Satyriniame romane autorė Liūnė Janušytė piešia senojo Paryžiaus atmosferą ir ten besisukančius lietuvius, knygos herojus, o jų prototipus nesunkiai atpažįstame ir šiandien: pasakotoja (pati autorė), dailininkas Viktoras (Petravičius), aktorius Juozas (Miltinis), dailininkas Paulius (Augius). Gyvi vaizdai ir tikri įvykiai padaro kūrinį dar vertingesnį ir įdomesnį. Skaitome ir regime pakankamai ironišką žvilgsnį į lietuvių menininkus, patekusius į visų menų meką – Paryžių.
„Mirdama močiutė man paliko auksinį laikroduką, kurį aš tučtuojau nunešiau lombardan, ir vietoj testamento du sakiniu: – Nebūk durna. O vis dėlto gyvenimas galėjo būti ir gražesnis.”
Nepelnytai netapęs kultiniu lietuviškosios literatūros paveldas, nors dvidešimt pirmo amžiaus akį ir griebia tikas nuo su laiko dvasia atplasnojančio kežualaus rasizmo. Tas sąmojis! Skaičiau ir krykštavau, kaip galima taip gerai, tokia lengva ranka, taip tiesiai ir taikliai jį sudėstyti. Jei Liūnė gyventų šiandien, būtų kiečiausia visų chebrų pana ir visi lauktumėm jos naujo Substack’o įrašo. Apmaudu, kad istorinės ir kultūrinės aplinkybės buvo nedosnios šitos įspūdingos asmenybės klestėjimui ir baigės taip apmaudžiai, kaip baigės. Skaitysiu dar – kartais, profilaktiškai. Už jaunystę
Atiduočiau ir visas dešimtis žvaigždučių. Nuostabi knyga, akys per daug lengvai ir greitai ėjo per puslapius, norėjosi skaityti ir skaityti, norėjosi nesibaigiančios istorijos. Nuoširdžiai rekomenduoju šią humoristinę, spalvotą istoriją apie tarpukario menininkų bohemišką gyvenimą Paryžiuje.
Nuostabi knyga. Knyga, atrodo, aplenkusi laiką, nes tikrai galėčiau įsivaizduoti veikėjų nuotykius vykusius vakar, o ne tarpukariu. Būtinai paskaitykite ir knygos pabaigą, - Liūnė buvo nepaprastai drąsi savo laikmečio rašytoja.
kikendama surijau per du vakarus. davatkų šiurpintojos, "feministe praktike" įvardijamos herojės nuotykiai tarpukario Paryžiuje (deja, įskaitant daug rasistinių replikų, bet turim omeny, kad tai 1938 m. romanas). net neatsimenu, kaip atsirado mano norimų perskaityti knygų sąraše, tai buvo malonus siurprizas.
Puiki knyga! Sukurtas humoristinis siužetas supažindina su menininkų gyvenimo Paryžiuje užkulisiais. Kalba apie praėjusį (arba taip ir nepraėjusį) laiką. Knygoje kuriami įdomūs personažų vaizdiniai, įfigūrinami prototipai. Vaizduojamas moteriškas portretas, stipriai nutolęs nuo lietuviškųjų stereotipų, numanomo gyvenimo būdo standarto...
Įdomus žvilgsnis į tarpukario Lietuvos menininkus užsienyje: Paryžiaus "negrai", "pederastai", gėrimas kiekvieną dieną, autorės svarstymai ar tikrai pagrindinė moterų užduotis tai kuo greičiau temptis vyrą prie altoriaus. Visgi kame čia Lietuvos literatūros klasika nežinau, nors pažiūrėjus ePaveldo svetainę tai tuometiniai autoriai buvo tokie geri, kad viskas, ką jie parašė, tapo klasika.
Nemažai smagios satyros, geros kritikos ir net rimtų idėjų.
„Bet ką daryt su eilėraščiais, kurie skirti net kelioms? Ką pasakys biografas apie poetą, kurs paskyrė man eilėraštį, bet, kol jį atspausdino, jau susipyko su manim ir dedikavo jį kitai?“