Tai antroji serijos „Antrasis pasaulinis karas Europoje“ knyga (pirmoji – „Trečiojo Reicho triumfas“, 2010). Serijos autorius – krepšinio komentatorius, „Protų kovų“ organizatorius, TV laidų vedėjas Robertas Petrauskas yra baigęs istorijos studijas Klaipėdos universitete. Domėjimąsi II pasaulinio karo įvykiais laiko hobiu ir sukauptą savo duomenų, knygų bei archyvinės medžiagos kolekciją bando paversti įtraukiančiu ir visiems suprantamu pasakojimu.
Antros dalies veiksmas prasideda ten, kur baigėsi pirmoji. Šioje dalyje daug dėmesio skirta Britanijos mūšiui, kuris, ko gero, lietuviškai taip išsamiai dar niekada nebuvo aprašytas. Taip pat karo kampanijos Jugoslavijoje, Graikijoje, mūšis dėl Kretos salos. Nors tai karo Europoje istorija, išsamiai apžvelgti kariniai veiksmai Šiaurės Afrikoje, nes šis frontas, kaip ir visas Viduržemio regionas, buvo glaudžiai susijęs su tuo, kas vyksta žemyne. Šis frontas buvo viena iš galimų Hitlerio strateginių krypčių, tačiau jis pasirinko kitą...
Vis dėlto šioje knygoje didžiausias dėmesys atiteko ne mūšiams, o sprendimams. Iš tiesų 1940–1941 m., ko gero, buvo priimti visi svarbiausi sprendimai II pasauliniame kare. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos sprendimas tęsti kovą. Jeigu žlugus Prancūzijai Britanija būtų pripažinusi Vokietijos vyravimą Europoje, viskas būtų pasisukę kitaip. Tiesa, Britanija nebuvo visai viena, nes jai pagalbos ranką nusprendė ištiesti JAV. Iš pradžių tik ekonominės pagalbos, tačiau po Perl Harboro užpuolimo (1941 m. pabaigoje) britai įgis galingą sąjungininkę, su kuria bus galima ne tik atsilaikyti, bet ir pradėti galvoti apie pergalę.
Britanijos pozicija sukūrė dilemą Hitleriui. Jis numatė, kad JAV įsijungs į konfliktą, ir stengėsi užbėgti tam už akių. Jis norėjo laimėti karą Europoje iki JAV įsikišimo ir 1940 m. vasarą nusprendė, kad tiesiausias ir greičiausias kelias į tokią pergalę yra užkariauti Tarybų Sąjungą. Kaip parodys ateitis, tai buvo lemtingiausias Hitlerio sprendimas jo gyvenime. Per „pertrauką“ iki 1941 m. birželio Vokietija dar nukariaus Jugoslaviją ir Graikiją, bet tai bus paskutinis vermachto žaibo karas ir lengvos pergalės.
1941 m. pavasarį–vasarą buvo priimtas dar vienas katastrofiškų padarinių turėsiantis sprendimas, nes vokiečių puolimo išvakarėse Stalinas nusprendė, kad ataka, bent jau 1941 m., neprasidės. Kodėl, nepaisydamas visos turimos informacijos, jis elgėsi būtent taip, yra viena iš didžiausių II pasaulinio karo mįslių. Ji tokia ir išliks, tačiau paskutinių mėnesių ir dienų rekonstrukcija padės susidaryti vaizdą, kas gi iš tiesų vyko tomis lemtingomis dienomis ir kodėl lemtingi sprendimai buvo tokie, kokie buvo.
Antroje serijos knygoje prabėga dar vieni karo metai. Nuo 1940-ųjų iki 1941-ųjų vasaros.
Robertas Petrauskas was born in Lithuania in 1976. Although by profession Robertas is a historian, in Lithuania he is better known as sports journalist and basketball broadcaster. In 2000 he graduated program in History at Klaipėda University. His four years of studies (specialization - the 20th century) and interests in World War II for the years turned into a book „Trečiojo Reicho triumfas“ (Triumph of the Third Reich).
Pirmąją Roberto Petrausko knygą „Trečiojo Reicho triumfas“ perskaičiau vos jai pasirodžius. Ir buvau labai maloniai nustebintas to, kad įmanoma štai taip pagauliai pasakoti istoriją. O štai su „Lemtingais sprendimais“ nutiko keistenybė: žinojau, kad ją skaitysiu, žinojau, kad bus gerai. Bet neskaičiau. Stovėjo sau lentynoje, vis užleisdama savo vietą eilėje kokiai nors kitai knygai. Tik kai greta jos atsistojo ir „Barbarosa“, „Lemtingi sprendimai“ ėmė ir susigėdo. Naktimis prisėlindavo ir kuždėdavo į ausį: „Aš vis dar laukiu... o dabar jau laukiam dviese...“ Teko nusileist. Ir, kaip ir įtariau, to nesigailiu. Petrauską jau gyrė visokie už mane smarkiai protingesni žmonės, tai nesivarginsiu. Tiesiog pasakysiu – eikit ir skaitykit. Žinoma, jei netyčia buvote tokie pat apsileidę, kaip ir aš. Jei vis dar neskaitėte. O aš drąsiai rašau penkis iš penkių ir jau ramia sąžine atsiverčiu „Barbarosą“.
Mano senelis yra turbūt didžiausias man žinomas karo istorijos gerbėjas ir kai paprašiau iš jo lentynų pasiskolinti Roberto Petrausko knygas, manau tapau mylimiausia jo anūke 😃 O aš nuo šiol tapau ne tik Roberto Petrausko kaip TV laidų vedėjo, bet ir jo knygų gerbėja. Man kaip apie II pasaulinį iš istorijos pamokų atsimenančiai maždaug tik tiek, kad jis buvo, tai toks nuoseklus karo istorijos pasakojimas yra labai įdomus ir įtraukiantis. Tiesa tos vietos apie skaičius ir kiek kas kokių ginklų turėjo nebuvo pačios įdomiausios, bet visi strateginiai sprendimai, planai, dėlionės, įvykiai, propaganda, požiūris ir kt. tai wow wow wow kaip įdomu! Lemtingi sprendimai tokia gera intriga prieš Barbarosą...
Išgyriau pirmą dalį lygiai taip pat mėgavaus klausydamas antrosios. Taip pateikta istorija yra būtent kaip aš ją ir noriu išgirsti/išmokti, audio versija tokia, kuri tiesiog įtraukia. Daug pagyrų formai, bet supraskime kad pats turinys yra be galo įdomus. Dabar vilsiuos, kad po metų atsiras audio ir trečia dalis "Barbarosa".
Pirmojo knyga patiko labiau. Nors joje buvo nagrinėjamas panašaus ilgio karo laikotarpis (apie metus), bet didelę dalį sudarė įvykiai iki karo. O ir pačios kampanijos didesnio mąsto. Antroji knyga pasirodė vietomis per daug ištempta - pvz. mūšis už Britaniją. Čia tik nedidelis minusas, nes apskritai knyga puiki. Autoriaus sugebėjimas pateikti istorinius įvykius taip, kad jie skaitytųsi kaip koks trileris niekur nedingo. Be to istorija linkusi kartotis, todėl skaitant galima įžvelgti tikrai nemažai sąsajų tarp to karo ir dabar vykstančio.
Tik dabar pastebėjau, jog šiuo metu nėra pabaigta visa serija. T.y. net perskaičius tris knygas, dar bus likę iki karo pabaigos. Tad kiek ir motyvacija sumažėjo tęsti :)
Petrauskas meistriškai sukuria įtampą dalykams, kurie jau seniai žinomi ir įvykę.
Nors Britanijos mūšio, vykusio išimtinai karinių oro pajėgų lygmenyje, aprašymas prailgo, o lėktuvų tipų, gamybos mastų ir skaičių detalizavimai nusibodo, galiausiai juos nustelbė žmogiškoji drama, paskutiniuose skyriuose sukėlusi įtampą prieš didžiausią karinę operaciją žmonijos istorijoje, kai diplomatai vėl lakstė, o kareiviai tyliai laukė girdėdami varlių kurkimą persisunkę streso sukeltame prakaite prieš pragaro žemėje pradžią.
Be galo nustebino Sovietų Sąjungos nekompetencija, kuri pranoksta tą mastą, kurį žinojau esant. Nors slapta vykdyta mobilizacija, Stalino, Timošenkos, Molotovo, Berijos ir kitų komunistų partijos viršūnių pastangos ne tik vengti kovinės parengties, bet draudimai atsakyti ugnimi net ir prasidėjus pačiam karui, kai vokiečių lėktuvai jau bombarduoja tavo karines bazes, aerodromis ir net miestus, yra kažkas fantastiško, parodančio, kodėl totalitariniai režimai yra pasmerkti anksčiau ar vėliau žlugti.
Tą parodė abejų režimų sprendimai. Nacionalsocialistinė Vokietija parengė iš esmės neįgyvendinamą planą užimti Sovietų Sąjungą, tam neturint pakankamai išteklių ir jų ilgalaikį tiekimą į Rusijos gilumą užtikrinti galinčių linijų. Nors Vermachtui galiausiai pritrūko sprindžio iki Maskvos užėmimo, didžiausia Hitlerio baimė – pakartoti Napoleono likimą – išsipildė su kaupu. Simboliška, kad tiek Napoleonas, tiek Hitleris savo žygį prieš Rusiją pradėjo birželio 22-ąją. Rusiją nuo kur kas pažangesnės ir geriau pasiruošusios kariuomenės, kaip visada, išgelbės didžiulė teritorija ir žmogiškieji ištekliai, kurių niekada nebuvo gaila. Kiekis galiausiai įveikia kokybę. Nes Stalino sprendimai prieš karą ir jo pradžioje yra tiesiog nesuvokiami. Karo pradžia palaikyta vokiečių generolų provokacija, į kurią neleista atsakyti. Tūkstančiai žmonių buvo pasmerkti mirčiai ir bejėgiškumui dėl paprasčiausių politinių apsiskaičiavimų. Stalinas net liepė sušaudyti vokiečių dezertyrus, atskubėjusius įspėti apie karą, o karinis rusų elitas bijojo sakyti Stalinui tiesą apie beviltišką padėtį.
Išties tai buvo lemtingi sprendimai – Hitleris pasmerkė Trečiąjį Reichą žlugimui dėl karinių apsiskaičiavimų, o Stalinas pasmerkė milijonus savo žmonių mirčiai dėl politinio apsiskaičiavimo. Tik totalitariniai režimai galėjo sutelkti visus išteklius totaliniam karui, ir tik tokie režimai galėjo vieno ar kelių asmenų sprendimais lemti milijonų žmonių aukas, kančias ir mirtis, nepaisant visų prieštaravimų, kai net aukščiausi vokiečių diplomatai, įskaitant Schulenburgą ir Ribbentropą, karą prieš Stalino imperiją laikė beprotybe, o Stalino karo vadai tokia pačia beprotybe laikė Stalino nenorą provokuoti vokiečius ir atsisakymą ruoštis karui ar netgi pripažinti jį prasidėjus.
Ši knyga daugiau pasakoja apie karo motyvacijas ir jam dirigavusių asmenybių psichologijas bei argumentus nei apie patį karą. Hitlerio užkurta Barbarosa sovietų buvo pasitikta viduje vykusiomis dramomis, kurias būtų galima pavadinti Santa Barbar(os)a. Graudžiai apmaudu, jog ši komedija virto tragedija milijonams žmonių.
Jei dar tiksliau 9 iš 10. Ir tik dėl to, kad asmeniškai man kai kurios vietos prailgo (pvz., jei domitės karo aviacija, prašom, būtinai paskaitykit, labai detalu, jei tai Jūsų arkliukas). Tačiau bet kuriuo atveju, tai istorija parašyta įdomiais kampais ir ištraukiant aspektų, kurie užpildo faktų jūrą, ir nebeleidžia šios knygos pavadinti vadovėliu. Taigi rekomenduoju ir bus kiek vėliau įdomu pamatyti ką parodys "Barbarosa".
Geras pirmosios dalies tęsinys. Kokybinė analizės dalis atrodo nei kiek nesuprastėjo, o lyrinių nuokrypių ir autoriaus asmeninės nuomonės ar net pamąstymų net ir pamažėjo.
Truputį nuvylė palyginus su pirmąja dalimi - atrodė kiek ištęsta ir vietomis per daug detalių. Dėl detalių galbūt skųstis negalima, nes rašytojas įspėjo apie tai pradžioje ir vis dėlto tarp skaitytojų turbūt yra nemažai tikrų istorijos "geekų" ir jiems detalės yra svarbios. Britanijos mūšis buvo labai įdomiai aprašytas - žvelgiama iš visų kampų ir puikiai perteikta to laiko nuotaika. Tačiau į pabaigą atrodė kad R. Petrauskas pradeda kartotis ir vis mini, kad daugiau bus papasakota sekančioje knygoje, bet kam tada iš viso pradėti apie tai pasakoti...? Lauksiu sekančios knygos ir labai tikėsiuos, jog nesijaus bandymo ištęsti istoriją į kuo daugiau knygų ir pardavimų!
Consider "Battle for Britain" as a nightmare or skip it (Sry Robertas, but statistics doesn't ring a bell) - and you will get event better book than 1st part!