Isradingasis fantastas R. Bredberis skatina iseiti is komforto zonos ir pasiziureti i pasauli kitomis akimis. Knyga sudaro 25 tarpusavyje nesusije apsakymai, bet visus juos sieja tikejimas zmogumi ir jo amzina egzistencija.
“Aha, stai del ko mes atvykome i Marsa, stai del ko zmogus leidzia i dangu raketas.. Ne del pinigu, ne. Visa tai melas, kurio zmones griebiasi, tai tariamos, ju paciu isgalvotos priezastys. Girdi, del pinigu, garbes... Kad galetu pasilinksminti, prasiblaskyti. Bet visa ta laika viduje tiksi kazkoks mechanizmas, kuris tiksi ir lasisos ar banginio viduje, kuris tiksi - o viespatie! - net smulkuteliausiame mikrobe. Ar zinote, ka tas mazas laikrodis, tiksintis kiekvienoje gyvoje butybeje, sako? Jis sako: “Eik is cia, issibarstyk i visas puses, judek pirmyn, plauk tolyn. Uzkariauk tiek pasauliu ir pastatyk tiek miestu, kad zmogus niekada neisnyktu!” Supranti, Keri? Juk i Marsa atvykome ne vien mes, o visa gimine, visa zmoniu gimine, velniai rautu, ir jos egzistavimas priklauso nuo to, ka mes suspesime padaryti per savo gyvenima.”
Knygos herojai - ivaraus amziaus zmones, reziduojantys tai Zemeje, tai Marse, tai Kosmose. Kelione laiku - cia iprastas reiskinys, tik tikslai skirtingi: kas i praeiti, kad isvengtu atominio karo; kiti siekia pamatyti Cezario ar Napaleono mirti; o treti, kam norisi astresniu pojuciu, gali rinktis Safari laike - medziokle pasirinktoje laiko epohoje ir sumedzioti Tyrannosaurus.
Visi apsakymai labai idomus. Skaitydama buvau grizusi ir i vaikystes kiema ir net apsigyvenau Marse. O taip pat aptikau gan idomia mirties inerpretacija: “Mirtis yra tavo snervese kaip laikrodzio spyruokles plaukelis. Mirtis auga tavo pilve kaip vaisius. Mirtis sviecia is tavo akiu kaip glazura.”