***
<...> Kuo daugiau kartų skaitai pasaką – vieną ir tą pačią pasaką, – juo stipriau ji veikia tavo protą. Pasaka, kaip gražus žiedo pumpuras, sakė jis, išsiskleidžia ir pražysta tik laikui bėgant. Matydamas, kaip mano vaikams patinka be paliovos klausytis tų pačių pasakų, aš supratau, jog šis kartojimas savotiškai lemtas prigimties. Tačiau būdami suaugę ir gyvendami pasaulyje, kuriame tekstus įprasta skaityti, o ne kartoti žodžiu ar klausytis, mes dažniau renkamės naują, o ne jau žinomą knygą.
Ypač didžiuojamės tokiu savo gebėjimu kaip skaitymo įgūdžiai. Kas metai pas mus išleidžiama šimtai knygų, jų pilnos didžiulės bibliotekos. Be abejo, visuotinis išsilavinimas paskatino skaityti. Kuo daugiau rašytinių tekstų yra kambaryje, tuo vertingesnis jis mums atrodo, tuo išmanesniais save laikome – juk galime pasinaudoti tokia galybe rašinių. Tvirtai laikomės įsitikinimo, kad kuo daugiau skaitome, tuo išmintingesnis daromės.
Mano tėvas pasakytų, kad Vakarų pasaulyje per daug laiko skiriama skaityti ir per mažai – suprasti.
***
– Skubinti sekti gerą pasaką yra sunkus nusikaltimas. <...>
– Tada man teks grįžti rytoj. <...>
– Yra dar vienas nusikaltimas, sunkesnis už mėginimą skubinti pasaką.
– Koks?
– Nebaigti pasakoti pradėtos pasakos.
***
– Ką jums reiškia knygos?
– Jos kaip labirintas... svajonės, sapno dalis.
***
Reikia daug kelionių, kad žalias žmogus prinoktų. [Arabų patarlė]
***
Tikroje kelionėje svarbūs ne ypatingi įspūdžiai , kuriais apstulbinti draugus, grįžęs namo. Tikra kelionė – tai vienišumas, vienatvė, vakarai, praleisti vienumoje, trokštant būti kur nors kitur. Tik šios akimirkos yra tikrai vertingos. Jos kelia ir pasididžiavimą, ir gėdą, jas įsileidi į širdį.
***
Jei žmogus miegodamas jaučiasi geriau negu atsibūdęs, tai jam geriau mirti.
***
Iš visų jo pasakų giliausias šaknis įleido viena, pavadinta „Rojaus vanduo“.
„Seniai, labai seniai beduinų piemuo keliavo per neaprėpiamą Pietų dykumą, tik staiga pastebėjo, kad jo avys laižo smėlį. Piemuo priėjo arčiau ir be galo nustebo, kai ten atrado šaltinį. Pasilenkęs paragavo vandens. Vos liežuvius prisilietus prie drėgmės, jis iškart suprato, jog tai ne paprastas gėrimas, kokį tik įmanoma įsivaizduoti, daug tobulesnis už visus gaiviuosius gėrimus, kuriuos jam iki šiol teko regėti sapnuose.
Piemuo nugėrė dar gurkšnelį ir staiga suprato turįs rimtą pareigą. Jis buvo klusnus didžiojo Harūno ar Rašido valdinys, tad privalėjo nunešti vandens dovanų pačiam kalifui.
Prisipylęs rojaus vandens į tvirčiausią vandensmaišį, piemuo paliko avis prižiūrėti broliui ir leidosi per smėlio kopas į Bagdadą. Daug dienų sunkiai ėjęs, kamuojamas troškulio, jis galiausiai pasiekė rūmų vartus. Iš pradžių karaliaus sargybiniai jį nustūmė šalin ir pagrasino nukirsti galvą, jei dar gaišins jų laiką. Bet piemuo maldaudamas rodė jiems vandensmaišį ir šaukė:
– Aš atnešiau dovaną kalifui. Tai rojaus vanduo.
Didieji rūmų vartai vos vos prasivėrė, beduiną piemenį įtraukė vidun. Nespėjęs nė atsikvošėti, jis jau klūpojo sosto menėje priešais patį Harūną ar Rašidą. Aplink vykdydami savo pareigas zujo tarnai, o kalifas paklausė piemens, ko šis atėjęs.
Iškėlęs priešais save maišą pradvisusio vandens, beduinas tarė:
– Jūsų didenybe, aš tik paprastas žmogelis iš didžiosios Pietų dykumos. Iki šios dienos niekada nesu matęs prabangos. Ganydamas avis netyčia atradau gardžiausią gėrimą pasaulyje. Apie jį kalbėjo mūsų tėvai ir protėviai, bet iki šios dienos niekas niekada nebuvo jo ragavęs. Jūsų didenybe, jūsų šviesybe, štai jis – aš jums jį dovanoju, tai rojaus vanduo.
<...> Harūnas priglaudė taurę prie lūpų, pauostė rojaus vandenį, paskui paragavo. Piemuo ir visi rūmininkai nekantraudami palinko į priekį. Harūnas ar Rašidas, dienos ir nakties valdovas, nieko nepasakė. Po kelių minučių tylos didysis viziris pasilenkė prie kalifo, kol jo lūpos beveik priartėjo prie valdovo ausies.
– Nukirsti jam galvą, jūsų didenybe?
Harūnas ranką pasiglostė smakrą.
Jis padėkojo piemeniui už dovaną ir pašnibždomis davė slaptus nurodymus viziriui.
– Tegu jį tamsoje parveda atgal pas jo bandą, – paliepė jis, – kad piemuo nieku gyvu nepamatytų didžiosios Tigro upės ir neparagautų saldaus jos vandens, tokio įprasto ir kasdieniško mums. Tada apdovanokite jį tūkstančiu aukso monetų ir paskelbkite, kad jis ir jo įpėdiniai visiems laikams skiriami rojaus vandens sergėtojais.“