankamai neblogi, bet ir ne puikūs.
,,Mes visi elgėmės kaip poetai, bet tos kovos su žodžiu, kuri rodo amato ir pagarbos amatui kokybę, vengėme''. (185 p.)
Eilėraščiai monotoniški, chaotiški, eilutės dažnai tarsi iškritusios iš konteksto, dažnai kartojasi tema apie girtumą, liūdesį, vienatvę, rudenį, valkatavimą, tuštumą, tamsą... Pasigedau įvairovės. Galbūt kai kurie tiesiog pavadintų tai modernia poezija, juk niekis, tačiau net drįsčiau teigti, jog tai lyg naujos amoraliai hedonistiškos kartos užuomazga, atsispindi tradicinio, klasikinio meno pabaiga, degradacijos, išsisėmimo pradžia, žinoma, būtina turėti omenyje, kad nėra aišku, ar pats R. Burokas norėjo, jog jo poezija būtų prieinama kiekvienam.
Laikmetis buvo išties istorinis - persilaužimo, laukimo, kulminacijos, ir tas virsmas buvo ir išorinis ir vidinis, nes lietuviai patyliukais svajojo apie Vakarus ir kitokį gyvenimo būdą, tempą, patys tobulėdami, pažindami, ir tai buvo gražu. Pilką, ribojančią sovietinę dvasią turėjo pakeisti kažkas naujo. Tačiau, šiuo metu, manau, lietuviai perdaug nutolo nuo savo šaknų, ypatingai, kalbos, ir viskas išsigimė, apleidome savo kultūrą skęsdami vakarietiškoje, kuri taipogi - smukusi. Laisvė, perteklius sugriovė discipliną, tradiciją. Pasaulietiškumas pakeitė tautiškumą. Taiklus pastebėjimas: ,,Dabar daug kalbama apie daugiakultūriškumą, bet man atrodo, kad žmonės jau nebežino, kas tai yra iš tiesų'' (Liutauras Kazakevičius, 65 p.)
Kadangi esu skaičiusi rimtesnės poezijos, kuri gelia iki pat sielos gelmių ir suteikia neįkainojamą galimybę prisiliesti prie nenusakomo dieviško kūrybos paslaptingumo ir grožio, rašytojui suteiktos, nuostabios vaizduotės ir intelekto, negaliu skirti aukšto įvertinimo matuojant pasauliniu mastu.
Noriu tikėti, kad R. Burokas po visų klajonių būtų subrendęs kaip asmenybė, susitvarkęs ir ėmęsis plunksnos ir žodžio rimtai, kaip darbo. O kolkas, R. Burokas - lyg mitas, asmenybė, kurią įvertina ir gal net pervertina gan netikėtai, lyg dar vieną tragiško likimo pop dievaitį. Kadangi mirė 27-erių, galima būtų priskirti prie 27 klubo šalia K. Cobain, Jim Morrison ir kitų. Ši knyga ir sukūrė tokią buvimo ''pogrindžio'' dalimi, kur šėlsta maištininkai su save lydinčiais demonais - pojūtį.
July 4, 2022
"... Aš klaidžioju senais kiemais
mėnulio aureolė
virš mano liūdnos,
neprotingos galvos,
kaip vaikystės sala"
mėnulio aureolė
virš mano liūdnos,
neprotingos galvos,
kaip vaikystės sala"
June 18, 2022
VEIDAS KAIP IKONA: (NE) GYVENIMO FRAGMENTAI. Eilėraščiai / šviesraščiai / sugrįžimai
Rimas Burokas (Gita Burokaitė, Silvija Kurienė, Saulė Pinkevičienė), (NE) GYVENIMO FRAGMENTAI. Eilėraščiai / šviesraščiai / sugrįžimai, Kaunas, Kitos knygos, apipavidalinimas - Vario burnos, 2008
Yra žmonių, kurių veidų nepamirši. Kai kuriems tiesiog lemta tapti ikonomis. Pirmiausia į galvą ateina Ernesto Che Guevara, kurio žvilgsnis, užfiksuotas 1960 m. kovo 5-ąją Alberto Kordos Havanoje per JAV slaptųjų tarnybų suorganizuotą bent 75 gyvybes nusinešusį sprogimą, tapo ikona daug kam: Che garbintojams ir jam prijaučiantiems, laisvės trokštantiems, įvairiems menininkams.
Gali būti, kad ikona lemta tapti ir Rimo Buroko veidui. Visąlaik Knygų mugėje jį mačiau. Ne, nesivaideno – stende. Tačiau nuo knygos žvelgiantis įdėmus, liūdnas išminčiaus žvilgsnis, 1977 m. užfiksuotas Vytauto Balčyčio, prikausto taip, jog negali pamiršt.
R. Buroko (1953–1980) poezija ir jo gyvenimo peripetijos – taip pat ironiški. Dėl „parazitinės egzistencijos“ kagėbistinių psichiatrų Naujosios Vilnios psichūškėje pripažintas „istoriniu psichopatu“. Kai kurie tų psichiatrų dar ir dabar dirba, parazitai. O Rimo (leisiu sau šiokį tokį familiarumą, vis dėlto vaikinukui, mirusiam Lukiškių kalėjimo ligoninėje neva nuo pneumonijos, tebuvo 27-eri) nebėra...
Atmetęs graudesį ir pagraudenimus apie R. Buroko sugrįžimą, sunkų kelią atgal, iškalinimą, beveik iš karto pereisiu prie jo kūrybos. Beveik, nes noriu pažymėti, kad, kaip ir daugelis „Kitų knygų“ leidinių, šis pasižymi ypatinga elegancija, puikiu dizainu, informatyvumu (gausu nuotraukų, atsiminimų), jį malonu paimti į rankas. O kūryba – įstabi. Iš pirmo žvilgsnio – neniurzgantis H. Radauskas, skaitęs V. Cojaus poeziją (taip būti negalėjo dėl dviejų priežasčių: H. Radauskas mirė 1970-aisiais, o V. Cojus gimė 1960 m.). Iš antro – saviti, mono no aware gaida parašyti tekstai. Poezija, pagal kurią (ne)galėtų būti sukurta (ne)simfonija.
Tas gyvenimo–negyvenimo pojūtis nepalieka skaitant R. Buroko eiles. Jis ir čia, ir nebe, o tada, kai dar buvo čia, tai lyg ir nebuvo, nes buvo laikomas nevykėliu narkomanu, bepročiu ir kt. Todėl ši (ne)poezija – tokia tvyranti nebūtyje, belaikė, beerdvė, kad tik veidas–ikona ją sulaiko šalia lyg dvasios dvelksmas.
„Voratinkly spindės žvaigždė / ir gervių virtinė budės / seniai sustojusiam laike / to laikrodžio / surask mane / kol aš esu / tikėk voratinkly sušvis / žvaigždė / kaip mylinti širdis“ (p. 103). Gervės – štai kas čia įspūdingiausia! Paukščiai, apie kuriuos rašė J.Kavabata. Origamis iš tūkstančio gervių Japonijoje dovanojamas mirtiniems ligoniams, juo puošiami kapai.
Gervė Rytuose – nemirtingumo simbolis. „(...) geriu / prisiminimą Jūsų rankų, / kaip šitą rūką, / kuris verkia...“ (p. 107). Nepamiršiu šių šviesraščių ir veido.
Rimas Burokas (Gita Burokaitė, Silvija Kurienė, Saulė Pinkevičienė), (NE) GYVENIMO FRAGMENTAI. Eilėraščiai / šviesraščiai / sugrįžimai, Kaunas, Kitos knygos, apipavidalinimas - Vario burnos, 2008
Yra žmonių, kurių veidų nepamirši. Kai kuriems tiesiog lemta tapti ikonomis. Pirmiausia į galvą ateina Ernesto Che Guevara, kurio žvilgsnis, užfiksuotas 1960 m. kovo 5-ąją Alberto Kordos Havanoje per JAV slaptųjų tarnybų suorganizuotą bent 75 gyvybes nusinešusį sprogimą, tapo ikona daug kam: Che garbintojams ir jam prijaučiantiems, laisvės trokštantiems, įvairiems menininkams.
Gali būti, kad ikona lemta tapti ir Rimo Buroko veidui. Visąlaik Knygų mugėje jį mačiau. Ne, nesivaideno – stende. Tačiau nuo knygos žvelgiantis įdėmus, liūdnas išminčiaus žvilgsnis, 1977 m. užfiksuotas Vytauto Balčyčio, prikausto taip, jog negali pamiršt.
R. Buroko (1953–1980) poezija ir jo gyvenimo peripetijos – taip pat ironiški. Dėl „parazitinės egzistencijos“ kagėbistinių psichiatrų Naujosios Vilnios psichūškėje pripažintas „istoriniu psichopatu“. Kai kurie tų psichiatrų dar ir dabar dirba, parazitai. O Rimo (leisiu sau šiokį tokį familiarumą, vis dėlto vaikinukui, mirusiam Lukiškių kalėjimo ligoninėje neva nuo pneumonijos, tebuvo 27-eri) nebėra...
Atmetęs graudesį ir pagraudenimus apie R. Buroko sugrįžimą, sunkų kelią atgal, iškalinimą, beveik iš karto pereisiu prie jo kūrybos. Beveik, nes noriu pažymėti, kad, kaip ir daugelis „Kitų knygų“ leidinių, šis pasižymi ypatinga elegancija, puikiu dizainu, informatyvumu (gausu nuotraukų, atsiminimų), jį malonu paimti į rankas. O kūryba – įstabi. Iš pirmo žvilgsnio – neniurzgantis H. Radauskas, skaitęs V. Cojaus poeziją (taip būti negalėjo dėl dviejų priežasčių: H. Radauskas mirė 1970-aisiais, o V. Cojus gimė 1960 m.). Iš antro – saviti, mono no aware gaida parašyti tekstai. Poezija, pagal kurią (ne)galėtų būti sukurta (ne)simfonija.
Tas gyvenimo–negyvenimo pojūtis nepalieka skaitant R. Buroko eiles. Jis ir čia, ir nebe, o tada, kai dar buvo čia, tai lyg ir nebuvo, nes buvo laikomas nevykėliu narkomanu, bepročiu ir kt. Todėl ši (ne)poezija – tokia tvyranti nebūtyje, belaikė, beerdvė, kad tik veidas–ikona ją sulaiko šalia lyg dvasios dvelksmas.
„Voratinkly spindės žvaigždė / ir gervių virtinė budės / seniai sustojusiam laike / to laikrodžio / surask mane / kol aš esu / tikėk voratinkly sušvis / žvaigždė / kaip mylinti širdis“ (p. 103). Gervės – štai kas čia įspūdingiausia! Paukščiai, apie kuriuos rašė J.Kavabata. Origamis iš tūkstančio gervių Japonijoje dovanojamas mirtiniems ligoniams, juo puošiami kapai.
Gervė Rytuose – nemirtingumo simbolis. „(...) geriu / prisiminimą Jūsų rankų, / kaip šitą rūką, / kuris verkia...“ (p. 107). Nepamiršiu šių šviesraščių ir veido.
July 18, 2025
Nejaugi tai slaptas lietuviškas hipis-genijus? Net gaila, kad tiek metų nugyventa, bet tik dabar apie šią asmenybę sužinota. Būtų buvusi didelė garbė jį pažinoti...
March 19, 2018
Su Rimu pabendrauti nespėjau, bet su jo buvusio gyvenimo drauge Silva buvom beveik draugai.
Displaying 1 - 9 of 9 reviews