What do you think?
Rate this book
Žuvys ir drakonai
Kiniško stiliaus daiktą ar interjerą Europoje rasti nesunku, taip pat nesunku rasti knygų apie Kiniją, o tikras literatūrinis chinoiserie pasitaiko labai retai. Naujas Undinės Radzevičiūtės romanas Žuvys ir drakonai - apie daugelį dalykų.
Apie XVIII amžiaus europiečio svajonę pakeisti "tvarką" visame pasaulyje, net ir Kinijoje.
Apie XVIII amžiaus prancūzų meilę kiniškiems dalykams ir viso "Senojo Pasaulio" neapykantą prancūzams.
Apie didėjančią Rytų ir Vakarų "difuziją".
Apie šiuolaikinį žmogų, norintį pabėgti į nebeegzistuojančią Kiniją.
Ir apie Rytus, kurie visada su mumis, nesvarbu, į kurią pusę žiūrėtume.
Knyga Žuvys ir drakonai, kaip ir kiti Radzevičiūtės kūriniai - visiškai nutolusi nuo lietuvių literatūros tradicijos. Tai tarsi atskira kategorija, kurioje intelektinis iššūkis jungiamas su rafinuotu ir nerafinuotu humoru, o herojai kalbasi taip, lyg kapotųsi kardais.
Apie XVIII amžiaus europiečio svajonę pakeisti "tvarką" visame pasaulyje, net ir Kinijoje.
Apie XVIII amžiaus prancūzų meilę kiniškiems dalykams ir viso "Senojo Pasaulio" neapykantą prancūzams.
Apie didėjančią Rytų ir Vakarų "difuziją".
Apie šiuolaikinį žmogų, norintį pabėgti į nebeegzistuojančią Kiniją.
Ir apie Rytus, kurie visada su mumis, nesvarbu, į kurią pusę žiūrėtume.
Knyga Žuvys ir drakonai, kaip ir kiti Radzevičiūtės kūriniai - visiškai nutolusi nuo lietuvių literatūros tradicijos. Tai tarsi atskira kategorija, kurioje intelektinis iššūkis jungiamas su rafinuotu ir nerafinuotu humoru, o herojai kalbasi taip, lyg kapotųsi kardais.
- GenresFiction
408 pages, Hardcover
First published January 1, 2013
19 people are currently reading
599 people want to read
About the author
Undinė Radzevičiūtė
10 books176 followersBaigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus Dailės Akademijoje.
Doktorantūros studijos liko nebaigtos.
Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – "Saatchi&Saatchi" (Vilnius), "Leo Burnett Vilnius" etc. – kūrybos direktore.
Autorės knygos penkis kartus (2003, 2011, 2013, 2015, 2017) pateko į kūrybingiausių metų knygų shortlist‘us, ir tris kartus (2011, 2013, 2017) - į geriausių metų knygų shortlist‘us.
2015 knyga ,,Žuvys ir drakonai'' įvertinta Europos sąjungos literatūros premija, Lietuvių PEN centro išrinkta tarp geriausių dešimtmečio knygų, kritikų ir skaitytojų išrinkta į 100-uką geriausių lietuviškų knygų išleistų per pastaruosius šimtą metų.
Knyga ,,Žuvys ir drakonai'' išversta ar šiuo metu verčiama į vokiečių, anglų, ispanų, italų, serbų, vengrų, bulgarų, lenkų, estų ir latvių kalbas.
Po vokiškojo knygos leidimo, Bavarijos kultūros ministerija skyrė autorei specialų apdovanojimą - ilgalaikį kvietimą 2018-2019 metams į Tarptautinius menininkų namus Bamberge ,,Internationales Künstlerhause Villa Concordia'', o austrų leidykla ,,Rezidenz Verlag'' nusprendė vokiškai išleisti ir naujausią autorės knygą ,,Kraujas mėlynas''.
Doktorantūros studijos liko nebaigtos.
Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – "Saatchi&Saatchi" (Vilnius), "Leo Burnett Vilnius" etc. – kūrybos direktore.
Autorės knygos penkis kartus (2003, 2011, 2013, 2015, 2017) pateko į kūrybingiausių metų knygų shortlist‘us, ir tris kartus (2011, 2013, 2017) - į geriausių metų knygų shortlist‘us.
2015 knyga ,,Žuvys ir drakonai'' įvertinta Europos sąjungos literatūros premija, Lietuvių PEN centro išrinkta tarp geriausių dešimtmečio knygų, kritikų ir skaitytojų išrinkta į 100-uką geriausių lietuviškų knygų išleistų per pastaruosius šimtą metų.
Knyga ,,Žuvys ir drakonai'' išversta ar šiuo metu verčiama į vokiečių, anglų, ispanų, italų, serbų, vengrų, bulgarų, lenkų, estų ir latvių kalbas.
Po vokiškojo knygos leidimo, Bavarijos kultūros ministerija skyrė autorei specialų apdovanojimą - ilgalaikį kvietimą 2018-2019 metams į Tarptautinius menininkų namus Bamberge ,,Internationales Künstlerhause Villa Concordia'', o austrų leidykla ,,Rezidenz Verlag'' nusprendė vokiškai išleisti ir naujausią autorės knygą ,,Kraujas mėlynas''.
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 72 reviews
June 20, 2013
Skaičiau ir kartkartėmis užsirašinėjau mintis. Mintys keitėsi priklausomai nuo perskaitytų puslapių skaičiaus.
Iki kokio 50-to puslapio stebino lengvumas. Kilo tokie žodžiai: trapumas, skaidrumas, plonas porcelianas, stiklas. Skaityti reikia sulaikius kvėpavimą. Atrodo, kad vienas negrabus mano judesys, ir visas šis piešinys ims byrėti tūkstančiais spalvoto stiklo žiežirbų, nuo ko vaizdas gal būt nepasidarys mažiau gražus, tiesiog jau bus kitoks, o gal autorė to ir tikisi?
Kažkur apie 200-tąjį. Ornamentas, supintas iš žuvų ir drakonų, grindų plytelių, keturių moterų-merginų pokalbių čiurlenimo, jėzuitų vienuolių ir Lojolos pamokymų. Daug mėlynos spalvos, dar balta ir juoda, visai kaip Estijos vėliavoje. Knyga-ornamentas. Kartais, nuo užsitęsusios šypsenos, įskausdavo lūpas ir tai gal vienintelis knygos trūkumas.
Visai į knygos pabaigą. Nesutinku su tuo užrašu ant knygos aplanko, kad herojai kalbasi taip, lyg kapotųsi kardais. Jų kalba - greičiau bandymas susikalbėti vieniems su kitais, bandymas kiekvienam iš savo begalinio pasaulio prisiliesti prie kito ne mažiau begalinio pasaulio. Visi mes viens kitam kiniečiai. Kažkaip liūdna, šilta ir gera, lyg kažkas tau leistų prisiliesti, kažkas labai pažeidžiamas. Prisiliesti ne kardu, o pirštų galiukais.
Yra lietuviška literatūra ir ne bet kokia, o pranokstanti didžiąją dalį verstinės. Imu tuo didžiuotis. Ir lietuvės man patinka. Anksčiau Kalinauskaite, o dabar dar ir Radzevičiūte imsiu žavėtis. Tradicinė orientacija, nieko nepadarysi...
Iki kokio 50-to puslapio stebino lengvumas. Kilo tokie žodžiai: trapumas, skaidrumas, plonas porcelianas, stiklas. Skaityti reikia sulaikius kvėpavimą. Atrodo, kad vienas negrabus mano judesys, ir visas šis piešinys ims byrėti tūkstančiais spalvoto stiklo žiežirbų, nuo ko vaizdas gal būt nepasidarys mažiau gražus, tiesiog jau bus kitoks, o gal autorė to ir tikisi?
Kažkur apie 200-tąjį. Ornamentas, supintas iš žuvų ir drakonų, grindų plytelių, keturių moterų-merginų pokalbių čiurlenimo, jėzuitų vienuolių ir Lojolos pamokymų. Daug mėlynos spalvos, dar balta ir juoda, visai kaip Estijos vėliavoje. Knyga-ornamentas. Kartais, nuo užsitęsusios šypsenos, įskausdavo lūpas ir tai gal vienintelis knygos trūkumas.
Visai į knygos pabaigą. Nesutinku su tuo užrašu ant knygos aplanko, kad herojai kalbasi taip, lyg kapotųsi kardais. Jų kalba - greičiau bandymas susikalbėti vieniems su kitais, bandymas kiekvienam iš savo begalinio pasaulio prisiliesti prie kito ne mažiau begalinio pasaulio. Visi mes viens kitam kiniečiai. Kažkaip liūdna, šilta ir gera, lyg kažkas tau leistų prisiliesti, kažkas labai pažeidžiamas. Prisiliesti ne kardu, o pirštų galiukais.
Yra lietuviška literatūra ir ne bet kokia, o pranokstanti didžiąją dalį verstinės. Imu tuo didžiuotis. Ir lietuvės man patinka. Anksčiau Kalinauskaite, o dabar dar ir Radzevičiūte imsiu žavėtis. Tradicinė orientacija, nieko nepadarysi...
July 26, 2025
Džiaugiuos, kad „Žuvis ir drakonus“ pataupiau geresniems laikams. Pelnytai puiki knyga.
Mėgstu nenupasakojamas knygas. O šita labai egzotiškai įpakavo šeimyninį buitiaką. Radzevičiūtė nebūtų ji, jei sumanymo grožis nebūtų svarbus: istorija imperatoriška, charizmatiška, nes ji norėjo, kad ją taip matytume.
XVIII a. Kinija ir šiuolaikinė globali Europa – du atskiri pasauliai, juos mažai kas sieja (gal Šašos balsas?), bet Radzevičiūtės proza bando parodyti vidines paraleles, visaip pinklioja asociacijas, kurios kažką su manimi daro. Skaitant veža pats analitinis Radzevičiūtės prozos keistumas, kuriuo ji žaidžia sukurtoje didelėje tarpkultūrinėje erdvėje. Atrodo, kad ji kuria išsišakojantį paveikslą, tačiau per puslapius gena ne siužetas (meilė, mirtis, karjera), o paslaptinga nuovoka apie tai, kaip pasaulis surėdytas.
Visuose Radzevičiūtės kūriniuose tikrovė pasirodo kaip globalus simuliakras (patiko aprašytas prancūzo įsivaizduotas kiniškas paviljonas). Istoriškai reikšmingi dalykai atsitraukia ir į pirmą planą iškyla tą simuliakrą apnuoginančios kasdieniškos dramos – aistros ir mūšiai rūmuose analogiški kasdienybei, kurioje galios rangai atsiskleidžia be manierų.
Apskritai patiko, kad Radzevičiūtės sakinys turi nerealią savybę suderinti anekdoto ir alegorijos gijas. Ir pats „Žuvų ir drakonų“ pobūdis, jungiantis Rytus–Vakarus, senovę ir šiuos laikus, tobulai tai atskleidžia. Abu turi potekstę, didaktikos luobelę, bet jų esmė glūdi tarp tiesos ir retorikos. Tai ypač būdinga juodam humorui, kurį maitina nekorektiški ekscesai. Pvz., toks senas anekdotas „Ėmė bobutė ir numirė. Nebūtų ėmus – nebūtų mirus“ labai panašus į „kalantį“ Radzevičiūtės sarkazmą: stimuliuojamą kalbos, kad patirtum neišsakytą dviprasmybę. Man buvo smagu suprasti, kad šiais laikais Radzevičiūtės stilių natūraliai išbaigia ne pamokslas, o rafinuotas (nevulgarus!) šypsnis. Romane tai veikia kaip stipri struktūra ir padeda kalbėti apie buvimą šeimoje (jei norite, visuomenę / Vakarus) per santykį su tradicija, Rytais. Už šitą užčiuoptą ir panaudotą galią, Radzevičiūte, chapeau!
Skaitydama vis galvojau, kad jos analitinis stilius (kažkas tarp alegorijos ir rafinuoto anekdoto) yra savotiška kompromiso forma. Atskiri „Žuvų ir drakonų“ pasažai dažniausiai pateikiami kaip mąstymas apie kokį dalyką / temą, kaip nuolatinis pokalbis-špagavimasis (artimieji duria giliausiai), kuriame pati kalba palaiko abejonę viskuo, kas sakoma, kas yra ir kas gali būti. Nuostabu, kad rašytoja abejonę gamina per kalbą. Abejonė katalizuoja ginčą ir orumą, o apskritai – leidžia įsižiūrėti į keistenybes, jomis žavėtis ir kurti. Romane vengiama griežtų apibrėžimų, ypač kinams:)
Taip man atrodo, kad geras Radzevičiūtės romanas grumiasi su stereotipais: žiūrėdamas į šimto mongoliškų arklių paveikslą gali nepastebėti juos prilaikančių arklininkų. Taip nutiks tik tada, jei viską stebėsi tradiciškai, „kaip reikia“ – pagal rangus. Bet įžvalgus protas priešinasi galiai, su šypsniu iš žinomų dalykų lipdo naujus derinius. Nuostabu, kad aprašyto turinio negalime praskaityti tik kaip juoko – kas pasakyta, labai įžvalgu.
Gaila, kad naujuose Radzevičiūtės romanuose ta galia slopsta, nes jų užmojis nebe tas, struktūros tampa paprastesnės ir prasišviečia daugiau pažiūrų, kurioms taikoma nebe rafinuota, o vis vulgaresnė ironija.
Bet „Žuvis ir drakonus“ lentynoje tikrai turėsiu.
Mėgstu nenupasakojamas knygas. O šita labai egzotiškai įpakavo šeimyninį buitiaką. Radzevičiūtė nebūtų ji, jei sumanymo grožis nebūtų svarbus: istorija imperatoriška, charizmatiška, nes ji norėjo, kad ją taip matytume.
XVIII a. Kinija ir šiuolaikinė globali Europa – du atskiri pasauliai, juos mažai kas sieja (gal Šašos balsas?), bet Radzevičiūtės proza bando parodyti vidines paraleles, visaip pinklioja asociacijas, kurios kažką su manimi daro. Skaitant veža pats analitinis Radzevičiūtės prozos keistumas, kuriuo ji žaidžia sukurtoje didelėje tarpkultūrinėje erdvėje. Atrodo, kad ji kuria išsišakojantį paveikslą, tačiau per puslapius gena ne siužetas (meilė, mirtis, karjera), o paslaptinga nuovoka apie tai, kaip pasaulis surėdytas.
Visuose Radzevičiūtės kūriniuose tikrovė pasirodo kaip globalus simuliakras (patiko aprašytas prancūzo įsivaizduotas kiniškas paviljonas). Istoriškai reikšmingi dalykai atsitraukia ir į pirmą planą iškyla tą simuliakrą apnuoginančios kasdieniškos dramos – aistros ir mūšiai rūmuose analogiški kasdienybei, kurioje galios rangai atsiskleidžia be manierų.
Apskritai patiko, kad Radzevičiūtės sakinys turi nerealią savybę suderinti anekdoto ir alegorijos gijas. Ir pats „Žuvų ir drakonų“ pobūdis, jungiantis Rytus–Vakarus, senovę ir šiuos laikus, tobulai tai atskleidžia. Abu turi potekstę, didaktikos luobelę, bet jų esmė glūdi tarp tiesos ir retorikos. Tai ypač būdinga juodam humorui, kurį maitina nekorektiški ekscesai. Pvz., toks senas anekdotas „Ėmė bobutė ir numirė. Nebūtų ėmus – nebūtų mirus“ labai panašus į „kalantį“ Radzevičiūtės sarkazmą: stimuliuojamą kalbos, kad patirtum neišsakytą dviprasmybę. Man buvo smagu suprasti, kad šiais laikais Radzevičiūtės stilių natūraliai išbaigia ne pamokslas, o rafinuotas (nevulgarus!) šypsnis. Romane tai veikia kaip stipri struktūra ir padeda kalbėti apie buvimą šeimoje (jei norite, visuomenę / Vakarus) per santykį su tradicija, Rytais. Už šitą užčiuoptą ir panaudotą galią, Radzevičiūte, chapeau!
Skaitydama vis galvojau, kad jos analitinis stilius (kažkas tarp alegorijos ir rafinuoto anekdoto) yra savotiška kompromiso forma. Atskiri „Žuvų ir drakonų“ pasažai dažniausiai pateikiami kaip mąstymas apie kokį dalyką / temą, kaip nuolatinis pokalbis-špagavimasis (artimieji duria giliausiai), kuriame pati kalba palaiko abejonę viskuo, kas sakoma, kas yra ir kas gali būti. Nuostabu, kad rašytoja abejonę gamina per kalbą. Abejonė katalizuoja ginčą ir orumą, o apskritai – leidžia įsižiūrėti į keistenybes, jomis žavėtis ir kurti. Romane vengiama griežtų apibrėžimų, ypač kinams:)
Taip man atrodo, kad geras Radzevičiūtės romanas grumiasi su stereotipais: žiūrėdamas į šimto mongoliškų arklių paveikslą gali nepastebėti juos prilaikančių arklininkų. Taip nutiks tik tada, jei viską stebėsi tradiciškai, „kaip reikia“ – pagal rangus. Bet įžvalgus protas priešinasi galiai, su šypsniu iš žinomų dalykų lipdo naujus derinius. Nuostabu, kad aprašyto turinio negalime praskaityti tik kaip juoko – kas pasakyta, labai įžvalgu.
Gaila, kad naujuose Radzevičiūtės romanuose ta galia slopsta, nes jų užmojis nebe tas, struktūros tampa paprastesnės ir prasišviečia daugiau pažiūrų, kurioms taikoma nebe rafinuota, o vis vulgaresnė ironija.
Bet „Žuvis ir drakonus“ lentynoje tikrai turėsiu.
September 8, 2023
Undinė Radzevičiūtė jau senokai užėmė vietą tarp mano mylimiausių lietuvių rašytojų, todėl likusius neskaitytus jos romanus taupausi – žinau, kad jie net jei ir nebus absoliučiai be priekaištų, bet visada bus „mano“. Sunku ir paaiškinti tą trauką – galbūt esmė ta, kad skaitydama jos knygas visada slapčia kikenu, o gal viskas slypi tame, kaip ji dėlioja žodžius, kažkaip itin unikaliai ir tuo pat metu atpažįstamai, savai. Ir net pasakodama istorijas, šviesmečiais nutolusias nuo mano pačios kasdienybės, ji sugeba įtraukti, pasikviesti pas save ir nepaleisti, o kartu ir ne vieną širdies stygą užkabinti.
Šis romanas nėra mano mėgstamiausias autorės kūrinys iš esmės dėl to, kad pusė jo (ta dalis, kurios veiksmas vyksta Kinijoje) manęs nei labai įtraukė, nei baisiai sužavėjo. Taip, buvo ten įdomių vietų, viskas skaitėsi itin lengvai, autorės braižas kaip niekada ryškus, bet bėda ta, kad niekada nebuvau Rytų kultūros fanė apskritai, todėl ir susidomėjimas tuo pasakojimu buvo kur kas menkesnis. Bet užtat kita knygos dalis man tik dar kartą priminė, už ką myliu Radzevičiūtę – piešdama, rodos, niekuo neišsiskiriančios šeimos buities paveikslą ji vėl privertė juoktis, graudintis, klausti daug klausimų ir ieškoti atsakymų. Ji kaip visada buvo siaubingai unikali, kai kur atskleidė tiek mažai, kad norėjosi dar ir dar, bet tuo pat metu įsileido į šeimos gyvenimą taip arti, jog pabaigoje likau visiškai sudaužyta širdimi. Čia daug to kasdienio tragizmo, daug subtilios šeimos dinamikos, kurioje vietomis atpažinau ir nemažai savęs, krūva traumų, nešiojamų iš kartos į kartą ir šalia stovinčio humoro bei kreivos šypsenėlės skaitant, nes be šito tai tikrai nebūtų U. Radzevičiūtės romanas. Nesinori atskleisti nė dalelės siužeto, nes, tiesą sakant, su šia knyga tai padaryti būtų gana sudėtinga, todėl tik raginu skaityti ir atrasti Radzevičiūtę, nes, patikėkit, laukia daug gėrio.
Šis romanas nėra mano mėgstamiausias autorės kūrinys iš esmės dėl to, kad pusė jo (ta dalis, kurios veiksmas vyksta Kinijoje) manęs nei labai įtraukė, nei baisiai sužavėjo. Taip, buvo ten įdomių vietų, viskas skaitėsi itin lengvai, autorės braižas kaip niekada ryškus, bet bėda ta, kad niekada nebuvau Rytų kultūros fanė apskritai, todėl ir susidomėjimas tuo pasakojimu buvo kur kas menkesnis. Bet užtat kita knygos dalis man tik dar kartą priminė, už ką myliu Radzevičiūtę – piešdama, rodos, niekuo neišsiskiriančios šeimos buities paveikslą ji vėl privertė juoktis, graudintis, klausti daug klausimų ir ieškoti atsakymų. Ji kaip visada buvo siaubingai unikali, kai kur atskleidė tiek mažai, kad norėjosi dar ir dar, bet tuo pat metu įsileido į šeimos gyvenimą taip arti, jog pabaigoje likau visiškai sudaužyta širdimi. Čia daug to kasdienio tragizmo, daug subtilios šeimos dinamikos, kurioje vietomis atpažinau ir nemažai savęs, krūva traumų, nešiojamų iš kartos į kartą ir šalia stovinčio humoro bei kreivos šypsenėlės skaitant, nes be šito tai tikrai nebūtų U. Radzevičiūtės romanas. Nesinori atskleisti nė dalelės siužeto, nes, tiesą sakant, su šia knyga tai padaryti būtų gana sudėtinga, todėl tik raginu skaityti ir atrasti Radzevičiūtę, nes, patikėkit, laukia daug gėrio.
June 26, 2022
Man taip smagu, kad esama tokių įmantrių ir tokių nepretenzingų knygų. Dialogai kaip poezija, atrodo paviršutiniški, bet neprimityvūs, o ir kaip malonu, kai autorius suėmęs už pakarpos tau nebaksnoja nosies į gelmes, empatijas ar aukštumas, kaip šuniui į šlapimo balutę.
Dar būčiau skaičius ir skaičius!
Tiesa, iš pradžių sunkiai įsivažiavau, bet paskui taupiausi, kad neperskaityčiau per greitai. Pradžioje buvo įdomiau skaityti apie Jėzuitą Kinijos svetimybėje, o paskui pasidarė įdomiau senelės Amigorenos ir jos namiškių dramos. Pabaiga užklupo netikėtai.
Dar būčiau skaičius ir skaičius!
Tiesa, iš pradžių sunkiai įsivažiavau, bet paskui taupiausi, kad neperskaityčiau per greitai. Pradžioje buvo įdomiau skaityti apie Jėzuitą Kinijos svetimybėje, o paskui pasidarė įdomiau senelės Amigorenos ir jos namiškių dramos. Pabaiga užklupo netikėtai.
Kaip lavonas, kurį galima vartyti į visas puses, – galvoja Kastiljonė.
Tėvas Ripa tik šešeriais metais vyresnis už jį.
Ir sėdi jie abu ant to paties suolo.
Tačiau skiria juos ne vienas laiptelis.
Tarp jėzuitų nėra lygybės.
Tik karinė hierarchija.
Ir pavaldinys turi žiūrėti į vyresnįjį kaip į Viešpatį.
Ir paklusti jam „kaip lavonas, kurį galima vartyti į visas puses“.
Niekas rūmuose nesikankino ieškodamas paaiškinimo, kodėl vienaragis turi du ragus.
Ir taip aišku: vienaragis su dviem ragais – tai dar geresnis vienaragis.
– O jūs ar prisimenat savo pirmąją meilę? – paklausė Miki.
– Jis turėjo tokias šuns spalvos kelnes, – kiek pagalvojusi pasakė Senelė Amigorena.
– Viskas, kas liko iš prisiminimo apie pirmąją meilę – tai tos šuns spalvos kelnės??
– Turbūt, – pasakė Senelė Amigorena.
– O akys?
– Akis jis irgi turėjo, – sutikdama linktelėjo Senelė Amigorena.
Kai jau nebeturi kam parodyti savo pasiekimų, staiga paaiškėja, kad tu jau seniai nebe vaikas.
January 4, 2022
Puiku. Undinė - kai kas tikrai netikėtai gero, nutikusio lietuvių literatūrai.
Man vis tiek kol kas jos nr.1 - "Grožio ir blogio biblioteka", bet ir šitos žavesio trūkumu neapkaltinsi.
"Kai jau nebeturi kam parodyti savo pasiekimų, staiga paiškeja, kad tu jau seniai nebe vaikas."
Man vis tiek kol kas jos nr.1 - "Grožio ir blogio biblioteka", bet ir šitos žavesio trūkumu neapkaltinsi.
"Kai jau nebeturi kam parodyti savo pasiekimų, staiga paiškeja, kad tu jau seniai nebe vaikas."
May 14, 2023
Šī nav vienkārša grāmata, un es nemēģināšu izlikties, ka atpazinu visas autores iecerētās tēmas un alegorijas un sapratu grāmatas galveno ziņu. Bet tas man netraucē priecāties par kontrastējošiem jezuītu centienu 18.gadsimta Ķīnā un mūsdienu trīspaaudžu ģimenes drāmu aprakstiem un meklēt tajos kopīgo. Un ļauties grāmatai kā sava veida aizbēgšanai no realitātes, jo tieši aizbēgšana - tiešā un pārnestā nozīmē - varētu būt viena no romānu caurvijošām tēmām.
No vienas puses ir zivs un pūķis, apgaismības kristietība un imperiālā Ķīna, no eiropeiskajā balstītajiem pieņēmumiem un eiropeiskā paštaisnuma izrietoši pārpratumi. Jezuīti atsūtīti (atbēguši?) uz Ķīnu pievērst to kristietībai, tajā skaitā izmantojot mākslu kā instrumentu. "Kastiļjone aizbēga no Eiropas, bēgdams no tādas gleznošanas, kuras mērķis ir tikai slava. /../ Viņš atkuģoja uz Kantonu ar otu atdarīt ķīniešiem debesis." Krāšņi Ķīnas imperatoru galma intrigu apraksti, uz kuru fona plaukst profesionālā skaudība un neatzītas romantiskas aizraušanās.
No otras puses, ir četras sievietes kādā dzīvoklī mūsdienu Eiropā, no kura logiem var redzēt ķīniešu restorāna pavārus, kad tie iznākuši smēķēt vai spēlēt badmintonu. Un var pieņemt, ka 18.gadsimta Ķīna ir vienas sievietes veids, kā aizbēgt no ģimenes. "Ģimenes attiecības - tā ir nemitīga kopbūtne ar vieniem un tiem pašiem cilvēkiem. Kopbūtne, kuru visbiežāk nav iespējams izturēt, bet, ja mēģini ko mainīt, sākas sajukums, kas pāraug nesmalkjūtīgos uzbrukumos." No visām četrām dāmām Ome Amigorena ir mana favorīte, viņas tekstos ir kaut kas no Karlsona mulsinošās, bet neapgāžamās loģikas.
Abas sižeta līnijas it kā eksistē patstāvīgi, lasītāja paša ziņā izlemt un izdomāt, vai un kāda ir saistība. Un pat ta, ja nesanāk, vienmēr var vienkārši izbaudīt izcilo valodu un izcilo tulkojumu.
"- Un tu nekad neesi domājusi kaut kur aizbēgt? - pajautāja Ome Amigorena.
- Varbūt arī esmu, - teica Šaša.
- Tad kāpēc neaizbēgi?
- Vispār jau ... aizbēgu, - teica Šaša. - Daudz reižu.
- Tad kāpēc es tevi katru dienu redzu? - jautāja Ome Amigorena.
- Es aizbēgu domās, - teica Šaša."
No vienas puses ir zivs un pūķis, apgaismības kristietība un imperiālā Ķīna, no eiropeiskajā balstītajiem pieņēmumiem un eiropeiskā paštaisnuma izrietoši pārpratumi. Jezuīti atsūtīti (atbēguši?) uz Ķīnu pievērst to kristietībai, tajā skaitā izmantojot mākslu kā instrumentu. "Kastiļjone aizbēga no Eiropas, bēgdams no tādas gleznošanas, kuras mērķis ir tikai slava. /../ Viņš atkuģoja uz Kantonu ar otu atdarīt ķīniešiem debesis." Krāšņi Ķīnas imperatoru galma intrigu apraksti, uz kuru fona plaukst profesionālā skaudība un neatzītas romantiskas aizraušanās.
No otras puses, ir četras sievietes kādā dzīvoklī mūsdienu Eiropā, no kura logiem var redzēt ķīniešu restorāna pavārus, kad tie iznākuši smēķēt vai spēlēt badmintonu. Un var pieņemt, ka 18.gadsimta Ķīna ir vienas sievietes veids, kā aizbēgt no ģimenes. "Ģimenes attiecības - tā ir nemitīga kopbūtne ar vieniem un tiem pašiem cilvēkiem. Kopbūtne, kuru visbiežāk nav iespējams izturēt, bet, ja mēģini ko mainīt, sākas sajukums, kas pāraug nesmalkjūtīgos uzbrukumos." No visām četrām dāmām Ome Amigorena ir mana favorīte, viņas tekstos ir kaut kas no Karlsona mulsinošās, bet neapgāžamās loģikas.
Abas sižeta līnijas it kā eksistē patstāvīgi, lasītāja paša ziņā izlemt un izdomāt, vai un kāda ir saistība. Un pat ta, ja nesanāk, vienmēr var vienkārši izbaudīt izcilo valodu un izcilo tulkojumu.
"- Un tu nekad neesi domājusi kaut kur aizbēgt? - pajautāja Ome Amigorena.
- Varbūt arī esmu, - teica Šaša.
- Tad kāpēc neaizbēgi?
- Vispār jau ... aizbēgu, - teica Šaša. - Daudz reižu.
- Tad kāpēc es tevi katru dienu redzu? - jautāja Ome Amigorena.
- Es aizbēgu domās, - teica Šaša."
October 20, 2025
3,5
Dos novelas, intercaladas.
En la del título, un sacerdote jesuita (el cristianismo representado por los peces), en el siglo XVIII, a través de su formación como pintor, vive y se integra en el círculo que rodea al Emperador de China (los dragones), con la esperanza de llegar a él, y convertirlo al cristianismo.
A medida que transcurren los años, en los que apenas logra mantenerse entre los juegos de poder de la corte, va percibiendo las enormes y complejas brechas culturales, insalvables para su misión.
En la otra, la historia de cuatro mujeres, abuela, madre e hijas, en su departamento en Vilna (Lituania) conviven y se relaciones, con permanentes juegos sutiles de poder, como los sutiles juegos del Jesuita, pero de otra manera, diferente. Muy diferente.
Me parecieron dos buenas historias, muy bien elaboradas, aunque salvo por estos juegos sutiles, no logré percibir en que se asocian. Entonces, no una sino dos buenas lecturas.
Dos novelas, intercaladas.
En la del título, un sacerdote jesuita (el cristianismo representado por los peces), en el siglo XVIII, a través de su formación como pintor, vive y se integra en el círculo que rodea al Emperador de China (los dragones), con la esperanza de llegar a él, y convertirlo al cristianismo.
A medida que transcurren los años, en los que apenas logra mantenerse entre los juegos de poder de la corte, va percibiendo las enormes y complejas brechas culturales, insalvables para su misión.
En la otra, la historia de cuatro mujeres, abuela, madre e hijas, en su departamento en Vilna (Lituania) conviven y se relaciones, con permanentes juegos sutiles de poder, como los sutiles juegos del Jesuita, pero de otra manera, diferente. Muy diferente.
Me parecieron dos buenas historias, muy bien elaboradas, aunque salvo por estos juegos sutiles, no logré percibir en que se asocian. Entonces, no una sino dos buenas lecturas.
November 9, 2022
Kaut kas netverams bija tas, kas lasot šo grāmatu, nepārtraukti atsauca manas bērnības atmiņas. Varbūt Ome Amigorena bija tā - jo arī man bija tāda lieliska Oma!
March 13, 2022
Labai ilgai vengiau Undinės knygų, nes lietuvių autorių aš vengiu. Bet…nuo šiol aš turiu naują mylimą rašytoją! Tokio gerumo tos žuvys su drakonais! Tokio gerumo ta istorija! Užverčiau paskutinį puslapį, vėl atsiverčiau ir vėl iš naujo paliūdėjau ir dėl to, kad ji jau baigėsi ir dėl to, kad taip baigėsi( kas skaitė supras apie ką aš čia) Net kažkiek susigėdau, kad daugiau kaip pusę knygos prasijuokiau.
Pirma, bet tikrai nepaskutinė Undinės Radzevičiūtės knyga mano lentynoje, noriu perskaityti jas visas.
Pirma, bet tikrai nepaskutinė Undinės Radzevičiūtės knyga mano lentynoje, noriu perskaityti jas visas.
September 19, 2016
Ši knyga turi vieną bruožą, kuriuo pasižymi tik geros knygos: ji net ir užvertus paskutinį puslapį verčia apie ją galvoti. Verčia sėdėti ir galvoti apie gyvenimo prasmę. Perskaičiusi tokių knygų paskutinį puslapį ir jį užvertusi, jaučiuosi tarsi ištikta šoko, kad tai tikrai paskutinis puslapis. Atrodo, kad kažką praleidau. Atsiverčiu paskutinį puslapį dar kartą, dar kartą perskaitau paskutinę pastraipą. Taip, įsitikinu, tai tikrai paskutinis puslapis. Užverčiu knygą. Žiūriu į galinį viršelį ir galvoju. Tada atsistoju, padedu knygą ant stalo. Liūdna. Veikėjų likimas privertė mane liūdėti. Žiūriu pro langą į lietų (ne, čia ne kokia meninė priemonė įspūdžiui padidinti, iš tikrųjų lyja ir gamta tarsi pati prisideda prie mano - skaitytojo - jausmų) ir galvoju. Ir tikrai darosi labai labai liūdna, jokios šypsenos veide. Norisi ramiai pabūti vienoje vietoje, susikaupus, tik su savo mintimis. Kai knyga palieka tokį įspūdį, žinau – tai ne paskutinė mano skaityta Undinės Radzevičiūtės knyga. Kada nors paskaitysiu daugiau. Bet ne dabar, ne iš karto. Dabar reikia paskaityti ką nors linksmesnio...
August 20, 2023
Ļoti skumja pēcgarša grāmatai, noteikti zivis nepārvērtās par pūķiem. Vēl esmu pārdomās pēc izlasītā, bet drīzāk ir sajūta - tā paiet pasaules godība.
September 9, 2016
Pasakyti, kad ši knyga kitokia - tai nepasakyti nieko. Pelnytai ar ne, bet neskaitau lietuvių autorių knygų. Ši knyga privertė susimąstyti - gal visai be reikalo?
Intelektualus humoras, dialogų išskirtinumas ir minčių gilumas pavergė mane. Daug peno pamąstymams apie pasaulio globalėjimą, Vakarų ir Rytų priešpriešą, o galbūt sintezę ir intelektualaus skaitymo malonumas - viskas ką jums reikia žinoti prieš paimant šią knygą į rankas. Pirmyn į malonią skaitymo kelionę.
Intelektualus humoras, dialogų išskirtinumas ir minčių gilumas pavergė mane. Daug peno pamąstymams apie pasaulio globalėjimą, Vakarų ir Rytų priešpriešą, o galbūt sintezę ir intelektualaus skaitymo malonumas - viskas ką jums reikia žinoti prieš paimant šią knygą į rankas. Pirmyn į malonią skaitymo kelionę.
August 3, 2016
"<...>Šaša suprato: pasakose kliūtys daug sudėtingesnės, bet įveikiamos daug lengviau.
Labai dažnai - žaibiškai.
Ir visi aplinkui pagrindiniam herojui nori padėti.
Arba juos galima įkalbėti, kad norėtų.
Realiame gyvenime kliūtys nematomos, neaiškios, minkštos ir tąsios, ir kankinančios žmones ilgus mėnesius.
Ir jeigu jos pačios neišnyksta, tai įveikti jų dažniausiai neįmanoma."
Labai dažnai - žaibiškai.
Ir visi aplinkui pagrindiniam herojui nori padėti.
Arba juos galima įkalbėti, kad norėtų.
Realiame gyvenime kliūtys nematomos, neaiškios, minkštos ir tąsios, ir kankinančios žmones ilgus mėnesius.
Ir jeigu jos pačios neišnyksta, tai įveikti jų dažniausiai neįmanoma."
May 26, 2021
Vienplanis, bet nevisai. Stilingas. Smagus skaityti. Ir yra apgalvotų apmąstymų apie kinų kultūrą! Šitas paskutinis dalykas man atrodo žiauriai geras, dar sunku patikėt :)
June 26, 2016
Tadam! Blemba, ir vėl mane ta ragana Undinė užkerėjo! Skaitai ir negali atsitraukti. Jau ketvirtą autorės knygą skaitau. Jaučiu, kad U. Radzevičiūtė bus ta autorė, kurios visas knygas būsiu perskaičius, nes namie tūno ir "180" ir laukia savo eilės (ech, tas internetinis apsipirkinėjimas... nes aš kažko įkvėpta visas autorės knygas vienu ypu užsisakiau). Autorės rašymo stilius lieka magiškai toks pat (preciziškas, ironiškas, taiklus), bet istorijos kas kart skirtingos ir prikaustančios (čia akmuo į D. Jazukevičiūtės daržą, kuri mane pavergė viena knygą, o paskui parašė kelias tos pačios knygos atmainas...).
Taigi kaipgis, "Žuvis ir drakonai" - knyga knygoje. Dvi kultūros - europietiška (šiek tiek Vilniaus senamiesčio) ir kiniška (jėzuitiška) - šiek tiek susieina, bet ne apie tai ten. Ten apie gyvenimą, šeimą, idėją, apie kasdienybę, apie keturias vienos šeimos moteris, gyvenančias keturių kambarių bute, ir apie jėzuitų vienuolį, XVIII amžiuje išsiųstą Ordino bandyti atnešti katalikų tikėjimą kinams. Kažkaip atrodo nieko bendro tarp jų nėra, bet kažkaip knygoje jie suauga kartu. Nes, spoler alert, tai yra knyga knygoje... tššššš...
Taigi kaipgis, "Žuvis ir drakonai" - knyga knygoje. Dvi kultūros - europietiška (šiek tiek Vilniaus senamiesčio) ir kiniška (jėzuitiška) - šiek tiek susieina, bet ne apie tai ten. Ten apie gyvenimą, šeimą, idėją, apie kasdienybę, apie keturias vienos šeimos moteris, gyvenančias keturių kambarių bute, ir apie jėzuitų vienuolį, XVIII amžiuje išsiųstą Ordino bandyti atnešti katalikų tikėjimą kinams. Kažkaip atrodo nieko bendro tarp jų nėra, bet kažkaip knygoje jie suauga kartu. Nes, spoler alert, tai yra knyga knygoje... tššššš...
October 27, 2023
El libro es bueno, dos historias mas o menos paralelas, en la una es un monje jesuita en la corte china, en la otra una familia compuesta por la abuela, la mamá y las hijas en Lituania contemporánea. El estilo es bastante contemporáneo, lleno de cosas que uno ve solo ahora, o por lo menos a mi me parece asi, no es critica, sólo descripción. Es bastante ligero, pero en algun momento me parece se atora y no avanza. Es interesante la manera en que las dos historias estan conectada.
January 23, 2022
Grāmatai par kultūru apmaiņu prasās daudz niansētāks kultūru apraksts. Daudz kas palika (bieži neslikta) prikola līmenī. Zemslānis par bēgšanu no īstās dzīves tālumā gan bija interesants, taču arī - nezinu, cik labi savijies ar visu pārējo.
January 9, 2019
Great artistic value, but I was kinda bored.
January 9, 2022
Divas sižeta līnijas. Varbūt pat ne sižeta, bet stāstījuma, notikumu līnijas - pagātne Ķīnā un tagadne Lietuvā. Viena man bija sirdij, rāmam garam, līdzi jušanai un teksta izgaršošanai un pēcgaršošanai, otra - ēverģēlīgam prātam un pārdomām, un vērīguma treniņam. Man gan bija sajūta, ka lasu divas autonomas grāmatas (lai arī tā nemaz nav, bet ar ar sajūtām grūti cīnīties).
Undines Radzevičutes izpildījumā es varētu lasīt vēsturiskos romānus. Varbūt pat ne romānus. Esejas. Nekādu lieku aprakstu, kuros sapīties. Tikai ideja kā stīga, kas apaugusi ar vārdiem. Forma, kas liek just katru izteikumu atsevišķi un būvēt savu sapratni un attieksmi. Forma, ko izgaršot (jā, jā, jā, man patīk lakoniskie teksti). Mani savaldzināja stāstījums par jezuīta Džuzepes Kastiļjoni, negribas teikt viekārši – darbošanos, khmm, Kastiļjones 50 dzīves gadiem 18.gadsimta Ķīnā. Tas, kā Ķīna pamazām izdzēš, izbalina jezuītu un ievieš sev mākslinieku, dodot tam ķīnisku vārdu.
Rietumi un Austrumi kā zivis un pūķi. Retā zivs pārvēršas par pūķi, bet vēl nav bijis pūķa, kas pārvērstos par zivi.
Uz Ķīnu var atvest tikai lietas vai izgudrojumus, bet ticību atvest nav iespējams.
Varbūt tas tāpēc, ka jezuīti ticību uz Ķīnu veda pa tirdzniecības ceļiem?
Varbūt vajadzēja meklēt īpašus - ticības - ceļus?
Jo stāsta taču, ka budismu uz Ķīnu esot atnesis viens cilvēks.
Iedams kājām.
Vairāk šeit: https://lililasa.wordpress.com/2022/0...
Undines Radzevičutes izpildījumā es varētu lasīt vēsturiskos romānus. Varbūt pat ne romānus. Esejas. Nekādu lieku aprakstu, kuros sapīties. Tikai ideja kā stīga, kas apaugusi ar vārdiem. Forma, kas liek just katru izteikumu atsevišķi un būvēt savu sapratni un attieksmi. Forma, ko izgaršot (jā, jā, jā, man patīk lakoniskie teksti). Mani savaldzināja stāstījums par jezuīta Džuzepes Kastiļjoni, negribas teikt viekārši – darbošanos, khmm, Kastiļjones 50 dzīves gadiem 18.gadsimta Ķīnā. Tas, kā Ķīna pamazām izdzēš, izbalina jezuītu un ievieš sev mākslinieku, dodot tam ķīnisku vārdu.
Rietumi un Austrumi kā zivis un pūķi. Retā zivs pārvēršas par pūķi, bet vēl nav bijis pūķa, kas pārvērstos par zivi.
Uz Ķīnu var atvest tikai lietas vai izgudrojumus, bet ticību atvest nav iespējams.
Varbūt tas tāpēc, ka jezuīti ticību uz Ķīnu veda pa tirdzniecības ceļiem?
Varbūt vajadzēja meklēt īpašus - ticības - ceļus?
Jo stāsta taču, ka budismu uz Ķīnu esot atnesis viens cilvēks.
Iedams kājām.
Vairāk šeit: https://lililasa.wordpress.com/2022/0...
January 23, 2019
Susižavėjimo nedaug. Vietomis skaityti visai smagu, ypač ten, kur peršokama į dabarties Lietuvą (?) ar Lenkiją (?) ir rodoma trijų kartų - keturių moterų šeima. Paralelinis pasakojimas apie 18 amžiaus Kiniją gana keistas, stereotipinis toks ir nykokas (stereotipai ne tik Kinijos ir kinų, bet ir "ano meto" jėzuitų atžvilgiu), gal vykstantis vienos iš keturių pagrindinių (?) veikėjų galvoj, gal šabloniškuose "vakarietiškuose įsivaizdavimuose", sunku pagauti. Apskritai sunku pagauti, ar rasizmas, kurio subtiliais būdais ir mikro kiekiais pridėliota toj knygoj, yra su ironija, t.y. - ar jis lengvai pašiepiamas, ar šiaip įslydo į tekstą nepastebimai smagių detalių statusu. Ir ypač keista pabaiga, kuri, kaip iš pradžių atrodė - gali gal ir pataisyti knygą... bet kažkaip galiausiai nepataisė. Rašytoja be galo gerai ir lengvai rašanti, bet šiuo atveju nelabai aišku, kuriems galams ta knyga rašyta, ir dar tokia stora. T.y. to "kodėl" ir nepagavau :(
Read
January 13, 2022Lietuviešu rakstnieces Undines Radzevičūtes divslāņainais romāns "Zivis un pūķi" jālasa ar atvērtu prātu- ielaižot sevī ne tikai kulturāli citādo, bet arī ļaujoties netipiskam rakstniecības plūdumam, kurā, uzlasot pareizos uzsvarus, iespējams iegūt jaunu šķautni, no kuras vērot blakuspastāvošās rietumu un austrumu kultūras.
Paralēli stāstam par 18.gadsimta Ķīnu, kurā savu sūtību un dinastijas spēku mēģina skaidrot jezuītu mūks/gleznotājs Kastiļjone, lasītājs tiek ievilkts vecpilsētas dzīvokļa 3 paaudžu sieviešu epopejās, kurās spīdošāko lomu tēlo Ome Amigorena. Viņai ir varen spilgta personība- savā skeptiķes un īgnuma mērcē atgādinot neparastos personāžus no zviedru autora Bakmana lappusēm, liekot brīžiem iespurgties un ieķiķināties, tajā pat laikā paturot prātā, kas patiesībā aiz tās ironijas maskas slēpjas.
🐲Varones savos dialogos ar vārdiem mētājas kā pinponga mačā, kurā uzvarētāja parasti pamet istabu, aizcērtot durvis. Ar laiku šī romāna otrā līnija ar Omi, mammu un divām meitām iegūst galveno lomu lietuvietes romānā, aizpildot visu skatuvi ar gaidošiem skatītājiem, kas nevēlas, lai šis cēliens beigtos.
🐲 Netipiska, tradīciju lauzoša un daudzslāņaini gudra grāmata, kas patiks vērīgi pacietīgiem lasītājiem. Un tiem, kuri novērtē smalki niansētu humoru, kas brīžiem nekaunējas iziet ārpus rāmjiem.
🐲Pilna atsauksme blogā!
3.7🐲
Paralēli stāstam par 18.gadsimta Ķīnu, kurā savu sūtību un dinastijas spēku mēģina skaidrot jezuītu mūks/gleznotājs Kastiļjone, lasītājs tiek ievilkts vecpilsētas dzīvokļa 3 paaudžu sieviešu epopejās, kurās spīdošāko lomu tēlo Ome Amigorena. Viņai ir varen spilgta personība- savā skeptiķes un īgnuma mērcē atgādinot neparastos personāžus no zviedru autora Bakmana lappusēm, liekot brīžiem iespurgties un ieķiķināties, tajā pat laikā paturot prātā, kas patiesībā aiz tās ironijas maskas slēpjas.
🐲Varones savos dialogos ar vārdiem mētājas kā pinponga mačā, kurā uzvarētāja parasti pamet istabu, aizcērtot durvis. Ar laiku šī romāna otrā līnija ar Omi, mammu un divām meitām iegūst galveno lomu lietuvietes romānā, aizpildot visu skatuvi ar gaidošiem skatītājiem, kas nevēlas, lai šis cēliens beigtos.
🐲 Netipiska, tradīciju lauzoša un daudzslāņaini gudra grāmata, kas patiks vērīgi pacietīgiem lasītājiem. Un tiem, kuri novērtē smalki niansētu humoru, kas brīžiem nekaunējas iziet ārpus rāmjiem.
🐲Pilna atsauksme blogā!
3.7🐲
January 27, 2022
Turbūt tiesiog ne mano skonio. Kiniškoji dalis - įdomi, ir žadanti, tačiau šiuolaikinė, nors ir suprantu, kas norėta pasakyti, labiau erzina nei ką nors esminio prideda, pritrūko dalių “susižaidimo” tarpusavyje.
November 15, 2020
Labai gerai.
Kaip ir galima tikėtis.
Iš Undinės.
Radzevičiūtės.
Jos stilius.
Jos nuotaika.
Ir sakiniai.
Kapoti.
Kartais.
Ypač kai rašo apie Kiniją.
Tas kursyvas.
Patiko.
Man.
Senelė Amigorena - labai žavus personažas.
"Šeimos santykiai - tai nuolatinis buvimas su tais pačiais žmonėmis.
Buvimas, kurio dažniausiai negali ištverti, bet jeigu ką nors mėgini pakeisti, prasideda sąmyšis, pereinantis į nedelikatų puolimą."
"Didelė dalis senamiestyje gyvenančių žmonių mėgsta skaityti knygas."
"Kad suaugę žmonės nemoka vieni kitų klausytis, tai aišku seniai ir nuo to seniai liūdna."
"Humoro jausmas šeimos santykiams labai padeda, o ironija juos tiesiog žlugdo."
"Šeima yra vieta, kur vieni kitus auklėja, nors ir nesitiki, kad kas nors pasikeis."
Kaip ir galima tikėtis.
Iš Undinės.
Radzevičiūtės.
Jos stilius.
Jos nuotaika.
Ir sakiniai.
Kapoti.
Kartais.
Ypač kai rašo apie Kiniją.
Tas kursyvas.
Patiko.
Man.
Senelė Amigorena - labai žavus personažas.
"Šeimos santykiai - tai nuolatinis buvimas su tais pačiais žmonėmis.
Buvimas, kurio dažniausiai negali ištverti, bet jeigu ką nors mėgini pakeisti, prasideda sąmyšis, pereinantis į nedelikatų puolimą."
"Didelė dalis senamiestyje gyvenančių žmonių mėgsta skaityti knygas."
"Kad suaugę žmonės nemoka vieni kitų klausytis, tai aišku seniai ir nuo to seniai liūdna."
"Humoro jausmas šeimos santykiams labai padeda, o ironija juos tiesiog žlugdo."
"Šeima yra vieta, kur vieni kitus auklėja, nors ir nesitiki, kad kas nors pasikeis."
October 17, 2020
žuvys ir drakonai
Su Undine Radzevičiūte pažintį pradėjau dar labai neseniai, bet labai sėkmingai - nuo dviejų naujausių jos knygų ir oi kaip džiaugiuosi, kad būtent ‘Kraujas mėlynas’ pakliuvo pirmasis, nes ‘Žuvys ir drakonai’ turbūt būtų atėmę visą norą skaityti autorę toliau.
Šis romanas - vienas tų, apie kuriuos kažkaip baisu kalbėti. Man nepatiko, bet žinau, kad tikriausiai kažko nesupratau ir kažko nesuvedžiau. O ir šiaip negali sakyti, kad kažkuo labai bloga - tiesiog ne man ir drįsiu pasakyti - pernelyg pretenzinga. Galite apmėtyti mane akmenimis, bet man rodosi, kad iš didelio noro padaryti kitaip buvo išeita krašto. Tas kapotas autorės stilius, netikėtai sužavėjęs pirmuose romanuose, šį kartą buvo jau per kapotas ir paprasčiausiai trukdė suprasti mintį. Patys tie didžiąją dalį visiškai nesusiję ir tiek stilistiškai, tiek temiškai labai skirtingi pasakojimai savaime buvo gana įdomūs, bet visko tiesiog per daug.
Per daug man buvo tų situacijų komedijų stiliaus dialogų tarp šiandienos posovietinėje valstybėje gyvenančių keturių skirtingų kartų moterų, kurios lyg 2020 iš namų praktiškai nekelia kojos. Tas bekraštis absurdas vietomis užkabina, o asociacijų perliukai mane visai sužavėjo, nes pati nemėgstu dviprasmybių ir kabinėjuosi prie netinkamame kontekste pavartotų žodžių, tai čia tai buvo labai žaismingai, bet kartu kandokai pademonstruota. Visgi jaučiu, kad vėlgi ne visai tai įžvelgiau juose ko tikėtasi, bet tokios knygos ir yra tam, kad suprastum tiek kiek tau reikia ir tai, ką tau reikia, ar ne?
Ir per daug buvo tų skirtingų XVIII amžiaus kinų imperatorių, per daug meno ir per daug krikščioniškųjų ordinų, su niekam nereikalingomis misijomis savo nesąmoningą religiją kišti visiems kur nereikia ir kur labai nereikia. Neradau aš ten tokios jau didelės tos vakarų ir rytų priešpriešos, difuzijos ar dar kokių santykių, neradau ir burnojimo ant tų vargšų prancūzų, tai nors vietomis kabino, galiausiai likau nesupratusi kur, kodėl ir apie ką viskas čia buvo.
Galbūt aš skaičiau paviršutiniškai, galbūt man trūksta bendro konteksto, žinių apie Kiniją, bet aš nuoširdžiai norėčiau, kad man kas nors konkrečiai papasakotų apie kokius dalykus yra ši knyga, ką ten tokio turėjau pamatyti, pajusti ir sužinoti ir kuo tas nutolimas nuo lietuvių literatūros tradicijos čia geras.
Su Undine Radzevičiūte pažintį pradėjau dar labai neseniai, bet labai sėkmingai - nuo dviejų naujausių jos knygų ir oi kaip džiaugiuosi, kad būtent ‘Kraujas mėlynas’ pakliuvo pirmasis, nes ‘Žuvys ir drakonai’ turbūt būtų atėmę visą norą skaityti autorę toliau.
Šis romanas - vienas tų, apie kuriuos kažkaip baisu kalbėti. Man nepatiko, bet žinau, kad tikriausiai kažko nesupratau ir kažko nesuvedžiau. O ir šiaip negali sakyti, kad kažkuo labai bloga - tiesiog ne man ir drįsiu pasakyti - pernelyg pretenzinga. Galite apmėtyti mane akmenimis, bet man rodosi, kad iš didelio noro padaryti kitaip buvo išeita krašto. Tas kapotas autorės stilius, netikėtai sužavėjęs pirmuose romanuose, šį kartą buvo jau per kapotas ir paprasčiausiai trukdė suprasti mintį. Patys tie didžiąją dalį visiškai nesusiję ir tiek stilistiškai, tiek temiškai labai skirtingi pasakojimai savaime buvo gana įdomūs, bet visko tiesiog per daug.
Per daug man buvo tų situacijų komedijų stiliaus dialogų tarp šiandienos posovietinėje valstybėje gyvenančių keturių skirtingų kartų moterų, kurios lyg 2020 iš namų praktiškai nekelia kojos. Tas bekraštis absurdas vietomis užkabina, o asociacijų perliukai mane visai sužavėjo, nes pati nemėgstu dviprasmybių ir kabinėjuosi prie netinkamame kontekste pavartotų žodžių, tai čia tai buvo labai žaismingai, bet kartu kandokai pademonstruota. Visgi jaučiu, kad vėlgi ne visai tai įžvelgiau juose ko tikėtasi, bet tokios knygos ir yra tam, kad suprastum tiek kiek tau reikia ir tai, ką tau reikia, ar ne?
Ir per daug buvo tų skirtingų XVIII amžiaus kinų imperatorių, per daug meno ir per daug krikščioniškųjų ordinų, su niekam nereikalingomis misijomis savo nesąmoningą religiją kišti visiems kur nereikia ir kur labai nereikia. Neradau aš ten tokios jau didelės tos vakarų ir rytų priešpriešos, difuzijos ar dar kokių santykių, neradau ir burnojimo ant tų vargšų prancūzų, tai nors vietomis kabino, galiausiai likau nesupratusi kur, kodėl ir apie ką viskas čia buvo.
Galbūt aš skaičiau paviršutiniškai, galbūt man trūksta bendro konteksto, žinių apie Kiniją, bet aš nuoširdžiai norėčiau, kad man kas nors konkrečiai papasakotų apie kokius dalykus yra ši knyga, ką ten tokio turėjau pamatyti, pajusti ir sužinoti ir kuo tas nutolimas nuo lietuvių literatūros tradicijos čia geras.
April 9, 2023
Šaša je shvatila da su zapreke u pričama mnogo složenije, no svladavaju se mnogo lakše.
Vrlo često - munjevito.
I svi uokolo žele pomoći glavnom junaku.
Ili ih se može nagovoriti da žele.
U stvarnome životu zapreke su nevidljive, nejasne, meke i rastegljive i muče ljude tijekom dugih mjeseci.
I ako one same ne iščeznu, onda ih je najčešće nemoguće prevladati.
Za amaterske gledatelje filmova postoje američki filmovi - oni s radnjom - i europski filmovi - oni umjetnički. Na isti način na koji postoje američki i europski filmovi postoje i američke i europske knjige, a Ribe i zmajevi je nesumnjivo europska knjiga. Osim što je rad europske (litavske) spisateljice, knjiga je, poput stereotipnog europskog filma, spora i naizgled bez radnje. Ipak, iako mi se u prvom poglavlju činila dosadnom, ubrzo sam shvatila da me zapravo zanimaju dogodovštine oca Castiglionea u Kini u jednakoj mjeri kao i život bake Amigorene, mame Nore, Šaše i Miki u njihovom trosobnom europskom stanu.
Ljubiteljima brze radnje ovu knjigu ne bih preporučila, ali one koje više zanimaju likovi, ova knjiga je predivan prikaz obiteljskog (su)života četiriju vrlo različitih žena koje se suočavaju sa starošću i strahom od smrti, ljubavnim avanturama, akademskim neuspjesima i potragom za smislom u životu. S druge strane, kroz naraciju u ovoj sadašnjosti, isprepliće se život jednog isusovca u Kini u 18. stoljeću koji se bori s dvojbama i pokušava pronaći svoju ulogu na dvoru koji mu ne dopušta da radi ono što je bila njegova originalna misija.
Knjiga je napisana bez previše proznog jezika, ali prožeta je stručnim terminima koje je prevoditeljica (po meni) pomalo nespretno riješila fusnotama na nasumično odabranim mjestima koje niti nisu bile potrebne i samo su odvraćale pažnju od same knjige. No, tih fusnota nema previše i nekome tko ne cjepidlači koliko i ja vjerojatno neće smetati.
Vrlo često - munjevito.
I svi uokolo žele pomoći glavnom junaku.
Ili ih se može nagovoriti da žele.
U stvarnome životu zapreke su nevidljive, nejasne, meke i rastegljive i muče ljude tijekom dugih mjeseci.
I ako one same ne iščeznu, onda ih je najčešće nemoguće prevladati.
Za amaterske gledatelje filmova postoje američki filmovi - oni s radnjom - i europski filmovi - oni umjetnički. Na isti način na koji postoje američki i europski filmovi postoje i američke i europske knjige, a Ribe i zmajevi je nesumnjivo europska knjiga. Osim što je rad europske (litavske) spisateljice, knjiga je, poput stereotipnog europskog filma, spora i naizgled bez radnje. Ipak, iako mi se u prvom poglavlju činila dosadnom, ubrzo sam shvatila da me zapravo zanimaju dogodovštine oca Castiglionea u Kini u jednakoj mjeri kao i život bake Amigorene, mame Nore, Šaše i Miki u njihovom trosobnom europskom stanu.
Ljubiteljima brze radnje ovu knjigu ne bih preporučila, ali one koje više zanimaju likovi, ova knjiga je predivan prikaz obiteljskog (su)života četiriju vrlo različitih žena koje se suočavaju sa starošću i strahom od smrti, ljubavnim avanturama, akademskim neuspjesima i potragom za smislom u životu. S druge strane, kroz naraciju u ovoj sadašnjosti, isprepliće se život jednog isusovca u Kini u 18. stoljeću koji se bori s dvojbama i pokušava pronaći svoju ulogu na dvoru koji mu ne dopušta da radi ono što je bila njegova originalna misija.
Knjiga je napisana bez previše proznog jezika, ali prožeta je stručnim terminima koje je prevoditeljica (po meni) pomalo nespretno riješila fusnotama na nasumično odabranim mjestima koje niti nisu bile potrebne i samo su odvraćale pažnju od same knjige. No, tih fusnota nema previše i nekome tko ne cjepidlači koliko i ja vjerojatno neće smetati.
August 21, 2018
Graži knyga, bet pabaiga nu jofana...
August 14, 2018
Labai kitokia knyga. Pirmus 50 lapu is vis nejo suprasti, kas prie ko. Knygoje eina 2 siuzetu linijos. Ir kiniskoji tikrai patiko. Nors ir neiprasta europieciui skaityti. Kita gi, buitinio lygio, nerastingu ir negatyviu zmoniu besikandziojimas zodziais - tikrai nepatiko. Nors bandyta tarp abieju linigu isvesti pareleliu, buvo ir geru, bet seneles Amiroregos ir ko bendravimo stilius, nubraukdavo pliusus ir pareleles. Ar verta perskaityti ? Gal.
May 15, 2020
Ši knyga yra dalyvavusi 2013 m. metų knygos rinkimuose. Keista knyga, parašyta dviem skirtingais šifrais ir pasakojanti dvi istorija - jėzuitų vienuolio, menininko gyvenimo istoriją senojoje Kinijoje ir keturių skirtingų kartų moterų šeimos šiuolaikinio kasdieninio gyvenimo istorijas. Labiausiai patikęs personažas yra senelė Amigorena, kurios kasdieninio gyvenimo ritualai - kaimynų kinų skaičiavimas ir stebėjimas, laiškų rašymas policijai, ministrams, įpročiai pateikti su gero sveiko humoro doze.
December 27, 2020
amazing book- has all it takes- sharpness, thought, originality, spiritual digging, esthetics- but all of it with incredible sublimity. It takes a sharp reader , though, to get the book, and that is its ultimate value- it is not a story, it is a dialog with a reader, where it indeed takes to (writter and reader) to have a dance
March 28, 2017
Pačioje pradžioje šiek tiek įmantrus, o vėliau - iki ašarų gražus tekstas.
Displaying 1 - 30 of 72 reviews