Daugelis žmonių savo kasdieniame gyvenime jaučiasi priklausantys nuo kitų – tarsi būtų pastarųjų veiklos arba savivalės aukos. Blogiausiu atveju jie nemato jokios galimybės pakeisti savo padėtį. Jie negali nieko imtis, nes per daug bijo padarinių. Verena Kast aprašo ne tik jų jausmus, bet ir kaip apskritai patenkama į tokią situaciją. Kas darosi, kai žmonės nuolat jaučiasi „apeiti, neįvertinti, nepastebėti“? Autorė parodo, kokį vaidmenį čia vaidina „nusikaltėlis“ ir „auka“. Knygoje pateikiamos dvi pasakų „Mėlynbarzdis“ ir „Gnomai“ interpretacijos, parodančios išeitį iš tariamai beviltiškų situacijų: turint sveiką savigarbos jausmą, galima atsisakyti sustabarėjusių pozicijų ir imti gyventi iš tikrųjų savo gyvenimą. Tai įdomi knyga visiems, kurie domisi žmonių tarpusavio santykiais.
Dabar jau suprantu, kodėl reikėjo pusę metų laukti, kol biblėj praeis 27 žmonių ilgumo eilė. (P.S. labai juokinga, nes ankstesnis skaitytojas pabraukė 80 % teksto; taip, VISKAS yra labai svarbu.)
Mieli leidyklose dirbantys asmenys, jeigu turit progą, prašau, perleiskit šitą knygą, labai noriu jos savo (ir kitų) bibliotekoj!
O kodėl? Nes tezė labai paprasta, intuityvi, bet ne kiekvienam akivaizdi. Auka ir agresorius yra dvi tos pačios monetos pusės. Ir metant tą monetą ore ji pradingsta tik tai suvokus.
Šiaip turiu pripažint, kad šitas veikaliukas labai sudomino jungiškąja psichologija.
Ši knyga yra svarbi kiekvienam, besigilinančiam į analitinę, jungistinę, psichologiją. Vertinant knygą tik kaip savipagalbos skaitinį ir galima paklysti, pasimesti. Nors, tiesa, rašoma gana paprastai, su pavyzdžiais, kreipiamasi lyg į pirmą kartą prie kompleksų temos priėjusį asmenį. Aš nesijaučiu galinti vertinti šią knygą balais. Tai lyg dėt žvaigždutes biblijai, kai esi prisiekęs krikščionis...
Visiškas šiaip sau. Knygelė nieko nei įrodo, nei parodo, sukasi trivialybėse ir tavaruoja ant reduktyvaus pritempinėjimo, supaprastinimo ir per greito apibendrinimo ribos. Visą knygos vertę sudaro keletas įdomesnių kitų autorių – ir net ne paties Jungo – citatų, palydimų viena kita įžvalga. Bet ir tos be atskiro pasižiūrėjimo neįsimintinos.
Autorės teigimu, turimi kompleksai sąlygoja mūsų interesus ir pasaulio suvokimą. Liūdna, bet, ko gero, taikli įžvalga, kurią galima pritaikyti ir pačiai autorei. Ji pateikė savo kompleksų padiktuotą aukos ir agresoriaus vaidmenų dinamikos matymą, kuris bando daugiau įteigti nei ką nors įrodyti.
Manęs neįtikina bandymas supaprastinti sudėtingą tikrovę būdu, kuris tarsi įtaigauja, jog čia veikiau bandoma parodyti paprasta atrodžiusios tikrovės sudėtingumą. Vietomis autorė atrodo kaip agresorė savo skaitytojų ir analizuojamų žmonių ar personažų atžvilgiu. Bet gal toks ir sumanymas?..
In einfacher Sprache wird die Opfer-Agressor Thematik beschreiben. Verena Kast greift das bereits Erklärte und Definierte immer wieder auf, sodass dem komplexen Thema leichter zu folgen ist.
Die Theroie wird durch Übungen und zwei Märchen - "Blaubart" und "Rumpelstilzchen" - begleitet und erlebbar gemacht. Die Lesenden erleben die Märchen durch die Augen der verschiedenen Figuren, die Opfer- bzw. Aggressoranteile in sich tragen.
Tragiška knyga. Nebaigiau jos skaityti. Mėlynbarzdžio pasakos analizė yra kažkokiu nerealių dalyku įsivaizdavimas ir pritempinėjimas prie kažkokio autorės isivaizdavimą. Ši pasakos analizė būtu lygi Salomėjos Nėries eilėrašciu analizei iš feministinės kritikos pusės (tikiuosi supratatot, kad tai yra neįmanoma ir visiškas varymas pro šoną)
Man patinka skaityti tokias knygas, apie kurias galima kalbėti su kitais. Jas aptarti. Na po pusės knygos skaitymo mečiau ( iš tiesų nurungė kita gulinti ant lovos). Prisimenu tik pradžią ir tą Mėlinbarzdį ir pasakojimą apie auką ir agresorių.
Bendras įspūdis Man patiko kad agresoriaus ir aukos vaidmenys knygoje perteikiamos pasakų pavyzdžiu. Atrodo, kad į agresoriaus ir aukos problematika pažiūrėta iš įvairių pusių.
Kompleksai Pradedant skyrių apie Kompleksų kitimą autorė pažymi, kad kompleksai yra pagrindiniai psichinio gyvenimo taškai ar dominantės. Jie visada susiję su emocijomis. Susidarius kompleksui, mūsų suvokimas kiek pasikeičia į situacijas žiūrime per "komplekso akinius". Man pasirodė įdomus kūrybiškas reagavimas į komplekso situacijas. Pasak autorės kompleksai atitraukia energiją, reikalingą gyventi. Tiesa nėra tiesiogiai įvardinta, kaip naudotis kūrybiškumu, kad komplekso situacijos nebūtų tokios opios. Bet gal taip ir turi būti mat kūrybiškumas nelabai paiso taisyklių.
Citatos iš knygos kurios man pasirodė svarbios: "Kad kompleksi pasikeistų ir būtų galima išsivaduoti iš aukos ir agresoriaus varžtų, reikia pripažinti kaltės jausmus ir suvokti jų funkciją"."Aukos ir agresoriaus priešingybė yra kūrėjas" Paversti gyvenimą visaverčiu įmanoma, jei mes į savo kompleksus žiūrime rimtai ir aukojame jėgą, valdžią ir tariamąją didybę, kuriuos įgyjame tapatindamiesi tiek su agresoriumi, tiek su auka. Aukščiausias įstatymas turi būti ne kentėti ir griauti, bet gyventi ir leisti gyventi kitiems."