What do you think?
Rate this book
Miestelio romansas
Grigorijus Kanovičius – vienas įžymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių žydų rašytojų – Lietuvos nacionalinės ir Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatas, Rusijos Bukerio premijos nominantas, jo kūryba išversta į 13 pasaulio kalbų, bendras jo knygų tiražas viršija milijoną egzempliorių – prozininkas, poetas, dramaturgas, vertėjas, kino scenarijų autorius. Rašo rusiškai ir lietuviškai. Nuo 1993 m. gyvena Izraelyje. Tarptautinį pripažinimą rašytojui pelnė trilogija „Žvakės vėjyje“, kurioje vaizduojamas Lietuvos žydų likimas prieškariu ir per Antrąjį pasaulinį karą. Iš viso Grigorijus Kanovičius parašė 11 romanų, kurie sudaro savotišką Lietuvos žydų gyvenimo sagą, apimančią laikotarpį nuo XVIII amžiaus iki mūsų dienų.
Naujausias kūrinys „Miestelio romansas“ – autentiškų prisiminimų romanas, kuriame pasakojama, kaip 1920–1941 metų istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų ir rusų – likimus. „Ši knyga – tarsi tų ikikarinių dienų atspindys, lyg paviršiun iškeltas lietuviškas „Titanikas“, iš nebūties sąnašų drauge su savo spalvingais keleiviais prikeliantis anų dienų problemas, kurios aktualios ir šiandien“, – pristato Kanovičius.
Pasakojimo centre – autoriaus šeima, kieto būdo senelė Rocha, tėvai – amatininkų bei meistrų palikuonys, jų pamatinės vertybės – šeima, vaikai, sąžiningas darbas, profesinė garbė, ištikimybė tėvų ir protėvių kapams, jų atminimui, gyvenimas pagal Biblijos priesakus. O greta – ir Jonavos lietuviai, su kuriais per amžius žydai gyveno taikiai ir santarvėje, – spalvinga miestelio žmonių galerija.
Unikalus rašytojo stilius – metaforų gausa, biblinės paralelės, liaudies filosofija, humoro ir lyrizmo derinys. Savitumas, gimstantis iš kultūrų sampynos: rusų kalbos, žydiško stiliaus ir lietuviškų realijų.
Naujausias kūrinys „Miestelio romansas“ – autentiškų prisiminimų romanas, kuriame pasakojama, kaip 1920–1941 metų istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų ir rusų – likimus. „Ši knyga – tarsi tų ikikarinių dienų atspindys, lyg paviršiun iškeltas lietuviškas „Titanikas“, iš nebūties sąnašų drauge su savo spalvingais keleiviais prikeliantis anų dienų problemas, kurios aktualios ir šiandien“, – pristato Kanovičius.
Pasakojimo centre – autoriaus šeima, kieto būdo senelė Rocha, tėvai – amatininkų bei meistrų palikuonys, jų pamatinės vertybės – šeima, vaikai, sąžiningas darbas, profesinė garbė, ištikimybė tėvų ir protėvių kapams, jų atminimui, gyvenimas pagal Biblijos priesakus. O greta – ir Jonavos lietuviai, su kuriais per amžius žydai gyveno taikiai ir santarvėje, – spalvinga miestelio žmonių galerija.
Unikalus rašytojo stilius – metaforų gausa, biblinės paralelės, liaudies filosofija, humoro ir lyrizmo derinys. Savitumas, gimstantis iš kultūrų sampynos: rusų kalbos, žydiško stiliaus ir lietuviškų realijų.
429 pages, Hardcover
First published January 1, 2013
21 people are currently reading
805 people want to read
About the author
Grigory Kanovich
23 books41 followersGrigory Kanovich (also Grigorijus Kanovičius) was a Lithuanian Jewish writer and the winner of the Lithuanian National Prize for Culture and Arts for 2014.
Kanovich, who wrote in Russian and Lithuanian, was born in the town of Ionava near Kaunas or, according to another source, in Kaunas itself, into the family of an observant Jewish tailor. In 1953 he graduated from Vilnius University. His first writings were published in 1949. He wrote collections of poetry in Russian: Dobroye utro ("Good Morning," 1955) and Vesenniy grom ("Spring Thunder," 1960); of literary epigrams and parodies in Lithuanian ("With a Joyful Eye," 1964; Naked Ones on Olympus, 1981); 30 plays and film scenarios (some co-authored) on contemporary themes; and he translated literary prose from Lithuanian into Russian.
Kanovich's Russian prose works are almost all devoted to the life of Lithuanian Jewry. The theme of the moral quest of a Jewish boy from a Lithuanian shtetl in his long stories "Ya smotryu na zvezdy" ("I Gaze at the Stars," 1959) and "Lichnaya zhizn"' ("Private Life," 1967) is developed in his trilogy Svechi na vetru ("Candles in the Wind") consisting of the novels: Ptitsy nad kladbishchem ("Birds over the Cemetery," 1974), Blagoslovi i list'ya i ogon' ("Bless Both the Leaves and the Fire," 1977), Kolybel'naya snezhnoy babe ("Lullaby for a Snowman," 1979, translated into Hebrew in 1983). The trilogy, the action of which takes place between 1937 and 1943, recreates the traditional world and spirituality of East European Jewry. The events, even those on the most massive scale such as the Holocaust, are presented through the eyes of a youth and, as he develops, of a young man; in its structure the novel in places resembles a lyrical diary. An epic, philosophic element predominates in Kanovich's cycle of novels devoted to Jewish shtetl life of the end of the 19th and early 20th centuries – Slëzy i molitvy durakov ("Tears and Prayers of Fools," 1983); I net rabam raya ("There's No Heaven for Slaves," 1985), Kozlenok za dva grosha ("A Kid for Two Pennies"). The ethnic character of the novels (the heroes' way of thinking, reminiscent of Talmudic dialectics, and their way of speaking) and the problems they raise (the aspiration of the Jewish masses for national self-preservation, the feeling of responsibility for the ethical and ethnic essence of the people, the tendency of part of the Jewish intelligentsia to reject its identity for the sake of career, and assimilation) brought these works popularity among Soviet Jews. Kanovich visited Israel in 1980 and settled there in 1993.
Kanovich was the recipient of the Medal of the Order of the Lithuanian Grand Duke Gediminas and Grand Cross of Commander of the Order for Merits to Lithuania. He was declared a Citizen of Honor (2013) of his hometown Jonava. Between 1989 and 1993, Kanovich served as Chairman of the Jewish Community of Lithuania.
(Encyclopaedia Judaica)
Kanovich, who wrote in Russian and Lithuanian, was born in the town of Ionava near Kaunas or, according to another source, in Kaunas itself, into the family of an observant Jewish tailor. In 1953 he graduated from Vilnius University. His first writings were published in 1949. He wrote collections of poetry in Russian: Dobroye utro ("Good Morning," 1955) and Vesenniy grom ("Spring Thunder," 1960); of literary epigrams and parodies in Lithuanian ("With a Joyful Eye," 1964; Naked Ones on Olympus, 1981); 30 plays and film scenarios (some co-authored) on contemporary themes; and he translated literary prose from Lithuanian into Russian.
Kanovich's Russian prose works are almost all devoted to the life of Lithuanian Jewry. The theme of the moral quest of a Jewish boy from a Lithuanian shtetl in his long stories "Ya smotryu na zvezdy" ("I Gaze at the Stars," 1959) and "Lichnaya zhizn"' ("Private Life," 1967) is developed in his trilogy Svechi na vetru ("Candles in the Wind") consisting of the novels: Ptitsy nad kladbishchem ("Birds over the Cemetery," 1974), Blagoslovi i list'ya i ogon' ("Bless Both the Leaves and the Fire," 1977), Kolybel'naya snezhnoy babe ("Lullaby for a Snowman," 1979, translated into Hebrew in 1983). The trilogy, the action of which takes place between 1937 and 1943, recreates the traditional world and spirituality of East European Jewry. The events, even those on the most massive scale such as the Holocaust, are presented through the eyes of a youth and, as he develops, of a young man; in its structure the novel in places resembles a lyrical diary. An epic, philosophic element predominates in Kanovich's cycle of novels devoted to Jewish shtetl life of the end of the 19th and early 20th centuries – Slëzy i molitvy durakov ("Tears and Prayers of Fools," 1983); I net rabam raya ("There's No Heaven for Slaves," 1985), Kozlenok za dva grosha ("A Kid for Two Pennies"). The ethnic character of the novels (the heroes' way of thinking, reminiscent of Talmudic dialectics, and their way of speaking) and the problems they raise (the aspiration of the Jewish masses for national self-preservation, the feeling of responsibility for the ethical and ethnic essence of the people, the tendency of part of the Jewish intelligentsia to reject its identity for the sake of career, and assimilation) brought these works popularity among Soviet Jews. Kanovich visited Israel in 1980 and settled there in 1993.
Kanovich was the recipient of the Medal of the Order of the Lithuanian Grand Duke Gediminas and Grand Cross of Commander of the Order for Merits to Lithuania. He was declared a Citizen of Honor (2013) of his hometown Jonava. Between 1989 and 1993, Kanovich served as Chairman of the Jewish Community of Lithuania.
(Encyclopaedia Judaica)
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 30 of 83 reviews
March 12, 2020
Kanovičiaus “Miestelio romansas” vis nuskambėdavo mano mylimos lietuvių kalbos mokytojos pasakojimuose. Knygą girte išgyrė, tad galiausiai griebiau skaityti ir tikrai galiu drąsiai pasakyti, kad knyga verta visų pasaulio liaupsių. Toliau dalinuosi įspūdžiais.
“Miestelio romansas” - pats asmeniškiausias rašytojo Kanovičiaus kūrinys. Jame pasakojamas jo šeimos gyvenimas 1820-1940ųjų Jonavoje. Paprasta žydų šeima, paprastas gyvenimas, bet kiek daug jame telpa! Šiuolaikinis skaitytojas įpratęs prie aštrių siužetų, netikėtų posūkių ir to, kad visi stengiasi ji nustebinti. Ši knyga kitokia. Pavadinčiau ją ode kasdieniam paprasto žmogaus gyvenimui. Trijų kartų žydų šeima atveria savo namų duris, o jame yra visko: jausmų, išbandymų, savitumo ir ramumo. Tokia graži ta kasdienybė, pasirodo! Veikėjai labai charakteringi, visi savaip įdomūs ir tikrai su niekuo nesumaišomi. Itin įdomu žydiško gyvenimo tradicijų atvėrimas: posakiai, mąstymo būdas, šventės ir net humoras.
Kanovičiaus kalbos turtingumui ir grožiui reiktų atskirą kūrinį parašyti. Žaviuosi! Čia jauku, skanu, malonu, kartais skaudu, o kartais juokinga. Visko čia rasite.
Kūrinys jautrus, bet ne ašaringas. Autorius sugeba atsitraukti nuo asmeniškų istorijų ir labai skoningai jas perpasakoti. Čia nėra virkavimų dėl gyvenimo neteisybės, o greičiau viskas priimama iškėlus galvą, narsiai ir oriai.
Kartu tai pasakojimas apie kitų tautybių žmones: lietuvius, lenkus, rusus ir tai, kaip karo baisumai atrodo kasdienio gyvenimo fone. Pasakojama kaip žmonės elgiasi, kaip reaguoja ir kaip keičiasi jų gyvenimai.
Tokios šiltos ir jaukios knygos seniai neskaičiau! Absoliučiai įsimylėjau šią knygą. Malonumas begalinis! Jeigu ieškote kažko ypatingo, paliečiančio ir gražaus - ši knyga jums. Labai rekomenduoju.
Video: https://bit.ly/33av6LC
Susitikime Instagram: https://bit.ly/2QUA5eE
“Miestelio romansas” - pats asmeniškiausias rašytojo Kanovičiaus kūrinys. Jame pasakojamas jo šeimos gyvenimas 1820-1940ųjų Jonavoje. Paprasta žydų šeima, paprastas gyvenimas, bet kiek daug jame telpa! Šiuolaikinis skaitytojas įpratęs prie aštrių siužetų, netikėtų posūkių ir to, kad visi stengiasi ji nustebinti. Ši knyga kitokia. Pavadinčiau ją ode kasdieniam paprasto žmogaus gyvenimui. Trijų kartų žydų šeima atveria savo namų duris, o jame yra visko: jausmų, išbandymų, savitumo ir ramumo. Tokia graži ta kasdienybė, pasirodo! Veikėjai labai charakteringi, visi savaip įdomūs ir tikrai su niekuo nesumaišomi. Itin įdomu žydiško gyvenimo tradicijų atvėrimas: posakiai, mąstymo būdas, šventės ir net humoras.
Kanovičiaus kalbos turtingumui ir grožiui reiktų atskirą kūrinį parašyti. Žaviuosi! Čia jauku, skanu, malonu, kartais skaudu, o kartais juokinga. Visko čia rasite.
Kūrinys jautrus, bet ne ašaringas. Autorius sugeba atsitraukti nuo asmeniškų istorijų ir labai skoningai jas perpasakoti. Čia nėra virkavimų dėl gyvenimo neteisybės, o greičiau viskas priimama iškėlus galvą, narsiai ir oriai.
Kartu tai pasakojimas apie kitų tautybių žmones: lietuvius, lenkus, rusus ir tai, kaip karo baisumai atrodo kasdienio gyvenimo fone. Pasakojama kaip žmonės elgiasi, kaip reaguoja ir kaip keičiasi jų gyvenimai.
Tokios šiltos ir jaukios knygos seniai neskaičiau! Absoliučiai įsimylėjau šią knygą. Malonumas begalinis! Jeigu ieškote kažko ypatingo, paliečiančio ir gražaus - ši knyga jums. Labai rekomenduoju.
Video: https://bit.ly/33av6LC
Susitikime Instagram: https://bit.ly/2QUA5eE
February 19, 2020
MIESTELIO ROMANSAS. Ir Grigorijos Kanovičius.
„Žmogus gyvas tol, kol prisimena tai, ko niekada neturi pamiršti.“
Ir čia bus tik liaupsės. Koks tai fantastiškas kūrinys! Mane žavėjo kalbos natūralumas, gyvumas, lengvumas ir neužmušamas tikrumas. Pokalbis po pokalbio, pasakojimas po pasakojimo, prisiminimas po prisiminimo. Pasidžiaugiau, kad perskaičiau ją tik dabar, bet tuo pačiu nesuprantu, kodėl MIESTELIO ROMANSO nepagriebiau anksčiau.
„ – O kam jiems kareiviai siuvėjai, ir dar žydai? Juk durtuvu kelnių nesulopysi.“
Taip, kalbos gyvumas kaip saldainis, kuris tuojaus išvyniojus iš popieriuko ir įsidėjus į burną, sukrutina tavo skonio receptorius. Dialogai, vyruti! Kūrinio nuotaika iš pakilios, džiugios, laimingos, besišypsančios leidžiasi vis žemyn ir žemyn, kol atsitrenkia į Raudonąją Armiją. Veikėjų unikalumas, charakteriai yra ... kažkas su kažkuo, kaip sakytų mano mama.
„ – Atskirai? Ar ne metas tau, Dovydai, smegenis pasiremontuoti? Įdomu, kaip jie, gyvendami atskirai, vykdys Viešpaties Dievo priesaką nedykinėti, veistis ir daugintis?“
Rocha-Samuraj. Taip čia užrašęs ir palikčiau. Perskaitę mane supras, ji nereikalauja jokio paaiškinimo. Tie, kas dar skaitys, linkiu gardžios pažinties su šiuo Personažu. Deivaži, meldžiu, kad sulaukus jos metų aš bent dalimi būčiau panašus į ją. Arba turėčiau tokį prototipą šalia. Tai yra nesunaikinamas žmogus, tai yra asmenybė asmenybėje. Tvirta ir švelni, kasdieniškai nekasdieniška, nuoširdi ir atvira, ironiškai sarkastišta, sveikai savikritiška ir nenuginčijamai tobula (mano akimis). Žinote tą jausmą, kai mėginate apibūdinti veikėją, tačiau visi žodžiai yra netinkami, o tuos, kuriuos panaudojate, norite palydėti galvos pakraipymu į šalis ir trimis šauktukais? Taip, tai ji va tokia. Na, Tokia!
„ – Ligi šiol iš tavęs, Dovydai, nė su replėmis žodžio nebūtum ištraukęs. Chrominiai bateliai, krepdešino suknelė, šukuosena... Ko tiek metų tylėjai?
Priėjusi nerangiai apkabino jį.
– Gal tu bent senatvėj pirmą kartą ir meilę prisipažinsi?
– Galiu, – drąsiai atsakė jis ir nusišaipė: – Tai, Dievas mato, kad visai nesunku.“
Kitas, mano akimis, šios knygos privalumas – nesudramintas ir nesuverktas tekstas. Ir taip, mano nuomone, panašios tematikos knygose turėtų būti. Išjauti perskaičius tekstą-knygą, o ne po „nuorodų“ jame, kurios nurodo, kada tau reikia pravirkt, susigraudent, supykt ar pasidžiaugt.
„ – Galbūt. Bet aš, Etele, tuo „rytoj“ niekada gyvenime nepasitikėjau. Rytojus – nepatikimiausias žydų bankas. Žydai sudeda į jį visas savo viltis, o jis ima ir bankrutuoja...“
Tiesiog murkdžiausi skaitymo malonume, kai Grigorijos Kanovičius dalinosi ne tik laimingais laikotarpiais, bet ir liūdnomis akimirkomis. Tai toks sveikai subalansuotas kūrinys! Nors širdy ir mintyse žinai kur link keliaujama, tačiau vertini tai blaiviai, kaip tai daro ir knygos veikėjai. Kai knygos veikėjai tokie natūralus ir žmoniški, tai ir skaitytojui daug maloniau atrasti tą sveiką protą, tą savikritiką ir savidžiugesį, tą savimeilę ir tą savisaugą.
„ – Mes, žydai, reikia pripažinti, mėgstame mokyti ir auklėti kitus, bet tik ne save. Ar ne tik dėl to mūsų, švelniai tariant, nemėgsta?“
Rekomenduoju. Be jokios abejonės, vienas įsimintiniausių kūrinių. Ooo, taip (ir dar keli šauktukai).
„Iš mano jaukios Jonavos, kur kitados buvo žydų apgyvendinta sala, nieko neliko.“
„Žmogus gyvas tol, kol prisimena tai, ko niekada neturi pamiršti.“
Ir čia bus tik liaupsės. Koks tai fantastiškas kūrinys! Mane žavėjo kalbos natūralumas, gyvumas, lengvumas ir neužmušamas tikrumas. Pokalbis po pokalbio, pasakojimas po pasakojimo, prisiminimas po prisiminimo. Pasidžiaugiau, kad perskaičiau ją tik dabar, bet tuo pačiu nesuprantu, kodėl MIESTELIO ROMANSO nepagriebiau anksčiau.
„ – O kam jiems kareiviai siuvėjai, ir dar žydai? Juk durtuvu kelnių nesulopysi.“
Taip, kalbos gyvumas kaip saldainis, kuris tuojaus išvyniojus iš popieriuko ir įsidėjus į burną, sukrutina tavo skonio receptorius. Dialogai, vyruti! Kūrinio nuotaika iš pakilios, džiugios, laimingos, besišypsančios leidžiasi vis žemyn ir žemyn, kol atsitrenkia į Raudonąją Armiją. Veikėjų unikalumas, charakteriai yra ... kažkas su kažkuo, kaip sakytų mano mama.
„ – Atskirai? Ar ne metas tau, Dovydai, smegenis pasiremontuoti? Įdomu, kaip jie, gyvendami atskirai, vykdys Viešpaties Dievo priesaką nedykinėti, veistis ir daugintis?“
Rocha-Samuraj. Taip čia užrašęs ir palikčiau. Perskaitę mane supras, ji nereikalauja jokio paaiškinimo. Tie, kas dar skaitys, linkiu gardžios pažinties su šiuo Personažu. Deivaži, meldžiu, kad sulaukus jos metų aš bent dalimi būčiau panašus į ją. Arba turėčiau tokį prototipą šalia. Tai yra nesunaikinamas žmogus, tai yra asmenybė asmenybėje. Tvirta ir švelni, kasdieniškai nekasdieniška, nuoširdi ir atvira, ironiškai sarkastišta, sveikai savikritiška ir nenuginčijamai tobula (mano akimis). Žinote tą jausmą, kai mėginate apibūdinti veikėją, tačiau visi žodžiai yra netinkami, o tuos, kuriuos panaudojate, norite palydėti galvos pakraipymu į šalis ir trimis šauktukais? Taip, tai ji va tokia. Na, Tokia!
„ – Ligi šiol iš tavęs, Dovydai, nė su replėmis žodžio nebūtum ištraukęs. Chrominiai bateliai, krepdešino suknelė, šukuosena... Ko tiek metų tylėjai?
Priėjusi nerangiai apkabino jį.
– Gal tu bent senatvėj pirmą kartą ir meilę prisipažinsi?
– Galiu, – drąsiai atsakė jis ir nusišaipė: – Tai, Dievas mato, kad visai nesunku.“
Kitas, mano akimis, šios knygos privalumas – nesudramintas ir nesuverktas tekstas. Ir taip, mano nuomone, panašios tematikos knygose turėtų būti. Išjauti perskaičius tekstą-knygą, o ne po „nuorodų“ jame, kurios nurodo, kada tau reikia pravirkt, susigraudent, supykt ar pasidžiaugt.
„ – Galbūt. Bet aš, Etele, tuo „rytoj“ niekada gyvenime nepasitikėjau. Rytojus – nepatikimiausias žydų bankas. Žydai sudeda į jį visas savo viltis, o jis ima ir bankrutuoja...“
Tiesiog murkdžiausi skaitymo malonume, kai Grigorijos Kanovičius dalinosi ne tik laimingais laikotarpiais, bet ir liūdnomis akimirkomis. Tai toks sveikai subalansuotas kūrinys! Nors širdy ir mintyse žinai kur link keliaujama, tačiau vertini tai blaiviai, kaip tai daro ir knygos veikėjai. Kai knygos veikėjai tokie natūralus ir žmoniški, tai ir skaitytojui daug maloniau atrasti tą sveiką protą, tą savikritiką ir savidžiugesį, tą savimeilę ir tą savisaugą.
„ – Mes, žydai, reikia pripažinti, mėgstame mokyti ir auklėti kitus, bet tik ne save. Ar ne tik dėl to mūsų, švelniai tariant, nemėgsta?“
Rekomenduoju. Be jokios abejonės, vienas įsimintiniausių kūrinių. Ooo, taip (ir dar keli šauktukai).
„Iš mano jaukios Jonavos, kur kitados buvo žydų apgyvendinta sala, nieko neliko.“
April 8, 2020
Tikėjausi, kad tai bus knyga apie mano vaikystės ir jaunystės miestą Jonavą. Perskaičius supratau, kad manoji ir Kanovičiaus vaikystės Jonava yra dvi skirtingos vietos, kurias negrįžtamai išskyrė Antrojo pasaulinio karo praraja. Buvęs žydmiestis nebegirdi jidiš kalba skambančių maldų, vestuvių juoko, prie kapo kalbamo kadišo ir švelnaus kaimyno kepėjo kvietimo paragauti šviežios chalos. Liko tik žydkapis, apverktinos būklės pagriuvęs Didžiosios sinagogos pastatas, keli namai ir gatvių pavadinimai.
Dar liko ši labai graži knyga. Joje visi tokie gyvi ir tikri. Ten miestelio gyvenimui vis dar vadovauja smarkioji Kanovičiaus senelė Rocha-Samuraj, kaip geniai kala batsiuviai ir siuvėjai savo siuvamosiomis ir toliau niekieno netrikdomas sukasi gyvenimo ratas.
Knyga apie tikrą meilę - savo artimui, amatui, tradicijoms ir Dievui. Apie pagarbą vyresniam ir kitaip mąstančiam. Apie vargingą kasdienybę, kuri tampa didžiausia vertybe, kai nebežinai, kas bus rytoj. Joje sutilpo labai daug išminties, kuria gali pasitikėti, nes šie atsiminimai persijoti ne pro trisdešimtmečio galvelę, o pro beveik tris kartus ilgesnę įvairiaspalvę gyvenimo patirtį. Ir svarbiausia, kad skaitydamas jautiesi gyvas ir gyveni kartu su herojais, nes džiaugiesi, žaviesi, simpatizuoji, užjauti ir verki. Atrodytų, kad ta juoda dėmė turėjo šviesius vaiko prisiminimus paversti kažkokia pilka koše, tačiau taip neatsitiko, atvirkščiai, atrodo, kad tie ilgi gyvenimo metai viską išgrynino ir paliko tai, kas svarbiausia ir ryškiausia. Knyga tiems, kam patinka istoriją mokytis ją išgyvenant.
Ir tikrai žinau, kad po šios knygos, nebebus ir tos Jonavos, kurią palikau. Ir tos tylios vietos, kurias anksčiau galėjau ramiai praeiti, man visada pasakos savo istoriją.
Dar liko ši labai graži knyga. Joje visi tokie gyvi ir tikri. Ten miestelio gyvenimui vis dar vadovauja smarkioji Kanovičiaus senelė Rocha-Samuraj, kaip geniai kala batsiuviai ir siuvėjai savo siuvamosiomis ir toliau niekieno netrikdomas sukasi gyvenimo ratas.
Knyga apie tikrą meilę - savo artimui, amatui, tradicijoms ir Dievui. Apie pagarbą vyresniam ir kitaip mąstančiam. Apie vargingą kasdienybę, kuri tampa didžiausia vertybe, kai nebežinai, kas bus rytoj. Joje sutilpo labai daug išminties, kuria gali pasitikėti, nes šie atsiminimai persijoti ne pro trisdešimtmečio galvelę, o pro beveik tris kartus ilgesnę įvairiaspalvę gyvenimo patirtį. Ir svarbiausia, kad skaitydamas jautiesi gyvas ir gyveni kartu su herojais, nes džiaugiesi, žaviesi, simpatizuoji, užjauti ir verki. Atrodytų, kad ta juoda dėmė turėjo šviesius vaiko prisiminimus paversti kažkokia pilka koše, tačiau taip neatsitiko, atvirkščiai, atrodo, kad tie ilgi gyvenimo metai viską išgrynino ir paliko tai, kas svarbiausia ir ryškiausia. Knyga tiems, kam patinka istoriją mokytis ją išgyvenant.
Ir tikrai žinau, kad po šios knygos, nebebus ir tos Jonavos, kurią palikau. Ir tos tylios vietos, kurias anksčiau galėjau ramiai praeiti, man visada pasakos savo istoriją.
September 7, 2020
Man labai patiko šis prisiminimų romanas. Lyg ir nieko ypatingo - paprastas paprastų žmonių gyvenimas, tuo pačiu - kupinas šviesios išminties.
"Gyvenime visko gali būti, net tai, ko neturi būti."
"...matyt, taip jau sutvarkyta šiame pasaulyje, kad jaunystė sėja kvailystes, o senatvė nuima bėdų derlių."
"Gyvenime visko gali būti, net tai, ko neturi būti."
"...matyt, taip jau sutvarkyta šiame pasaulyje, kad jaunystė sėja kvailystes, o senatvė nuima bėdų derlių."
November 29, 2020
Grigorijus Kanovičius „Miestelio romansas”
„Aš tylėsiu, nes tylėjimas geriau nei žodžiai. Kai tyli, nereikia meluoti ir reikalauti iš kitų tiesos, kuri juos žeidžia” (229 p.).
Ramus kūrinys. Kupinas meilės, džiaugsmo, baimės, skausmo, neteisybės, bet vis tiek ramus. Nors pasakojama apie 1941 m. žydų patirtą tragediją, jos padarinius, naratyvas nėra rėksmingas skambiomis frazėmis, šokiruojantis sukrečiančiomis situacijomis. „Lemtingais keturiasdešimt pirmaisiais visa ši planeta, spaudžiama triumfuojančios neapykantos ir nebaudžiamos prievartos, sprogo ir jos skeveldros išsilakstė po visą pasaulį. Kad ir kaip stengsiesi, kad ir ką darysi, - tų skeveldrų jau niekada nepavyks surinkti ir sulipinti į vieną“ (428 p.).
Mūsų šalyje Holokausto tema vis dar sudėtinga ir skausminga, ypač daug ginčų sukelia asmenys, besiimantys vienareikšmiškai kaltinti žydus pataikavimu sovietams, o iš žydų pusės – keliantys Lietuvos partizanams kaltinimus žydšaudyste. Šiame kūrinyje yra visko: žydų socialistų, žydų, bijančių socializmo, lietuvių, prisidėjusių prie pogromų, bei lietuvių, to vengusių ir tai smerkusių. Panašu, kad kūriniu nereikalaujama „tiesos“, kuri visus žeidžia.
Didžioji romano pasakojimo dalis susideda ne iš istorinių peripetijų, o iš šeimyninių, bendruomeninių santykių vaizdavimo. Jonava – mažas, tankiai žydų apgyvendintas miestelis. Per miestelio gyventojų santykius atskleidžiamas šios tautos požiūris į tradicijas, šeimą, savo religiją, gimtinę, politiką. Kūrinyje lyg su trupučiu ironijos „įkurdinamas“ stereotipinis žydas – verslus, taupus, nuo savo amato neatsitraukiantis nė sekundei. Taip pat ryškūs konservatyvių senolių ir jaunesnės kartos konfliktai, pradedantis skirtis gyvenimo būdas ir vertybės. Nors pamatinės vertybės išlieka – šeima didžiausias turtas.
Gražus tekstas. Nepaisant skausmingumo, kupinas pagarbos Dievui, artimui.
„Aš tylėsiu, nes tylėjimas geriau nei žodžiai. Kai tyli, nereikia meluoti ir reikalauti iš kitų tiesos, kuri juos žeidžia” (229 p.).
Ramus kūrinys. Kupinas meilės, džiaugsmo, baimės, skausmo, neteisybės, bet vis tiek ramus. Nors pasakojama apie 1941 m. žydų patirtą tragediją, jos padarinius, naratyvas nėra rėksmingas skambiomis frazėmis, šokiruojantis sukrečiančiomis situacijomis. „Lemtingais keturiasdešimt pirmaisiais visa ši planeta, spaudžiama triumfuojančios neapykantos ir nebaudžiamos prievartos, sprogo ir jos skeveldros išsilakstė po visą pasaulį. Kad ir kaip stengsiesi, kad ir ką darysi, - tų skeveldrų jau niekada nepavyks surinkti ir sulipinti į vieną“ (428 p.).
Mūsų šalyje Holokausto tema vis dar sudėtinga ir skausminga, ypač daug ginčų sukelia asmenys, besiimantys vienareikšmiškai kaltinti žydus pataikavimu sovietams, o iš žydų pusės – keliantys Lietuvos partizanams kaltinimus žydšaudyste. Šiame kūrinyje yra visko: žydų socialistų, žydų, bijančių socializmo, lietuvių, prisidėjusių prie pogromų, bei lietuvių, to vengusių ir tai smerkusių. Panašu, kad kūriniu nereikalaujama „tiesos“, kuri visus žeidžia.
Didžioji romano pasakojimo dalis susideda ne iš istorinių peripetijų, o iš šeimyninių, bendruomeninių santykių vaizdavimo. Jonava – mažas, tankiai žydų apgyvendintas miestelis. Per miestelio gyventojų santykius atskleidžiamas šios tautos požiūris į tradicijas, šeimą, savo religiją, gimtinę, politiką. Kūrinyje lyg su trupučiu ironijos „įkurdinamas“ stereotipinis žydas – verslus, taupus, nuo savo amato neatsitraukiantis nė sekundei. Taip pat ryškūs konservatyvių senolių ir jaunesnės kartos konfliktai, pradedantis skirtis gyvenimo būdas ir vertybės. Nors pamatinės vertybės išlieka – šeima didžiausias turtas.
Gražus tekstas. Nepaisant skausmingumo, kupinas pagarbos Dievui, artimui.
October 15, 2020
Nebuvo nieko stebuklingo, bet šiandien man negaila skirti 5 žvaigždutes. Nuo pat paauglystės dievinu meistriškus kaimų, miestelių gyvenimo aprašymus. Dažniausiai teko skaityti apie lietuvišką, lietuvninkų kaimą, o šįkart susižavėjau žydiška realybe praėjusiame amžiuje, vyravusia iki žydams pragaištingo karo pradžios. Sakysite, kad priplakiau miesto gyvenimą prie savo kaimiškų susižavėjimų virtinės, bet ir G. Kanovičiaus autobiografinio romano pavadinimas rodo, kad Jonava tais laikais buvo menkas miestas.
Tekste nevyko nieko neįtikėtino, vien realus gyvenimas, būdingas miestelio gyventojams. Gimimai, mirtys, darbas, pastangos nesikišti į politikų žaidimus ir vien dirbti, nekišant nosies, kur nereikia. Visgi, po tekstą keliavau taip lengvai ir susigyvenau su knygos veikėjais, autoriaus protėviais, jog tapo gaila, kad istorija baigiasi. Ir realiai ji baigėsi labai liūdnai, žydų bendruomenė ir senoji Jonava buvo sunaikinta. Kaip baisu, kai grįžti po karo namo ir ten nieko neberandi. Tavo pažįstamieji guli užkasti šile.
Tekste nevyko nieko neįtikėtino, vien realus gyvenimas, būdingas miestelio gyventojams. Gimimai, mirtys, darbas, pastangos nesikišti į politikų žaidimus ir vien dirbti, nekišant nosies, kur nereikia. Visgi, po tekstą keliavau taip lengvai ir susigyvenau su knygos veikėjais, autoriaus protėviais, jog tapo gaila, kad istorija baigiasi. Ir realiai ji baigėsi labai liūdnai, žydų bendruomenė ir senoji Jonava buvo sunaikinta. Kaip baisu, kai grįžti po karo namo ir ten nieko neberandi. Tavo pažįstamieji guli užkasti šile.
June 18, 2025
LT / EN
Iš tiesų stulbinanti knyga.
Kaip nuostabu buvo pamatyti ir patirti anų laikų Lietuvą žydų akimis. Kaip ji buvo mylima, vertinama ir tausojama.
Knyga, autoriaus atsiminimų takais, veda mus per tarpukario Lietuvą. Joje turtinga ir iškalbinga kalba pasakojamas tiek jo šeimos, tiek kitų Lietuvos žydų gyvenimas.
Knygoje apstu visko. Labiausiai išskriti galėčiau meilę. Meilę artimam, meilę tradicijoms, meilę Dievui ir religijai, meilę darbui bei savo amatui, meilę tėvynei ir trispalvei.
Skaitant suvoki, kiek ši tauta daug gero įnešė ir padarė ir kiek neteko vien dėl to, kad yra žydai.
Taip pat patiko knygoje užčiuopiamas komiškas tautos savikritiškumas, ir gili savigaila, kurią jie nešasi su savimi kasdienybėje, širdyje ir maldoje.
Tai knyga, kuri su jumis išliks dar ilgai ir kuri privers pasikapstyti giliau, toje kruvinoje istorijos kaulų krūvoje.
___________________________________
Truly a magnificent book.
How wonderful it was to see and experience old Lithuania through Jewish eyes. How it was loved, appreciated and cherished.
The book, following the author's memoirs, leads us through interwar Lithuania. It tells the story of both - his family and other Lithuanian Jews in rich and eloquent language.
You will find many things in here. I would highlight love the most. Love for one's neighbor, love for traditions, love for God and religion, love for work and one's craft, love for the homeland and the flag.
While reading, you realize how much good this nation has done and how much it lost simply because they were Jewish.
I also liked the humoresque self-criticism of the nation that is palpable in the book, and the deep self-pity that they carry with them in everyday life, in their hearts and in their prayers.
This is a book that will stay with you for a long time and that will make you dig deeper into that bloody pile of bones of history.
Iš tiesų stulbinanti knyga.
Kaip nuostabu buvo pamatyti ir patirti anų laikų Lietuvą žydų akimis. Kaip ji buvo mylima, vertinama ir tausojama.
Knyga, autoriaus atsiminimų takais, veda mus per tarpukario Lietuvą. Joje turtinga ir iškalbinga kalba pasakojamas tiek jo šeimos, tiek kitų Lietuvos žydų gyvenimas.
Knygoje apstu visko. Labiausiai išskriti galėčiau meilę. Meilę artimam, meilę tradicijoms, meilę Dievui ir religijai, meilę darbui bei savo amatui, meilę tėvynei ir trispalvei.
Skaitant suvoki, kiek ši tauta daug gero įnešė ir padarė ir kiek neteko vien dėl to, kad yra žydai.
Taip pat patiko knygoje užčiuopiamas komiškas tautos savikritiškumas, ir gili savigaila, kurią jie nešasi su savimi kasdienybėje, širdyje ir maldoje.
Tai knyga, kuri su jumis išliks dar ilgai ir kuri privers pasikapstyti giliau, toje kruvinoje istorijos kaulų krūvoje.
___________________________________
Truly a magnificent book.
How wonderful it was to see and experience old Lithuania through Jewish eyes. How it was loved, appreciated and cherished.
The book, following the author's memoirs, leads us through interwar Lithuania. It tells the story of both - his family and other Lithuanian Jews in rich and eloquent language.
You will find many things in here. I would highlight love the most. Love for one's neighbor, love for traditions, love for God and religion, love for work and one's craft, love for the homeland and the flag.
While reading, you realize how much good this nation has done and how much it lost simply because they were Jewish.
I also liked the humoresque self-criticism of the nation that is palpable in the book, and the deep self-pity that they carry with them in everyday life, in their hearts and in their prayers.
This is a book that will stay with you for a long time and that will make you dig deeper into that bloody pile of bones of history.
August 23, 2020
⚪️ “-Galbūt. Bet aš, Etele, tuo “rytoj” niekada gyvenime nepasitikėju. Rytojus- nepatikimiausias žydų bankas. Žydai sudeda į jį visas savo viltis, o jis ima ir bankrutuoja...”
⚪️”Aš tylėsiu,nes tylėjimas geriau nei žodžiai. Kai tyli, nereikia meluoti ir reikalauti iš kitų tiesos, kuri juos žeidžia.”
⚪️”Aš tylėsiu,nes tylėjimas geriau nei žodžiai. Kai tyli, nereikia meluoti ir reikalauti iš kitų tiesos, kuri juos žeidžia.”
August 27, 2023
Nepaprasto jaukumo ir šiltumo knyga. Rekomenduoju.
December 30, 2024
Atrodo, kad istoriją ne pati skaičiau, o man ją papasakojo senelis. Pasakojimas šiltas, realistiškas, įžvalgus ir filosofiškas.
Autorius man padovanojo didžiulį skaitymo ir pažinimo malonumą. Jei jau imsitės, istoriją skaitykit tarp eilučių, neskubant, pasveriant.
Autorius man padovanojo didžiulį skaitymo ir pažinimo malonumą. Jei jau imsitės, istoriją skaitykit tarp eilučių, neskubant, pasveriant.
November 23, 2020
www.facebook.com/miciausknygos
Miestelio romansas tai pirma šioje rašytojo skaitoma knyga. Tai autentiškų prisiminimų romanas, kuriame sužinosime, kaip tarpukariu įvykę įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų likimus. Ne vien tik žydų, bet ir lietuvių, lenkų, rusų.
Pasakojimas sukasi apie autoriaus šeimą. Kieto būdo senelė Rocha, tėvai kurių protėviai buvo amatininkai ir meistrai. Pagrindinis jų gyvenimo tikslas gyventi pagal Biblijos priesakus. Bet kas labiausiai nepatiko, tai kad labai dažnai kalba pasisukdavo apie pinigus, kad daugiau uždirbti, kad sutuoktinis būtų kuo geresnis, taip savaime susiformuoja stereotipas, kad žydai naudos ieškantys žmonės.
Pagrindinis veiksmas sukasi Jonavoje, nors realiai jei dabar reiktų pasakyti kurioje maždaug vietoje gyvendavo žydai vargu ar pasakyčiau, nebent pasidomėjęs išsamiau.
Knyga įdomi, perskaityti verta vien dėl to, kad susipažinti su žydų gyvenimu ir jų kultūra.
Miestelio romansas tai pirma šioje rašytojo skaitoma knyga. Tai autentiškų prisiminimų romanas, kuriame sužinosime, kaip tarpukariu įvykę įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų likimus. Ne vien tik žydų, bet ir lietuvių, lenkų, rusų.
Pasakojimas sukasi apie autoriaus šeimą. Kieto būdo senelė Rocha, tėvai kurių protėviai buvo amatininkai ir meistrai. Pagrindinis jų gyvenimo tikslas gyventi pagal Biblijos priesakus. Bet kas labiausiai nepatiko, tai kad labai dažnai kalba pasisukdavo apie pinigus, kad daugiau uždirbti, kad sutuoktinis būtų kuo geresnis, taip savaime susiformuoja stereotipas, kad žydai naudos ieškantys žmonės.
Pagrindinis veiksmas sukasi Jonavoje, nors realiai jei dabar reiktų pasakyti kurioje maždaug vietoje gyvendavo žydai vargu ar pasakyčiau, nebent pasidomėjęs išsamiau.
Knyga įdomi, perskaityti verta vien dėl to, kad susipažinti su žydų gyvenimu ir jų kultūra.
August 19, 2018
I'd never read Kanovich before and fortuitously came across a copy of this book at a take-one/leave-one book kiosk in Vilnius. Fortuitously, firstly, because I was looking for a book by an author of the country that I was in, Lithuania, and secondly, because it is a fantastic book. It tells the story of the author's childhood in a smallish town in Lithuania, the gathering storm clouds of WWII, and his family's reluctant but in-time realization of the dangers ahead. But most of the book is involved with simply presently the life of his family and his town, with characters fully drawn, the whole scene beautifully alive - until it was no more.
November 10, 2023
Paėmiau į rankas užtikusi primygtinį reikalavimą šią knygą įtraukti į mokyklų privalomosios literatūros sąrašą. Sutinku 100 procentų. Tokios knygos padeda sukurti pilną praėjusios Lietuvos paveikslą - įvairialypį, daugiakultūrį. Skaitydama norėjau amžinai įsidėti į atmintį ištisas pastraipas, aikčiojau nuo teksto lengvumo ir genialių minčių, įdėtų į veikėjų lūpas. Kaip gyvus mačiau romano veikėjus ir norėjau su jais pabūti gyvai ir tapti draugais.
February 28, 2023
Puiki knyga, pasakojanti apie žydų gyvenimą tarpukario Jonavoje. Senelės Rochos paveikslas nepakartojamas, kokia šmaikšti ir tuo pačiu išmintingi bei drąsi ji buvo. Knyga taip įtraukia, kad pergyveni dėl kiekvieno veikėjo likimo, kartu su juo džiaugiesi ir liūdi. Tik gaila, kad pasakojimas nutrūksta tokioje įdomioje vietoje ir tolesnis likimas neaprašytas...
August 19, 2021
Prisipažinsiu, nei apie Kanovičių ką buvau girdėjus, nei apie šį romaną, tačiau leidykloje man jį labai nuoširdžiai parekomendavo kaip tiesiog „labai gražią knygą“. Ir neklydo, nes ji puikiai parašyta. Esame įpratę, kad kai jau skaitome apie žydus, kad bus daug žiaurumo, kančios, diskriminacijos, o čia viskas buvo ne taip!
Pasakojimas sukasi apie Kanovičiaus šeimą tarpukario metais ir Antrojo iš jų išvakarėse, kai visi naiviai tikėjo, kad dalykai, girdimi apie Hitlerį, tėra pramanas. Grigorijaus senelė Rocha – romano centre. O ji ir turi būti centre, nes tokios spalvingos asmenybės į kampą nepasodinsi. Jonavoje gyvenančios žydų šeimos gerbiamos, joms priklauso įvairūs verslai ir visi vieni kitus palaiko, jie tiesiog gyvena, o Kanovičius pasakoja apie jų patirtis, išgyvenimus, ir tiek. Ir to pakanka, patikėkite manimi.
Visų pirma, man labai patiko, kaip jie visi kartu laikosi, kaip tauta. Taip jau yra, pasaulis taip „vyko“ per amžių amžius, kad juos vargšus vis visi išvaro, bet kaip tauta, jie itin stipriai laikosi įsikibę vieni kitų. Dabar, kai knygą jau spėjau apmąstyti, man gal net nebekyla klausimas, kodėl viena kaimynė išsižadėjo dukters, kuri ištekėjo už lietuvio.
Viso romano metu žavėjo ir teksto lengvumas, humoro jausmas ir tai, kad patys žydai vis mokėdavo iš savęs pasišaipyti. Taip pat, paneigė nemažai stereotipų, o kai kuriuos tik dar stipriau patvirtino. Tokie dalykai pasakojimus ir padaro tikresniais, nuoširdesniais, kai susitapatini su veikėjais, jų išgyvenimais.
Jei iš tiesų didelė dalis žmonių, apie kuriuos rašė Kanovičius, egzistavo, tai tuomet jis juose sugebėjo pamatyti labai įdomias ir gražias savybes. Toks jausmas, kad žmogus tiesiog traukte traukė gerumą žmonėse ir norėjo matyti tik gražius dalykus. Net miestelio ubagas, pinigėlių kaulytojas buvo įsimintinas ir įdomus personažas.
Nesitikėjau, kad knyga taip patiks. Viena vertus – čia šeimos istorija, kita vertus, tai mūsų visų istorija, nes žmonės gyveno, buvo, mylėjo, kūrė ir statė, svajojo... ir tada vėl – užkliuvo šarka už tvoros... ir bėgte... Liūdna, neteisinga, bet skaitydama įsitikinau – jie visada tarsi žino, kad vėl teks tą daryti, patys moka pajuokauti dėl savo likimo vingių. Gražus, jautrus romanas. Skaitykite!
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
Pasakojimas sukasi apie Kanovičiaus šeimą tarpukario metais ir Antrojo iš jų išvakarėse, kai visi naiviai tikėjo, kad dalykai, girdimi apie Hitlerį, tėra pramanas. Grigorijaus senelė Rocha – romano centre. O ji ir turi būti centre, nes tokios spalvingos asmenybės į kampą nepasodinsi. Jonavoje gyvenančios žydų šeimos gerbiamos, joms priklauso įvairūs verslai ir visi vieni kitus palaiko, jie tiesiog gyvena, o Kanovičius pasakoja apie jų patirtis, išgyvenimus, ir tiek. Ir to pakanka, patikėkite manimi.
Visų pirma, man labai patiko, kaip jie visi kartu laikosi, kaip tauta. Taip jau yra, pasaulis taip „vyko“ per amžių amžius, kad juos vargšus vis visi išvaro, bet kaip tauta, jie itin stipriai laikosi įsikibę vieni kitų. Dabar, kai knygą jau spėjau apmąstyti, man gal net nebekyla klausimas, kodėl viena kaimynė išsižadėjo dukters, kuri ištekėjo už lietuvio.
Viso romano metu žavėjo ir teksto lengvumas, humoro jausmas ir tai, kad patys žydai vis mokėdavo iš savęs pasišaipyti. Taip pat, paneigė nemažai stereotipų, o kai kuriuos tik dar stipriau patvirtino. Tokie dalykai pasakojimus ir padaro tikresniais, nuoširdesniais, kai susitapatini su veikėjais, jų išgyvenimais.
Jei iš tiesų didelė dalis žmonių, apie kuriuos rašė Kanovičius, egzistavo, tai tuomet jis juose sugebėjo pamatyti labai įdomias ir gražias savybes. Toks jausmas, kad žmogus tiesiog traukte traukė gerumą žmonėse ir norėjo matyti tik gražius dalykus. Net miestelio ubagas, pinigėlių kaulytojas buvo įsimintinas ir įdomus personažas.
Nesitikėjau, kad knyga taip patiks. Viena vertus – čia šeimos istorija, kita vertus, tai mūsų visų istorija, nes žmonės gyveno, buvo, mylėjo, kūrė ir statė, svajojo... ir tada vėl – užkliuvo šarka už tvoros... ir bėgte... Liūdna, neteisinga, bet skaitydama įsitikinau – jie visada tarsi žino, kad vėl teks tą daryti, patys moka pajuokauti dėl savo likimo vingių. Gražus, jautrus romanas. Skaitykite!
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Visas apžvalgas rasite čia:
www.gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
January 18, 2021
"Tai miestų miestas. Jonava - tai buvo mano šalis, tai buvo mano valstybė. Jonava buvo mano meilė. Jonava buvo mano rojus <...>" - tokiais šiltais, jautriais ir didingais žodžiais G.Kanovičius apibūdina savo gimtąją Jonavą R.Šilinio filme "Ašaros ir maldos".
Šis prisiminių romanas tarsi rašytojo meilės savo šeimai ir Jonavai paminklas, nugulęs iškalbingų žodžių sakiniais baltuose knygos lapuose ir virtęs "Miestelio romansu".
Kalbos paprastumas, vientisumas ir vaizdingumas su gero humoro, šmaikštumo bei sarkazmo prieskoniu išties pakeri nuo pirmojo knygos puslapio. Viens, du ir jau žiūrėk teleportuojies į tarpukario Jonavą, kur charizmatiškoji ir religingoji Hiršelės senelė pasisodinusi sūnų ar marčią mokina teisuoliškos gyvenimo išminties, kepa skaniuosius macus ir skundžiasi savo vyro batsiuvio per dideliu atsidavimu darbui :) Romano centre - autoriaus šeima, tačiau tuo pačiu daug pasakojama ir apie Jonavos miestelėnus, jų gyvenimą ir santykį su žydais.
Nors romane veiksmas vyksta išties istoriškai sunkiu laikotarpiu, pasakojimas išlieka šviesus ir šiltas. Viltis ir tikėjimas visada šalia.
"Žmogus gyvas tol, kol prisimena tai, ko niekada neturi pamiršti <...>" - bene labiausiai įstrigusi frazė, kuri dar ne kartą primins šį puikų kūrinį ir tai, apie ką reikia pagalvoti kol esame gyvi.
Šis prisiminių romanas tarsi rašytojo meilės savo šeimai ir Jonavai paminklas, nugulęs iškalbingų žodžių sakiniais baltuose knygos lapuose ir virtęs "Miestelio romansu".
Kalbos paprastumas, vientisumas ir vaizdingumas su gero humoro, šmaikštumo bei sarkazmo prieskoniu išties pakeri nuo pirmojo knygos puslapio. Viens, du ir jau žiūrėk teleportuojies į tarpukario Jonavą, kur charizmatiškoji ir religingoji Hiršelės senelė pasisodinusi sūnų ar marčią mokina teisuoliškos gyvenimo išminties, kepa skaniuosius macus ir skundžiasi savo vyro batsiuvio per dideliu atsidavimu darbui :) Romano centre - autoriaus šeima, tačiau tuo pačiu daug pasakojama ir apie Jonavos miestelėnus, jų gyvenimą ir santykį su žydais.
Nors romane veiksmas vyksta išties istoriškai sunkiu laikotarpiu, pasakojimas išlieka šviesus ir šiltas. Viltis ir tikėjimas visada šalia.
"Žmogus gyvas tol, kol prisimena tai, ko niekada neturi pamiršti <...>" - bene labiausiai įstrigusi frazė, kuri dar ne kartą primins šį puikų kūrinį ir tai, apie ką reikia pagalvoti kol esame gyvi.
November 6, 2024
„Likimas - ne turgus, su juo nepasiderėsi.“
Oho, kaip stipriai rezonavo ši knyga! Kaip nuostabiai joje liūdesys dėl amžiams pražuvusių dalykų persipinė su tyru vaikystės prisiminimų džiaugsmu! Kiek joje gyvenimiškos išminties, puikaus žydiško humoro (kai juokiamasi pirmiausiai iš savęs, o ne iš kitų), ir vaizdingų detalių, leidžiančių geriau pažinti, praktiškai iš vidaus pamatyti, žydų bendruomenių tarpukarių Lietuvoje gyvenimą! Knygoje pasakojama apie Jonavą, bet, manau, kad nemažai joje aprašytų dalykų galiojo ir kitiems „mažutėliams kaip siuvėjo smeigtukas neaprėpiamoje visatoje“ miesteliams, įskaitant ir tą, kurį vadinu savu (Ignalinai). Įdomu buvo susipažinti su žydų papročiais, gyvenimo būdu, džiaugsmais ir vargais. Knygą galima skaityti kaip istorinį romaną, kuriame iš prisiminimų fragmentų konstruojamas vaizdingas tarpukariu vyrusio gyvenimo paveikslas. Tačiau kartu tai pasakojimas apie universalius bendražmogiškus dalykus: apie šeimos ryšius ir ypatingas jų puoselėtojas - moteris, apie vidines moralinės nuostatas ir vertybes, kuriomis vadovaujames ar nesivadovaujame priimdami svarbius gyvenimo sprendimus.
Ypatinga, palietusi ir į atmintį įsirėžusi knyga. Tokia, kurią verta turėti savo namų bibliotekoje, kurią galima skaityti ir antrą-trečią kartą.
Oho, kaip stipriai rezonavo ši knyga! Kaip nuostabiai joje liūdesys dėl amžiams pražuvusių dalykų persipinė su tyru vaikystės prisiminimų džiaugsmu! Kiek joje gyvenimiškos išminties, puikaus žydiško humoro (kai juokiamasi pirmiausiai iš savęs, o ne iš kitų), ir vaizdingų detalių, leidžiančių geriau pažinti, praktiškai iš vidaus pamatyti, žydų bendruomenių tarpukarių Lietuvoje gyvenimą! Knygoje pasakojama apie Jonavą, bet, manau, kad nemažai joje aprašytų dalykų galiojo ir kitiems „mažutėliams kaip siuvėjo smeigtukas neaprėpiamoje visatoje“ miesteliams, įskaitant ir tą, kurį vadinu savu (Ignalinai). Įdomu buvo susipažinti su žydų papročiais, gyvenimo būdu, džiaugsmais ir vargais. Knygą galima skaityti kaip istorinį romaną, kuriame iš prisiminimų fragmentų konstruojamas vaizdingas tarpukariu vyrusio gyvenimo paveikslas. Tačiau kartu tai pasakojimas apie universalius bendražmogiškus dalykus: apie šeimos ryšius ir ypatingas jų puoselėtojas - moteris, apie vidines moralinės nuostatas ir vertybes, kuriomis vadovaujames ar nesivadovaujame priimdami svarbius gyvenimo sprendimus.
Ypatinga, palietusi ir į atmintį įsirėžusi knyga. Tokia, kurią verta turėti savo namų bibliotekoje, kurią galima skaityti ir antrą-trečią kartą.
February 16, 2021
Į savo gimtąją Jonavą nuo šiol žiūrėsiu kitomis akimis.
Nutuokiau, kad Jonavoje kažkada gyveno didelė dalis žydų tautybės žmonių, ir kad beveik visi jie žuvo nuo nacių ir lietuvių kolaborantų rankos, tačiau tai tebuvo tolimas, niekuom su manimi nesusijęs faktas.
"Miestelio Romansas" man atvėrė tam tikrą žaizdą. Buvusieji Jonavos gyventojai - jau nebe dalis siaubingos Antrojo Pasaulinio karo statistikos, o kuo tikriausi žmonės, kurių gyvenimą man taip spalvingai nupiešė G. Kanovičius. Jonava gal net labiau jų, negu mano - net ir po daugelio metų.
Nutuokiau, kad Jonavoje kažkada gyveno didelė dalis žydų tautybės žmonių, ir kad beveik visi jie žuvo nuo nacių ir lietuvių kolaborantų rankos, tačiau tai tebuvo tolimas, niekuom su manimi nesusijęs faktas.
"Miestelio Romansas" man atvėrė tam tikrą žaizdą. Buvusieji Jonavos gyventojai - jau nebe dalis siaubingos Antrojo Pasaulinio karo statistikos, o kuo tikriausi žmonės, kurių gyvenimą man taip spalvingai nupiešė G. Kanovičius. Jonava gal net labiau jų, negu mano - net ir po daugelio metų.
October 24, 2020
❤️❤️❤️❤️❤️
March 28, 2024
Pavadinimas labai atitinka knygos turinį. Tai pačio autoriaus išgyvenymas iki jo gimimo ir vėliau.Žydų šeimos istorija Jonavoje,jų kasdieninis gyvenymas,šeimos vertybės ir jų problemos.Labiausiai šioje šeimoje man patiko senelė Rocha,kuri žodžių kišenėje neieško.
This entire review has been hidden because of spoilers.
July 7, 2022
Graži, rami, jauki, įtraukianti Kanovičiaus “Miestelio romansas” - prarijau tuos šimtus puslapių akimirksniu, labai lengva ranka parašyta, nors liečia daug gražių ir skaudžių temų. Turėtų būti mokyklos skaitinių programoje (o gal ir yra?). Daug daugiau sužinome apie žydus Lietuvoje.
December 4, 2024
Jonavos žydų gyvenimo liudijimas. Kaip viename interviu sakė Grigorijaus Kanovičiaus sūnus Sergejus Kanovičius, mes žinome Lietuvos žydų mirties tragediją, bet dar svarbiau žinoti jų gyvenimo Lietuvoje istoriją. Nepaprasta knyga, kuri leidžia pamatyti paprastų žydų paprastą ir išmintingą kasdienybę. Norisi padėkoti autoriui už šią galimynę 🙏
July 29, 2020
▪️G. Kanovičius man yra malonus atradimas. Labai patiko rašymo stilius, graži literatūrinė kalba. Gera malonu skaityti. Jau dairausi kitų autoriaus knygų.
⠀
▪️Labai patiko puikus humoro jausmas, šmaikščios pastabos. Pirmuosius šimtą puslapių surijau ir nuolat skaitydama krizenau.
⠀
▪️Labai stiprūs, charizmatiški, spalvingi veikėjai, ypač moterys. Net nekyla abejonių ar personažai realistiški, ar ne. Jie gyvi ir tikri.
⠀
▪️Visa knyga tiesiog alsuoja pagarba - vyresniam žmogui, tėvams, seneliams, tikėjimui, darbui, papročiams, miestui, šaliai, tiesiog žmogui.
⠀
▪️Vertybės. Viskas sukasi apie pamatines pagrindines vertybes. Knygoje užfiksuota išmintis. Skaitai ir supranti, kad ne veltui.
⠀
▪️Pasakojimo tonas jaukus, šviesus, pozityvus, ramus.
⠀
▪️Puikiai atspindėtas normalių žmonių gyvenimas Jonavoje iki karo. Buvo ypatingai įdomu sužinoti apie žydų gyvenimą Lietuvoje, jų tradicijas ir gyvenimo filosofiją. Kažkaip prijaučiau ir nemažai bendro radau.
⠀
▪️Šiaip tikėjausi daugiau ryškesnių gyvenimo įvykių ir dar daugiau jautrumo, emocinio krūvio. Gyvenimas Lietuvoje, autoriaus vaikystė aprašyta išsamiai, aš norėjau paskaityti daugiau apie tolimesnį jo gyvenimą. Vaikystei skirta praktiškai visa knyga, o pabaiga paskubinta. Bet suprantu, jog tokia buvo autoriaus idėja. Gal daugiau yra kitose autoriaus knygose? Nežinau. Reikia ieškoti, nes paliko smalsu.
⠀
▪️Labai patiko puikus humoro jausmas, šmaikščios pastabos. Pirmuosius šimtą puslapių surijau ir nuolat skaitydama krizenau.
⠀
▪️Labai stiprūs, charizmatiški, spalvingi veikėjai, ypač moterys. Net nekyla abejonių ar personažai realistiški, ar ne. Jie gyvi ir tikri.
⠀
▪️Visa knyga tiesiog alsuoja pagarba - vyresniam žmogui, tėvams, seneliams, tikėjimui, darbui, papročiams, miestui, šaliai, tiesiog žmogui.
⠀
▪️Vertybės. Viskas sukasi apie pamatines pagrindines vertybes. Knygoje užfiksuota išmintis. Skaitai ir supranti, kad ne veltui.
⠀
▪️Pasakojimo tonas jaukus, šviesus, pozityvus, ramus.
⠀
▪️Puikiai atspindėtas normalių žmonių gyvenimas Jonavoje iki karo. Buvo ypatingai įdomu sužinoti apie žydų gyvenimą Lietuvoje, jų tradicijas ir gyvenimo filosofiją. Kažkaip prijaučiau ir nemažai bendro radau.
⠀
▪️Šiaip tikėjausi daugiau ryškesnių gyvenimo įvykių ir dar daugiau jautrumo, emocinio krūvio. Gyvenimas Lietuvoje, autoriaus vaikystė aprašyta išsamiai, aš norėjau paskaityti daugiau apie tolimesnį jo gyvenimą. Vaikystei skirta praktiškai visa knyga, o pabaiga paskubinta. Bet suprantu, jog tokia buvo autoriaus idėja. Gal daugiau yra kitose autoriaus knygose? Nežinau. Reikia ieškoti, nes paliko smalsu.
May 14, 2020
Romanas lėtam skaitymui. Kūrinio centre-dviejų Jonavos žydų šeimų gyvenimas. Kasdienybė, šventės, džiaugsmai ir netektys, draugai, kaimynai. Laikas, kai miestuose ir miesteliuose skambėjo jidiš kalba, greičiausiai nebegrįš, bet Miestelio romansas padeda mums, lietuviams, pamatyti anų laikų Lietuvą žydų akimis, galbūt palyginti su senelių ir prosenelių pasakojimais. Beje, skaitant norėjosi išsirašyti ne vieną citatą, išminties perliuką.
October 23, 2018
'Shtetl Love Song' is a beautifully told family saga focusing on the author's grandmother and mother. In it he peels back the surface of the Lithuanian shtetl, painting with delicate colours the shop owners, the beggars, the tailor and the young revolutionary. He paints a world that was swept into oblivion. It is a requiem for a world that no longer exists - the Eastern European shtetl.
May 31, 2013
Trečia Kanovičiaus knyga - ir vėl puiki :) labai patiko, labai rekomenduoju. Įdomiai apie paprastą dalyką - gyvenimą tarpukario Jonavoje.
December 7, 2020
Jaukus ir šiltas romanas. Patraukliai sudėliota istorijos perspektyva, valstybės reikalai ir žydų kultūra joje.
March 8, 2025
I didn’t love the style of this which could be rather stilted but I did love the content. It is focused on the lives of the author and before that of his mother and as such takes in most of the early twentieth century. We are introduced to the various shtetl characters, their day to day lives and customs and, although this is not a particularly sad book, we watch with growing angst as it becomes more and more obvious that the horrors of World War Two are approaching. Unlike many similar accounts this ends as the Germans invade Lithuania (although it does show the impact of the Soviet takeover just before that in 1940) so the emphasis is very much on the rich Jewish culture that existed in this part of Europe pre war - although it also very much serves to show how quickly accepted norms can be destroyed. An important account of a world that no longer exists.
January 6, 2019
Jonavos miestelio žydų gyvenimo istorijos. Šeimos atsiradimo, keitimosi nuoširdžios ir tarpukario, pokario, sovietmečio istorijos, liudijančios Lietuvos tautinės mažumos rūpesčius.
Displaying 1 - 30 of 83 reviews