Amerikiečių fantasto R. Bredberio apsakymai, kuriuos vienija autoriaus tikėjimas žmogumi, tuo, kad žmonijos istorijai lemta nusitęsti į begalybę. Apsakymai iš rinkinių „The Illustrated Man“ (1951 m.), „R is for Rocket“ (1962 m.), „The Machineries Of Joy“ (1964 m.) ir „S is for Space“ (1966 m.).
Ray Douglas Bradbury was an American author and screenwriter. One of the most celebrated 20th-century American writers, he worked in a variety of genres, including fantasy, science fiction, horror, mystery, and realistic fiction.
Bradbury is best known for his novel Fahrenheit 451 (1953) and his short-story collections The Martian Chronicles (1950), The Illustrated Man (1951), and The October Country (1955). Other notable works include the coming of age novel Dandelion Wine (1957), the dark fantasy Something Wicked This Way Comes (1962) and the fictionalized memoir Green Shadows, White Whale (1992). He also wrote and consulted on screenplays and television scripts, including Moby Dick and It Came from Outer Space. Many of his works were adapted into television and film productions as well as comic books. Bradbury also wrote poetry which has been published in several collections, such as They Have Not Seen the Stars (2001).
The New York Times called Bradbury "An author whose fanciful imagination, poetic prose, and mature understanding of human character have won him an international reputation" and "the writer most responsible for bringing modern science fiction into the literary mainstream".
"Aš gyvenu šulinyje. Gyvenu šulinyje kaip rūkas. Kaip garas akmeninėje gerklėje. Aš nejudu. Nieko nedarau, tik laukiu." Viršuje naktimis ir rytais matau šaltas žvaigždes, o dieną - saulę. Kartais dainuoju senovines dainas - dainas apie pasaulį, kai jis dar buvo jaunas. Argi galiu jums pasakyti, kas aš esu, jeigu pats nežinau? Negaliu. Aš paprasčiausiai laukiu. Aš esu migla ir mėnesiena, ir prisiminimai. Esu liūdnas ir senas. Kartais krintu į šulinį kaip lietus. Voratinkliai suyra, kai mano lietus ima kapoti vandens paviršių. Aš laukiu vėsioje tyloje, ir ateis diena, kai man nebereikės laukti."
R. Bredberis man yra atradimas. Džiaugiuosi, kad nepasididžiavau paimti į rankas seną knygelę pageltusiais puslapiais, kurią mama kažkada seniai įsigijo už kelias kapeikas. Neskubėdama išragavau visus 25 apsakymus ir suvokiau, kad šis autorius yra vienas iš tų, su kuriais norėčiau išgerti arbatos, ir ne vieną kartą. Man patinka, ką jis mąsto apie žmogaus prigimtį, apie laimę, pasirinkimus, apie ateitį, kurią mes kuriame ir kuri galbūt bus visai ne tai, ko mes norėjome ir tikėjomės. Prasmę jo kūryboje atras kiekvienas, kuris kojomis tvirtai remiasi į žemę, tačiau kaskart su nuostaba žvelgia aukštyn, į žvaigždes.
Puikūs apsakymai. Dauguma rašytojo idėjų pateiktos rinkinyje vėliau buvo išplėtotos kitų autorių ar filmų kūrėjų, bet originalias idėjas skaityti šiame apsakymų buvo tiesiog nuostabu. Patariu skaityti po 1-2 apsakymus per dieną ir mėgautis skaitimu.
Knygą radau sodų bendrijos knygų langelyje, kai vedžiojau šunį. Nepamenu, kada paskutinįkart skaičiau kažką tokio stipraus. Tokio, kas įsirėžtų atmintin ir taip maloniai stebintų. Norėjau pasibraukti kiekvieną pastraipą ir skaityti iš naujo, norėjau, kad istorijos nesusiplaktų, tad knygą skaičiau lėtai, po vieną ar du apsakymus per dieną. Beveik visus siužetus vienija kosmoso platybės ir raketos, bet visi jie – apie žmogų. Apie namų ilgesį, galimybių ribas, svajones, konkurenciją, paprastų, žemiškų malonumų troškimą nežemiškose situacijose, netgi – apie tarpplanetinį verslumą, kurį pademonstravo Žemės gyventojai, kai planeton įsiveržė marsiečiai: „Jie mūsų prekes grobstyte išgrobstys, vaikeliuk! Kas nenorės kvepalų, paryžietiškų suknelių, madingų kombinezonų, sakyk? O aukščiausios klasės avalynė? – Mes vaikštome basi. – Ką aš girdžiu? – kreipėsi į lubas R. R. – Klajojančių žemdirbių planeta? Klausyk, Džo, mes tuo pasirūpinsim. Sugėdinsim visus ir jie apsiaus. O tada parduosime jiems batų tepalo!” (215 psl., apsakymas „Betonmaišė”) Siužetai vienas už kitą įdomesni, o istorijos persmelktos sunkiai nusakomo ilgesio, švelnaus liūdesio ir tikėjimo, kad žmonijai lemta nusitęsti į begalybę. Nors knyga išleista 1982-aisiais, neradau jokių anų laikų knygoms būdingų žodelyčių, tokių kaip „po kaire” ar „piauti”. Vertėjos Nijolės Chijenienės darbas nepriekaištingas, kalba užburia, apsakymai net suskamba. Knygų langelyje rastą lobį saugosiu ir tikrai dar ne kartą atsiversiu.
sudegino minutes, sekundes, smėlio laikdrodžius ir žadintuvus. sudegino akių vokus ir juodos gelmės serumą už jų, rainelę ir giliai užsislėpusias smegenis. sudegino miegą ir prisiminimus apie jį, vėsią prietemą
Mažas berniukas eidamas kaimo keliuku pakėlė galvą ir sušuko: -Mama, žiūrėk! Žvaigždė krenta! Akinanti žvaigždė švystelėjo per temstantį Ilinojaus dangų. -Sugalvok kokį norą - pasakė mama. -Sugalvok norą.
" Gyvendamas nuolat ko nors nori. Nori pupų, nori vandens, trokšti moters meilės ir trokšti miego, labiau už viską miego." Knyga norintiems išskristi. :)
Isradingasis fantastas R. Bredberis skatina iseiti is komforto zonos ir pasiziureti i pasauli kitomis akimis. Knyga sudaro 25 tarpusavyje nesusije apsakymai, bet visus juos sieja tikejimas zmogumi ir jo amzina egzistencija.
“Aha, stai del ko mes atvykome i Marsa, stai del ko zmogus leidzia i dangu raketas.. Ne del pinigu, ne. Visa tai melas, kurio zmones griebiasi, tai tariamos, ju paciu isgalvotos priezastys. Girdi, del pinigu, garbes... Kad galetu pasilinksminti, prasiblaskyti. Bet visa ta laika viduje tiksi kazkoks mechanizmas, kuris tiksi ir lasisos ar banginio viduje, kuris tiksi - o viespatie! - net smulkuteliausiame mikrobe. Ar zinote, ka tas mazas laikrodis, tiksintis kiekvienoje gyvoje butybeje, sako? Jis sako: “Eik is cia, issibarstyk i visas puses, judek pirmyn, plauk tolyn. Uzkariauk tiek pasauliu ir pastatyk tiek miestu, kad zmogus niekada neisnyktu!” Supranti, Keri? Juk i Marsa atvykome ne vien mes, o visa gimine, visa zmoniu gimine, velniai rautu, ir jos egzistavimas priklauso nuo to, ka mes suspesime padaryti per savo gyvenima.”
Knygos herojai - ivaraus amziaus zmones, reziduojantys tai Zemeje, tai Marse, tai Kosmose. Kelione laiku - cia iprastas reiskinys, tik tikslai skirtingi: kas i praeiti, kad isvengtu atominio karo; kiti siekia pamatyti Cezario ar Napaleono mirti; o treti, kam norisi astresniu pojuciu, gali rinktis Safari laike - medziokle pasirinktoje laiko epohoje ir sumedzioti Tyrannosaurus.
Visi apsakymai labai idomus. Skaitydama buvau grizusi ir i vaikystes kiema ir net apsigyvenau Marse. O taip pat aptikau gan idomia mirties inerpretacija: “Mirtis yra tavo snervese kaip laikrodzio spyruokles plaukelis. Mirtis auga tavo pilve kaip vaisius. Mirtis sviecia is tavo akiu kaip glazura.”
“Manai, kad jie visą gyvenimą didžiuosis tėveliu, kuris skrido į Marsą, o juos paliko tupėti namie? Kokiam absurdiškam norui tu sukurstysi savo berniukus! Jie visą gyvenimą svaičios apie raketas. Naktimis gulės nesumerkdami akių. Tas troškimas juos visai išsekins. Taip kaip dabar tave. Jie norės mirti, jeigu negalės skristi. Kartoju, neduok jiems tokio tikslo. Tegu jie susitaiko su tuo, kad yra neturtingi. Kreipk jų žvilgsnius į darbą, į savo dirbtuvėlę, o ne į žvaigždes.”
Nostalgijos meistras Brėdberis apsakymuose pažėrė puokštę ateities scenarijų. Kaikas prajuokins, kaikas priblokš taiklumu. Fantazijai 10 balų! O gal aš tiesiog jį labai mėgstu ir esu neobjektyvi.