"Gamtos kerai" padėjo man nurimt ir įsižemint.
Kurį laiką mano galvoje vyrauja nepaaiškinamas chaosas. Veiklų, norų, pareigų, svajonių, darbų ir darbelių. Vis bandau sugaut save, susiimt, bet kartais taip nutinka, kad žvilgsnio į priekį fokusas "užsiblūrina", o tada viskas manyje po truputį krinka. Išoriškai, gal atrodytų, kad viskas kaip įprastai, bet aš labai gerai save žinau ir pagaunu tas "blūro" ir neaiškumo akimirkas. Jų vis pasitaiko! Kartais prieš ką nors naujo, kartais prieš ar po pokyčius, kartais per jas ateina naujų minčių, persitvarkymų. Esu kiek chaotiška asmenybė, bet chaosas ne visad man atrodo blogai. 😅 O į rankas papuolus knygai, kurioje autorė, rodos, supranta ir ieško atsakymų, imu rimti. Tarsi šioje knygoje būtų ir man sukurta erdvė ieškoti savųjų. Nepriklausomai nuo to, ar klausimai sutampa, ar skiriasi. 💛
Knygoje autorė dekonstruoja savo gyvenimą ir kylančius klausimus, išnarsto juos po mažą detalę, o tuomet vėl bando surinkti atgal. Kai ką palikdama, kai ką išmesdama. Savo pasakojimams ir ieškojimams pasirinkus žemės, ugnies, vandens ir oro skyrius, leidžia skaitytojui juos išgyventi kartu su ja, bet savaip. Skaitydama galvojau ne tik apie jos, bet ir apie savo patirtis. Praeitą vasarą sugrįžusią meilę nerti visa galva į upę, bandymą prisjaukinti žemę visomis prasmėmis (basomis kojomis ir sodinančiomis rankomis), didžiulį sprogusio dujų vamzdžio gaisrą, sukrėtusį kraštą, kuriame gyvenu, skrydžius lėktuvu ir mylimus rudens rūkus.
Knyga man buvo artima dėl gamtos, savęs ir kito pajautimo. Dėl bandymo atrast savų kelių, savų ritualų. Dėl kvietimo ieškoti atviromis širdimis, stiprėti ir nebijoti būti sužeistiems. Dėl santykio su skaitymu. Ją skaitydama aš mėgavausi, nors, jei reikėtų pasakyti, apie ką ji buvo konkrečiai, sakyčiau, kad jai konkretumo kriterijus negalioja. Ji man buvo - meditatyvi knyga, kelionė į save. Pilna atvirumo viskam, kas ištinka ir ištiks.
Žinoma, ir pasaulinės pandemijos tema yra ta, kuri vienija visų, prie jos prisilietusių, patirtis, todėl sąlyčio taškų atradau stebėtinai daug. 💛
"Stulbinantys kraštovaizdžiai yra ribinės erdvės, atskiriančios mus nuo patogios kasdienybės ir nunešančios prie suvokimo krašto."
"Mes bėgome kiek įmanydami toliau nuo ankstesnių amžių sunkumų, o dabar turime rasti pusiausvyrą, tarp to, ką žinome ir žinojome."
"Užtikrintumas mus užkietina, ir galiausiai imame jį pateisinti, tarsi pasaulyje negalėtų tilpti požiūrių įvairovė."