Tai septintoji Kęstučio Navako, poeto, eseisto, literatūros kritiko ir vertėjo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, knyga. Jos žanrą lengviausia apibūdinti kaip esė, nors šių esė diapazonas platus - nuo reportažo iki novelės. Du lagaminai sniego - tai tekstus siejanti metafora, kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka: laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu.
www.facebook.com/miciausknygos Knyga nors ir ilgokai skaitėsi, man patiko. Ypač tai, kad visos esė suskirstytos kaip ir į tris skyrius, nors vienas su kitu nesusiję, bet kiekviename iš jų kūriniai savotiški. Vieni labai patraukia akį, kiti nelabai. Autorius pasakoja taip, kad galima pamanyti, jog per šias esė jis perteikia savo gyvenimo istorijas. Istorijos kaip ir priklauso bohemos atstovui, pilno meno ir įvairių gyvenimiškų nutikimų. Pradžioje pasitaikiusios esė nelabai patiko, tai galvojau duoti vienokį įvertinimą, bet visos knygos įvertinimą pakeitė vienintelė esė apie Rygą. Ji patiko labiausiai. Knygą perskaityti rekomenduoju, ypač kai dabar įvedus karantiną atsiras laiko skaityti.
*Rytas yra prievarta. *Namai yra labai paprastas ir apčiuopiamas pasaulio mikromodelis. Jis rodo, kaip jūs pasielgtumėt ir su visu likusiu pasauliu, jei tik įgytumėt galių.