What do you think?
Rate this book
De actualiteit van het schone
Filosofická esej, kladoucí kromě jiného otázky: „V jakém smyslu lze to, co bylo uměním, a to, co jím je dnes, převést na obecný, obojí zahrnující pojem? […] Chce [dnešní umění] vůbec ještě uměním být? Co se skrývá za touto paradoxní situací? Je umění vůbec někdy uměním, ničím než jen uměním?“
88 pages, Paperback
First published March 19, 1991
14 people are currently reading
296 people want to read
About the author
Hans-Georg Gadamer
273 books307 followersHans-Georg Gadamer was born February 11, 1900 in Marburg, Germany.
(Arabic: هانز جورج غادامير)
Gadamer showed an early aptitude for studies in philosophy and after receiving his doctoral degree in 1922 he went on to work directly under Martin Heidegger for a period of five years. This had a profound and lasting effect on Gadamer's philosophical progression.
Gadamer was a teacher for most of his life, and published several important works: Truth and Method is considered his magnum opus. In this work Heidegger's notion of hermeneutics is seen clearly: hermeneutics is not something abstract that one can pick up and leave at will, but rather is something that one does at all times. To both Heidegger and to Gadamer, hermeneutics is not restricted to texts but to everything encountered in one's life.
Gadamer is most well-known for the notion of a horizon of interpretation, which states that one does not simply interpret something, but that in the act of interpretation one becomes changed as well. In this way, he takes some of the notions from Heidegger's Being and Time, notably that which Heidegger had to say about prejudgements and their role in interpreting and he turns them into a more positive notion: Gadamer sees every act and experience (which is a hermeneutical experience to a Gadamerian) as a chance to call into question and to change those prejudgements, for in the horizon of interpretation those prejudgements are not forever fixed.
Gadamer is considered the most important writer on the nature and task of hermeneutics of the 20th century, which was still widely considered a niche within Biblical studies until Truth and Method was widely read and discussed.
He died at the age of 102 in Heidelberg (March, 2002).
(Arabic: هانز جورج غادامير)
Gadamer showed an early aptitude for studies in philosophy and after receiving his doctoral degree in 1922 he went on to work directly under Martin Heidegger for a period of five years. This had a profound and lasting effect on Gadamer's philosophical progression.
Gadamer was a teacher for most of his life, and published several important works: Truth and Method is considered his magnum opus. In this work Heidegger's notion of hermeneutics is seen clearly: hermeneutics is not something abstract that one can pick up and leave at will, but rather is something that one does at all times. To both Heidegger and to Gadamer, hermeneutics is not restricted to texts but to everything encountered in one's life.
Gadamer is most well-known for the notion of a horizon of interpretation, which states that one does not simply interpret something, but that in the act of interpretation one becomes changed as well. In this way, he takes some of the notions from Heidegger's Being and Time, notably that which Heidegger had to say about prejudgements and their role in interpreting and he turns them into a more positive notion: Gadamer sees every act and experience (which is a hermeneutical experience to a Gadamerian) as a chance to call into question and to change those prejudgements, for in the horizon of interpretation those prejudgements are not forever fixed.
Gadamer is considered the most important writer on the nature and task of hermeneutics of the 20th century, which was still widely considered a niche within Biblical studies until Truth and Method was widely read and discussed.
He died at the age of 102 in Heidelberg (March, 2002).
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 21 of 21 reviews
June 29, 2025
برخی از آثار بزرگتر از این هستند که در اولین مرتبه مطالعه بتونم ازشون حرف بزنم. این کتاب رو قطعا خیلی زود بازخوانی خواهم کرد و امیدوارم اون موقع دیگه لالمونی نگیرم در موردش.
صرفا همین رو بگم که خوندن متن دست اول از یه فیلسوف تراز اول، کیفیت خاصی داره.
صرفا همین رو بگم که خوندن متن دست اول از یه فیلسوف تراز اول، کیفیت خاصی داره.
Read
April 1, 2020'' Mūsų kasdienis gyvenimas - tai nepaliaujamas žingsniavimas per praeities ir ateities vienalaikiškumą. Gebėjimas šitaip eiti, regint atvirą ateitį ir nepakartojamą praeitį, ir yra esmė to, ką vadiname ''dvasia''. Mnemosinė, atminties, įsisavinančio prisiminimo mūza, kartu yra ir dvasinės laisvės mūza. Tiek atmintis ir prisiminimai, kuriuose gyvena praeities menas, mūsų meno tradicija, tiek drąsus ekspermentavimas neįtikėtinomis prieštaringomis formomis yra ta pati dvasios veikla. ''
June 10, 2024
La biblia de mi vieja. Mas que nada lo valoro porque retoma todo lo que vi en el cuatrimestre de forma accesible!! Pero la gente que se pone pretenciosa y odia el kitsch es mi enemigo declarado 😤
March 2, 2024
Hace dos años que me lo leí por primera vez y, ahora, tras otras tantas lecturas y distintos enfoques, me parece más rico, pero menos útil. Quizá es útil tan sólo por su riqueza: da pie a conocer y a situarse en una conciencia histórica determinada, que se orienta en torno a la práctica artística de los 60 y 70, sumergida en la performance y el happening. Sin embargo, su aporte más filosófico me parece que ha quedado relegado a un sentido histórico, y no tanto reflexivo para los años 20 de este siglo XXI. Sobre todo si lo leemos en su clave más filosófica, más conceptual: acudiendo a su urdimbre heideggeriana, sus planteamientos kantianos y aristotélicos o relatándose desde Verdad y método (cuyo primer capítulo es un calco del capítulo sobre el juego en este libro). Es interesante, hay que pasar por él para poder disponerse en la práctica artística, pero hay que superarlo y, sinceramente, creo que no es extremadamente difícil lograrlo.
January 26, 2021
Interesante lectura de lo bello en tres momentos: lo lúdico, lo simbólico y lo festivo. Me quedo más con lo dicho en cada acápite antes que con la lectura y propuesta general. Agradezco las alusiones a estetas posteriores a Kant y a algunos clásicos. 🤟
December 14, 2025
Gadamer schreibt zwar "altväterlich" aber man kann viel rausziehen. Der Kunstbegriff ist bei ihm recht weit gefasst, was mir persönlich sehr gut gefällt.
February 1, 2023
Das erste Werk über Ästhetik, das ich lese; für mich einer der aufregendsten Zweige der Philosophie. Einerseits war dieser Text ein guter Einstieg, aber andererseits glaube ich nicht, dass Gadamers beschriebene Einheit altertümlicher und moderner Kunst in den gemeinsamen Elementen des Spiels, Symbols, und Fests liegt. Diese liefern auf jeden Fall wichtige Einsichten über die Natur der Kunst, und erlauben auch jene Verbindung von Altem und Modernem, aber sie scheinen mir auch ein wenig arbiträr gewählt, und ich nehme nicht an, dass sein Beitrag einen bleibenden Einfluss auf die Ästhetik des 20 Jhds. hatte. Kann aber auch gut sein, dass Gadamer selbst mit diesem Werk keinen Universalitätsanspruch seiner Ideen und Ansichten stellt. Besonders interessant fand ich seine Erläuterungen zur Temporalität der Kunst, und wie die Kunst den Mensch aus der leeren Zeit der Langeweile oder aber Betriebsamkeit befreit - ähnlich wie das Fest.
December 19, 2023
Una obra interesante. Acerca del arte desde esta dualidad de lo clásico y lo moderno, Gadamer muestra unas pinceladas de lo que es el arte y de cómo entender el arte moderno, ese incomprendido por muchos.
September 30, 2013
This was so good, it helped me to understand Kant and Hegel and it has such an inclusive vision of art it's almost unbelievable
Read
October 14, 2025Kunst von gestern, Kunst von heute, Kunst von jeher.
Read
August 4, 2025Menas turi žaidybinę prigimtį.
Homo ludens
Patirti meno kūrinį gali tik tas, kuris ,,žaidžia‘‘ kartu, deda aktyvią savo pastangą. Menas neįmanomas, negali egzistuoti be skaitytojo, žiūrovo, stebėtojo.
Žiūrovas – prasmės kūrėjas. Menininkas – tik įrankis, per kurį atsiskleidžia būtis.
Vienas svarbiausių modernaus meno siekių – įveikti atstumą, kurio nuo meno kūrinio laikosi žiūrovai, stebėtoją paversti dalyviu.
,,Kad žiūrint į kažką būtų galima ir kažką pamatyti, reikia šiek tiek mąstyti, - taip yra visada.‘‘
Kūrinio tapatumą sudaro tai, kas jame ,,suprastina‘‘, kad jis nori būti suprastas kaip tai, ką jis ,,turi omenyje‘‘ arba ,,sako‘‘. Ši reikalavimą kelia pats kūrinys. Jis reikalauja atsakymo, kurį gali duoti tik tas, kuris priėmė reikalavimą. Ir tas atsakymas turi būti jo paties atsakymas, pasiektas jo paties aktyvia pastanga. Be ,,žaidėjo‘‘ nebūtų žaidimo.
Menas kaip simbolis.
Ką reiškia simbolis? Visų pirma tai techninis graikų kalbos žodis, reiškiantis atminimo šukę. Savo svečiui namų šeimininkas duodavo vadinamąją tessera hospitalis: jis perlauždavo šukę perpus, vieną pusę pasilikdavo sau, o kitą atiduodavo svečiui, idant jo palikuonis, po kokių trisdešimties ar penkiasdešimties metų vėl apsilankęs šiuose namuose, būtų atpažintas sudėjus į vieną šukės puseles. Antikinis pasas- tokia pirminė techninė simbolio prasmė. Tai, iš ko atpažįstame seną bičiulį.
Simbolis, simbolinė prasmė reiškia, jog kiekviena ypatinga atskirybė yra tarsi būties nuolauža, su savuoju papildiniu galinti sudaryti darnią visumą.
Meno kūrinio reikšmingumas nurodo į kažką, kas nėra matoma ir suvokiama iš pirmo žvilgsnio.
Kiekvienas žmogus – tarsi nuolauža, o meilė – tai vilties, kad toji nuolauža gali tapti visybe, išsipildymas sutikus kitą.
Simbolis ne tik nurodo reikšmę, bet ir aktualizuoja ją – jis ją reprezentuoja. Tai, kas reprezentuojama, yra ,,čia‘‘ – tiek, kiek tai apskritai gali būti. Meno kūrinys nėra viena kažką primenantis ženklas, kažkokios būties nuoroda ar pakaitalas. Meno kūrinys ne tik kažką nurodo, bet tai, kas nurodoma, jame ir yra. Simbolis - rekonstrukcijos užduotis.
Simbolis – tai, iš ko ką nors atpažįstame. Atpažinti nereiškia ką nors pamatyti dar kartą. Atpažinti reiškia kažką pažinti kaip tą, ką jau – kaip tą – pažįsti. Atpažįstant pažįstama kur kas tikriau, nei leidžia trumpalaikis pirmas susitikimas. Atpažįstant kintamybėje įžvelgiama tai, kas nekintama. Užbaigti šį procesą ir yra tikroji simbolio bei kiekvienos meno kalbos simbolinio turinio funkcija. Simbolis – rekonstrukcijos užduotis. Mokėjimas skaityti reiškia, kad raidės tampa nepastebimos ir iškyla vien kalbos prasmė. Kiekvieną meno kūrinį reikia išmokti sudėti paraidžiui, paskui skaityti, - tik tuomet jis prabils. Būtina pastanga, kuri pati kurtų komunikatyvinį bendrumą.
,,Apie ,,darinį‘‘ negalime sakyti, kad jį kažkas padarė turėdamas tam tikrą intenciją. Iš tiesų gi tasai, kuris sukūrė meno kūrinį, stovi priešais savo rankų darinį lygiai taip pat kaip bet kuris kitas. Nuo sumanymo ir darymo iki padarymo – šuolis. Kas padaryta, ,,stovi‘‘, yra ,,čia‘‘ dabar ir visiems laikams, leidžiantis įžvelgti savo ,,kokybę‘‘. Tai šuolis, atskleidžiantis meno kūrinio unikalumą ir nepakeičiamumą‘‘.
Menas kaip šventė.
Šventimas – intencionali veikla. Mes švenčiame į kažką susitelkdami, - meno patirties atveju tai ypač akivaizdu. Tai nėra paprasčiausias buvimas drauge, tai – intencija, kuri visus vienija ir neleidžia išsibarstyti į pavienius pokalbius ir paskirus išgyvenimus.
Meno kūrinys mus moko savotiškai užsibūti. Užsibuvimas niekas nebūna nuobodus. Juo toliau, juo labiau iškalbingesnis, įvairiapusiškesnis, turtingesnis jis atrodo. Meno laiko patirties esmė ta, kad mes mokomės užtrukti.
Šventė vienija visus. Šventimui būdinga tai, kad jis egzistuoja tik dalyvaujančiam. Ypatingas ir kuo sąmoningiausiai atliktinas buvimas. Iš mūsų reikalaujama mūsų pačių aktyvaus noro žinoti ir galios rinktis – tiek meno, tiek viso to, kas platinama žiniasklaidos priemonėmis, akivaizdoje. Tik tuomet patirsime meną. Formos ir turinio vienybę įkūnys neskyrimas: kažką mums sakydamas, menas išsakys mus.
Homo ludens
Patirti meno kūrinį gali tik tas, kuris ,,žaidžia‘‘ kartu, deda aktyvią savo pastangą. Menas neįmanomas, negali egzistuoti be skaitytojo, žiūrovo, stebėtojo.
Žiūrovas – prasmės kūrėjas. Menininkas – tik įrankis, per kurį atsiskleidžia būtis.
Vienas svarbiausių modernaus meno siekių – įveikti atstumą, kurio nuo meno kūrinio laikosi žiūrovai, stebėtoją paversti dalyviu.
,,Kad žiūrint į kažką būtų galima ir kažką pamatyti, reikia šiek tiek mąstyti, - taip yra visada.‘‘
Kūrinio tapatumą sudaro tai, kas jame ,,suprastina‘‘, kad jis nori būti suprastas kaip tai, ką jis ,,turi omenyje‘‘ arba ,,sako‘‘. Ši reikalavimą kelia pats kūrinys. Jis reikalauja atsakymo, kurį gali duoti tik tas, kuris priėmė reikalavimą. Ir tas atsakymas turi būti jo paties atsakymas, pasiektas jo paties aktyvia pastanga. Be ,,žaidėjo‘‘ nebūtų žaidimo.
Menas kaip simbolis.
Ką reiškia simbolis? Visų pirma tai techninis graikų kalbos žodis, reiškiantis atminimo šukę. Savo svečiui namų šeimininkas duodavo vadinamąją tessera hospitalis: jis perlauždavo šukę perpus, vieną pusę pasilikdavo sau, o kitą atiduodavo svečiui, idant jo palikuonis, po kokių trisdešimties ar penkiasdešimties metų vėl apsilankęs šiuose namuose, būtų atpažintas sudėjus į vieną šukės puseles. Antikinis pasas- tokia pirminė techninė simbolio prasmė. Tai, iš ko atpažįstame seną bičiulį.
Simbolis, simbolinė prasmė reiškia, jog kiekviena ypatinga atskirybė yra tarsi būties nuolauža, su savuoju papildiniu galinti sudaryti darnią visumą.
Meno kūrinio reikšmingumas nurodo į kažką, kas nėra matoma ir suvokiama iš pirmo žvilgsnio.
Kiekvienas žmogus – tarsi nuolauža, o meilė – tai vilties, kad toji nuolauža gali tapti visybe, išsipildymas sutikus kitą.
Simbolis ne tik nurodo reikšmę, bet ir aktualizuoja ją – jis ją reprezentuoja. Tai, kas reprezentuojama, yra ,,čia‘‘ – tiek, kiek tai apskritai gali būti. Meno kūrinys nėra viena kažką primenantis ženklas, kažkokios būties nuoroda ar pakaitalas. Meno kūrinys ne tik kažką nurodo, bet tai, kas nurodoma, jame ir yra. Simbolis - rekonstrukcijos užduotis.
Simbolis – tai, iš ko ką nors atpažįstame. Atpažinti nereiškia ką nors pamatyti dar kartą. Atpažinti reiškia kažką pažinti kaip tą, ką jau – kaip tą – pažįsti. Atpažįstant pažįstama kur kas tikriau, nei leidžia trumpalaikis pirmas susitikimas. Atpažįstant kintamybėje įžvelgiama tai, kas nekintama. Užbaigti šį procesą ir yra tikroji simbolio bei kiekvienos meno kalbos simbolinio turinio funkcija. Simbolis – rekonstrukcijos užduotis. Mokėjimas skaityti reiškia, kad raidės tampa nepastebimos ir iškyla vien kalbos prasmė. Kiekvieną meno kūrinį reikia išmokti sudėti paraidžiui, paskui skaityti, - tik tuomet jis prabils. Būtina pastanga, kuri pati kurtų komunikatyvinį bendrumą.
,,Apie ,,darinį‘‘ negalime sakyti, kad jį kažkas padarė turėdamas tam tikrą intenciją. Iš tiesų gi tasai, kuris sukūrė meno kūrinį, stovi priešais savo rankų darinį lygiai taip pat kaip bet kuris kitas. Nuo sumanymo ir darymo iki padarymo – šuolis. Kas padaryta, ,,stovi‘‘, yra ,,čia‘‘ dabar ir visiems laikams, leidžiantis įžvelgti savo ,,kokybę‘‘. Tai šuolis, atskleidžiantis meno kūrinio unikalumą ir nepakeičiamumą‘‘.
Menas kaip šventė.
Šventimas – intencionali veikla. Mes švenčiame į kažką susitelkdami, - meno patirties atveju tai ypač akivaizdu. Tai nėra paprasčiausias buvimas drauge, tai – intencija, kuri visus vienija ir neleidžia išsibarstyti į pavienius pokalbius ir paskirus išgyvenimus.
Meno kūrinys mus moko savotiškai užsibūti. Užsibuvimas niekas nebūna nuobodus. Juo toliau, juo labiau iškalbingesnis, įvairiapusiškesnis, turtingesnis jis atrodo. Meno laiko patirties esmė ta, kad mes mokomės užtrukti.
Šventė vienija visus. Šventimui būdinga tai, kad jis egzistuoja tik dalyvaujančiam. Ypatingas ir kuo sąmoningiausiai atliktinas buvimas. Iš mūsų reikalaujama mūsų pačių aktyvaus noro žinoti ir galios rinktis – tiek meno, tiek viso to, kas platinama žiniasklaidos priemonėmis, akivaizdoje. Tik tuomet patirsime meną. Formos ir turinio vienybę įkūnys neskyrimas: kažką mums sakydamas, menas išsakys mus.
January 9, 2018
Gadamera jsem četla mnohokrát a jeho jazyk mi vyhovuje (je asi jediným autorem, jehož díla mohu číst znovu a znovu, aniž bych si pamatovala, co čekat, a na každé stránce narážet na další a další déjà vu). Aktualitu krásného lze přečíst během jednoho dne a je to myslím příhodné, aby textem člověk procházel a naslouchal. Říká toho ale mnoho, a tak možná raději počítejte s druhým čtením.
Je pro mě docela těžké reflektovat koncept zániku umění. Setkávala jsem se s ním v jiných textech, nicméně narodila jsem se do doby, kdy bylo umění už proměněno ve všech ohledech; rozlišování nízkého a vysokého bylo passé a každý mohl být autorem a přijímání díla bylo stejně zásadní jako tvoření a na babiččino ošívání nad současnou hudbou jsem nebrala ohledy. Samozřejmě, že je tahle perspektiva výsledkem tendencí (technologických i uměleckých) a teorií vzdělaných a tvořivých lidí a nebýt jich, současné umění a jeho percepce je úplně jiná... ale bylo pro mě těžké pochopit diskuzi, která se v historii o umění vedla a proč. Gadamer to dokáže vysvětlit hned na začátku. Staví se proti těm, kdo považují moderní umění za hanebné a klasické za nudné, kdo povyšují jeden druh nad druhý, a namísto toho vztahuje k umění pozitivní pojmy věčnosti, prožívání, zpřítomnění, procházení, hra, (spolu)účast, slavnost...
Nejen těmito výroky mi Gadamer pomáhá porozumět a vyslovit, čím je umění pro mě a také proč jako jeho vrchol intimně a často prožívám noise, ačkoliv jsem to sama nikdy nechápala...
Je pro mě docela těžké reflektovat koncept zániku umění. Setkávala jsem se s ním v jiných textech, nicméně narodila jsem se do doby, kdy bylo umění už proměněno ve všech ohledech; rozlišování nízkého a vysokého bylo passé a každý mohl být autorem a přijímání díla bylo stejně zásadní jako tvoření a na babiččino ošívání nad současnou hudbou jsem nebrala ohledy. Samozřejmě, že je tahle perspektiva výsledkem tendencí (technologických i uměleckých) a teorií vzdělaných a tvořivých lidí a nebýt jich, současné umění a jeho percepce je úplně jiná... ale bylo pro mě těžké pochopit diskuzi, která se v historii o umění vedla a proč. Gadamer to dokáže vysvětlit hned na začátku. Staví se proti těm, kdo považují moderní umění za hanebné a klasické za nudné, kdo povyšují jeden druh nad druhý, a namísto toho vztahuje k umění pozitivní pojmy věčnosti, prožívání, zpřítomnění, procházení, hra, (spolu)účast, slavnost...
"Dokonalá zkušenost s uměleckým dílem je taková, že naopak musíme obdivovat diskrétnost aktérů: že neukazují sami sebe, nýbrž evokují dílo, jeho kompozici a vnitřní koherenci až k nechtěné samozřejmosti. (...) V uměleckém díle se to, co tu ještě není v uzavřené kompozici útvaru, nýbrž zatím jen v proudu kolem, proměňuje do trvalého útvaru, takže vrůstat do něj znamená: zároveň přerůstat sama sebe. 'Ve chvíli váhání je cosi trvalého! – to je dnešní umění, umění včerejška a umění odjakživa."
Nejen těmito výroky mi Gadamer pomáhá porozumět a vyslovit, čím je umění pro mě a také proč jako jeho vrchol intimně a často prožívám noise, ačkoliv jsem to sama nikdy nechápala...
April 22, 2023
Das kleine Heftchen bietet eine Einführung in die Fragen der Kunst und der Schönheit an. Gadamer schließt sich an Kant, indem er diese beiden gleichstellt. Die Hauptfrage, die Gadamer zu beantworten ist, wie die Kunst von Heute, wie z.B. Duchamps Pissoir, mit der Kunst von Gestern, e.g. antike Statuen, zusammen verstanden werden können. Hierbei wendet er sich an drei Begriffe aus der Anthropologie zu, nämlich Spiel, Symbol und Fest. Das Spiel verlangt einen bestimmten Einsatz von dem Teilnehmenden und das Werk erlangt einen Status, der über jenen eines normalen Objekts hinaus geht. Das Symbol hat Meinung und Präsenz. Es ist keine Allegorie, die was Abwesendes verbirgt, sondern eine Meinung, die in diesem jetzigen Moment und diesem jetzigen Zusammenhang entsteht. Das Fest findet innerhalb einer bestimmten Zeitlichkeit statt, die sich jenseits des Alltags befindet. Diese ist auch nicht dem Leben abgegrenzt, sondern ins Leben eingegrenzt.
Ich weiß nicht ob diese sehr knappe Zusammenfassung dem Heftchen Gadamers gerecht wird. Er sagt viel mehr, als ich hier gesagt habe, und es wird mal etwas associativ und kompliziert. Der Text stammt tatsächlich aus einer Rede, die er 1974 im Rahmen der Salzburger Hochschulwochen hielt. Die grobste Botschaft, die man davon wegnehmen kann ist eine Verteidigung der modernen Kunst, aber es gibt viel mehr hier zu überlegen.
Ich weiß nicht ob diese sehr knappe Zusammenfassung dem Heftchen Gadamers gerecht wird. Er sagt viel mehr, als ich hier gesagt habe, und es wird mal etwas associativ und kompliziert. Der Text stammt tatsächlich aus einer Rede, die er 1974 im Rahmen der Salzburger Hochschulwochen hielt. Die grobste Botschaft, die man davon wegnehmen kann ist eine Verteidigung der modernen Kunst, aber es gibt viel mehr hier zu überlegen.
November 15, 2021
Definitivamente "La actualidad de lo bello" no es una lectura casual, sino más bien didáctica o de referencia académica. Gadamer divide el contenido teórico estético entorno el arte hablando sobre temas como el símbolo, el juego (como acción interactiva entre el espectador y la obra) y la fiesta (como comunidad), con tal de encontrar nexos entre el arte tradicional y el arte moderno. Con todo, es necesario mencionar su relevancia en cuanto obra filosófica que indaga primordialmente en la estética, la hermenéutica y, finalmente, la ontología. Por ello, encuentro necesario un conocimiento previo sobre temas como estos para poder captarlos con facilidad.
August 11, 2017
El arte como juego, símbolo y fiesta.
Read
February 5, 2020súper
February 9, 2021
Başgan
November 22, 2022
realmente, cual es la necesidad de ser tan complejo?!
April 21, 2023
He sudat una mica en general, excepte la part on defineix la festa
October 23, 2012
un aporte fresco a la estetica contemporanea. muy bueno!
October 8, 2015
Būties nuolauža. Būties prieaugis. Šen ir Ten.
Displaying 1 - 21 of 21 reviews